SEPULTURA ir IN FLAMES Lenkijoje - kaip Varšuva skendėjo liepsnose

Šio reportažo nuotraukos yra panaudotos, gavus pono Mariusz Kasprzak leidimą (www.sepultura.pl). The pictures are taken from www.sepultura.pl and are used with kind permission of Mr. Mariusz Kasprzak.

Jau praeitų metų gruodžio mėnesį, besiblaškydamas begalinėse interneto platybėse, IN FLAMES oficialiame tinklalapyje užtikau, jog ši komanda, reklamuodama savo naująjį darbą „Come Clarity“, rengiasi užsukti į kaimyninės Lenkijos sostinę Varšuvą. Į Lenkiją važiuoja daug žinomų metalo gaujų, tad nieko nuostabaus lyg ir nebūtų, bet… Bet IN FLAMES į turo partnerius pasitelkė ne bet ką, o brazilų metalo grandus SEPULTURA! Na, šito fakto jau man užteko ir tvirtai nusprendžiau balandžio 18 dieną atsidurti Varšuvoje, kadangi vienu metu ant tos pačios scenos išvysti dvi tokias stambaus kalibro metalo žvaigždes galima ne kiekvieną dieną. Ką čia ir beslėpti – tiek IN FLAMES, tiek SEPULTURA jau ilgą laiką tvirtai yra užėmusios vietą mano mėgstamiausių metalo kolektyvų penketuke…

Neradęs bendraminčių iš Ferrum forumo bei netiesiogiai apkaltintas nusivažiavusių nu-metal grupių propagavimu, atėjus pavasariui susitvarkiau savo asmeninio bolido stabdžius (kaip parodė kelionė – ne be reikalo!) ir įkalbėjęs dar tris „nu-metalistus“ balandžio 18-osios saulėtą rytą pajudėjau link zapiekankų krašto sostinės.

Apie kelionę Lenkijos keliais už savo automobilio vairo nėra labai daug ką ir pasakoti. Tiesiog žodžiais tai labai sunku išreikšti. Kas keliavo, tas žino. Greitis, adrenalinas ir truputį po pietų mes atsidūrėme Varšuvoje.

Apsistoję pačiame senamiestyje ir suvalgę lenkiškos virtuvės šedevrų, galų gale patraukėme link metro, kuriuo pasiekti „Stodola“ klubą – vienas juokas. Išlindus iš metro katakombų lauke buvo matyti besibūriuojantys ir jaukiai gurkšnojantys įvairius alkoholinius gėralus Polskos metalistai, kurie visai neskubėjo į patį klubą, nors mano laikrodis rodė, kad pirmieji IN FLAMES „pečiukai“ – prancūzai DAGOBA – turėtų būti įpusėję savo pasirodymą. Atstovėję gana ilgą eilę galų gale patekome vidun, kur iš tiesų salėje jau šėlo DAGOBA. Deja, neteko man pamatyti šių prancūzų, kadangi likęs jų pasirodymo laikas praėjo besistumdant minioje prie rūbinės ir alaus.

Išgėrę alaus suskubome į salę, kur jau buvo derinami instrumentai SEPULTURA pasirodymui. Nekantrumo jausmas pasiekė apogėjų, (galų gale) šviesos užgeso ir PRASIDĖJO!!! Sutratėjo būgnai, sudžeržgė gitaros, suūžė salėje susirinkę metalgalviai – scenoje pasirodė Andreas, Paul ir prieš turą Igor Cavalera pakeitęs Roy Mayorga. „Dark Woods Of Error“ iš naujausiojo SEPULTURA albumo „Dante XXI“ – puiki įžanga puikiam koncertui! Tratatata-tratatata – Roy kalė būgnus kaip pašėlęs ir staiga į sceną įbėgo augalotasis Derrick. „Convicted In Life“!!! – staugė kartu su brazilų vedliu visa salė. Kokia gi apšildanti grupė ta SEPULTURA, kai juos visi priima kaip headlinerius???

Smagu, kad SEPULTURA, sudarinėdama savo dainų sąrašą, nepamiršo pamaloninti publikos ir klasika tapusiais gabalais – „Chaos A.D. Tanks on the street!“ – maurojo visa salė, kurioje ramiai stovinčiųjų beveik nebeliko. Kaip galima ramiai išstovėti, kai „Refuse/Resist“ savo ritmu, rodos, kilnojo net klubo stogą? Po sugroto „False“ salėje užvirė tikras pragaras. „We‘re born! With pain! No More!..” – taip, tai „Dead Embryonic Cells“. Pono Green garbei reikia pripažinti, kad jis minėtus klasikinius gabalus sudainavo tikrai puikiai. Kas be ko, jo vokalo maniera skiriasi nuo Max Cavalera, bet tai anaiptol negadino viso reikalo.

Per visą pasirodymą Brazilijos metalo lyderiai sėkmingai derino senąsias dainas su naujomis ir visa tai sudarė tikrai puikų šou, patenkinantį tiek klasikinės, tiek „pomaxinės“ SEPULTURA gerbėjus. „Troops Of Doom” sekė „Buried Words“, „Choke“ keitė „Apes Of God“, o šią savo ruožtu… „Eye Of The Tiger“. Taip taip, nuo scenos nuskambėjo to paties klasikinio SURVIVOR gabalo akordai! Trūko tik, kad į sceną išbėgtų Sylvester Stallone :). Iš tiesų šis „bajeris“ privertė nusišypsoti ne tik Derrick, bet ir daugumą salėję buvusių sepulfanų. „Bajeris“ taip ir neišsivystė į normaliai atliktą koverį, bet nugarmėjo į „Breed Apart“ brutalybę…

„Finished with my woman ’cause she couldn’t help me with my mind!“ – kas čia dabar??? Čia SEPULTURA??? Nustebęs žiūriu į Derrick, bet šis net mikrofono rankose nelaiko! Tuomet žvilgsnis nukrypsta į scenos dešinę, kur Andreas headbangingą iškeitė į mikrofoną. Ir netgi labai vykusiai! Kaip netikėtai prasidėjo, taip netikėtai ir baigėsi „Paranoid“, perėjęs į „Slave New World“. Salė pavirto mėsmale, grasinančia sumalti visus, abejojančius šių dienų SEPULTURA gebėjimu kurti, groti ir koncertuoti brutaliai. Finalas buvo išties stulbinantis: „Arise“, „Come Back Alive“ ir (visos salės džiaugsmui) „Roots Bloody Roots“. Po šių trijų hitų SEPULTURA atsisveikino su publika, nepamiršo pasakyti, Lenkijoje buvo pati nuostabiausia publika (nors sunku būtų su tuo nesutikti, nes šėlo lenkai kaip pasiutę) ir paliko sceną. Vienintelis ženklas, išduodantis, kad šiame koncerte SEPULTURA tebuvo tik apšildanti grupė – pasirodymo trukmė, kuri (bent jau man) tikrai buvo per trumpa – apie 50 minučių bei tai, kad nebuvo biso.

Po galingųjų brazilų pasirodymo žmonių cunamis plūstelėjo į salės prieigose išsidėsčiusius barus atsigaivinti charizmatiniu „Zywiec“ alučiu ir prisėsti į kokį laisvesnį kampą. Karštis salėje buvo tikrai nemažas, o nuolat purtant gaurus jis atrodė dar didesnis… Pertrauka buvo neilga…

Po pertraukos šiek tiek atsigaivelėjusių metalheadų minia vėl sugužėjo į salę. Labai staigiai aptemo šviesos ir tuomet pasigirdo pirmieji garsai, skelbiantys šaltos šalies karštų atstovų pasirodymo pradžią. Pirmasis gabalas „Pinball Map“ iš albumo „Clayman“ smogė visa savo jėga ir energija, iškart išjudindamas salę be jokių papildomų pastangų. „Guided by the pinball map!” – dainavo susirinkę IN FLAMES gerbėjai kartu su Anders Friden. Salėje tvyrojo karštis, publika šėlo pagal metalo klasika tapusį IN FLAMES šedevrą. Patys švedai taip pat įspūdingai atrodė scenoje – be jokių ypatingų sceninių fokusų IN FLAMES savo elgesiu įtikino „Stodola“ klube susirinkusią minią negailėti jėgų ir intensyviai dalyvauti viso šou metu.

IN FLAMES, kaip ir SEPULTURA, savo dainas iš naujojo „Come Clarity“ albumo „atskiedė“ senesniais, jau visiems gerai žinomais gabalais iš ankstesniųjų darbų. „Leeches“ pjūklus keitė melodingasis „Trigger“, o po „Inspid 2000“ „infleimeriai“ užpjovė senuoju, bet niekaip neatsibostančiu „Behind Space“. Va tada tai buvo galvakračio! Turbūt senųjų IN FLAMES fanai net kokią ašarėlę išspaudė, beklausydami išgarbinto senojo Gioteburgo deatho. Anderso screamingas sudrebino „daržinės“ („stodola“ lenkiškai – „daržinė“) sienas ir rovė visų susirinkusiųjų metalgalvių stogus. Paskui sugroti naujesni „šmotai“ – jausmingasis „Crawl Throuh Knives“, tiesiog puikus „Black And White“, įsimintinas „Take This Life“, už širdies griebiantis „Come Clarity“ bei piktasis „Scream“) tempo ir energijos lygio nė kiek nesumažino, publika vienodai gerai priėmė juos visus.

Na, o antroji pasirodymo dalis buvo skirta visiems tikriesiems IN FLAMES garbintojams, kadangi energingųjų švedų kūryba tiesiog neįsivaizduojama be „Cloud Connected“, „Drifter“ ir, aišku, nepakartojamo „Moonshield“. Banguojanti „Moonshield“ melodija leido šiek tiek atsikvėpti nuo pirmiau sugrotų „batereikų“ ir pasimėgauti dviejų IN FLAMES gitaristų – Jesper Strömblad ir Björn Gelotte – nepriekaištingu darbu. Iš tikrųjų, neįmanoma paneigti, kad senųjų IN FLAMES gabalų „maideniškos“ melodijos LABAI veža, bet tenka pripažinti, kad tai – garbinga grupės praeitis ir neverta žvalgytis per petį atgal, juolab, kad dainos iš „Come Clarity“ ne tik CD laikmenoje, bet ir gyvai skamba itin galingai. Na, bet aš čia jau užsifilosofavau…

„Moonshield“ liūliavimas staigiai peraugo į mūsų visų kultinį epizodą – 666! Šios dainos paprastą, bet „griebiantį“ priedainį puikiai galėtų kartu su IN FLAMES sudainuoti ir Lietuvos publika, ką jau kalbėti apie lenkiškąją, kuri unisonu pritarė Andersui per VISŲ (!!!!!!!) dainų priedainius. Anders riaumojo: „This is episode…“, „666!!!“ – pabaigdavo publika. Nepakartojama… N-e-p-a-k-a-r-t-o-j-a-m-a!

Kita daina – „Only For The Weak“. Melodinga ir sunki, pikta ir jausminga. Jos metu abu IN FLAMES gitaristai turėjo puikią progą sutartinai papurtyti savo žuvėdiškus gaurus, kai tuo tarpu publika, užvesta charizmatiškojo Anders, šokinėjo kone iki lubų. Taaaaip, lenkai iš tiesų žino, kaip reikia dalyvauti metalo koncertuose. Šią anaiptol nesilpną, kaip kad teigia dainos pavadinimas, klasiką pakeitė „Vaccuum“ iš „Come Clarity“, kuri buvo paskutinė to vakaro „šviežiena“.

Na, o pabaigai ugningieji švedai paliko tris „šmotus“ iš piktojo ir daugelio „tikrųjų“ metalistų paniekinto „Soundtrack To Your Escape“. Solines gitaras „garbinantį“ „The Quiet Place“ sekė „Touch Of Red“, o paskutinįjį tą vakarą „My Sweet Shadow“ Anders tiesiog išrėkė. Išrėkė taip, lyg tai būtų paskutinis gyvai sudainuotas gabalas jo gyvenime…

Bum! Ir viskas. Baigėsi. Taip trumpai??? Šis klausimas visuomet kyla galvoje, kai koncertas būna LABAI geras. SEPULTURA ir IN FLAMES tandemas pateikė ne tiek gerą, kiek NUOSTABŲ koncertą. Nušvitus salėje šviesoms, užsidegęs cigaretę, dar ilgai negalėjau atsikvošėti nuo gautos energijos dozės iš bene šiuo metu geriausių dviejų metalo (metalcore? nu-metal? limp bizkit? shudo?) gaujų. Belieka tikėtis, kad neilgai trukus bus suteikta galimybė dar kartą pamatyti jas abi kartu vienoje scenoje netoli Marijos žemelės ir tvirtai žinau, kad neverta gailėti pinigų ir laiko vykstant į tokį renginį zapiekankų, Jono Pauliaus II, „Tyskie“ alaus ir depresinių reklamų šalyje. Abi grupės paneigė apie jas Lietuvos „troooo“ metalistų tarpe paplitusius mitus: SEPULTURA frontmenas Derrick Green yra tikrai charizmatiškas vokalistas, turintis ne tiktai galingą sudėjimą, bet ir labai stiprų balsą, kuris tikrai puikiai tinka seniesiems SEPULTURA gabalams, o IN FLAMES savo siautuliu tikrai nepanašėjo į nu-metal (ar kokį ten š…) ir jų koncertas buvo TRUE (tikrąja to žodžio prasme) metalo koncertas. O iš techninės pusės koncertui priekaištų nėra ir negali būti, kadangi tiek garsas, tiek apšvietimas buvo tiesiog nepriekaištingi.

Baigdamas dar norėčiau pagirti lenkų publiką, kuri pasirodė esanti išties kultūringa. Nors tiek SEPULTURA, tiek IN FLAMES šou metu salėje vyko intensyvus headbangingas, „plaukiojimas“ virš galvų (niekaip nepamenu, kaip tas reiškinys vadinasi :) ir šokinėjimas, niekas nieko piktybiškai nestumdė ir pakančiai atsižvelgė į už nugaros stovinčiojo ranką, uždėtą ant peties (lygsvarai laikyti). Ir 10 balų skiriu Lenkijos piktagalviams už mintinai sudainuotus VISŲ (tiek naujų, tiek senų) SEPULTURA ir IN FLAMES gabalų priedainius. Jie ką, ten visi originalius kompaktus perka?

Taika.