„MountainRock vol. 6“ – anapus rokenrolo principo

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Žodis „gargaras“, po kuriuo nuo 2011 m. rugsėjo 23 d. slepiasi „Vilko“ kailių fabrike staugti ėmęs Kauno loftas, asocijuojasi ne tik su dydžiu, bet ir mase. O pastarosios, dirsčiojant į šios šviežios erdvės programą, visuomet trūko, tad šeštąjį akmenį čionaina atridenę organizatoriai įėjo istorijon kaip pirmojo sunkaus roko „tūso“ surengėjai. Dėl to verta kiek detaliau aptarti šią menkiau galvapurčiams pažįstamą ir savaisiais plaukais dar nepažymėtą teritoriją.

„Gargare“ pirmąkart pasisvečiuoti teko prieš savaitę vykusiame elektroninės muzikos renginyje, su kuriuo smarkiai neafišuotą ryšį turėjo ir „MountainRock vol. 6“. Nors tąkart žmonių buvo daugiau, bet laukinis speigas jautėsi ir lofto patalpose, kurių įkaitinti nesugebėjo nei kūnai, nei dujiniai šildytuvai. Einant į tokias patalpas be noro energingai judėti tikėtis kraujagyslių susiaurėjimo tikrai verta. Laimei, būdų jas praplėsti ir saviapgaulingai sušilti šįkart buvo daugiau. Apsigauti būtent šioje vietoje ir teko, mat, skeptiškai įvertinęs ano renginio juokinguose buteliukuose siūlomą alų, nudrožiau tiesiai prie stipresniųjų gėrimų skilties, pražiopsodamas alų (be kurio patalpos tinkamumą roko koncertui vertinti tektų taip pat skeptiškai) pilstantį čiaupą, įsikūrusį viename iš dviejų (arba trijų, žiūrint kokia kalkuliavimo metodika) barų. Aplinkos „klubine“ tikrai nepavadinsi, nors būtent tokie elektroninės muzikos renginiai „Gargare“ vardan finansinio pasisekimo vyksta gan dažnai. Kampe stovi du stalo futbolo komplektai, nuolat traukę sportininkų gretas. Rūkomasis patogiai įrengtas antrame aukšte netoli aktų salės, tad vaikščioti laukan nereikia. Deja, didesnio renginio metu postsovietiškai estetišką peizažą atveriantys priverti tabakyno langai sudaro diskomfortą – nuo dūmų koncentracijos tiesiog ima graužti akis ir švampimas tampa poreikio tenkinimu, o ne malonumo teikiniu.

Kadangi ir taip vėlai numatytas renginys valandą vėlavo, tenka apsilankyti sanitariniame mazge. Jo siauros, tamsios WC kabinos su raudonomis vieluotomis lempomis sudarė įspūdį, kad esi povandeninio laivo triume. Užėjus ten po didesnio alk% kiekio sukantis planetoms ir siūbuojant vidinėms jūroms, tikrai gali kažkas tokio pasirodyti. Raudona spalva it „McDonalde“ skatina kuo greičiau atlikti reikalus ir nešdintis atgalios į aktų salę.

O joje – lauktoji pradžia, kurią paskelbia renginio vedėjas Mega’on Hera Crarihus (atsiliepiantis ir šaukiant „Leko“ pseudonimu), tampantis storastygę vietiniame nevietinės reikšmės ansamblyje NAHASH. Jam susidoroti su šia užduotimi visai sekėsi, o tokia vakaro vedėjo tradicija galėtų tęstis ir kituose koncertuose-festivaliuose, jei tik atsirastų daugiau žodžio kerze neieškančių plaukuočių. Tai sukurtų jaukumo įspūdį, o distort‘intų renginių lankymo naujokams leistų gyvai susipažinti su siauresniuose velnio rateliuose gerai žinomais Lietuvos sunkiosios scenos T.E.T.O.M.I.S ir D.Ė.D.Ė.M.I.S.

Muzikinę vakaro programą pradeda, kaip kalbama, organizatorių proteguojami psichedelinio roko kauniečiai THE MOON BAND. Tenka pastebėti, kad net ir „beyond“ kontekste grupė atrodė tarsi iškritusi iš Mėnulio. Psichedelikos pastebėti ne itin pavyko (ko nepasakysi apie dar tik artėjusius latvių pasirodymus!) – Kaune jos daugiau turi kad ir D.I.K.V.A.Š, nepaisant menkesnio instrumentų pasirinkimo. Gi pas mėnuliečius pastarųjų buvo daug ir įvairių (ypač perkusijos srityje), bet ar dėl garsisto darbo, ar dėl pačių kūrinių struktūros jie tiesiog buvo, o ne esmingai keitė kompozicijų, ir tuo pačiu klausytojų, greitai tapusių žiūrovais, nuotaiką. Visuotinei apatijai priešpastatytas žiūrovų „metalistų“ duetas, puolęs prie scenos ironiškai hedbenginti sulaukė tiek salės, tiek nesutrikusio vokalisto šypsenos, o pastarasis dar patikino, kad po jų bus ir sunkesnės muzikos. Apibendrinant galima teigti, kad kaip ir Mėnulyje, taip ir šiame pasirodyme trūko atmosferos. Tačiau viltis klausant jaunojo kolektyvo, kaip ir ieškant nežemiškos gyvybės, dar neprarasta.

Aptartajai atmosferai deguonies tikrai nepridėjo publiką išjudinę ir sušutinę alternatyvaus metalo, turinčio progresyvų paskonį, atstovai UNLOST, kuriems tai buvo pirmas pasirodymas Kaune ir vos antras Lietuvoje. Birutės įspūdžiai iš Vilniaus – teigiami. Mano pajautos iš Kauno – taip pat.

Apskritai įdomu, kad tai jau antras (po PERGALĖS) man žinomas kolektyvas, all-stars principu susikuriantis iš skambių vardų kupinų grupių. Gal koks panašus ansamblis susiburs ir 2012 m.? Asmeniškai to ypač norėtųsi iš tiek matomumą, tiek domeną praradusios Lietuvos gotikinės scenos.

Scenoje atsidūrę UNLOST, lyginant su vakaro „atidarytuvais“, atrodo tikrai NEPASIMETĘ, mat sudėtyje – tikri profesionalai be jokių E. 2010 m. pabaigoje susikūręs ir Vilnių gimtine paskelbęs penketas sudarytas iš ilgametę patirtį turinčių muzikantų, vedamų panevėžiečio Kosto Balčiūno, nusprendusio groti D.A.R. vienoje grupėje. Nematytas, nors net dešimt metų Kauno rokerių VOODOO gerkle išbuvęs vokalistas Mindaugas Paukštys – ne tik ekspresyvaus sceninio judesio, bet ir galingo balso atstovas, nuo pirmų natų parodantis, kad jo plaukai išpilkėjo tikrai ne nuo galvos barstymo pelenais girdint save įrašuose. Deja, tiek vokalinės partijos, tiek pati muzika mano ausiai kiek per vienoda. Viskas profesionalu, kokybiška, bet atrodė, kad klausaisi tos pačios, nors ir nepriekaištingai „sukaltos“ dainos variacijų. Gitaros puikos, techniškos, bet tiesiog „metalinės“. Alternative metalo su progresyvo priemaišomis įspūdį formavo būtent vokalas, ilgainiui ėmęs ereziškai priminti NICKELBACK ir LINKIN PARK mišinį, kas savaime nėra blogai, bet atima potencialiai turėtiną individualų šarmą.

Išskirtinai skambėjo nebent Kosto solo partijos – techniška, greita, progresyvu? – dėl pastarojo epiteto lai sprendžia žanro apologetai. Matyti, kad muziką grupėje kuria būtent jis. Su komandos nariu Enriku (T.Ė.T.Ė.S. nominuotu, bet neišrinktu metų gitaristu) bandytas sudaryti „gitaristų dvikovos“ įspūdis, kažkuo primenantis JUDAS PRIEST‘ų Glen Tipton ir K.K. Downing ar SLAYER dueto „apsižodžiavimus“ pavyko tik iš dalies, mat Enrikas skambėjo ne taip ryškiai. Įtakos galėjo turėti stovėsena „preferuojant“ kolonėlę, pro kurią labiau skambėjo Kostas, tačiau bet kuriuo atveju, solo partijos turėtų būti vienodai išraiškingos, jei jas viena po kitos atlieka du gitaristai. UNLOST atveju būtų buvę geriau likti prie klasikinio lead/rhythm derinio.

Vokalui pritarti nepasikuklindavęs žemųjų dažnių skleidėjas Laurynas (dainų tekstus kuria būtent jis!), įsismarkavus pasirodymui ir publikai, nuo užsivedimo sveikai įraudo, supanašėdamas su savosios bosuolės apdailos spalva ir taip susijungdamas į instrumentą-žmogų, kartu su būgnininku Vaidotu (atsiribojusiu nuo pašalinių trukdžių masyviomis ausinėmis), sudariusį tvirtai iš peties „segusį“ ritmo transformerį.

UNLOST pritraukė bene didžiausią, akivaizdžiai metalo ištroškusią ir aktyviai biso prašiusią publiką, mat nė viena grupė nesiryžo savęs priskirti šiam žanrui. Tačiau priešaky – dar tuntas grupių, tad vakaro numylėtiniai pelnytai patenkinti lipa nuo scenos, užleisdami ją vakaro kaltininkams. Dėkoti kolektyvui reikia ir už tai, kad iš sostinės atviliojo Crazytę, be kurios šiai grupei užgimusios „karšos meilės“ neturėtume tiek profesionaliai įamžintų atvaizdų.

Tretieji, MOUNTAINSIDE, „paskolinę festivaliui pusę pavadinimo“ (© vedėjas), pasirodė su naujai, sunkiai ir lėtai skambančia, progresyviai ilgų, todėl realiatyviai trumpinančių pasirodymo laiką gabalų kupina programa, prasidėjusia ir užsibaigusia growl baubimu implementuotais kūriniais. Iš senų šmotų rokeriai tėškė „All About Time“, kurį atlikti padėjo niekur toli NEDINGĘS Mindaugas Paukštys. UNLOST vokalistas su Šarūnu turėjo tokius pačius pakabukus ant trumpos grandinėlės. Suderintas sceninis įvaizdis rodė, kad bendras duo planuotas, ne spontaniškas. Taip pat UNLOSTAS įbėgo ir su nauja scenine apranga – antsiuvais apdabintais ilgarankoviais marškinėliais.

Viduryje pasirodymo scenon užlipęs buvęs? MOUNTAINSIDE vokalistas atrodė geriau nei prieš keletą metų matytuose koncertuose, tačiau sceninio judesio nebuvimas ir rankos kišenėje laikymas veikė stagnuojančiai. Ko nepasakysi apie „firminį“ Mindaugo Paukščio būgnų tratesį imituojantį judesiuką rankomis muzikinės frazės pabaigoje, kuomet po paskutinio būgnų smūgio ore styroti lieka iškeltas kumštis, panašiai kaip čia. Kalbant apie nuolatinį vokalistą, juo gali būti ir Rytis, tačiau antros gitaros noris, o šįvakar puikiai pasimatė, ką MOUNTAINSIDE gali nuveikti ją turėdami. Galingiausiai mano ausiai suskambėjo „Missing Piece Of The Puzzle Pt. 4“, prie ko smarkiai prisidėjo THE MOON BAND lyderio užimta antrojo gitaristo rolė, leidusi pademonstruoti dviejų gitarų skambesio, kurio taip ilgu klausant MOUNTAINSIDE, potenciją. Kūrinio emociniu apogėjumi tapo kabliuojantis rifas, kurį atliekantis mėnulietis leido Šarūnui šokti pora oktavų aukštyn sukuriant publiką įsiūbavusį groove‘ą, savo nesibaigiančiais finalinais akordais privedusį būgnininką prie nugeibimo ribos.

O programos užbaigtyje – netikėtas rokenrolinis „Rocky Road“ skonio desertas, maloniai nuteikęs gomurį. Netikėta, mat pats „MountainRock“ pavadinimas rodė, kad laukti reikia sunkaus, solidaus ir nepajudinamo skambesio su doom, stoner ir panašiai klampiais užpilais. Kaip pastebi Crazytė, MOUNTAINSIDE šįkart nuskamba tikrai progressive, tad niekas nebūtų supykęs, jei toks epitetas būtų perkeltas iš UNLOST stilių apibūdinančios afišos grafos. Pastarieji, manau, ilgainiui ras tikslesnį grojamo stiliaus įvardijimą, tuo pamalonindami į stalčiukus viską mėgstančius sudėlioti kategorizavimo freakus.

Koncertui įpusėjus, gerokai po pusiaunakčio, scenon susiruošia post-metal stiliui atstovaujantys broliai latviai TESA. Nusprendus prisėsti pailsinti varikozines blauzdas, planui ramiai pasiklausyti šio INSTRUMEnTALO ima trukdyti pro kolonėles šmėkščiojančios ir akį masinančios vaizdo projekcijos.

TESA groja trise, bet tai tikras power trio, jei ketvirtuoju nariu nelaikysime Sepia efekte skęstančių siurrealistiniai vaizdų, kurie prašosi ne aprašomi, o pamatomi. Vokalo nebūtis tik padėjo kurti reikiamą atmosferą. Bosistas karts nuo karto surėkdavo mikrofonan su tikslu dar labiau pagilinti įspūdį, tačiau ir be to grupės pasirodymą galima vertinti aukštu balu.

Po pertraukėlės – panašiu, tik kiek lengvesniu post rock stiliumi suskambėti bandę SOUND ARCADE. Prieš kelis metus Kaune jų pasirodymas paliko tikrai menkesnį įspūdį, nors grupės sudėtis išliko nepakitusi, tik vokalistas per tą laiką užsimanė pažnaibyti pirštelius sintezatoriui. Šįkart programa, sudaryta iš penkių „longitudinių“ naujojo albumo kūrinių, suskamba emocingiau ir stipriau. Iš pradžių nepavyko suprasti, ko gi vokalistas sėdi už dviejų juostų klavišinių rinkinio pasisukęs profiliu, tačiau sceninio apšvietimo nebūtis išdavė, kad viskas vardan tos pačios atmosferos, kurią kurti taip pat padėjo videoprojekcijos. Lyginant su TESA medžiaga, jos buvo abstraktesnės, greičiau užburiančios nei sukuriančios surreal WTF? jauseną. Perėjimai nuo kaleidoskopinių mikro detalių koliažo į kolosalių gabaritų trimates fantasmagorinės architektūros formas, apžvelgiamas iš pasiklydusio paukščio skrydžio, veikė psichotropiškai. Be to, vietomis labai atitikdavo vaizdų ir muzikos taktų kaita beigi apšvietimo į žiūrovus pliūpsniai. Prakalbus apie garsą ir apšvietimą, didesnių priekaištų nėra, vieninteliai akivaizdžiai pasistebėję ir skirtingas grupes ištikę dalykai – kelis kartus „užfonavę“ instrumentai.

Kalbant apie pačią muziką, nors grupė pripažįsta savo ribotumą ir teigia nesiklausanti prancūziško hiphopo, tačiau klausantis akivaizdu, kad ir su tokiu ribotu ausiračiu jų kūrybai įtaką daro ne vienas žanras ir požanris.

Nepaisant šių išvardintų audiovizualių gerumų, per SOUND ARCADE pasirodymą pastebėtas klausytojų gretų praretėjimas.

Vakarą užbaigti susiruošia oksimoroniškoji LAISVA STRUKTŪRA. Kaip nesusipažinusiam ir nepasigūglinusiam muzikos vartotojui, prieš pasirodymą atrodė, kad jiems priskirtas „thrash jazz“ skambės kaip „thrash metal“ ir „jazz“ vinegretas, tačiau taip nebuvo – Rytis Bulota nepaskolino tąvakar dėvėto džinsinio švarko, nė vienas iš ketveriukės nepasipuošė ūsais ar baltais „kedais“. Vakaro pabaigai vietomis reggae’inio groovo turinti, bet ramesnė muzika gal ir tiko, tačiau, kai tas vakaras prasideda gerokai po antros nakties, nori nenori klausytojų tarpe telieka organizatoriai-atlikėjai ir keli ištikimieji paskutiniojo akordo (iš)laukėjai. Reikia tikėtis, kad organizatoriai vol. 7 kvies ne 7, bet daugiausiai 5 grupes arba pradės koncertą anksčiau. Šeštadienis ne ta diena, kad daugeliui tektų skubėti į renginį po darbų, juoba ir šįkart jis vėlavo visą valandą.

Muzika? Nenuobodus bosas, kiek per drovi gitara ir išraiškos pritrūkęs saksofonas ratu, it džiaze, keitėsi lead vaidmenimis, tačiau, jei tai būtų vykę labiau pagal jazz, o ne thrash tradiciją, būtų suskambę įdomiau.

Grupės potencialiai idėjinis lyderis saksofonistas Viktoras stengėsi būti aktyvus, geros nuotaikos, netgi buvo ekspresyviai nušokęs nuo scenos ir trumpam išbėgęs pasirodymo eigoje, pasileidęs savo įspūdingą dreduoseną, tačiau sukurti šėlsminės nuotaikos žiūrovų trupiniuose, neskaitant keleto klubų judinimo pliūpsnių, neišėjo. Kita vertus pasirodymui trūko (auto)ironijos, kadangi po vienos lemtinga tapusios kompozicijos grupė kažką pasišneka tarpusavyje ir lipa nuo scenos, palikdami klausimą ar čia jau viskas baigėsi ar ne. Užtat galvoje atsiranda atsakymas, kad jie geriau būtų groję greta THE MOON BAND vakaro pradžioje ar apskritai patys pirmieji, o dviejų latvių desanto atmosferinė pabaiga būtų ilgesniam laikui suvirpinusi žiūrovų vidujybę ir leidusi užbaigti renginį aukšta, fūzuota nata.

Nežinia ar specialiai, bet LAISVOS STRUKTŪROS pasirodymo metu liko neišjungta dalis vizualizacijų, naudotų SOUND ARCADE, o po to pereita prie savo? juodai baltų abstraktybių, menkai derėjusių su atliekama muzika.

Žvelgiant į ateitį darosi įdomu, kokia kryptimi ryšis eiti organizatoriai 2013-aisiais. „Rock and BEYOND“ tradicija gali išlikti, tačiau linkėti gausesnės publikos tikrai verta. Darytina išvada, jog šeštasis akmuo statant roko kalną atridentas ir belieka tikėtis, kad tolimesniam jų ridenimui jėgų užteks tiek, kad jų krūva matysis iš toli. Tą daryti reikia, nors nevilties akimirkomis toks ridenimas gali priminti Sizifo darbą (prisiminkime „Vakarų eksprese“ aprašytą metalo koncertą Klaipėdoje, kurį dėmesiu pagerbė lygiai du žiūrovai). Alternatyvi muzika turi skleistis, tad mažiau už viską norėtųsi dar vienos festivalio pertraukos, mat pastaroji jo inkarnacija vienareikšmiškai atsidūrė anapus rokenrolo, bet ne malonumo principo.