SCARAB: „Egipte metalas yra galingas“

Foto: Crazytes

Festivalis „Velnio akmuo“ kiekvienais metais atsitempia iš kurio nors egzotiško pasaulio krašto dovaną metalo maniakams. 2012 metų egzotikos vinis – egiptiečiai SCARAB, kurie savo muzika įrodė, kad egzotiška kilmė nėra pati stipriausia jų pusė. Pagrindinis SCARAB ginklas – muzika. Sunkus, bet kartu melodijos nepraradęs egiptiečių death metalas, atrodo, surado daug gerbėjų tarp Lietuvos metalistų, kurie po SCARAB pasirodymo skirstėsi su daug komplimentų šiam kolektyvui lūpose. Radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laidos „Audronaša“ vedėjas Tomas pričiupo ir iškvotė SCARAB gitaristą Al-Sharif Marzeban, kuris neslėpė susižavėjimo Lietuva ir jos metalistais.

Sveiki atvykę į Lietuvą, SCARAB! Ar tikėjotės Lietuvoje išvysti tiek daug metalo fanų?

Žinoma. Europoje dar nedaug esame groję: po Dubajaus pasirodėme tik Vokietijoje, o Lietuva – trečioji šalis. Mums labai įdomu susipažinti su Europos publika. Esu girdėjęs apie „Velnio akmenį“, šio renginio auditorija turi gerą reputaciją. Taip pat žinau, jog Lietuva turi daug gerų death metalo grupių. Nekantrauju pamatyti OSSASTORIUM, jie puikūs. Esu didelis death metalo fanas, ir kiekvienoje šalyje stengiuosi ieškoti death metalo grupių, kiekvienoje šalyje jų skambesys kitoks, unikalus. Žmonės Lietuvoje šaunūs, labai draugiški, mes tikrai manome, kad jiems patiks mūsų pasirodymas.

Gal gali papasakoti daugiau apie Egipto metalo sceną? Kiek grupių turite, kokie renginiai ar festivaliai vyksta ir kokia apskritai yra Egipto metalo padėtis?

Galiu tai apibūdinti keliais žodžiais – Egipte metalas yra galingas. Daug metalo grupių. Egipte viskas keičiasi, stengiamės pasiekti demokratiją. Religijos nesiejame su muzika, nes tai viena iš dviejų pasaulio naikintojų. Politika ir religija. Egipte dabar metalo scena auga, daugėja grupių, daugėja organizatorių. Bet viskas vyksta labai lėtai. Mes esame Trečiojo pasaulio šalis, ir mums užtruks ilgai, kad sukurtume stiprią metalo bendriją. Praeis dar kažkiek laiko, kol atsiras į tai orientuotos parduotuvės ar leidybos kompanijos, skirtos tokiai muzikai.

Ar sunku Egipte būti metalo grupe? Kaip jūsų draugai ir artimieji reaguoja į tai, ką grojate?

Sunkoka būti metalo grupe Kaire, nes įrašams reikalingos aparatūros nėra kur gauti. Taip pat sunku rasti prodiuserį, garso inžinierių. Tam, kad toks žmogus galėtų gerai atlikti savo darbą, jis turi klausytis daug metalo. Vis tik šiokia tokia terpė metalui Egipte yra ir mes tikimės, jog ji augs, kad ir lėtai, reikia tik sunkiai dirbti. Be visa ko, Egipto metalas turi savo specifiką. Kad ir koks stilius tai būtų – black, death ar thrash – visada yra melodinė pusė, kuri būdinga tik Egiptui.

Ar sunku įpinti į death metalą rytietiškus motyvus?

Kaip gitaristas, aš stengiuosi laikytis kuo arčiau death metalo šaknų. Kai groju scenoje, noriu, kad publika priimtų kiekvieną natą, kurią jie girdi. Žmonėms sunku kratyti galvas, jei groji per greitai, per techniškai ar taip beprotiškai, kad net negirdėti melodijos. Mes stengiamės į muziką įdėti kuo daugiau tokios melodijos, kuri leistų mums skambėti epiškai. Tai sukelia kontrastą – viena partija šiurkšti ir sunki, kita – raminanti protą. Taip balansuoja ir mūsų gyvenimas Kaire, nes turime nesubalansuotą demokratiją. Muzikoje lygiai tas pat – sekundei išprotėjame, o paskui vėl grįžtame prie melodingų garsų. Dabar rytietiškas melodinis metalas yra sparčiai populiarėjantis stilius, nors, mano nuomone, šią muziką atrado švedai. Manau, kad kiekviena grupė atranda kažką savo, kad neskambėtų kaip visiška klišė. MERCYFUL FATE, IRON MAIDEN turi tą epišką skambesį. Ir mes pagalvojome, kodėl gi to neperkėlus į death metalą? Palyginkime NILE ir BOLT THROWER. Abi groja melodingą muziką, bet viena yra labai techniška, kita – labai „grūvova“, lengvai suprantama. Kartais klausant NILE nepavyksta kratyti galvos, nes viskas per greita, melodijos tampa nesuprantamos. BOLT THROWER groja labai panašią muziką, bet viską daro lėčiau, su daugiau „grūvo“. Mes – SCARAB – taip pat linkę likti prie senosios mokyklos death metalo. Įtraukiame ir modernių dalykų, bet jie nebūtinai turi būti grynai techniniai, tai gali būti ir melodijos, primenančios doom, death, progresyvų ar thrash metalą. Mes turime savo pagrindinę muziką, į kurią galime įpinti visa kita. Kodėl gi nepagrojus thrash metalo partijos, paskui vėl death metalo ir tada sunkaus, lėto doom metalo?

Ką galvojate apie NILE? Ar jų muzika turi kokios nors autentikos?

NILE tikrai yra autentiški, jie yra puikaus techniško death metalo kūrėjai. Jie įkvėpė daug žmonių sukurti grupes, yra labai profesionalūs. Sunku lyginti SCARAB ir NILE. Abi grupės kalba apie Egiptą, bet mes tai darome kiek kitaip, neesame tokie techniški. Mes lėtesni, arčiau doom metalo. Mūsų progresija ne techniška, labiau melodinga.

Tačiau kalbant apie dainų tekstus: jūs pragyvenote Egipte visą gyvenimą, o NILE nėra ten net lankęsi. Kaip skiriasi tekstų autentiškumas šiuo atveju?

Kalbant nuoširdžiai, manau, jog didžioji dalis death metalo gerbėjų nesiklauso dainų žodžių. Jiems labiau rūpi, kaip greitai gali mušti būgnininkas ar kaip ilgai gali iškriokti vokalistas. Vaikinai iš NILE progresuoja su kiekvienu albumu. Jų pirmajame demo įraše viskas atlikta su švariu vokalu, tačiau vis tiek galima girdėti NILE skambesį, viskas skamba labai faraoniškai. NILE padarė didelę įtaką man, kaip gitaristui. Galbūt kuriu kitokią muziką nei NILE, bet jie dainuoja apie nuostabią šalį, kurioje aš gyvenu. Egipto istorija labai įdomi, labai mistiška, tad kodėl gi nepritaikius to mistiškumo kitų šalių grupių muzikoje? NILE labai pasišventę metalo scenai, tad nenuostabu, jog jie padarė įtaką daugybei death metalo grupių. Jei jie kada atvyktų į Egiptą, bilietai tikriausiai būtų išpirkti dar prieš metus. Aš pats Egipte dirbu koncertų organizatoriumi, taigi tikiuosi, kad kada nors pavyks suorganizuoti jų koncertą.

Ar Smėliu vaikštančiųjų slėnis (aliuzija į SCARAB dainą „Valley of the Sandwalkers“, – aut. past.) yra tikra vieta ar kokia nors metafora?

Tai yra metafora. Mes, kaip SCARAB, tai pateikiame savaip jau savo pirmajame demo įraše. Mes esame smėlio žmonės. Mes mėgstame saulę ir dykumą. Žaluma yra pas mus retai sutinkamas dalykas ir ji turi labai didelę reikšmę dykumų gyventojams. Mūsų vokalistas dainuoja apie senovės Egipto valdymo formą, lygindamas ją su dabartine, kuri per tūkstantmečius nė velnio nepasikeitė. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, – dingo visos senosios tamsiosios magijos, ir mes nežinome, ar jos vis dar egzistuoja.

Praėjo daugoka laiko nuo paskutiniojo jūsų albumo. Kada ir ko galime tikėtis iš SCARAB? Ar tai bus albumas, ar EP?

Tikėkimės, kad rugpjūčio pabaigoje pasirodys mūsų naujasis albumas „Serpents of the Nile“ (dar nepasirodė, – aut. past.), kuris buvo suvestas Lenkijoje esančioje „Hertz“ studijoje BEHEMOTH, DECAPITATED ir VADER prodiuserių. Labai jo laukiame, nes tai bus mūsų albumas-hitas. Ateityje net nežinau, ar pavyks sukurti ką geresnio, nes šis albumas mums reiškia labai daug. Jame bus ir naujų dalykų, tokių kaip klavišiniai. Tai leis albumui skambėti erdviau, epiškiau, magiškiau. Tikiuosi, jį išleis gera įrašų leidybos kompanija ir, jei tai atsitiks, mes norime surengti turą po Europą, skleisti savo ligą.

Dėkui už interviu! Tavo paskutiniai žodžiai fanams Lietuvoje…

Labas, Lietuva! Į sveikatą! Varykite metalą „Velnio akmenyje“, šis festivalis yra nuostabus. Mes jus palaikome ir tikimės, jog greitai vėl pas jus apsilankysime!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.