Nacionaliniai Groodstoko ypatumai

Ir aš ten buvau, alų gėriau, visur jo turėjau. Bet pradėkime nuo kito galo. Niekaip negaliu atsistebėti kai kurių žmonių pasipiktinimu dėl pačio renginio koncepcijos. Tiksliai išsireiškė kai kurie žmonės – prieš važiuojant reikėjo pasiskaityti festivalio puslapį ir nebūtų kilę didelio nusivylimo. Manau, kas norėjo, tas tikrai puikiai praleido laiką. Pats norėjau ir man pavyko. Taigi, o dabar – apie viską iš pradžių.

Kaip žinia, visą savaitę gimtinėje lijo kaip iš kibiro. Tokios nuotaikos šiek tiek neramino, bet „patikima informacija“ skelbė, kad atėjus laikui – vsio bendžie vpožontkū. Tokių nuostatų apimtas buvau iki pat penktadienio ryto, kol pakėlęs rytinę galvą iš po užuolaidos skvernų nepamačiau šviesių saulės blyksnių. „Mda“ pagalvojau ir nuskubėjau krautis kuprinę su mintimis, jog Lietuvą užplūdusios stichinės nelaimės nepavers Woodstoko scenos į prieplauką. Ačiū Neptūnams ir kitiems vandens gyventojams, kad mano pesimistinės perspektyvos nevirto realiomis. Tiesa, norint pasiekti galutinį tikslą, teko automobilį keletui akimirkų „transforminti“ į valtį, bet atlaikę šiuos išbandymus buvome tikri, kad nusipelnėme pagyventi geriau. Ir neklydome. Penktadieniui vis įsibėgėjant, į numatytą vietą rinkosi vis daugiau „olaus“ mėgėjų, kur ne kur vaidenosi ir profesionalai. Vakare „scenoje“ pasižymi keletas žmogėnų, vieno iš kurių pavadinimas bus linksniuojamas itin dažnai – „strazdelis“. Vyriokas su bosine gitara mikliai tampė (suprask, stygas), todėl laikas neprailgo….

Dar labiau neprailgo naktinis miegas, nes ryte prasidėjo plaktukų kalimai, kaimynų šūkavimai (šukavimai taip pat) ir panašios gėrybės. Labas rytas. Pakirdau puikios nuotaikos su mintimi, kad koncertuoti teks blaiviam, nes koncertas – „rimtas“. Kaip skelbė vienas iš festivalio lozungų, neišgėręs 19 butelių alaus, ant scenos nelipsi. Ta proga koncerto pradžia vėlavo nei daugiau nei mažiau – 7 valandas. O gal ir daugiau, kur ten supaisysi, kai skystos duonos ištekliams galo nematyti. Kaip ten bebūtų, gerokai įvakarėjus, pirmieji scenoje pasirodo vilniečiai MIGRENA. Ir dabar yra du variantai: arba šitie berniokai su kiekvienu pasirodymu atrodo vis geriau, arba iki šiol aš į juos žiūrėjau ne iš to rakurso. O gal išvis nežiūrėjau. Bet kad vaikiai sugrojo ir stipriai, ir gražiai, ir įvairiai – faktas kaip blynas. Kuo negalėjo pasigirti sekantys vakaro dalyviai VĖLINĖS. Praktiškai drąsiai galima pasakyti, kad ši senių komanda kartu su viso renginio organizatoriais GROL labiausiai pasinaudojo iš anksto skelbtomis taisyklėmis. Kuo baigėsi jų pasirodymas, gali pasakyt visi, išskyrus grupės gitaristą. Ir kitą gitaristą, laikinai užėmusį būgnininko pareigas. O baigėsi viskas Mangiui dedikuotu bisu „Aš laisva“, kurį minėtasis veikėjas greitai pritaikė sau. Po visko buvo nuspręsta, kad ateityje prieš koncertus grupės ritmo mašinai bus leista vartoti dar daugiau syvų, kas tikrai leis pasiekti neregėtas doom‘o aukštumas. Ką gi, scenoje vėl kompanija su moteriška būtybe priešakyje. Velniava, bet niekaip neprisimenu, kaip šieji vadinas. Patikimi šaltiniai sako, jog – GENIUS FOOL. Muzika gal ir tikrai negeniali, bet klausosi jie puikiai. Lengvutis rokelis, su kabinančiomis melodijomis, ir nesaldžiu, bet mielu moterišku vokalu… Kai kam (pirštais nerodysim) būtų labai neprošal iš jų pasimokyt. Puiku, rašau dešimt, ir su nekantrumu laukiu ant scenos bandančių lipti (tikrąją to žodžio prasme) GROL‘ių. Užlipt užlipo. Kas vyko toliau – kažkur jau matyta. Akivaizdu, jog kai kurie grupės nariai buvo itin pavargę, stengdamiesi palaikyti beerkhult idėją, todėl net nespėjau nubėgt pasiimti šalto butelaičio alaus, kai ant scenos savo gitaras jau derinosi kauniečiai THUNDERTALE. Greit iškilę, greit išpopuliarėję ir jau turintys savo gerbėjų ratą heaveriai vėlgi privertė daugumą dainuoti, trypti ir kitaip išlieti savo energiją. Kaip ir dažniausiai, pasirodymas neapsiėjo be biso.

Laikas jau vėlyvas, o ir lietus merkia, bet sekantys ant podiumo žvaliai lipa debiutantai DARK RAVAGE. Kupini energijos ir entuziazmo parodyti visai 20 žmonių miniai true black metal, greitai buvo nusodinti – sulūžęs kardanas priverčia visus žiovauti, gurkštelti paskutinius alaus gurkšnelius prieš miegą. Ir jau beprarandant viltį vis tik pavyksta pradėti. Taip, pirmi akordai ir toks jausmas, kad gal geriau būtume ir nepradėję… Bet sugalvoju dar geriau – apsimesiu, kad čia ne aš. Nepavyko. Vis tik paskutinieji gabalai atgrojami be klaidų. Tas labiausiai patiko kavianskiem, kurie vis prašė „pakartot pakartot“ (arba čia tik man taip pasigirdo), bet ką jau čia… Neilgai trukus sceną okupuoja internacionalinis LTU – ITA desantas. Taaaaip, ir ką gi mes čia turim? Prisipažinsiu, įrašuose LUCTUS skamba gerai, bet gyvas jų pasirodymas – šimtą kartų geriau. Super muzikantai (šioje srityje ypač pasižymėjo būgnioras, per visas festivalio dienas spėjęs pagroti su beveik puse dalyvių), greitapirštis gitaristas (tik gal kitą kartą tą gitarą kaip nors kitaip suderinti reiktų, nes baisiai jau per ausis vaikščiojo) ir bosisto lituano vokalisto priešaky. Klausau ir svaigstu…. Vienintelė išvada po jų pasirodymo – kada Simonas grįš į Lietuvą ir galėsim jį pamatyt ant scenos dažniau? Su ta mintimi ir guluosi šalia mūzos, nors savo antikrikščioniškas tiesas paskutinieji scenoje dar skleidžia BURYING PLACE. Pagaliau jie scenoje jau keturiese (gal galima sužinot, kada būsit penkiese?), tad viskas tik dar sunkiau, dar įdomiau, dar…. Brutali lopšinė šeštadienio nakčiai….

Kaip pasakė vienas kultinis veikėjas – „sekmadienį švęsk“. Tai ir švenčiam nuo pat ryto. Sklinda gandai, jog naktį praūžus smagiam lietui, festivalis nori nenori gali užsitęsti iki kokio trečiadienio. Laimei, akyli miškų gyventojai pažada nurodyti slaptas miškų kūlgrindas, kuriomis bus galima saugiau pasiekti išsvajotąją Valkininkų parduotuvę. Bet iki to dar yra laiko. Labai keista, bet šiandieninis koncertas prasideda dar man voliojantis savo šiltame miegmaišyje. Ką gi, garsas yra, vaizdo nelabai. Įtempiu ausis. Raportuoja: „šis projektas gimė autobuso galiorkėj važiuojant iš Ozio koncerto Prahoje“. Viskas aišku. Klausom toliau. Pasigirsta Sigio (SPELLBOUND, KIELWATER, GOETHEANUM) balsas, ir trason keliauja eilė koverių, tarp kurių BLACK SABBATH, METALLICA ir dar kažkas. „Pusryčiams“ suvalgau visai skaniai. Kur buvę, kur nebuvę, scenoje vėl GROL. Atsigavę. Beveik. Bet sekasi jiems geriau nei vakar. Su Pizium atgroja savo 10-ies gabalų 3 minučių programą ir paleidžia šįjį, bo ans gali nespėt į lėktuvą. Svarbiausia alaus spėjo. Pizių keičia nauja persona Guthural. Tos kelių minučių repeticijos davė daug ir vokalistas beveik pataiko į kelis gabalus. Na bet publikai tas netrukdo. Kur buvę, kur nebuvę miškų kaukai pasisiūlo parodyti tą paslaptingąjį kelią, taigi tenka palikti festivalio teritoriją. Čia ir buvo liūdniausias dalykas, nes per tą laiką, kaip paaiškėjo vėliau, buvo praleistas tikras pimpalų show. Belieka spėlioti, kurie ten taip pasirodė – DISFORIJA ar KARMA JAWLESS (teksto autorius būtų dėkingas už suteiktą informaciją). Ką gi, kaip sakant, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Porno/grind nemačiau, bet užtat teko pabuvoti purvo vonioje (šioje vietoje norėčiau perduoti linkėjimus vairuojančioms merginoms – jei per balą pervažiavot vakar, nebūtinai tą padarysit šiandien). O grįžus – ohoho, kaip tik viena iš labiausiai lauktų grupių – PER KRYŽIŲ IR KANČIĄ TAVO. Kažkada gan seniai teko šiuos vaikius matyti „Virpesy“, bet nuo tada jie, rodos, neblogai pasikeitė. Rėksmingoji vokalistė stipriai įsitvėrus mikrofoną, dar stipriau jam kažką bando sakyti, iš to gaunasi super truper grind (mano ausimis). Alpstu iš laimės ir atsilaužęs kopūsto lapą krentu ant išmindžiotos pievos – vat taip. Ne ne, ne taip, o VA TAIP VAT. Ska atstovai (kiek man leidžia teigti mano žinios) iš Vilniaus pažeria puikią dozę linksmos, trypti užvedančios muzikikės. Rankos ir kojos nebenustovi vietoj, bet alus daro savo. Verta paminėti, jog tą dieną scenoje pasirodė dar keletas grupių ir projektų, bet galva jau nebelabai sugaudo, kas kur ir kada….

Sekmadienio rytas… Kažkas neša palapinę, kiti mat jau traukinio link žingsniuoja. O man kas – aš gi ne Petras. Pabundu, susirenku šiukšles ir pasižadu sau kitais metais vėl atvykti čia….

Grįžtant prie pirmosios reporto minties – festivalis buvo puikus. Gal kartais su tam tikrais nesusipratimais, gal kai kas jautėsi per daug laisvai, kai kas per mažai, bet taip gerai praleisto laiko dar neturėjau. Gailėkitės visi, kurie nebuvo ir pabaigai – „In the heat of the night“…