Straipsniai

REGARDE LES HOMMES TOMBER: laisvė – svarbiausias dalykas gyvenime

2016.07.12 15:28, odium

promo-pic-2Anokia čia paslaptis, jog muzikinėje terpėje esu gan smarkiai alergiškas viskam, kas turi post- etiketę (išskyrus post-punk žanrą). Ypač, jei kalbame apie tokį konservatyvų dalyką, kaip black metalas. Ir vis tik neigti evoliuciją, eksperimentavimą bei naująsias sroves būtų stačiai kvaila. Net jei daiktai vadinami klaidingais vardais, prieštarauti post-black metalo egzistavimui yra absurdiška. Taip, daugelis šią etiketę turinčių grupių jos visiškai nenusipelnė ir dažnai apskritai neturi nieko bendro su juodmetaliu. Bet REGARDE LES HOMMES TOMBER atveju viskas yra kur kas pozityviau. Iš esmės, mano nuomone, tai vienas iš nedaugelio kolektyvų, kuriems šį apibūdinimą ne gėda užkabinti, nes šie prancūzai – gero, kokybiško ir sėkmingo post-black metalo pavyzdys.

Kai tik pagalvoju apie REGARDE LES HOMMES TOMBER (RLHT), pirmiausia apie jus mąstau kaip apie grupę, kuri galėtų būti post-black metalo etalonu, be jokios neigiamos šio apibūdinimo pusės. Ar jūs taip pat galvojate, jog galite save įvardinti kaip sėkmingą, jau kažkiek pasiekusį kolektyvą?

Visų pirma, ačiū už palaikymą. Geras klausimas, nes mums atrodo, kad gali būti gan keblu mūsų muziką priskirti kokiam nors vienam žanrui. Gitaristas J.J.S. neturėjo jokių rėmų ar apribojimų kurdamas pirmąjį grupės albumą. Jo tikslas – rašyti tamsius kūrinius, epiškas dainas, turinčias stiprią atmosferą ir identitetą. Buvo siekiama kažkokio stipraus rezultato, kuriančio ar pateikiančio kažką naujo… Tuo pačiu principu buvo lipdytas ir mūsų antras albumas „Exile“, bet jį jau brandinome visi kartu, bendro sutarimo principu. Kai kuriame, nestatome savęs į jokius rėmus ir neleidžiame sau niekuo apsiriboti, kas galėtų stabdyti kūrybinį procesą. Mes tik norime daryti meną, kūrybą, kažką spontaniško, negalvodami apie dalykus, kaip „šitas rifas neskamba kaip post-black metal, tai jį išmesime“. Asmeniškai man post-black metal apibūdinimas nėra labai priimtinas, galbūt dėl to, kad nesiklausau daug grupių, kurios save priskiria šiam požanriui. Juk post-black metalas yra tas pats black metalas, tik jis yra išvestinė jo forma, evoliucija. Galiausiai, klasifikavimas ir etikečių klijavimas yra ne mūsų reikalas.

Praėjusiais metais pasirodęs antrasis albumas „Exile“ yra kur kas artimesnis tradicinio black metalo skambesiui nei debiutinis. Kaip jūs paaiškintumėte tokią kryptį? Ar gali tai būti jūsų naujo vokalisto nuopelnas? Ar vertinate tai kaip natūralią skambesio/kūrybos evoliuciją?

Kaip ir minėjau, mūsų debiutinį albumą sukūrė vienas asmuo – gitaristas J.J.S., ir dėl šios priežasties jis yra asmeniškesnis nei „Exile“, kuris gimė kaip kolektyvinio darbo vaisius. Nuo pat pradžių mūsų tikslas yra kurti koncepciją, kuri neapsiriboja vien muzika. Kažką nuoseklaus, kur garsas ir vaizdas yra apjungiami, vedini mūsų aistros black metalui. Nors mus veikia tikrai daug srovių, tačiau būtent dėl simpatijos šiam žanrui mūsų kūryba pirmiausia atsiremia į BM kanonus. Nereikėjo kažko specialiai forsuoti, kad „Exile“ skambėtų taip, kaip jis skamba – viskas išėjo natūraliai. Skirtumą tarp dviejų pirmų albumų taip pat lėmė grupės sudėties pasikeitimas – Thomo (vokalas) atėjimas suteikė grupei daugiau tradicinio juodmetalio skambesio, tai irgi paaiškina minėtą evoliuciją.

cover-RLHTVienas iš jūsų narių yra minėjęs, kad muzikinis RLHT tikslas yra geriausiu įmanomu būdu sujungti post-roką bei black metalą, nes tai yra tie žanrai, kurie labiausiai žavi grupės narius. Tai galėtų būti įgyvendinta su trečiuoju grupės albumu, bet tikiuosi, kad taip neatsitiks, haha. Rimtai, man „Exile“ skamba per daug gerai, kad į jūsų kūrybą/skambesį būtų įnešta kardinalių pakeitimų. Nors žvelgiant, kaip skiriasi jūsų pirmi albumai, pokyčiai ateityje nenustebintų. Kur slypi to nuolatinio noro keistis priežastys? Ar turite užsibrėžę konkrečių muzikinių/skambesio tikslų? Nes man atrodo, kad tokie dalykai per daug priklauso nuo momentinio laiko ir aplinkybių. Ir bent jau aš tikrai džiaugiuosi, kad jūsų muzikoje post-rock skambesio beveik nėra…

Apjungti post-roko ir black metalo skambesį turbūt yra asmeninis J.J.S. noras, bet ilgalaikėje perspektyvoje mūsų užduotis yra kitokia, ir čia jau gan keblūs niuansai. Mums visiems pats svarbiausias dalykas yra likti logiškais savo koncepcijoje, surasti balansą tarp mūsų visų skonių bei įtakų. Tai ne visada lengva, net ir turint bendrą tikslą, nes juk kiekvienas narys yra skirtingas – kiekvienas iš mūsų turime savo prioritetus ir skonį. Iššūkis yra pasiekti kažką gero bendrame procese. Aš asmeniškai manau, kad mūsų kitas albumas bus pirmų dviejų tęsinys. Tiesiog stengsimės kiek įmanoma tobulėti kūrybiniame procese. Kaip ir minėjau, šioje vietoje neturime jokių apribojimų.

Panašu, kad jūsų kūryboje nemažai vietos užima biblinė mitologija. Koks ryšys tarp RLHT ir biblinių motyvų/idėjų? Ar yra kažkokia viena pusė šioje plotmėje, kurią norite eskaluoti, tarkim, išreikšti savo neigiamą požiūrį į religiją, ar pan.?

Reikia pasakyti, kad mūsų muzikoje nėra absoliučiai jokios religinės žinutės. Mes į šiuos aspektus žiūrime tik iš kūrybinės pusės. Tie simboliai yra gan dažni ir tiesiog reziumuoja mūsų muzikinę koncepciją, todėl mes juos ir naudojame. Esame ateistai, pasakojantys istorijas, o ne kuriantys savo tiesas. Bibliniai motyvai mums yra nesibaigiantis įkvėpimo šaltinis, bet jie tarnauja tik kaip meninė vertybė – paskelbiame diagnozę per šių legendų prizmę. Nesame įsitraukę į nieką kitą, vien į tik į savo kūrybą bei muziką. Esame tik muzikantai, laikotarpio stebėtojai ir liudininkai, tik tiek.

Jei gerai suprantu, pagrindinės jūsų tekstų temos – žmonijos nuopuolis ir nesėkmės. Iš kur kyla ši „ideologija“? Kokia yra žmogaus nuopuolio esmė? Ar tokiu būdu žmogų rodote kaip auką, ar kaip nuodėmingą būtybę, kaltą dėl savo likimo?

Sunku pasakyti… Visi turime skirtingą nuomonę šiuo klausimu. Kaip pastebėjai, koncentruojamės į vieną dalyką – žmogaus nuopuolį; būtybę, kuri yra dievo atstumta bei kankinama, nepaisant jos atsidavimo dieviškumui. Visi tekstai remiasi šiuo požiūriu ir tai iššaukė būtent bibliniai motyvai ir jų nagrinėjimas. Jei skaitysime tarp eilučių, mitai neaprašo amžiuose prarastų laikų, bet šiandien dieną. Būtent dėl to jie yra tokie žavingi ir patrauklūs, ir būtent taip juos reikia vertinti ir suvokti, nes jų analogiškumas yra stipriausia dalis. Jie parašyti gilioje senovėje vien tam, kad apibūdintų dabartį ir nupasakotų ateitį… Pasaulinis klimato atšilimas yra labai geras to pavyzdys – šis procesas yra logiškas mūsų veiklos padarinys, ir jau labai greitai pajusime „dieviškąją bausmę“ už mūsų nuodėmingus veiksmus… Galiu paminėti, kad tremties sąvoka taip pat yra itin aktuali šiandien, matant visą tą pabėgėlių iš Rytų – žmonių, bėgančių iš nusiaubtų vietų į saugesnes – antplūdį. Kaip ten bebūtų, tai yra istorijos iš gyvenimo. Ypač iš tamsiųjų laikų, kuomet fundamentalizmas kenkė žmonijai.

Kalbėdami apie savo naują albumą, viename interviu esate teigę: „Šis leidinys atspindi tiek nuopuolį, tiek sąmoningą aukščiausiojo bei visų garbinimo principų atsisakymą tremties metu… tam, kad taptume patys savo dievais ir atsakytume už save“. Darykite, ką norite, man čia dvelkia visišku šėtoniškų pažiūrų konceptu, ar jums taip neatrodo? Žmogus pats sau dievas… Kaip jūs į tai žiūrite? Ar žmogus aukščiau už visa kita? Ar tai tiesiog tas pats, kad patys esame savo likimo kalviai? Be to, panašu, kad būtent taip jūs apibūdinate paties žmogaus ir jo santykio su dogmomis esmę, ar ne taip?

Visas šis polemizavimas prieš dogmas tėra savotiška filosofija ir apmąstymai. Mums, kaip ir daugeliui, pats svarbiausias dalykas prieš tikėjimą ir žmogaus pasirinkimą yra jo paties laisvė. Kai kūrėme „Exile“, manėme, kad albumo koncepciją reikėtų sukoncentruoti į Lilitą, kuri pasipriešino dieviškajai galiai. Nors ji yra moteriška būtybė, bet jos simboliškumas yra itin stiprus, ypač žvelgiant į ją pro monoteistinių religijų prizmę… Bet kokiu atveju, mes nelaikome savęs šėtono garbintojais, ir REGARDE LES HOMMES TOMBER veikloje pats svarbiausias dalykas yra individo laisvė bei asmeninio pasirinkimo galimybė.

Apskritai, žodžiai „dievas“, „dieviškasis“, „raguotasis“ yra itin dažni jūsų tekstuose, ir aš nelabai suprantu, kaip jie neneša jokios religinės žinutės… Kaip tai galite paaiškinti? Nes bent jau man panašu, kad RLHT muzika yra tikrai priešpastatoma bet kokiai religijai.

promo-pic-3Nei vienas iš mūsų nėra tikintis ar religingas, bet visi domimės ir esame sužavėti pagrindinėmis monoteistinėmis religijomis. Kokiame mieste begrotume, pirmiausia stengiamės aplankyti vietines bažnyčias. Paryžiuje turėjau progą aplankyti „Sainte Chapelle“ šventyklą, kurią pastatė Liudvikas IX Šventasis, Prancūzijos karalius 1226–1270 metais, siekdamas pritraukti šventųjų relikvijų (pavyzdžiui, Erškėčių Vainiką). Šios vietos įspūdis yra nenusakomas, tai lyg magija… Absoliutus architektūrinis šedevras, 15 kolosalių stiklo sienų. Šie vitražai vaizduoja daugiau kaip 1000 scenų iš senojo ir naujojo testamento! Labai žaviuosi šia vieta, bet paradoksas toks, jog nejausčiau jokio gailesčio ar liūdesio, jei ši šventykla būtų sunaikinta ar nugriauta. Daiktų ir būtybių gimimas bei mirtis yra vieninteliai dvasiniai įstatymai, kurie užsitarnauja mūsų pagarbą ir susižavėjimą, ir aukščiau už tai nėra nieko daugiau.

Viename interviu esate sakę, kad vizualinis menas jus veikia kur kas daugiau nei bet kuri kita meno sritis (aišku, nekalbame apie muziką). Bet kas konkrečiai jus labiausia įkvepia kūrybai? Labai dažnai post-black metalo grupės gamtą įvardija kaip esminį įkvėpimo šaltinį. Ar panašiai yra jums?

Jei kalbėtume apie albumų apipavidalinimą, mus stipriai veikia tokie menininkai, kaip Gustave Doré, John Martin ar Albrecht Dürer… Mane asmeniškai labiau įkvepia religijų istorijos nagrinėjimas ar viduramžių Europa, nei elementarus pasivaikščiojimas gamtoje.

Mums nereikalingos mūzos, mums tiesiog reikia ramybės dainų kūrimui, harmonijos su pačiais savimi, kaip vienuoliams vienuolyne. Aš dažnai savęs klausiu: kaip kai kurios grupės gali kurti dainas turuodamos? Bet kokiu atveju, nėra kažkokių stebuklų – „Exile“ rezultatai buvo pasiekti vien sunkiu darbu.

„Mūsų muzika yra meditacija, ne šventimas“ – tai jūsų pareiškimas. Tad kokie dalykai siejasi su jūsų muzika? Kokių apmąstymų siekiate savo kūryba? Apie gyvenimą? Apie kasdienybę? Apie negatyvumą, ar dar ką nors?

Visų pirma mūsų kūrybinis procesas prasideda nuo savęs suvokimo. Mums patinka būti vieniems, kuomet sudėliojame pirmines kūrinių struktūras, o po to visas jas apdirbame repeticijose. Tikslas – perteikti klausytojui konkrečią emociją pačiu efektyviausiu būdu… Bet tam visų pirma reikia ramybės ir vienatvės, kad galėtume susikoncentruoti į patį kūrinį. J.J.S. sukūrė didžiąją dalį mūsų dainų, jis – vienatvę mėgstantis žmogus, perteikiantis visą savo melancholiškąją ir apmastymų pusę. Kūriniai privalo būti gyvi, pasakoti kažkokią istoriją. Klausytojai turi suprasti, kad mūsų muziką reikia klausyti taip pat, kaip skaityti knygą apie žmonijos nuopuolį.

Kalbėdami apie grupės gyvus pasirodymus minėjote, jog jiems nekeliate didelių reikalavimų: „Tiesiog paprasta patalpa. Šalta ir visiškai tamsi, be jokių natūralių šviesos šaltinių… tik mūsų šviečiantys aparatai“. Bet kiek teko pastebėti, ne taip ir retai grojate visiškoje dienos šviesoje. Kaip tai suderinate?

Stengiamės į tai žiūrėti iš gerosios pusės, priimame tai kaip iššūkį. Kai grupė susikūrė 2012 metais, mes repetavome labai tamsioje patalpoje, beveik be jokio apšvietimo. Ir kiekvieno pasirodymo metu mes savotiškai stengiamės atiduoti duoklę šiam laikotarpiui ir tradicijai, galima sakyti, savotiškam ritualui. Groti minimalioje šviesoje. Mums taip patinka. Bet mūsų muzika ne tik atmosferiška, ji – agresyvi ir pašėlusi. Šią vasarą ne kartą grosime dienos metu, tai nebus problema. Esu tikras – mums tai patiks. Scenos festivaliuose yra didelės ir erdvios, ir netgi jei grosime visiškoje saulės kaitroje, nėra abejonių, kad turėsime gerą laiką. Išėjimas iš komforto zonos leidžia tobulėti bei mokytis.

Buvote nusprendę, jog kol „Exile“ nebus išleistas, kūrinių iš šio albumo negrosite gyvai. Dabar kiek interviu beskaityčiau, visur pabrėžiate, kad nekantraujate atlikti juos koncertų metu. Ar tai reiškia, kad gyvi pasirodymai yra stipriausia grupės pusė, ir mėgstate juos labiau nei darbą ir įrašus studijoje?

promo-picBe abejo, esame koncertinė grupė. Pasirodymų metu norime, kad klausytojai pajustų tokį pasaulį, kokio anksčiau neteko patirti. Mes turime savo asmeninę apšvietimo sistemą ir ją kontroliuojame, taip pat naudojame žvakes, dūmus. Mums tikrai labai svarbus tas miglos bei tamsos efektas. Būti ant scenos ir atiduoti save tik 80% yra tas pats, kas meluoti savo klausytojams, atėjusiems tave pamatyti. Mes norime jiems visiškai atsiduoti kiekvieną kartą, kai esame scenoje. Privalome tą daryti kiekviename suknistame koncerte. Mums tai nediskutuotinas dalykas.

Visgi, nors teikiame pirmenybę gyviems pasirodymams, mums taip pat patinka dirbti studijoje, niekur neskubant, susigyvenant su savo kūriniais. Tai kitokia patirtis. Įrašinėdami „Exile“ dirbome su Francis Caste („Studio Sainte Marthe“) ir buvome sužavėti mūsų bendradarbiavimo. Jis atliko nuostabų darbą ir galutinis rezultatas visiškai pateisino mūsų lūkesčius.

Esate iš Prancūzijos, bet ieškodamas informacijos apie jus pastebėjau, kad jos kiekis tiek prancūziškai, tiek anglų kalba yra apylygis. Ar tai reiškia, kad grupė jau sulaukė tinkamo pripažinimo už savo šalies ribų? Ar manote, kad RLHT koncertų metu užsienyje yra sutinkama taip pat gerai, kaip ir gimtinėje?

Viliamės, kad taip ir yra! Mūsų leidybos kompanija „Les Acteurs de l’Ombre Productions“ tikrai stengiasi mus reklamuoti ir tai duoda rezultatų. Be abejo, interneto pagalba šiandien skleisti žinią apie save yra kur kas lengviau. Būtent jo dėka daugelis užsienio fanų mus ir surado. Ir mums tikrai malonu žinoti, kad turime klausytojų tiek Prancūzijoje, tiek Rytų Europoje, JAV, UK, ar Vokietijoje. O tai jau turbūt šioks toks pasiekimas.

Skaitydamas daugelį jūsų interviu susidariau įspūdį, jog kartais patingite ir į panašius klausimus pateikiate vienodus atsakymus, kartas nuo karto gal netgi padarydami elementarų „copy-paste“. Kodėl taip elgiatės? Ar tai savotiškas protestas prieš pigų ir greitai vartojamą šių dienų žurnalizmą? Ar labiau dėl laiko stokos? Suprantu, jog šiais laikais greitai suvirškinimas turinys yra patogesnis, bet vis tik…

Sakau atvirai: kartais tikrai labai sunku prisiversti atsakyti kažkiek plačiau į klausimus, kuriuos jau anksčiau esi atsakinėjęs dešimtis kartų. Mes tikrai stengiamės pateisinti kiekvieno lūkesčius, atsižvelgdami į jų pačių įdėtą darbą, bet… Pripažįstu, tikrai ne visada pavyksta. Reikalas tas, kad šiais laikais yra žymiai daugiau rašančių svetainių, medijos atstovų nei 10-20 metų anksčiau… Tai puiku, bet esu tikras, jog daugelis kitų grupių taip pat sutiks, kai tai tiesiog košmaras grupėms, kurių anglų kalbos žinios yra vidutiniškos ar kurios neturi daug laiko. Taigi taip, esame kažkiek kalti, bet kai kažkoks žurnalistas klausia tuos pačius klausimus, kuriuos jau atsakinėjome dešimtis kartų anksčiau… Žinoma, visada yra smagu atsakinėti, kuomet pats pašnekovas yra „pasikaustęs“ bei užduoda įdomius ir protingus klausimus, bet čia tikrai retas atvejis. Tačiau galiu tave užtikrinti, šis interviu yra iš kitos operos, vyruti!

Nors ir minėjau, kad jūsų naujas albumas skamba kur kas labiau kaip tradicinis juodmetalis, vis tik, nesupykite, į tradicinius metalistus nesate labai panašūs… Kaip publika dažniausiai reaguoja į jūsų muziką? Ar dažniau grojate metalo festivaliuose, ar renkatės ir kitus renginius? Ar vėlgi, laisvė čia irgi yra svarbiausias dalykas?

Būtent, laisvė yra pats svarbiausias dalykas. Mes nesame kažkokio stiliaus įkaitai. Mums patinka groti tiek prieš metalistų publiką, tiek prieš, pavyzdžiui, post-hardcore mėgėjus. Turime fanų tiek vienoje, tiek kitoje barikadų pusėje. Ir mums tikrai nusispjaut, ar priklausome kuriems nors iš jų – esame čia tam, kad parodytume savo muzikos vibracijas mūsų klausytojams. Duosiu tau pavyzdį: prieš atvykdami į „Velnio akmenį“, mes grosime „Dour“ festivalyje Belgijoje. Tai yra didelio masto renginys, bet žinome, kad jame renkasi tiek metalo muzikos mylėtojai, tiek begalės žmonių iš kitų sferų.

Į Lietuvą atvykstate debiutui. Kokie jūsų lūkesčiai? Koks apskritai jausmas/patirtis groti kažkur pirmą kartą? Ar galvojate apie tai, kaip priims jus publika, kaip jie reaguos į jūsų kūrybą, ir pan.?

Groti svečioje šalyse yra tikrai geras jausmas. Tai ne tik debiutas Lietuvoje, bet ir pirmas kartas, kuomet koncertuoti skrendame lėktuvu. Ne kartą grojome kaimyninėse šalyse, bet dar niekada taip toli. Ir mums tikrai didžiulė garbė pasirodyti vienoje scenoje tą patį vakarą su BEHEMOTH – esame dideli jų fanai, gerbiame už tai, ką jie pasiekė. Viena, ką galiu pasakyti, tai bus tikrai šaunus laikas. Mes nekantraujame pamatyti bei pasirodyti, tad, žmonės, būkite pasiruošę!

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus