T.H.C. „Ride On“ ir ORANGE GOBLIN „Back From The Abyss“ – tavo barzdai užaugs barzda

Priežastis vienoje recenzijoje talpinti dviejų vargiai tarpusavyje susijusių grupių albumus gana paprasta: Londono dūmytojai naujausią darbą viešumon išleido spalio šeštąją, o teksaso hipiai – spalio septintąją. Neišvengiamai teko klausytis abiejų albumų vienu metu, ir jie tarsi Siamo dvyniai mano galvoje suaugo vokalistų barzdomis. Muzika skirtinga, bet abu darbai šiuo tuo panašūs – išvysto nevalingą refleksą po kiekvienos perklausos spausti „Replay“.

T.H.C. „Ride On“

Besilaikydamas senųjų rokenrolo grupių tradicijų, Džeimsas Ričardas Andersonas, platesnei publikai žinomas kaip „Big Dad Ritch“, kas du metus išleidžia vis naują albumą. Ketvirtas kartas – toks pat geras, kaip ir likę. T.H.C. laikosi antrąjame albume pramintos ir trečiąjame albume išasfaltuotos pietietiško rokenrolo vagos. Kūriniai „Ride On“, „Monster in Me“ – kaip tik tai, ko ir reikėjo tikėtis iš šio teksasiečių ketvertuko. Bet barzdos praplėsti naujomis kryptimis hipiai taip pat nesibodi ir tai viename, tai kitame kūrinyje sušmėžuoja modernesnė, „grūvovesnė“ gitaros partija. Nors negalėtum nuginčyti ir tų, kurie šitai laiko ne inovacija, o gryžimu prie šaknų, prie „Pride Of Texas“, kai T.H.C. dar buvo kuo gryniausias metalas.

Vienas neįprastas dalykas šiame albume – baladės trūkumas, kai visi pirmieji trys albumai tokias turėjo. Dainos „Bottom of the Bottle“ ir „I Am the End“, tiesa, baladėms artimos, bet sunkios gitaros partijos ir vietomis paklykaujantis vokalas užkerta kelią joms į šią kategoriją.

Tekstų tematikos – vienintelis dalykas, kuris nei kiek nesikeičia. Metalo archyvai teigia, jog T.H.C. pagrindinės temos yra „asmeninės problemos, pyktis ir išgertuvės“. Bet paskutinius du galima lengvai sutapatinti su pirmuoju, įvairovės ir inovacijos šiame fronte nėra, ir visiškai nereikia. Viskis, rokenrolas, moterys ir viskis bei rokenrolas kartu su moterimis – tokie yra T.H.C. tekstai, to persunkta ir jų muzika.

Albumas visapusiškai stiprus, ir velniškai geras. Vienintelis trūkumas – pasigedau vieno kūrinio, gyvai hipių atliekamo beveik kiekviename koncerte. Kodėl buvo nuspręsta jo neįrašinėti – paslaptis, galbūt taupomas singlui dar po kokių metų. Ir, žinoma, paskutinė albumo vinis – žemas, sodrus ir nenuvargstantis „Big Dad Ritch“ vokalas, skambantis kaip niekad gerai. Drąsu būtų teigti, jog Džeimsas Ričardas Andersonas yra vienas geriausių visų laikų metalo vokalistų, tačiau būtent taip ir yra.

Vertinimas: 9/10

ORANGE GOBLIN „Back From The Abyss“

Ką daryti po to, kai išleidi geriausią albumą savo grupės istorijoje? Prasideda turai, pasipila pasiūlymai iš leidybos kompanijų, netikėtai išsipildo dešimtmečių senumo svajonė gyventi iš muzikos, ir porą metų viskas nuostabu. Bet galiausiai ateina laikas naujam albumui. Ir reikia išleisti kažką geresnio arba bent jau tiek pat gero, kaip geriausia, ką kada nors esi padaręs. Kiek kartų teko matyti, kaip grupėms tai nepavyksta, ir po keleto metų nuo savo „hito“ jos nugrimsta į užmarštį.

ORANGE GOBLIN nėra viena iš tų grupių. Jų sėkmės receptas – nesivaikyti to, ką grojo paskutiniąjame savo albume „A Eulogy for the Damned“. Londono barzdočiai puikiai supranta, kad jie nėra vienos natos grupė, jų muzika keitėsi per dvidešimt gyvavimo metų, ir grupę išgarsinęs albumas tebuvo vienas iš jos stilistinių periodų.

„Back From The Abyss“ pasiskolino po nedidelę dalį iš kiekvieno ORANGE GOBLIN kūrybos etapo, ir padarė kiekvieną jų žymiai geriau. „A Eulogy for the Damned“ buvo greitas, „vežantis“ ir melodingas nuo pradžių iki galo, klausantis nebūdavo kada net atsikvėpti. „Back From The Abyss“ tuo tarpu pilnas visko. Keletas kūrinių, žinoma, labai primena praėjusiojo albumo nuotaiką, tačiau atsiranda ir, pavyzdžiui, visiškai „motorheadiškų“ dainų, labai primenančių ORANGE GOBLIN „Coup de Grace“ periodą. Yra ir lėto bliuzo, ir senamadiško „sabatiško“ doomo, ir šio bei to „maideniško“, ir visiškai kosminio roko iš dešimtojo dešimtmečio pabaigos.

O tekstus vokalistas Benas Wardas ir toliau rašo visomis temomis, kurios tik jį sudomina – nuo tradicinių siaubo filmų ir H.P. Lovecrafto įkvėptų makabriškumų iki viskio ir piratų. Nors, matuojant grynu „ištaškymu“, albumas neprilygsta „A Eulogy for the Damned“, jis yra žymiai įvairesnis ir įdomesnis klausytis, sunkiai nusibostantis. Drąsu būtų teigti, jog šis albumas pranoksta 2012-ųjų hitą, tačiau būtent taip ir yra.

Vertinimas: 10/10

Bendras vertinimas, klausantis abiejų albumų paraleliai:

19/10 (geriau beveik negali būti, tavo barzdai užauga barzda)