Straipsniai

ORANGE GOBLIN: „18 metų kasdien svajojome apie galimybę pragyventi iš muzikos, kuri mums patinka“

2013.08.22 00:00, Tomas

ORANGE GOBLIN: „18 metų kasdien svajojome apie galimybę pragyventi iš muzikos, kuri mums patinka“Šiemet „Velnio akmenyje“ groję britai ORANGE GOBLIN tapo neįtikėtina jėga, suvienijusia pačius pikčiausius kraujo ištroškusius metalistus ir taikius apspangusiomis marmūzėmis papuoštus hipsterius. Scenoje grojant ORANGE GOBLIN, užteko tik pažvelgti į visų klausytojų veidus. Abejingų nebuvo. Nelaimingų irgi. Radijo stoties „Start FM“ sunkiosios muzikos laidos „Audronaša“ vedėjas Tomas pričiupo ORANGE GOBLIN scenos užkulisiuose ir išsiaiškino, kad oranžiniai goblinai iš Londono yra ne tik puikūs šoumenai scenoje, bet ir ne ką prastesni pašnekovai. Interviu jūsų teismui.

Sveiki atvykę į „Velnio akmenį“, sveiki atvykę į Lietuvą! Jūs pirmą kartą mūsų šalyje. Kaip jaučiatės?

Viskas puiku. Esame čia visą dieną, organizatoriai puikiai viskuo rūpinasi, minia atrodo labai entuziastinga. Smagu pagaliau aplankyti Lietuvą. Labai laukiame pasirodymo.

Šiais metais išleidote pirmąjį savo koncertinį albumą. Kodėl tik dabar? Kaip ir kur jis buvo įrašytas?

Tai buvo įrašų kompanijos sprendimas. Mes šiais metais turėjome turuoti po JAV. Po didelio „A Eulogy For The Damned“ pasisekimo pernai metais, jie norėjo kad turėtume kažką naujo, ką galėtume reklamuoti. Tada mes jiems pasiūlėme įrašyti koncertinį albumą ir jie sutiko. Bet mes norėjome padaryti jį kažkaip ypatingu, kadangi jis mums pirmasis koncertinis įrašas, todėl įrašėme jam ir DVD. Pernai grojome „Bloodstock Open Air“ ir „Hellfest“ festivaliuose ir iš abiejų turėjome kokybiškos vaizdo medžiagos, o iš „Bloodstock“ – dar ir kokybiškai įrašytą garsą. Tuomet toks sprendimas atrodė teisingas. Tai buvo ne pinigų vaikymasis, o daugiau padėka fanams, kurie mus palaikė ir padėjo mums pasiekti tokį lygį, kurio iki šiol neturėjome. Tiesiog buvo tam tinkamas laikas.

Koncertinio albumo grožis – viskas gyva, nėra jokių dubliavimų. Jame yra klaidų, bet mums tai patinka. Dėl to jis labiau grynas. Viskas yra taip, kaip mes iš tikrųjų atrodome koncertuose.

Stovite ant stoner roko scenos jau beveik 20 metų. Kaip ji pasikeitė, nuo pirmųjų jūsų koncertų?

Viskas apsisuko ratu. Visiems dabar patinka BLACK SABBATH ir, žinoma, šios grupės atsikūrimas turėjo tam didelės įtakos. Yra daug naujų grupių, kurios išsiskiria iš minios, pvz., UNCLE ACID AND THE DEAD BEATS, todėl scenoje viskas vėl taip gerai, kaip senais laikais. Aišku, tokia muzika niekada nebus aukštinama už originalumą, nes visi čia pradeda nuo BLACK SABBATH, DEEP PURPLE, LED ZEPPELIN ir panašių aštuntojo dešimtmečio grupių garbinimo. Bet tikrai yra ir puikių naujų grupių. Štai kad ir KADAVAR. Daug jaunų grupių, kurios toliau neša ugnį. Taigi manau, jog šis žanras yra toks pat stiprus, kaip kada buvo anksčiau.

Pritariu, viskas apsisuka ratu. Atrodo jog dabar stoner rokas, jei nori jį taip vadinti, įgijo naujos gyvybės. Pasirodė naujas sabatų albumas, yra UNCLE ACID AND THE DEAD BEATS, kurie turuos kartu su BLACK SABBATH. Ir tai yra gerai mums visiems.

Albumas „Coup De Grace“ buvo didžiausias pakitimas ORANGE GOBLIN istorijoje. Su šiuo albumu atitrūkote nuo tradicinio stoner roko ir pasukote link sunkesnės, greitesnės muzikos. Kodėl pasirinkote tokią kryptį, ir joje pasilikote?

Buvo keletas priežasčių. Visų pirma, nesinori daryti to paties dalyko nuolat. Mūsų albumas „The Big Black“ susilaukė pripažinimo, tačiau nenorėjome to paties albumo kartoti dar kartą. Atvirai sakant – tuo metu buvome gana pikti, nes įrašų kompanijos labai prastai dirbo, negaudavome jokios pagalbos turams, leidyba buvo prasta. Buvome supykę ir taip pavyko parašyti piktą albumą. Bet pati muzika, kurią mes rašome, yra visų grupės narių įtakos mišinys. Kiekvienas atsineša kažką savito į įrašinėjimo procesą. Taip buvo nuo pat grupės pradžios.

Mes niekada nenorėjome apriboti savęs vien tik stoner roku. Mes esame metalo, roko grupė –tiesiog grupė. Kai kuriuose savo albumuose yra net klasikinės muzikos įtakos. Jei mes grojame, norime, kad mums būtų linksma, nenorime, kad tai vyktų kažkaip priverstinai.

Niekada nenusistatėme sau jokių standartų, kurių neatitinančių kūrinių negrotume. Visada galvojome, kad jei tai skamba gerai, reikia tai ir groti. Tiesiog grojame tai, ką norime groti. Visų pirma, mes grojame kad suteiktume malonumo. Turbūt kiekviena kažko verta grupė taip pasakytų. Juk grupę suburi, kad grotum muziką kurią nori girdėti. Jei žmonėms tai patinka – tai privalumas, bet turi atskleisti, kas tavo viduje. Negali daryti to dirbtinai, apsimesti, kuo nesi.
Kai pasirodė „Coup De Grace“, daug kas kalbėjo, kad mes patys sau persišovėme koją, pakeisdami stilių. Bet mes jau buvome išleidę „The Big Black“, jau buvome ragavę aukštos garso kokybės su Billy Andersenu, tad nusprendėme padaryti kažką kitokio, kažką labiau gryno ir greito, skambančio panašiau į MOTÖRHEAD, arčiau punk roko. Neišsižadame šio albumo, jame yra vienos geriausių gitarų partijų, kokias kada nors esame sukūrę.

Metams bėgant pakito ir ORANGE GOBLIN dainų tekstai. Pradėjote labiau tradicinėmis tematikomis apie kosmosą ir keliones laiku, tačiau su amžiumi nusileidote ant žemės ir palinkote arčiau rokenrolo. Kaip per tą laiką keitėsi jūsų įkvėpimo šaltiniai?

Tai, matyt, buvo tiesiog suaugimas ir subrendimas. „Freqencies From Planet Ten“ buvo sukurtas, kai mums buvo po 20-21 metus. Tuo metu vartojome daug psichodelinių narkotikų ir tai mums turėjo didelės įtakos. Bet kai sensti ir daraisi atsakingesnis, pradedi galvoti, jog reikėtų imti dainuoti apie dalykus kurie man aktualūs dabar, ar rašyti tekstus, kurie man padėtų pasprukti nuo kasdienio gyvenimo sunkumų. Aš didelis siaubo žanro fanas, siaubo filmai ir siaubo literatūra turi daug įtakos tam, ką aš rašau, todėl paskutiniuose keliuose albumuose dainų tematika palinko link zombių ir visokių siaubo pasakojimų. Keisti dalykai, kurie sužadina vaizduotę, padeda persikelti kitur. Pavyzdžiui, buvo labai sunku rašyti albumą „Healing Through Fire“ nes tai buvo beveik koncepcinis albumas apie marą ir didįjį Londono gaisrą. Buvo sudėtinga, nes visus tekstus reikėjo supinti su šiomis temomis. Bet su paskutiniuoju albumu aš nusprendžiau atsipalaiduoti ir rašiau įkvėptas filmų, kuriuos mačiau, ar knygų, kurias perskaičiau. Pavyzdžiui, daina „Stand For Something“ yra net beveik pakili ir įkvepianti, skatinanti laikytis to, kuo tikrai tiki. Taigi tai tiesiog branda. Nors vis dar rašau nesąmones (juokiasi).

Kadangi jau užsiminei, kad esi siaubiamų fanas, išvardyk savo mėgstamiausius.

Labai sunku pasirinkti, jų yra tiek daug! „The Shining“, „An American Werewolf in London“, senasis „The Evil Dead“.

O ką manai apie naująjį „The Evil Dead“ perdirbinį?

Dar neturėjau laiko jo pamatyti, dabar tiek daug turuojame, bet girdėjau gerus atsiliepimus. Tiesa, taip pat Johno Carpenterio „The Thing“ patektų į mano mėgstamiausių sąrašą. Taip pat esu didelis senųjų britiškų kino studijos „Hammer“ siaubo filmų gerbėjas.

Visų septynių šimtų „Hammer“ filmų apie Drakulą?

(juokiasi) Parodyk bet ką su Vincentu Price‘u, Cristopheriu Lee, ar Peteriu Cushingu ir aš būsiu laimingas.

Sugrįžkime prie muzikos. „A Eulogy For The Damned“ leidyba buvo atidėta daugybę kartų. Kokios kliūtys jums vis trukdė?

Gal ne tiek atidėtas, kiek vis nepabaigtas kurti. Mes buvome tiek pat tingūs, kiek nenorėjome išleisti jo skubotai. Tai buvo septintasis mūsų albumas ir žinojome, kad jei neišleisime kažko tikrai gero, tai tikriausiai bus grupės pabaiga. Nenorėjome leisti pirmo sumąstyto dalyko. Buvo ir kitų priežasčių. Chrisas (būgnininkas Chris Turner, – red.) ir Joe (gitaristas Joe Hoare, – red.) tapo tėvais, be to, Chrisas išsikraustė į kitą miestą, todėl negalėjome kurti ir repetuoti taip dažnai, kaip norėjosi. O dar priedo mes nuolat turavome. Žmonės galvoja, kad mes penkiems metams pradingome, bet mes tuo metu grojome labai daug koncertų. Turavome po JAV, grojome daugelyje Europos festivalių, trūko laiko kūrybai. Mums pasisekė, kad mūsų naujoji įrašų kompanija „Candlelight“ buvo su mumis labai kantrūs ir leido mums kurti tiek laiko, kiek mums reikėjo.

Kaip jautėtės pagaliau išleidę šį albumą?

Pajutome palengvėjimą (juokiasi). Tie penkeri metai prabėgo labai greitai, negalėjau patikėti, kad jau tiek daug prabėgo nuo mūsų paskutinio albumo. Mes turavome, turėjome užsiimti su vaikais, turėjome darbus, todėl laikas bėgo greitai. Net nustebau – mes jau penkerius metus nieko neišleidome! Buvo geras jausmas grįžti į studiją ir įrašyti dar vieną albumą.

Kai esi grupėje, laikas tikrai lekia. Iki šiol nesuvokiama, kad „Healing Trough Fire“ pasirodė 2007-aisiais, prieš šešerius metus. Atrodo, jį įrašėme tik vakar. Naujojo albumo labiau laukė ir norėjo mūsų gerbėjai, kas mums yra labai smagu. Vis tik nenorėjome skubėti, norėjome būti užtikrinti, kad viskas bus atlikta gerai. Ilgai ieškojome tinkamos studijos, tinkamo prodiuserio. Norėjome, kad viskas šįkart skambėtų kuo profesionaliau.

Paskutinis jūsų albumas sulaukė didelės sėkmės tarp kritikų ir fanų. Kaip nuo tada pasikeitė ORANGE GOBLIN gyvenimas?

Na, mes dabar čia (juokiasi). O kalbant rimtai, dabar mums tai tapo pilnu etatiniu darbu. A, štai ir dar viena priežastis, kodėl paskutinį albumą įrašyti truko taip ilgai, mes visi turėjome darbus. Taigi didžiausias pasikeitimas buvo, kad dabar mes iš to gyvename. Tikrai nesitikėjome, kad tai kada nors įvyks, ypač po 18 metų. Mes dabar pragyvename iš muzikos, bet patys dar iki galo su tuo neapsipratome. Tai tarsi svajonės išsipildymas.

Tai tarsi ta tipiška rokenrolo grupės istorija. Grojome 18 metų ir jau galvojome, kad niekada nebūsime populiarūs. Ir štai, pasirodė „A Eulogy For The Damned“, kuris susilaukė didelės sėkmės. Pasiekėme daugiau, nei kada nors tikėjomės. Žurnalas „Terrorizer“ mus išrinko metų grupe, „Metal Hammer“ mūsų albumas iškopė į trečiąją vietą metų albumo rinkimuose, ir staiga agentai ėmė belstis į mūsų duris ir siūlyti groti pilnu etatu. Mes jau pakankamai seni ir supratome, kad jei dabar to nepadarysime, to nepadarysime niekada. 18 metų kasdien svajojome apie galimybę pragyventi iš muzikos, kuri mums patinka. Taigi naudojamės proga, kol ji yra.

Ar jau turite kokių nors planų kitam albumui, ar vėl teks laukti penkis metus?

Jis tikriausiai pasirodys kompaktinio disko pavidalu ir jame bus keletas dainų (juokiasi). Rimtai kalbant, dirbti prie naujo albumo žadame pradėti kitais metais. Likusius šiuos metus praleisime ture ir tikriausiai įrašysime naują albumą pirmojoje kitų metų pusėje.

Taip, kadangi dabar tai yra mūsų profesija, negalime sau leisti dar vienos penkerių metų pertraukos, turime nuolat gaminti produktą. Pažiūrėkite į MOTÖRHEAD – kaip gerai sutepta mašina: albumas kas du metai, ir tada turas. Mes turime pasiekti kažką panašaus. Tai nelengva, mes turime šeimas ir vaikų, mes jų pasiilgstame, tai sunkiausia turavimo dalis. Bet tai darbas. Ir pats geriausias darbas pasaulyje. Važinėti po pasaulį ir kasdien gerti nemokamą alų!

Papasakokite plačiau apie „Red Tide Rising“ vaizdo klipo filmavimą. Kaip kilo mintis įterpti animaciją į klipą?

Kai filmavome klipą, buvo velniškai šalta. Klipas buvo filmuotas gruodžio viduryje Britanijoje, vidury miškų, kambariuose be stogų, vidury nakties. Buvo velniškai šalta, kokie minus trys. Bet tai klipui labai tiko, galutinis rezultatas yra labai geras. O animacija… Aš tiesiog paieškojau YouTube tinklapyje lovecraftiškos animacijos, kadangi dainos tekstas yra susijęs su novele „The Call Of Cthulhu“. Aptikau vieno italo sukurtą animaciją, susisiekiau su juo ir paklausiau, ar galėtume panaudoti jo animaciją savo klipui. Negalėjome jam per daug ko pasiūlyti, biudžetas buvo mažas. Jis buvo labai malonus ir sutiko. Visgi tai jam buvo šiokia tokia reklama, todėl mums leido naudotis savo animacija už dyką. Animacija labai tinka klipui. Nespalvotas klipas puikiai derėjo su nespalvota animacija.

Jūs H. P. Lovecrafto kūrybos gerbėjai?

Taip. Metalo pasaulyje tai nėra neįprasta. Štai kad ir METALLICA dainos kaip „The Call Of Cthulhu“ ar „The Thing That Should Not Be“.

Kuri H. P. Lovecrafto istorija jūsų mėgstamiausia?

Būtų sunku išsirinkti vieną. Žinoma „The Call of Cthulhu“ daro man didelę įtaką. Visi žino šią novelę. Buvo viena apie Rudajį Dženkiną, kuri man labai patiko.

„The Dreams in the Witch House“?

Taip, būtent ta. Tai tikrai puiki istorija. Bet daug kitų irgi geros, kaip kad „The Dunwich Horror“.

Visų jūsų albumų viršeliai labai skirtingi. Ar dažnai keičiate dailininkus? Taip pat ar galėtumėte papasakoti apie paskutiniojo albumo viršelį ir kas jį piešė?

Viršelį nupiešė geras mūsų draugas iš Velso Jamesas „Jimbob“ Isaacas. Jis groja grupėje TAINT, o taip pat yra ir grafikos dizaineris. Anksčiau jis yra dirbęs su CLUTCH ir panašiomis grupėmis. Albumo viršelis atspindi visų dainų tematikas. Klausydamas kūrinių ir žiūrėdamas į viršelį, atrasi po nedidelę dalį kiekvienos dainos, o iš tų dalių susideda visas paveikslas. Tai buvo mūsų idėja, visa kita palikome jam.

Jam sunkiai sekėsi parašyti žodį ORANGE (juokiasi). Bet GOBLIN pavyko geriau. Bet iš esmės taip, kiekvienas viršelio elementas ateina iš vis kitos albumo dainos. Mes galvojame, jog viršelio dizainas yra labai svarbi albumo dalis. Daugelis grupių neteikia tam didelės svarbos, bet mes užaugome su vinilinėmis plokštelėmis, todėl mums svarbu, kad albumo apipavidalinimas iškart paliktų įspūdį, kad knygelėje būtų ko įdomaus paskaityti, kad tai būtų kažkas, ką norisi laikyti rankose klausantis albumo. Taigi mums grafinis apipavidalinimas visada buvo svarbus. Praeityje mums labai pasisekė, nes galėjome dirbti su tokiais žmonėmis kaip Frankas Kozikas. Mums tai tikrai svarbu.

Kaip jums pavyko parduoti ORANGE GOBLIN marškinėlius Neilui Fallonui iš CLUTCH?

(juokiasi) Mes juos jam atidavėme. Nesenai turavome septynias savaites kartu su CLUTCH…
Tiesa sakant, jis yra didelis mūsų gerbėjas. Nesenai grojome kartu su jais Ispanijoje viename festivalyje. Jis stovėjo prie scenos ir stebėjo mūsų pasirodymą. Mes kažkodėl jam labai patinkame.

Paskutiniai žodžiai jūsų gerbėjams Lietuvoje?

Malonu būti „Velnio akmenyje“ – tai puiki vieta pirmą kartą pagroti Lietuvoje. Dėkui už palaikymą!

Laidos „Audronaša“, kuriame buvo transliuotas šis interviu, įrašą galite rasti radijo stoties „Start FM“ garso archyve.

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
rebel-
2013.09.06 14:24

haha, rebonas visiško smaukalo klauso

night_prowler
2013.09.06 00:07

Kad tu kliedi. Geriau nekliedėk.

rebonas
2013.09.04 20:30

teroristas supistas apsirges menesinėmis klausyk ir sveik.

terrorist
2013.09.03 07:39

pac tu myžals.

terrorist
2013.09.02 23:06

pac tu myžals.

rebonas
2013.08.31 07:15

kažkokia mižalū krūva.

Antichrist Hammerfist
2013.08.23 11:26

Geras intervas. Tik, kadangi ORANGE GOBLIN man buvo VA topas, pradėjau abejoti, kam save priskirti – patiems pikčiausiems kraujo ištroškusiems metalistams ar taikiems apspangusiomis marmūzėmis papuoštiems hipsteriams :D

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus