Steve Vai Vilniuje – trys roko legendos už vieno kainą

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia >>

Taip pat skaitykite: Įspūdžiai iš Steve Vai koncertų Baltijos šalyse

“I wrote this song for all my friends in Lithuania. When I grow up, I’m gonna be a famous rock’n’roll guitar player!”. Ne, koncertas prasidėjo ne šiais žodžiais, bet, ko gero, geriausiai atspindi koncerto dvasią. Steve lietuviams patiko. Lietuviai Steve — taip pat.

Bet apie visą nuo pradžių.

Ne, nepradėsiu pasakoti nuo to, kaip nekantriai buvo laukiamas interviu per “M1+”, kaip jis vėlavo apie dvi valandas ir galų gale buvo atliktas ne studijoje, o šnypščiančiu mobiliuoju telefonu.

Pradėsiu nuo fenomeno Lietuvos koncertų istorijoje — punktualios koncerto pradžios — 20:02, kai į sceną išbėga kažkoks neaiškus šiek tiek skiauterėtas veikėjas baltais marškinėliais, kažką sužviegia-sukriokia į mikrofoną ir… po kelių sekundžių, užtemus šviesoms, salėje pradeda griaudėti ir spiegti netikėtai aštrūs gitaros rifai.

Prisipažinsiu, iki šio Steve Vai koncertų anonso apie jokį Eric Sardinas nebuvau nė girdėjęs. Paskubomis susiradęs paskutinį (ir jau gana senoką) jo albumą “Black Pearls”, nekantriai perklausiau ir likau gana patenkintas — pirmasis įspūdis susidarė, kad tai pakankamai neblogas senojo Misisipės deltos bliuzo ir energingo hardroko mišinys. Visgi gyvai tai skambėjo kiek kitaip…

Taip, bliuzinė maniera yra, bet energingumas, netgi agresyvumas — jau nebe iš bliuzo sferos. Šalia stoviniuojanti kaustytomis „kožomis“ pasipuošusi jaunimėlio kompanija netgi pradeda smagiai headbanginti. Netgi pradedu galvoti, ką apie mane pagalvos mano uošvienė, kuriai prižadėjau, kad čia bus tikrai neeilinės ir tikrai ne metalo muzikos koncertas…

Siautėjimas tęsiasi dar keletą gabalų, kol pasigirsta kažkas jau daug panašiau į klasikinį bliuzą. Ir čia paaiškėja, kad, ko gero, Eric yra geresnis bliuzmenas, nei rokeris. Bliuziniai gabalai skamba kažkaip įtikinamiau, natūraliau, čia labiau dera ir slaidas.

Problema viena — gabalai koncerte atrodo labai jau panašūs vienas į kitą, grynai bliuziniai intarpai bendrą vaizdą kiek pagyvina, bet grojant jau kokį ketvirtą gabalą, publika palengva pradeda migruoti link salės kampe įsitaisiusio baro, dėmesys jau blaškosi. Situaciją šiek tiek gelbsti tik ugnies šou Eric pasirodymo pabaigoje…

Bandant apibendrinti, situacija tipiškai amerikietiška — daug darkymosi, pozavimo, skudurų, skrybėlių, decibelų, išties nemažų reikalavimų tenykščiams šou dėka ir pakankamai daug draivo ir netgi techniškumo. Deja, antrą kartą į Eric pasirodymą neičiau. Nebent prižadėtų groti tai, ką labiausiai moka — senosios formos elektrizuotą bliuzą. Ir svarbiausia — alų reikia gerti, pone Sardinai, o ne laistyti… Aišku, neabejoju, kad jei tai būtų buvęs ne koks amerikietiškas myžalas, o tikras, lietuviškas, alus, vargu ar tas kaubojus būtų juo pilstęsis ;).

“Alaus pertraukėlė”, ant scenos vyksta kažkoks nežymus judėjimas (aparatūra taip ir lieka beveik nepakeista), širdis pradeda vis plakti smarkiau ir smarkiau, ir štai šviesos pagaliau užgęsta.

O, taip. Šito gitaros “balso” su niekuo nesupainiosi. Būtent, ne skambesio, o balso. Su niekuo nesupainiojamas Steve braižas, tie “komentarai gitara” — stygomis išgaunamos žmogiškojo pokalbio intonacijos, skambančios tiek komiškai, tiek ir pritrenkiančiai — pritrenkiančiai savo panašumu į žmogiškumą.

Ką gi, labiausiai raunantis stogą koncertas Lietuvoje prasideda…

Pirmąkart gyvenime pasigailiu, kad nesu žvairas, taip norisi matyti viską iškart — ir MacAlpine, ir Sheehan, ir patį Vai. O jie visi, kaip susitarę, laksto po visą sceną ir tu tiesiog bijai nusukti žvilgsnį nuo vieno prie kito, kad tik ko nors nepraleistum…

Pirmasis įspūdis apie Vai — gitaros guru (tik kur triple-neckas? Double-neck jau nebe solidu gi… ;). Ne, ne vien dėl grojimo (šituo jau galima buvo įsitikinti ir anksčiau). Tokios asociacijos kyla dėl sceninės aprangos — išsiuvinėto apdaro, panašaus į rytietišką, “chanišką” chalatą — rūbą, kuriuo vilkėdavo tik karališkieji asmenys. Abejoju, ar kostiumas pasirinktas atsitiktinai… stilistą Steve tikrai turi neblogą…

Legendiniai gabalai liete liejasi (kaipgi be “Audience is Listening”?), nemažai kompozicijų ir iš paskutiniojo, šiemetinio albumo. Ypač smagiai susiklauso psichodeliškasis “Km-Pee-Du-Wee”. Pritariu tiems, kurie sako, kad šiek tiek pritrūko kompozicijų iš “Flex-able”, na bet ką padarysi, laikas ne guminis, o pats iš setlisto nebūčiau išmetęs nė vieno gabalo…

Apie ponaitį Vai kuriam laikui užteks – kaip jau minėjau, akys krypsta ne tik į jį.

Tony MacAlpine. Prisipažinsiu, pradžioje man jis pasirodė kažkoks rūškanas. Ir labai prastai įgarsintas. Klavišiniai iš esmės girdėjosi tik per jo paties soliaką ir ten, kur jam tenka dėti ambientinį backgroundą pagrindinės žvaigždės solo partijoms. Jei groja dar nors vienas muzikantas — viskas, Tony prie sintezatorių baterijos jau nebegirdėti… Kitas reikalas, kai vyrukas į rankas pasičiumpa gitarą. Iškart šypsena, o pats pjauna, tenka pastebėti, nė kiek neprasčiau už savo kolegą ir “viršininką”. O kas vyksta koncerto pabaigoje, lietuvaičiams ne tik patiems įkaitus, bet įkaitinus ir muzikantus — kiek vėliau.

Trečioji žvaigždė Billy Sheehan. Tikras profesionalas — tiek muzikine, tiek šou prasme. Tegul ir surepetuoti juokeliai, bet tikrai nepritempti ir linksmi, nemirtinga mimika, gestai ir, žinoma, aukščiausio lygio grojimo technika. Pačioje šou pradžioje man pasirodęs kiek arogantišku (ir tuo gerokai nustebinęs), vėliau nuomonę apie save pakeičia. Kaip pademonstruoja vėliau, senis (hm, visgi jau 52-eji!, nors kaip sako Steve, “vajagros” jam dar nereikia) sugeba nuostabiai valdyti ne tik bosą, bet ir gitarą. Na, jei ne nuostabiai, tai bent įspūdingai.

Kiti muzikantai — kol kas ne itin žymūs, bet tikrai “vajinio lygio”: “sveikuolis” (“…spends his time without any drugs, and alcohol”… įdomu, alaus irgi negeria?) būgnininkas Jeremy Colson mesteli Buddy Rich stiliaus būgnijimo šou, lazdelėmis pereidamas per pusę scenos, instrumentų stovus, Steve nugarą, netgi gitarą. Gitaristas Dave Weiner kiek ramesnis, atėjęs iš klasikinės muzikos, bet tikrai vertas dėmesio savo itin preciziško grojimo maniera.

Šou įpusėja. Seka pragrojimai “svetimomis gitaromis” (gitaristai išsirikiavę eilute, kiekvienas kabina savo gitaros stygas, bet kita ranka — ant “kaimyno” gitaros grifo), kiekvieno iš “žvaigždžių” solo, salė užtemsta, prisipildo dūmais ir į sceną įžengia… terminatorius. Su gitara letenose.

Ne, Švarcas čia nė prie ko — jis turbūt ramiai sau sėdi minkštame Kalifornijos gubernatoriaus krėsle ir slaptomis rūko eilinį cigarą. Terminatorius — ta pati šio vakaro žvaigždė, apsikabinėjusi lemputėmis, į pirštines prisikaišiojęs lazerinių žibintuvėlių. Taip, teko tai matyti filmuotame “Live in Astoria” koncerte, bet kad visa tai bus rodoma ir Lietuvoje — nesitikėjau. Žinoma, stebuklingo nieko čia nėra, bet šou tikrai geras. Ir spėju, ne toks jau pigus.

Tiems, kas vizualiai Steve matė pirmąkart (o tokių, kaip nekeista, buvo), iškart krito sceninis elgesys ir žymioji mimika. Įspūdis — lyg Steve būtų nebylys ir kaip modernų kalbėjimo aparatą naudotų savo gitarą (tiksliau, gitaras). Lūpos prasiveria, bet garsas eina ne iš jų — veidas tik iliustruoja garsą, sklindantį iš gitaros…

O tas “Mesijo” žvilgsnis, nukeliavęs per visą salę ir privertęs pakilti publikos rankas… Pompastiška, bet… verta pagarbos už įtaigumą ir sėkmingą teatrališkumą, publikos valdymą. Po kokios valandos pastebiu, kad rankoje turiu pusiau nugertą alaus skardinę, susižvejotą per pertrauką. Pasijuntu nejaukiai. Pamiršau, kad… turiu alaus? To dar nėra buvę… Steve, tu nuostabus.

Dėl tos pačios priežasties negaliu pritarti ir tiems, kurie skundžiasi prastu koncerto garsu. Taip, per Sardinas šou jis buvo “purvinas”, pasitaikė net ir mikrofonų atsijungimo atvejų, bet per pagrindinės vakaro žvaigždės pasirodymą — bent jau ten, kur stovėjau aš, jokių trūkumų, išskyrus klavišinių stoką, nesugebėjau įžvelgti. O tikrinti garso kitur visiškai neturėjau noro — Steve buvo pernelyg prikaustęs dėmesį…

Dvi valandos prabėgo itin greitai. Vieną iš nedaugelio kartų pasigailėjau, kad jau ateina pabaiga. Vai su komanda pasiplauna nuo scenos, bet lietuviai ne naivūs — niekas nesitraukia ir kantriai reikalauja biso. Ilgai laukti nereikia.

Ir čia prasideda geriausia vakaro dalis.

Matosi, kad muzikantams nuotaika ne ką prastesnė, nei publikai. “You know, we’ve talked at the backstages with all the band and guys agree that you are the best audience in the whole tour!” Pasisakymas, sukėlęs daug dvejonių: ar tai — gana įprastas šou triukas, kas tokiems profams, kaip Vai kompanija, visai tikėtina ir pateisinama, ar visgi, kaip norisi tikėti iš muzikantų šypsenų ir blizgančių akių, tikras, pelnytas komplimentas? Ką gi, liudininkai teigia, kad bent jau Latvijoje ir Estijoje nieko panašaus nebuvo sakoma…

O po prakalbėlės prasideda šėlsmas, prie kurio prisijungia ir Eric Sardinas. Groja (ir girdisi) visi. MacAlpine vienu metu pjauna ir gitara, ir klavišiniais, Steve demonstruoja savo aukštumas, Billy — pirštų greitį, čia dar įsisuka “camera guy”… Vėliau Bilis su Toniu apsikeičia instrumentais: MacAlpine pasigriebia Sheehan bosą, pastarasis — Tony gitarą. Skirtumo bendrame gabalo skambesyje — jokio. Žinoma, muzika jau nebėra tokia preciziška, nemaža dalimi vyksta ir improvizavimas, bet įspūdis — nerealus.

Deja, ateina pabaiga. Ovacijos, apsimestinis Vai stage divingas (aha, taip ir patikėjom, kad nušoks ;), mediatorių, lazdelių dalinimai. Muzikantai dingsta nuo scenos, pradeda judėti ir minia, tik kai kur dar stoviniuoja iki galo neatsitokėjusių būreliai. Viename iš jų — ir šių eilučių autorius. Negalėjęs atsigauti dvi paras po koncerto. Iki galo neatsigavęs ir dabar…

Ko galima buvo pasimokyti iš to vakaro? Apie muziką kalbėti neverta — pasak Frank Zappa, “rašyti apie muziką yra tas pats, kas šokti apie architektūrą”. Pasimokyti galima buvo šou. Judesio, scenos choreografijos, elgesio su publika, specialiųjų efektų pritaikymo, muzikantų laisvumo scenoje. Žinoma, jei visi taip “ardytųsi”, tai jau nebedarytų tokio įspūdžio, bet dabartinėje situacijoje, kai daugumos grupių (net ir profesionalių) šou pasibaigia pavaikščiojimu palei scenos kraštą pirmyn-atgal, gaurų pakratymu ir “unity” ženklo parodymu miniai… Ką gi, tobulėti ir ieškoti naujovių tikrai yra kur… Net ir liežuviu groti, patikėkit, tikrai ne taip jau ir lengva…

P.S. O kaip su pasklidusiu gandu, kad gitaros legenda tęs savo “Alive in the Ultraworld” tradicijas ir sugros “Ant kalno mūrai…”? Na, labai norint, vienoje vietoje galima buvo įžvelgti šio lietuvių tautinio pasididžiavimo motyvą, bet… ;)