THERION "Secret Of The Runes" - sugrįžimas prie šaknų

Atrodo – tai grupė, kurios pristatinėti nereikia. ;) Ją žino visi, nors tarp nemetalistų yra ir negirdėjusių jos muzikos, bet vis tiek, vardan prestižo, teigiančių priešingai. Visi sako, kad jie “varo gerai” ir tai yra “jėga”. Žinoma, suteikus gailmybę paklausyti ankstesniosios žymiųjų švedų kūrybos, vargu, ar daugelis patikėtų, kad tai – viena ir ta pati grupė… Pirmieji THERION albumai buvo piktas piktas death metal. Bet čia ruošiuosi kalbėti ne apie praeitį, o apie patį šviežiausią Christopher’io bei jo komandos albumą – “Secret Of The Runes”. Tai – 16-tasis THERION darbas ir kol kas paskutinis jų oficialiai išleistas albumas.

Pasakyti, ar jis geresnis, ar blogesnis už kitus – pakankamai sunku. Muzikine prasme čia nesukurta nieko novatoriško, tęsiama ta pati “Vovin”, bei “Degial” tradicija – kūrinių vientisumas, kartais net pereinantis į monotoniškumą. Norint rasti kažkokių ypatingų muzikos vingrybių, į albumą reikia žiūrėti ne bendrai, o gilintis į kiekvieną kūrinį, jo kompozicijoje ieškoti “therioniškojo” žavesio. Žinoma, THERION yra THERION, ir jų nuvertinti negalima. Muzika vis dar turi tai, ko reikia klausytojui – didybę, paslaptingumą, gilumą. Be to, jei Krisas anksčiau naudodavo daugiau rytietiškų motyvų THERION muzikoje – “runose” to nebėra. Specialių “šiaurietiškų” sąskambių taip pat nepastebėjau, bet albumas aiškiai taiko į atšiaurią, gana lėtą ir grėsmingą šiaurietiškąją atmosferą.

Kas dar nesuprato iš pavadinimo – pagrindine albumo tema pasirinkta Šiaurės šalių mistika ir mitologija. Runos – Šiaurės Europos (tame tarpe – ir Lietuvos) kultūros fragmentas, paslaptingi rašmenys, naudoti tiek šamanizme, magijoje, tiek ir paprastame gyvenime. Tai – kertinis skandinavų mitologijos akmuo, amžinumo, paslapties bei išminties simbolis.

Kaip jau minėjau, albumas dedikuotas pačių THERION ištakoms – senajam pagoniškajam tikėjimui. Albumo dainų struktūra ir tvarka parinkta pagal mitologiją. Pasak skandinavų tikėjimo, iš pradžių nebuvo nieko – nei žemės, nei vandens, nei gyvybės. Tas Niekas – Chaosas vadinosi Ginnungagap’u – tai šėlstanti, agresyvi, pavojinga, tiesiog natūraliai nerami stichija, visa ko pradžia. Būtent to paties pavadinimo daina, neblogai perteikiančia Ginnungagap’o esmę, ir prasideda albumas. Stingdantis šaltis, besimaišantis su visą ką naikinančiomis liepsnomis, visa tai vienoje sferoje, milžiniškame visaapimančiame sūkuryje. Ir palengva iš to sūkurio pradeda atsirasti kažkokia tvarka… Čia atsiranda pirmieji elementai – pirmasis šerkšno milžinas Ymir’as, kurį nužudžius ir susikuria visas dabartinis pasaulis, tiksliau, visas skandinavų pasaulis.

Pagal senovės skandinavų tikėjimą , egzistuoja Pasaulių Medis – Yggrasil’is, kurio šakose ir šaknyse įsikūrę visi pasauliai. Mūsų, žmonių, pasaulis vadinasi Midgard’u, arba “vidurio pasauliu”. Tai – antrasis “Secret Of The Runes” gabalas, prasidedantis gana pesimistiškai, tarsi ėjimas lietui lyjant, per pažliugusį purvą, kai priekyje dar laukia ilgas, jei tik ne amžinas, kelias, kelias iki mirties. Gyvenimas mirtingųjų pasaulyje sunkus ir tragiškas, bet taip pat ir gražus, trapiai gražus, lyg besiskleidžiantis medžio pumpuras, kurį pasiruošusi nužudyti šalna. Visgi čia vyrauja niūruma, fatališkumas, laikinumo nuojauta.
Trečiasis pasaulis – Asgardas. Skandinavų mitologijoje buvo dvi dievų kartos – asai (azai) ir vanai. Asai, jaunesniosios kartos dievai, gerokai artimesni žmonėms – jiems rūpi daugmaž žemiški dalykai – kovos su amžinais dievų priešais Šerkšno Milžinais, tarpusavio intrigos. Tai dievų giminė, įkūnijanti ne gamtos jėgas, o žmogiškąsias charakterio savybes. Visų dievų likimas skandinavų tikėjime tragiškas, per pasaulio pabaigą – Ragnarok’ą, beveik visi dievai (o taip pat – ir jų priešai) žus. Tokiomis nuotaikomis varijuoja trečioji albumo kompozicija “Asgard”. Karingumas, niūrus žvilgsnis į ateitį, užsispyrimas, fatališkumas. Keista, bet dainos tekstai -priešingi. Čia pasakojama apie Valhall’os puotas, apie džiaugsmingus mūšius, kuriuose kartu su dievais kausis ir kritę garbingoje kovoje paprasti vyrai. Nepaisant to, kad lyrikos ir muzika pakankamai prieštarauja vieni kitiems, gabalas iš tiesų vienas įspūdingesnių.

Ketvirtoji albumo daina – turbūt pati įspūdingiausia ir ekspresyviausia – “Jotunheim”. Jotunheim’as – mirtinų dievų priešų, vos ne viso pasaulio blogio personifikacijos – Šerkšno Milžinų pasaulis. Amžinas šaltis, stingdantis žiaurumas, absoliučiai jokių teigiamų emocijų… Kompozicija atšiauri, kaip Šiaurės gamta viduržiemį, skambesys – gilus, tamsus, dvelkiantis viduramžiais. Lakesnės fantazijos klausytojas nesunkiai gali įsivaizduoti gilius Milžinų tvirtovės – Utgard’o požemius, garuojantį kvėpavimą sniegynų dykumose ir apledėjusiuose miškuose…

Kitas gabalas – taip pat “perliukas”. Visų pirma, į akis (t.y. – ausis ;) krinta tai, kad dainos tekstai – išimtinai vokiški. Senoji germanų kalba suteikia atitinkamą atspalvį dainos tematikai – požeminei nykštukų ir tamsiųjų elfų karalystei, Svartalfheim’ui. Mažesniam klausytojų ratui suprantamos lyrikos kuria paslaptingumo atmosferą, gruboka vokiečių kalba – nykštukišką kresnumą, atkaklumą, ir godumą turtams. Suprantantiems vokiškai nesunkiai prieš akis iškils tamsios menės, paslaptingai blizgantis auksas, tolumoje stuksenantys auksakalių plaktukai…Pasakojama apie pagrindinių dievų “artefaktų” – dievų Toro kūjo Mjolnirr’o ir Odino žiedo Draupnir’o sūkurimą, apie paslaptingą meną, kuriantį stebuklingus daiktus, pačią tamsią magiją bei visą, kas gražu, vertinga ir nežemiška.

Kaip priešprieša tamsiems ir gūdiems Svartalheimo požemiams, Yggrasil’io šakose egzistuoja šviesos elfų pasaulis – Ljusalfheim’as. Šviesieji elfai – panašiai juos pavaizdavo J.R.R. Tolkien’as – tyra, šviesi, nepaprastai, tiesiog nežemiškai graži ir “aukšta” rasė. “Aukšta” iki tiek, kad mirtingųjų, ir, tiesą sakant, visi kiti pasauliai jiems – absoliučiai niekas, tik žaidimas. Ljuslfheim’e vyrauja šviesa, vaivorykštės, angeliškas grožis ir nepaprasta harmonija. Gali kilti klausimas, ar kažkokie metalistai, savo karjeros pradžioje groję death metalą, gali savo muzika iliustruoti tokį dalyką? Pasirodo, THERION tai kuo puikiausiai sugeba. Gabalas, savo pradžia šiek tiek primenantis jų pačių “Seawinds” iš albumo “Crowning Of Atlantis”, skamba tikrai puikiai ir įspūdingai. Nepaprasta harmonija, gerai išlaikyta tematika – nežemiškas, beveik nesuprantamas mirtingiesiems grožis – ir, be abejo, šiek tiek visur skandinavų mitologijoje esančio melancholiško fatalizmo. Visi pasauliai, taip pat – ir Ljustelfheim’as, per Ragnarok’ą žus. Gabalas išsiskiria skaidriu, šiek tiek lyrišku grožiu ir superharmoninga bei skaidria solo partija.

Muspelheim’as – chaoso, prigimtinio griovimo, ugnies ir karščio pasaulis. Stichiška, prieš bet ką nukreipta agresija, nenumaldoma pražūtis. Iš Muspleheim’o kilusi ugnis sudegins visus Yggrasil’io pasaulius per Ragnarok’ą. Pasaulių sunaikinimas šiuo atveju – apsivalymas, atsikūrimo procesas. Prieš stichiją nepakovosi… Kompozicija puikiai perteikia vienos iš pagrindinių stichijų – ugnies – šėlsmą. Nenumaldoma, pavojinga, neutraliai agresyvu – argi ugnį galima kaltinti dėl to, kad ji apdegino tave? Reikia paminėti, kad dainos tekstai – originalia (senąja) švedų kalba. Skambesys – autentiškas, paslaptingas ir… vežantis…

Visame pasaulyje vyrauja harmonija. Ten, kur yra karštis, ugnis, turi būti ir viso to priešprieša – šaltis, ledas… Nifelheim’as – priešprieša Muspelheim’ui, bet šio pasaulio paskirtis – kiek kitokia. Žinoma, šaltis taip pat gali naikinti, ir tą daro taip pat natūraliai, kaip ir karštis. Bet Skandinavija – daugiau šalčio, žiemos, speigo kraštas, ir čia į stichinį šaltį žiūrima su pagarbia baime: juk jis – šiauriečių kasdienybė. Todėl Nifelheim’as vaizduojamas ne taip atgrasiai – jame slypi gyvybės sėkla. Kuomet Muspelheim’o ugnis susitinka su Nifelheim’o ledu, abu išnyksta – ugnis žūva, ledas ištirpsta, ir išlaisvinta gyvybės sėkla palaistoma iš ledo atsiradusiu vandeniu. Nepaisant visko, Nifelheim’as – ne gyvybės, o mirties žemė, dvelkianti letargine laiko stiprybe. Iš čia kilę ir amžini skandinavų dievų priešai – šerkšno milžinai.

Gabalas, kaip ir įprasta THERION’ams, – nepaprastai išraiškingas. Kompozicija prasideda polifonišku aukšto moteriško ir žemo vyriško balsų choru, kuris tarsi perteikia trapų, bet kartu ir amžiną šviesos žaismą lede. Apgaulingą ledo trapumą pabrėžia ir smuiko partija. Amžinai Nifelheim’o pasaulyje tvyrantį šaltą rūką bei ledo eižėjimą įspūdingai perteikia mušamieji. Vienoje vietoje kraupoką nuotaiką sukelia harmonija, sukurta dviejų elementų – švelnokos styginių partijos ir “grubaus” vokalo, tesakančio tik du žodžius, reiškiančius vos ne didžiausią mitologinį siaubą skandinavų tikėjime – “Jormundgand” ir “Nidhogg”. Jorgmugandas – tai viena iš pasaulio pabaigos “Raganrok’o” pabaisų, per kelis pasaulius besidriekianti milžiniška gyvatė. Nidhogg’as – drakonas, nuolat graužiantis Pasaulių Medžio Yggrasil’io šaknis.
Išlaikant tematinį vientisumą, dainos tekstai sukurti taip pat senąja švedų kalba.

Po mirties vėl seka gyvybė. Vanaheim’as – senosios dievų kartos, Vanų, žemė. Jei Azai garsėja savo karingumu, agresija ir žudymu, tai Vanai – tam tikra jų priešingybė. Švelnūs, besirūpinantys gyvybe, sakrališki. Jų galios ir magija nukreiptos ne į žudymą, o į gyvybės kūrimą. Vanaheim’as – derlinga žemė prie jūros, jei čia patenka kas nors negyvas – tuoj pat atgyja (deja, negyvieji čia beveik niekada neįleidžiami). Pati daina – prasidedanti sakrališkais, viduramžiškais mišriais chorais ir įgaunanti nepaprastą, netgi agresyvią energiją, atspindinčią natūralų troškimą išgyventi šalčio krašte – kur per trumpą vasarą augalas turi gimti, užaugti, subrandinti sėklas, pasisėti ir vėl užmigti amžinu miegu. Greita, žiauru, bet teisinga.

THERION naudoja tradicinį cikliškumą ir tradicines priešpriešas: mirtis – gyvybė, šaltis – karštis. Du pagrindiniai blogio ir baimės fragmentai skandinavų mitologijoje jau buvo paminėti – Jormundgand’as ir Nidhogg’as. Trečiasis būtų mirtis. Mirties valdovė Hel’ė, įkurdinta Helheim’o pasaulyje. Mirtį senovės šiauriečiai traktavo kaip pilnatvę ir atgimimą, todėl deivės vardas reiškia tiek “bedugnė skylė”, tiek “visa visuma”. Hel’ė – nepaprasto, bet šalto grožio moteris su pūvančiomis kojomis. Nepermaldaujama, fatališka, nenusileidžianti net kitų dievų prašymams. Galima sakyti, skandinavų Helheim’as yra krikščioniškojo pragaro atitikmuo. Tik kadangi krikščionybė kilusi iš šilto klimato šalių, pragaras, kaip amžinų kančių vieta, vaizduojamas liepsningas, karštas, deginantis liepsnomis. Skandinavų pragaro supratimas kiek kitoks – atšiauri ir vėsaus klimato gamtinė zona jų kultūroje sukūrė invertuotą pragaro įvaizdį – šaltą, leidiniu rūku nuklotą karalystę, kur kančia pasiekiama ne per karštį, o per stingdantį šaltį ir tuštumą. Į Helheim’ą patenka tie, kurie miršta būdami bailiais (vienas iš bailumo požymių – mirti lovoje, o ne mūšio lauke).

Kompozicija – tamsi, niūri, “metalinė”. Pradžioje – jau tradiciški THERION choralai, bet netrukus atsiranda ir fūzuotos gitaros, mušamieji. Įspūdis tikrai stiprus. Ko gero, vienas sunkiausių albumo gabalų, jei ne muzikos, tai bent kuriamos nuotaikos aspektu.

Ciklą užbaigia “kertinis” albumo gabalas – “Secret Of The Runes”. Pavadinimas jau šiek tiek tautologiškas – pats žodis “runa” reiškia “paslaptį”, bet idėja gana paprasta ir aiški – skandinavų mitologinio pasaulio apibendrinimas, kertinio akmens padėjimas. Aukščiausias dievas Odinas (dar žinomas kaip Vodanas, Voidenas, Odenas) vardan Paslapties išaiškinimo paaukojo savo akį, ir jo kūnas devynias dienas prakabėjo ant Pasaulių Medžio šakų. Kelionė runomis – tai dieviškasis, absoliutusis pažinimas. Daina tikrai viena geriausių albume – apimanti tiek dar “Theli” laikų stilių, tiek naujesniąją THERION kūrybą. Priešingai nei kituose gabaluose, čia galima išgirsti ne tik choralus, bet ir paties Chris’o balsą, dainuojantį taip pat, kaip ir anksčiau. Pasakoti dainos siužetą beprasmiška – iš to galima prirašyti knygą. Kompozicijos esmė – Visuma. Pažinimas / Nežinia, Amžinybė / Akimirka, Gyvybė / Mirtis. Vienas artimiausių “metaliniam”stiliui gabalų, galbūt įrodantis, kad THERION yra vis dar ištikimi savo keliui, savo Runų Kelionei.

Albumą sudaro ne tik vienuolika teminių dainų, bet ir du “bonusai” – žinomų dainų koveriai: SCORPIONS “Crying Days” ir ABBA “Summer Night City”. Apie pirmąjį nieko išskirtinesnio nepasakysiu, nes originalo nebeatsimenu, o antrasis… na, duoklė žymiesiems savo tautiečiams, beje, skambanti neblogai. Įdomus jausti tą pačią “abbišką” melodiją, bet girdėti ją “therionišku” stiliumi – gerokai “metalizuotą” ir “choralizuotą”. Kompozicija, kažkodėl kelianti šypseną… Ir vis gi, nepaisant visko, pastarųjų dviejų gabalų galėtų visai nebūti albume – jie daugiau trukdo vientisumui, nei prideda kažkokių pliusų. Geriau jau Chris’as su savo komanda juos būtų išleidęs atskiru singlu ar panašiai.

Dėl mitologinio aiškinimo – naudojau jį tam, kad geriau suvokti dainų esmę, siužetą. Be abejo, didesnį malonumą klausytis albumo pajus tie, kurie ir taip nusimano šiauriečių mitologijoje. Dėl mitų aiškinimo – jų yra daugybė versijų, todėl neapsimoka sakyti, kad “yra ne taip, kaip tu čia sakei”. Tiesiog pasirinkau tas versijas, kuriomis, pagal viską sprendžiant, naudojosi THERION.

O apskritai… viską nuspręskite patys. Gero klausymo!

THERION – “Secret OF The Runes”
Nuclear Blast 2001

1. Ginnungagap (Prologue)
2. Midgard
3. Asgard
4. Jotunheim
5. Schwarzalbenheim (Svartalfheim)
6. Ljusalfheim
7. Muspelheim
8. Nifelheim
9. Vanaheim
10. Helheim
11. Secret of The Runes (Epilogue)
12. Crying days (remixed)
13. Summer night city (remixed)