Pokalbis su juodąja žvaigžde - EMPEROR lyderiu Ihsahn

Žemiau pateikiama ištrauka iš norvegų žurnalo “Mussik-Kultur” (Nr. 4, 2006). Tai pokalbis su Vegardu Tveitenu (aka Ihsahn, ex-EMPEROR, PECCATUM). Iš norvegų kalbos vertė Grizlas.

Neseniai pasirodė pirmasis solinis albumas pavadinimu ”Ihsahn”.

Ihsahn: Daug galvojau apie formą, rašydamas muziką šiam albumui. Tipiška ekstremalaus metalo forma, yra daugybė temų, sekančių viena paskui kitą. Visą laiką naujos temos. Tačiau dabar susitelkiu ties keliomis iš jų, bandydamas taikyti ekstremaliam metalui klasikinę kompozicijos struktūrą. Mąstau taip, lyg rašyčiau klasikiniam roko ansambliui: būgnams, bosui ir gitarai. Ir kažkiek klavišinių, šen bei ten.

Ar tai dar vienas ženklas, kad black metal tapo “suaugusiu“?

Ihsahn: Nežinau, kiek tiksliai black metalas suaugo. Taip atidžiai neseku kitų dalykų, vykstančių šiame žanre. Bet nepasakyčiau, kad būčiau nustebintas tuo, ką pavyksta sužinoti. Mane dažnai erzina, kai žmonės daugiau giria tą, ką dariau būdamas šešiolikos, nei ką darau dabar. Išties tai labai nervina, nes dabar jaučiuosi žymiai geresnis. Nors, jei klausausi black metalo, irgi renkuosi kažką seno (kaip pavyzdį, Tveitenas nurodo švedų grupės BATHORY 1988 m. išleistą albumą ”Blood Fire Death”).

Bet argi nėra taip, kad 90-ųjų pradžios norvegiško black metal žavesys glūdi nišoje tarp užbaigtumo ir ambicijų lygio?

Ihsahn: Daugelis manęs klausia, koks gi mano dabartinis požiūris į senuosius albumus. Pabandysiu į tai atsakyti, kad nenuskambėtų perdaug pagyrūniškai: EMPEROR yra vienintelė norvegiška grupė, turinti daugiausia gabalų įvairiuose rinkimuose, tarp 500 visų laikų geriausių metalo kūrinių. Ir dar kartu su tokiomis grupėmis, kaip METALLICA, BLACK SABBATH ir IRON MAIDEN! Paskutinių 30 metų geriausių albumų tarpe yra “In the Nightside Eclipse”. To priežastis ir pagrindas neslypėjo vien tame, kad buvome tokie jau gabūs.

Pirmąjį albumą grupė įrašė 1993 m. „Grieghallen“ studijoje, Bergene. Studija 90-ųjų pradžioje naudojosi daugelis žinomų black metalo grupių, tame tarpe MAYHEM, BURZUM, ENSLAVED bei GORGOROTH.

Ihsahn: Aš visą laiką praleisdavau studijoj, nes buvau per jaunas, kad mane įleistų į „Garage“ barą. Tai buvo gana seniai. Tuo metu nebuvome kažkokie itin talentingi, tačiau turėjome tą jaunatvišką pasitikėjimą, ryškiai spindėjusį mumyse. Buvome 110% užtikrinti ir atidavėme viską. Tai ir yra ta energija, sukūrusi pirmuosius EMPEROR albumus.

Vėliau Tveitenas užtikrinčiau laikėsi to, kas muzikoje vadinama autentiškumu ir vientisumu. Tai liečia PECCATUM bei jo naująjį solo projekto albumą pavadinimu “The Adversary”.

Ihsahn: Šis albumas – tai sveikinimas visiems ikarams, prometėjams, zaratustroms bei liuciferiams, esantiems aplinkui. Tiems, kurie mąsto naujai, einantiems pirmyn (kaip pavyzdį pateikia Henriką Ibseną, kurio šimto metų mirties sukaktis šiemet bus minima). Viskas dabar sukasi aplink jį. Savu laiku jis jautėsi esąs ištremtas ir nekentė savo gimtojo miesto Skieno. Tačiau, kaip savo laikmečio menininkas, jis buvo geras pavyzdys. Kai turi balsą, reikia jį kažkur ir panaudoti.

Black metalo žanre šis pasipriešinimas tam, kas yra aplink, yra daugiau poza. Žmogus nusiteikęs prieš daugybę dalykų, bet nėra už ką nors. Už ką esi tu? Kaip galima konkrečiau.

Ihsahn: Už ką aš? Aš už norą keistis. Tai liečia tiek mane, tiek visus kitus. Pagrindinis dalykas, prieš ką esu – atvėsęs, nuobodus, mieguistas balansas.

Tai yra metapozicija. Tu už maištą ir pasipriešinimą, bet kas sudaro tą maištą?

Ihsahn: Kaip hardrokeris, esu geresnis oponentas nei filosofas, galintis pateikti atsakymą. Bet norėdamas gauti atsakymą, žmogus bent jau turi siekti iškelti sau keletą klausimų. Tuo tarpu, kai aš sėdžiu čia, kavinėje, pasaulis ir toliau ritasi žemyn alkyje, karuose ir blogybėse. Jausmų suvaldymas yra svarbus, kad išgyventum. Aš žinau, apie ką kalbu. Apeliuoju ir į klausytojus.

O klausytojai yra tie, kurie perka albumus. Extreme metal visuomenė.

Ihsahn: Black metal iš esmės remiasi individualizmu. Tačiau visur matome štampus, ėjimą į taktą bei politinių pažiūrų „teisingumą“. Turime sekti tai, kas įeina ir kas išeina. Yra trūkumas tikrojo individo, sugebančio maitintis iš savos krūtinės.

Taip black metalo visuomenė norėtų manyti apie save. Tačiau black metalas taip pat yra judėjimas. Atsiradęs 80-ųjų pabaigoje ir pradėjęs augti iškart po komunizmo žlugimo, taip vadinamos ideologijos mirties. Žmogus nustojo tikėti visomis sistemomis, norėjusiomis paversti žemę geresne vieta. Ir tada užgimė black metalas…

Ihsahn: Kaip išraiška grupių, norinčių, kad žemė taptų dar blogesnė vieta ar bent jau tariamai? Paradoksas, kad tai tapo štampuotu išsireiškimu, uniformuotu judėjimu. Aš žiūriu į black metalą vadovaudamasis Aleisterio Crowley fraze: ”Do what thou wilt shall be the whole of the law”.

EMPEROR buvo centre ne tik to, kas vyko muzikinėje black metalo pusėje. Vienas iš Tveiteno grupės narių buvo nuteistas už bažnyčių deginimą, kitas – už žmogžudystę. Paties jo byla švari.

Ihsahn: Idealas buvo šaltajausmė būsena. Black metalo visuomenė pritraukia daugiau „autsaiderius“, tuos, kuriuose glūdi emocinis maištas. Jiems idealas yra išlikti visiškai šaltiems viskam, kas gali paveikti, gali tapti tikrai patrauklus. Tai, beje, suteikia labai stiprų statusą. Ir tada žmogus susiduria su konfliktu tarp idealo ir to, kuo jis yra iš tikrųjų. Tai labai sunku, tačiau jei sugebi saugiai pereiti į kitą pusę, labai daug išmoksti. Man, kaip žmogui, tai buvo neapsakomai vertinga.

Ar yra kažkoks momentas tavo gyvenime, kur sakytum ”čia aš baigiau su black metalu”?

Ihsahn: Tai vystėsi palaipsniui, tarsi ratu. Nuo ekstremalios išraiškos link bandymo tapti objektyviu, vertinančiu ir matančiu visus šios srities kampus. Žmogui tampa svarbus teisingumas. Tuo įsitikinau, kai labiau suaugau. Bet kai laikaisi tokios pozicijos kurį laiką, tampi labai nusivylęs. Keli sau didesnius reikalavimus ir nusivili tikėdamasis, kad ir kiti darys tą patį. Aš netaikau to kaip kritikos atskiriems asmenims, bet kalbu apie kolektyvinę vidutinybę, link kurios pats gali nusiristi, jei nesisaugosi. Tai liečia visą kultūrą. Žmogus turėtų kaip įmanoma labiau laikytis perspektyvos.

Kokia buvo tikroji EMPEROR iširimo priežastis?

Ihsahn: Kai manęs to klausia užsienio muzikiniai žurnalai, atsakau: ”Nepradėjau groti black metalo tam, kad įtikčiau visuomenei”. Vienu metu buvo nenusakomai daug tokių, kurie norėjo paversti EMPEROR tuo, kuo mes nebuvome, ir pasukti viena ar kita kryptimi. Kai taip nutiko, tai sukėlė manyje didžiulį ignoravimą ir pasipriešinimą. Be to, grupės nariai buvo pakeliui į skirtingas kryptis ir paskutiniam albumui visą muziką rašiau aš vienas. Žmonės kalba, kad esame skolingi fanams ir turėtume išleisti naują albumą, bet tai buvo jaunatviškas principingumas ir bekompromisiškumas, padaręs mūsų albumus gerus. Aš jau verčiau panaudosiu tą principingumą naujuose projektuose. Jei atkurtume EMPEROR vien tam, kad pasipelnytume ir įtiktume žmonėms, viską, ką iki šiol darėme, paverstume melu.

Būtent tokie pareiškimai ir sukėlė didelį susidomėjimą bei nemažą nuostabą, kai EMPEROR pernai rudenį sugrojo metalo muzikos žurnalo “Scream” 15 metų jubiliejaus koncerte. Šįmet balandį jie jau sudalyvavo garsiajame „Inferno“ festivalyje Osle, o vasarą taps pagrindine „Wacken Open Air“ fiestos Vokietijoje atrakcija.

Ar tėra tik viena priežastis atkurti grupę? Užsidirbti pinigų?

Ihsahn: Nėra pigu kviestis grupę, kuri būtų „Wackeno“ plakato viršuje, ir aš nematau priežasties, kodėl mūsų muzika turėtų būti mažiau verta nei kitų. Taip, žinoma, užsidirbti pinigų yra malonu, bet vien dėl to naujo EMPEROR albumo nebus. Vis dėlto, kai gauni šansą sugroti prieš 40/50–tūkstantinę minią, kai gali įgyvendinti seną paauglišką svajonę, tiesiog pasakai: taip. Ar tu pasielgtum kitaip?