THUNDERTALE "Galeroje" - mes dar turim alaus...

Foto: Aušra

Galbūt birželio antrąją dauguma sunkiosios muzikos gerbėjų paskutinį kartą tikrino inventoriaus sąrašus prieš išvyką šiaurėn su tikslu pakilti žaibu ir kristi po to iškart plūgu, idant neliktų namie tokie esminiai iškylų gamtose objektai kaip žiebtuvėlis ar popieriukai su žymiais Lietuvos veikėjais, kuriuos galima iškeisti į vietinius produktus, skirtus apsisaugoti nuo žaibų, t.y. „įsižeminti“. Visgi atsirado ir tokių tinginių Kaune, kurie vadovaudamiesi principu „ką gali daryti šiandien, daryk poryt – turėsi dvi laisvas dienas“, nusispjovė ant ruošos darbų ir tą vakarą pasuko link senamiesčio, kur vis dar sėkmingai ant savojo šiferinio stogo samanas augina turistų kažkodėl neypatingai lankomas baras „Galera“. Traukos objektu tąkart tapo vietinė, tačiau ne vietinės reikšmės grupė THUNDERTALE, pažadėjusi susirinkusiems už Darių be Girėno ne tik pabrūžint gitaras, bet ir pristatyti savo pirmąjį DVD diską. Temokėdamas vienu metu būti vienoje vietoje pažadu sau nevartoti svaigalų ir po šio koncerto iškart mestis automašinos pagalba į kito garsaus baro „Orleanas“ uždarymo siautulį, kad galėčiau pateikti dvigubos vakaronės įspūdžius. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, nušauti du zuikius, tai ne du pirštus ap…

Atvykęs apie 20:00, kada „ant popieriaus“ prasidėjo koncertas, ramiai rezgu pokalbį baro prieigose, ieškodamas daugiau pažįstamų veidų, mat koncertas, be abejonės, dar neprasidėjęs: aplink šurmuliuoja nemenkas kiekis „apšilinėjančių“ prieš renginį asmenų. Kontingentas po paskutinio čia lankyto renginio pasikeitė nežymiai – vis dar šlaistosi kai kurių lankytojų pasipiktinimą sukeliantys pergėrę „wannabe pankai“ (liaudyje vadinami kiek stipresniu sudurtiniu žodžiu), už vartelių rikiuojasi ir neramiai cigaretes švampia jaunoji karta, vyresniesiems užleidžianti laukan išneštus stalus, bylojančius apie prasidėjusį vasaros sezoną, bei visą vidujinę baro ertmę. Nebeliko tik vieno iš „Galeros“ simbolių – padavėjo Vasios. Nebebus kam su šypsena veide vietoj keptos duonos atnešti dvokiai garuojančių žirnių, niekas nebepasiūlys eiti rūkyti laukan, nors sėdėdamas prie tuščio stalo lauki savo alaus ir porcijos bulvinių blynų… Tačiau, nesileisdamas į ašaringus prisiminimus, palieku šios netekties apraudojimą ateičiai ir prisijungiu prie visuotinio alaus vartojimo. Šioj vietoj mano planas siautėti per dvi vietas ir pateikti dvigubą įspūdžių kratinį nugeibsta nesusiturėjus ir ėmus gerti tamsųjį. Visa bėda, kad tam vakaro kaltininkai palieka daugiau nei pusantros valandos, kurios mano masės ir prityrimo asmeniui užtenka patapti netinkamu valdyti transporto priemonę. Taigi, sukoncentravęs visą savo dėmesį į būsimą renginį, pasiruošiu išgauti iš jo kaip įmanoma daugiau linksmasties, tačiau jos tenka dar gerokai palaukti. Bet pagaliau žmonės ima gužėti į rūsį, prieš tai gavę štampą su kažkokia data. Praeinu be problemų, apsauginis ilgiau čiupinėja tik kišenėje buvusį signalizacijos pultelį, galbūt priminusį kokį tai detonatorių ar panašiai.

Pirmoji džiugi naujiena tą vakarą – koncertas vyks ne atskiroje baro patalpoje, o pagrindinėje menėje. Taigi nereikės kaip kažkada lėkti pirkti alaus iš rūsio į rūsį ir atgal. Stalai sugrūdami į patalpos šonus, tačiau žmonių daug ir pristatomus klipus daugeliui tenka stebėti iš neypatingai patogių pozicijų. Tačiau nepatogumai greitai baigiasi, mat klipų viso labo du. Pirmasis – video įrašas iš visų pamėgto liaudies muzikos šou „Folkšokas – 3“, kažkada besivadinusio „Duokim garo!“. Pasitelkę į pagalbą pučiamojo instrumento, lyg ir birbynės (šitoj, kaip ir daugelyje muzikos sričių, mano žinios ganėtinai skurdžios) virtuozą, THUNDERTALE atlieka metalizuotą liaudiškų motyvų dainą apie brolius, karą ir žirgus. Na, skamba ne visai kaip folk metal, bet pakankamai smagiai – tekstas ir muzika paprasti, galima nesunkiai pritarti ar linksmai maumuonėliu prasukti vieną kitą ratą. Kaip matysim vėliau – koncertuose tokios tautinį identitetą žadinančios dainos visai limpa klausytojams.

Būdama ne tokiu jau ausį rėžiančiu kūriniu (visgi orientuotasi į platesnę publiką), daina nepašiurpina prie sočiai nukrautų stalų sėdinčių įraudusių mėsingų laidos žiūrovų ir jie pakankamai guviai linguoja pasirodymo metu. Tuo tarpu „Galeroje“ klipas sutinkamas entuziastingiau, tačiau šūksnių „Noriu šito DVD!“ ar „Imu dvi kopijas iš karto – tai apsidžiaugs seneliai!“ dar negirdėti. Negirdėti jų ir po antrojo, jau tikresnio muzikinio klipo, o ne dainos video versijos, pristatymo. Čia Griausmo Pasakoriai kuria jau visiškai kitokią atmosferą: gesindami šviesą bei besislapstydami švytuojančios pakabinamos žvakidės šešėliuose, atlieka daugiau heavio kanonuų atitinkančią dainą iš debiutinio albumo. Bet kokia tai daina – dabar visiškai neprisimenu. Jei apkalkėję smegenys nepaveda, spėju, jog anglakalbė „Higher“. Bet kuriuo atveju, daina visiems gerai žinoma ir jos aptarinėti nėra prasmės – kam patinka, tam patiks, bet štai klipo atmosfera man labiau primena „Zoro“ intro – konkrečiai dėl šviestuvo, ant kurio herojus mėgdavo suptis kažkada rodytame seriale. Jei grupės nariai būtų apsirėdę skrybėlėmis ir paslėpę žvilgsnius už tamsių raiščių, šią vaizdinę medžiagą tikrai būtų galima siūlyti kaip filmo teminę dainą. Trūko tik finalinės scenos, kurioje vienas grupės narių čiumpa iš kamerai nepasiekiamo kampo špagą ir išraižo ekrane žodį „PABAIGA“.

Tuo DVD demonstravimas ir pasibaigia, o koncerto pasiūloma palaukti dar pusvalandį. Mano nuomone, DVD diskui medžiagos grupė pririnkus dar mažokai ir įsigyti šiuos klipus kartu su pora muzikinių kompozicijų bei nuotraukų albumu būčiau ryžęsis tik tada, jei diskas būtų iškeptas su opcija „allow files to be added later (multisession disc)“, taip įgalinant panaudoti likusius laisvus 4 GB tolimesniam savarankiškam medžiagos rinkimui. Kad ir nelabai profesionalus koncerto įrašas ar daugiau video medžiagos iš užkulisių tikrai sudomintų platesnį ratą gerbėjų. Dabar gi labiau esi vedamas ne susidomėjimo, o noro paremti grupę, o vien jo ne visad užtenka…

Kaip nekeista, žadėtoji pusvalandinė pertrauka kiek užsitęsia, tad daugelis lankytojų vėlei neturėdami kito pasirinkimo kimba bokalams į parankes, o aš godžiai rydamas seilę bandau tvardyti troškulį, kad kelionės iki namų nesutrumpintų pirmas pakelės stulpas ir nereiktų laikinai persikraustyti iš buto į palatą ar dar kur nors atokiau nuo gyvenimo. Laimei, kelios minutės po 22 valandos iš rūsio pasigirsta būgnų barbenimas bei gitarų žvygavimai, tad lankytojai dar gausiau nei pristatymo metu siūbteli vidun ir koncerto patalpa iš pilnos tampa beveik sausakimša. Pats spėju užsiimti vietą kiek arčiau „scenos“, tad muzikantus įžiūrėti nesunku, tačiau daugeliui žiūrovų stebėti šou teko pasilypėjus ant stalų. Taigi galima vaizdžiai teigti, jog koncertas vyko net per du aukštus.

THUNDERTALE, kaip vieninteliai koncerto-pristatymo kaltininkai, pradeda pakankamai atsipalaidavę, nesistengdami palaikyti kažkokių dirbtinų ryšių su publika šūksniais-užklausimais apie savijautą, groja tarsi sau, tačiau nuoširdžiai, energingai ir tai greitai išjudina publiką. Repertuare didelių pasikeitimų nėra – be naujojo folk-pop hito, kurį atlikti padėjo klipe matytas ir tiesiai iš video medžiagos materializavęsis birbynininkas, sugroti esminiai debiutinio „Rising Power“ albumo gabalai – „Higher“, „Paukštė“, „Kol Matai“, „Mes Turim Jėgų“… Žinoma, tai leidžia prisijungti publikos vokalinei palaikymo grupei, tačiau stebint griausminguosius heaverius jau ne pirmą kartą, pamažu kyla noras išgirsti bent vieną naują dainą. Viliuosi, jog rudenį planuojamas antrasis albumas papildys repertuarą naujais stipriais gabalais. Nukrypimų nuo tradicinės programos tebuvo du. Tai – jau minėtasis birbynininkas, kuris lyg ir bandė likusio koncerto metu pritarti improvizuodamas, bet nelabai kas jį girdėjo. Tačiau vien savo buvimu šalia jis vienam kolegai iškėlė klausimą – „ar tai naujasis grupės narys?“, į kurį teko atsakyti neigiamai. Vadinasi, nepaisant nebylaus birbinimo, naujovė neliko nepastebėta. Ir antrasis nukrypimas – Jono solinis gitarinis pjausnys-improvizacija, pateikta pasirodymo viduryje, tačiau su šiokiais tokiais trūkumais.

O jų pagrindą sudarė garsas. Vokalas šįkart, priešingai nei paprastai, buvo kaip reikiant iškeltas viršun, o likę instrumentai kiek liejosi bendram ūžesy. Apie galimybes statistinei ausiai atsekti bosą nė nekalbu, o soluočių metu visos aukštos natos tarsi suduždavo į akmenines rūsio sienas. Su puikiai girdimu vokalu buvo susijusi kita problema – šio pasirodymo metu abu vokalistai ganėtinai sunkiai derino savąjį duetinį dainavimą – tai kuris nors neužtęsdavo natos, tai vienas iš vis nustodavo dainuoti ir prisijungdavo vėliau, tai vėl koks liapsusas išlysdavo. Tokiomis prastokomis garso ir vokalo sąlygomis prasčiausiai skambėjo „Voices From The Dark“, kuriame nekalant būgnams ir nedžeržgiant fūzui aiškiausiai pasimatė visos bėdos. Tuo tarpu greitesni gabalai savo energija neleido ilgai kreipti dėmesį į šiuos trūkumus, o kvieste kvietė atpalaiduoti plaukus nuo gumytės ir prisijungti prie plaukų skalavimo elektrifikuoto pelėsinio oro voniose.

Skambant gal tik trečiai dainai, netikėtai salės viduryje prasideda ganėtinai rimtas pogo, tad kelis kartus vos netapau laikinu penktu grupės nariu. Teko ir iš ašutų per veidą kelis kartus gauti. Išnaudojamas paskutinis centimetras headbangui, antras aukštas trypia stalus – publika šėlsta įsijautusi, nepaisydama energingos programos nustelbiamų trūkumų. Stebiuosi, kaip viena mergina su fotoaparatu sėkmingai perėjo visą peklą ir atsidūrė daugiau mažiau saugioje bei patogioje pleškinimui pozicijoje.

Jau ne pirmąkart maloniai nudžiugino gausus žiūrovų amžiaus grupių spektras – šalia jaunimo netikėtai į pirmas eiles įsibrovė linksmai judantis į taktą, pakankamai solidaus amžiaus vyriškis ir mandagiai atsisakęs šalimais stovėjusio metalagalvio pasiūlymo kartu pasiautėti, toliau pagal savo galimybes „turėjo gerą laiką“, skambant kabliuojančiai vakaro programai.

Šįkart ypatingai skambėjo šmotas „Mes Turim Jėgų“, mat būrelis metalistų iš salės vidurio pakeitę žodžius dainavo man, kaip ne etatiniam sunkiųjų renginių lankytojui, negirdėtą priedainį, kurio esmę galima suvesti į sakinį „mes dar turim alaus, mes dar turim ugnies, mat rūkyt tai reikės“ (kad rūkyt tai reikės – įsitikinau iškart po koncerto, it Prometėjas puolęs į kairę į dešinę skolinti žiebtuvėlio kaitrą). Deja, publika neprisijungia prie dainos transformavimo ir THUNDERTALE sėkmingai užbaigia kūrinį, o pakaitinis priedainis ilgainiui nugęsta, nesugebėjęs pabaigai įskiepyti humoristinio atspalvio.

Didžiam mano netikėtumui, ilgai lauktas koncertas greitai baigiasi. Sugroję 7 ar 8 debiutinio albumo kūrinius, muzikantai dėkoja už palaikymą ir jau ruošiasi vynioti laidus, bet ištroškusi publika jų nepaleidžia, skanduodama „Thun-der-tale!“, tad dar kartą biso metu perbalnojami žirgai ir broliai Griausmo Pasakoriai antru dubliu pagaliau išjoja į tą nelemtą karą. Tik pasirodo neilgam – jau rytoj grupė netikėtai dalyvaus „Kilkim Žaibu“ festivalyje, kur, kaip tikiuosi, sugros, o ypač – sudainuos švariau, atsakingiau, bet su ne ką mažesniu draivu. Kaip minėjau, man labiausiai trūko naujų dainų, galbūt kokio koverio ar pasakojimo-bajerio iš narių bendro gyvenimo. Pasirodymą paįvairinti soline programa pabandęs Jonas ir bosistas Andrius dėl minėtų garso subtilybių nepasirodė visame gražume, tačiau publika vis vien šiltai palaikė, nekreipdama dėmesio į techninius kliuvinius.

Baigiantis programai netikėtai iš žiūrovų minios vienas asmuo šoko į sceną, nešinas CD ir puslitriu stipraus gėrimo, čiupo mikrofoną ir ėmė sveikinti vokalistą Joną su gimtadieniu, o kaip dovaną įteikė kokybišką „Verbatim“ CD su nuotraukomis iš tūsų, kuriuose Jonas buvo, bet kurių vaizdų nėra akyse regėjęs ar standžiam diske turėjęs. Po pasveikinimo pagalvojau – va, jei tam DVD būtų karščiausios nuotraukos iš tūsų, gal disko paklausa ženkliai išaugtų? Nors, tiesą sakant, jokių duomenų apie nupirktų kopijų kiekį po koncerto nerinkau, tad siūlyti variantus pardavimų didinimui būtų nei šis, nei tas. Sprendžiant pagal eiliškumą, kaip papildoma dovana dar įteiktas atmintį praskaidrinantis Čepkelių raisto eliksyras. Taip pat netikėtai pasveikinta ir viena mergina iš salės, šventusi, jei neklystu, pilnametystės-pilnateisystės šventę. Žodžiu, progų „tvoti“ atsirado daugiau nei reikia ir visos tikrai buvo išnaudotos.

Reziumuojant – nors po pristatymo DVD man pasirodė labiau vertas CD vardo, bet keliais gabalais ilgesnė programa, trumpesnės pertraukos, švaresnis garsas – ir noras įsigyti tikrai būtų atsiradęs.

Įdomu, kaip sekėsi „Orleano“ uždarinėjimas, bet tik apie vidurnaktį patraukus iš „Galeros“ mieliau norėjosi sėsti man, kaip silpnos sveikatos žmogui, ne dar prie vieno bokalo, o prie baronkos ir ridenti puveną, kažkada išdidžiai galėjusią vadintis šviesos ir gėrio dievo Mazdos vardu link savosios irštvos. O beriedant galvoje sukosi viena mintis: tikėtina, kad šeštadienį prie plūgo jie sugros geriau, tikėtina, kad firminiu alum praskalautos balso stygos tarpusavy labiau derės, bet po velniais, nepaisant šių trūkumų, šįvakar „Galeroje“ buvo ganėtinai linksma…

…šįkart policininkų, kurie užmetę akį į prieš metus darytas teises nustebusiais veidais paklaustų „Kada čia spėjai plaukus atsiaugint?“ sutikti nepavyko…