Keletas klausimų gitaristui Udo Gerstenmeyer apie jo grupę CHINCHILLA

Heavy/power metal grupės CHINCHILLA gitaristas Udo Gerstenmeyer sutiko atsakyti į keletą klausimų. Atsakymuose glūdi informacija apie grupės praeitį ir ateitį, bendradarbiavimą su MOTÖRHEAD gitaristu Eddie, taip pat planai apie pasaulio rekordą ir futbolo varžybas – profesionalai prieš metalo muzikantus…

CHINCHILLA susikūrė 1988 metais, bet debiutinis albumas buvo išleistas tik 1999-aisiais. Ką grupė veikė tuos 11 metų? Kada grupė pradėjo rimtai groti muziką publikai?

Taip, CHINCHILLA susikūrė 1988-aisiais ir pirmą savo demo “No Mercy” išleido 1990 metais. Dėl šiokių tokių asmeninių nesutarimų grupė iširo, bet man buvo sunku gyventi be jos ir po trijų metų aš atkūriau CHINCHILLA su visiškai nauja sudėtimi. Tačiau ši grupė jau neturėjo nieko bendra su ankstesne, nes dabartinė CHINCHILLA groja heavy metalą, tad 1993-uosius aš laikau tikrąja grupės pradžia.

1994 m. CHINCHILLA įrašė 5 dainų mini diską “Who Is Who?” su buvusiu LETTER X dainininku Martin Obermeier. Puikios recenzijos nacionalinėje spaudoje patvirtino faktą, jog CHINCHILLA –tai grupė, su kuria turime tęsti darbus. 1996-ųjų gale grįžome į studiją ir įrašėme pirmą savo tikrą albumą “Horrorscope”. Albumą Japonijoje 1997-ųjų gegužę išleido “Virgin Music”, o 1998-ųjų gale Europoje jį perleido “Point Music”. Tuo metu grupę paliko Martin Obermeier ir mums teko ieškotis naujo vokalisto. Tai truko tik keletą repeticijų, kadangi Thomas Laasch, mano draugas ir žmogus puikiu balsu ir idealiu gyvu atlikimu, greitai užėmė vokalisto vietą. Su šia sudėtimi mes grojome labai daug gyvų pasirodymų, daugiausia Vokietijoje ir sulaukėme teigiamos reakcijos iš fanų bei spaudos.

2000 m. gale mes išvykome į pirmą Europos turą, kuriame apšildėme VANDEN PLAS. Turėjome galimybe sugroti Italijoje, Belgijoje, Olandijoje, Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Pagaliau grupė gavo pelnytą pripažinimą, kurį jau turėjo Japonijoje ir Vokietijoje. Nenustebome, kai mus pakvietė į didesnius festivalius, kaip “Biker Union 2000” Schleize ir “Bang Your Head” Balingene. CHINCHILLA – tai patyrusi grupė, kuriai teko dalintis scena su SCORPIONS, KROKUS, SAXON, URIAH HEEP, RUNNING WILD, PRIMAL FEAR, DORO, PINK CREAM 69, VANDEN PLAS, EDGUY, U.D.O., RAGE…

2000-ųjų gegužę pasirašėme sutartį su “Metal Blade Records” ir tuo pačiu metu pabaigėme įrašinėti naują albumą “Madness”. Albumą prodiusavo Achim Köhler ir rezultatas buvo nuostabus. Spaudos reakcija buvo puiki, ypatingai Vokietijoje, kurioje pardavėme daug albumų. Be savų pasirodymų, mes taip pat keletą kartų apšildėme Paul Di Anno. Ryškiausias metų pasirodymas buvo “Wacken Open Air 2000”, po kurio atgarsiai iš fanų ir spaudos buvo ypatingai teigiami ir šis pasirodymas tapo dideliu mūsų pasiekimu. Po festivalio baigėme rašyti dainas albumui “The Last Millennium” ir dar kartą įžengėme į “House of Music” studiją, šį kartą įrašyti albumą su Ingmar Schelzel. Miksavimą atliko Achim Köhler, dirbantis su PRIMAL FEAR, BRAINSTORM. Albumą pristatėme sėkmingame europiniame ture su DEMON ir TAD MOROSE.

2002-aisiais grupėje įvyko keletas pasikeitimų, bet jau gruodį pradėjome rašyti dainas naujam albumui. “Niekada nepalik laiminčios komandos” – laikėmės šios taisyklės ir grįžome į “House of Music” įrašyti ketvirto albumo “Madtropolis” su Ingmar Schenzel. Albumą vėl miksavo Achim Köhler, o kaip specialų svečią pasikvietėme buvusį MOTÖRHEAD gitaristą Fast Eddie Clarke sugroti solo vienoje dainų – viskas pasisekė puikiai! Po to šiek tiek atsipūtėme, nes Tommy antrą kartą tapo tėvu. Aš pradėjau rašyti naujas dainas ir Roberto tapo nauju CHINCHILLA bosistu, kuris labai padėjo mūsų grupei. Jis mums sukūrė internetinę svetainę, o taip pat kartu rašė dainas.

2004-ųjų gegužę pradėjome įrašinėti penktąjį albumą “Take No Prisoners” ir nėra jokių abejonių, jog tai pats geriausias CHINCHILLA darbas.

Daugiausia dainų sukuri tu. Mano žiniai, tu esi MOTÖRHEADų žmogus. Bet, tiesą sakant, negirdžiu jokios inspiracijos iš šios legendinės grupės jūsų kūryboje. Ar aš teisus? Kodėl?

Tai tiesa, aš – MOTÖRHEADų žmogus. Esu šios grupės fanas nuo tada, kai jie pradėjo groti, ir jie tapo priežastimi, kodėl aš groju heavy metalą. Man patinka jų žvarbus ir energingas grojimo stilius, bet svarbus dalykas yra tas, kad jie turi savitą stilių. Tai priežastis, kodėl CHINCHILLA skamba kitaip. Aš ne Eddie ar Lemmy, jie turi savo stilių, jie yra MOTÖRHEAD, o aš – Udo. CHINCHILLA – tai mano būdas groti muziką. Lemmy didelis Jimi Hendrixo fanas, bet MOTÖRHEAD niekada neskambėjo kaip Hendrixas. Grodamas tai, ką tu jauti, o ne apie ką galvoji, rasi savo kelią ir gausi vietą rock n’ rollo cirke. Tik pažiūrėk, daugelis vaikinų nori groti kaip DREAM THEATER, bet daugelis tokių grupių-klonų skamba kaip mėšlas. Jie pavogia keletą rifų ar melodijų ir įdeda keletą savų dalykų – tai nėra gerai. Sukūrus savitą muzikos stilių, daugelis jį pripažins. Kaip ir maniškis pavyzdys CHINCHILLA, ir tai priežastis, teisė būti heavy metalo scenos dalimi.

Prieš tris metus Fast Eddie Clarke atėjo į mūsų studiją ir sugrojo solo dainai “When The Sand Darkens The Sun” iš albumo “Madtropolis”. Tai buvo tikrai puiki diena mums, nes mes pabaigėme įrašus su Eddie, be to, sulaukėme straipsnio spaudoje apie naują diską. 2002-ųjų spalį Tommy man pranešė, kad antrą kartą taps tėvu ir jam reikia pusę metų poilsio, kad šeimoje viskas klostųsi gerai, nes gyventi su dviem kūdikiais gan sudėtinga. Taigi pamaniau, jog tai geras laikas sukurti MOTÖRHEAD “tribute” grupę, nes apie tai visąlaik mąsčiau. Mano draugas Oimel, taip pat didelis MOTÖRHEAD fanas, turintis panašų į Lemmy balsą ir nepriekaištingai grojantis bosu. Taigi aš jo paprašiau prisidėti, nes prieš du metus per “Bang your head” festivalį kalbėjome apie tai. Įkūrėme MOTÖRHEAD “tribute” grupę, kurią pavadinome BASTARDS. Tokia buvo Lemmy pirminė idėja pavadinti MOTÖRHEAD, bet jo įrašų kompanija pasakė, kad šis vardas negarantuoja didelio diskų pardavimo, ir jiems būtų geriau pavadinti grupę pagal jų dainą “Motörhead”.

Taigi pasikvietėme Klaus Sperling, buvusį PRIMAL FEAR būgnininką, ir grupė buvo surinkta. Nuo tos dienos sugrojome daug pasirodymų, bet du pasirodymai buvo tiesiog nepamirštami, kadangi Fast Eddie grojo kartu su mumis festivalyje “Metal Forever” Böblingene. Jame grojo METAL CHURCH, DESTRUCTION, PRIMAL FEAR, REBELLION, HOLY MOSES, DOMAIN ir CHINCHILLA. BASTARDS buvo staigmena, visiems buvo įdomu, kaip Eddie po dvidešimt metų vėl gros MOTÖRHEAD dainas. Nuo pirmos natos Eddie grojo lyg nebūtų buvę jokios dvidešimties metų pertraukos. Reakcija į mūsų pasirodymą buvo neįtikėtina.

Kodėl grupė pasivadino CHINCHILLA? Kokį ryšį grupės vardas turi su šiuo gyvūnu? Galbūt kuris nors iš grupės narių augina šinšilą? :)

Tai tūkstantį kartų atsakytas klausimas. Tai nėra tipinis metalo grupės pavadinimas, bet, manau, tai įdomus vardas. Šinšilos yra juokingi ir švelnūs gyvūnėliai, bet iš kitos pusės – jie žudomi dėl įnoringų poniučių kailinių. Tai kaip daktaras Džekilas ir ponas Haidas, geras ir blogas, gyvenimas ir mirtis, abiejų pusių dominavimas, greitos ir žvarbios dainos – „oldschoolinis“ heavy metalas ir švelnios, sentimentalios baladės. Nereikia pamiršti, jog šis vardas kaip auksas, nes mėnesio laikotarpiu savo leidinius išleidusių grupių pavadinimai skamba labai vienodai. Vienintelė grupė, kuri skambėjo panašiai – tai CINDERELLA. Mūsų pavadinimas lengvai įsimenamas ir nepamirštamas. Tai tūkstantį kartų atsakytas klausimas: “Kodėl pasirinkote tokį vardą?”. Tie, kurie išgirsta mūsų vardą, iškart pagalvoja: “Ką šis vardas turi bendra su metalu?”. Tai svarbus dalykas, kadangi žmonėms pirma kyla klausimų apie mūsų pavadinimą.

CHINHILLA turi ketvirtą bosistą, trečią būgnininką, antrą vokalistą ir antrą klavišininką. Grupė niekada neturėjo reguliarios komandos. Ar niekada negalvojai apie reguliarią sudėtį?

Ei, tai netiesa. CHINCHILLA – grupė, o ne projektas, aš ne Yngwie Malmsteen. Mūsų antra sudėtis grojo šešis metus ir kartu sugrojo daugiau nei du šimtus pasirodymų, o kaip tu manai viskas vyko? Trečioji sudėtis grojo du metus su Chris (būgnai), Artur (klavišiniai) ir Josh (bosas), bet Chris vis dar grupėje, o Roberto (bosas) groja grupėje jau tris metus. Tommy, mūsų vokalistas, jau devynis metus, kodėl tu manai, jog CHINCHILLA vieno žmogaus šou?

Kaip dažnai gyvenime, grupėje buvo dvi stovyklos – Marc (bosas), Steffen (būgnai) ir Marc (klavišai) buvo vienoje pusėje, Tommy ir aš kitoje, ilgainiui mes sulaukėme momento, kai jau nebegalėjome groti kartu, nes išsiskyrė muzikinės idėjos. Medžiaga albumui “The Last Millennium” buvo jiems per sunkus. Visas dainas aš parašiau savo namų įrašų studijoje. Mes surengėme 70 pasirodymų per metus ir nebuvo laiko kartu kurti dainas repeticijų kambaryje. Aš jiems siūliau atvykti pas mane ir viską apgalvoti drauge tomis dienomis, kai nerepetavome, bet jie nebuvo pajėgūs tai padaryti .Tai buvo ženklas, kad reikia ieškoti naujų muzikantų. Pamaniau, kad pats laikas įtraukti į grupę Artur ir Josh, nes jie kaip tik sukiojosi aplinkui. Man labai patiko, kaip Josh „laužo“ savo bosą, o Artur yra geriausias klavišininkas, kokį aš pažįstu! Bet tai nenuostabu, nes jis vienintelis, kurį pažįstu! Cha, cha, cha… Tokiai grupei, kaip CHINCHILLA svarbu pasirodyti turuose ir koncertuose kaip pagrindiniams atlikėjams, o tai sukelia nemažai problemų su namais, žmona ar darbu. Yra tik dvi galimybės – likti ir kovoti su grupe arba ją palikti.

Po dviejų metų Josh jau buvo bloga nuo grupės reikalų. Prieš tai, kai aš pradėjau rašyti “Take No Prisoners” dainas, grupė stovėjo kryžkelėje. Paskutiniai ketveri metai buvo sunkiausi, kokie tik galėjo būti. Visą laiką tie patys pažadai. Na gerai, mes leidomės į turą su DEMON, bet mums visą laiką reikėjo tokio turo, kaip SAXON. Didelė žvaigždė buvo faktorius, kurio mums reikėjo, kad didesniais žingsniais žengtume į pagrindinę sceną. Bet mes niekada neturėjome šanso – to priežastis buvo pinigai ir žmonių sprendimai, o ne muzika. CHINCHILLA nariai buvo supykdyti tokios situacijos ir Josh paliko grupę.

Kilo mintis sustabdyti viską, bet juk ne nuodėmė kiekvienais metais išleisti po naują diską, kad ir be turo. Taigi aš pareiškiau, jog savo veikloje turime atsisakyti žmonių, kurie mus stabdo. Po to sugalvojau naują motto “Take no Prisoners” – tai buvo geras pavadinimas mūsų naujam albumui, kadangi niekas geriau neapibūdintų mūsų situacijos. Sekanti priežastis Josh palikti grupę buvo šeima. Dabar jis – laimingas tėvas, auginantis sveiką dukrą ir puikiai įgyvendinantis tėvo rolę. Mes jam kartas nuo karto paskambiname. Jam tikrai patinka naujos pareigos ir užduotys!

Artur vis dar geriausias klavišininkas, kurį pažįstu, bet klavišininkai dažniausiai būna ne “rokenroleriai”. Bet jis vis tiek yra mano geriausias draugas, be to, labai uolus. Nuo “The Last Millennium” albumo aš rašau visas klavišinių partijas ir tuo labai džiaugiuosi. Mūsų pirmasis klavišininkas Marc nebuvo Mocartas… Cha, cha, cha. Taigi aš pats turėjau rašyti visas klavišinių partijas. Tačiau jokių problemų neiškilo, tad nuo to karto kuriu ir įrašinėju klavišinius savo namų studijoje. Anksčiau man patiko klavišinius programuoti, bet “The Last Millennium” albumui įgrojau klavišinių partijas be programavimo ir tai buvo visiškai beprotiška. Kai kurioms partijoms man reikėjo keturių valandų, pavyzdžiui, gabale “Father forgive me”. O mūsų klavišininkas Marc negalėjo jų sugroti gyvai. Taigi dabar įrašinėjant viskas vyksta kaip anksčiau, o gyvai mūsų draugas Jeff Fostex padeda su šia sritimi.

Roberto, kaip pagalbinis bosistas, su CHINCHILLA groja nuo 1995-ųjų. Mūsų draugystė tęsiasi jau apie aštuoniolika metų (o Dieve, aš senstu)! Anksčiau Roberto yra padaręs daug gerų dalykų grupei. Jis taip pat sukūrė “Horrorscope” bukletą ir dviejuose kituose albumuose bosu įgrojo keturias dainas bei atliko violončelės partijas dainose „Satelite“ ir „Silent Moments“. Mūsų pirma kartu parašyta daina -“The Ripper”, apie kurią spaudos ir fanų atsiliepimai buvo puikūs, taigi aš matau gerą galimybę kartu rašyti dainas ateityje…

Kokie santykiai yra tarp grupės narių?

Daugelis muzikantų, buvusių muzikantų ir visa grupės komanda yra mano draugai, nes grupėje svarbu pažinoti narius ir jausti jiems gerus jausmus, tada būna mažiau bėdų. Būti draugams ir gerbti vienas kitą yra svarbus veiksnys geram darbui. Kiekvienas turi jausti kitus, kitaip ture grupės dienos jau suskaičiuotos, nes čia grupės ir komandos narių asmeniniams gyvenimams, maždaug keturias savaites būnant kartu, yra nedaug vietos. Nėra vietos, kur galėtum pabūti vienas – visą dieną būni kartu, o jei autobuse ar grupės susirinkimo vietose yra pora vyrukų, kurie negali to pakęsti, tada tik laiko klausimas, kada kils problemų.

Ar CHINCHILLA kada galvojo apie išsiskyrimą? Galbūt galvojai kurti naują grupę ar projektą? Ar turi ateities planų be CHINCHILLA?

Ne, nėra jokių planų išardyti CHINCHILLA, nes tai mano grupė ir mano kūdikis. Aš turiu daug CHINCHILLA planų ir, aš manau, mes išsilaikysim rock ‘n’ rollo rate dar ateinančius 10 metų. Cha, cha, cha. Šiais metais mes grosime tokiuose festivaliuose, kaip “Ragna Rock” Norvegijoje ar “Basin Fire” Čekijoje ir “Römerstein” Vokietijoje. Po to mes surengsime du ar tris trumpus turus kartu su viena ar dviem grupėmis arba vieni. Tada tarp spalio ir gruodžio išleisime naują albumą. Galų gale mes turime organizuoti savo didįjį “Metal Forever” labdaros koncertą gruodžio 29-30 dienomis, futbolo mačą tarp profesionalių žaidėjų ir metalo muzikantų, politikų ir verslininkų “Böblingen” sporto halėje. Jame dalyvaus 6 festivalio organizatorių surinktos komandos, 8 “tribute” grupės, čia bus pasiektas ir Gineso pasaulio rekordas – 1350 gitaristų grodami DEEP PURPLE dainą “Smoke On The Water” vienu metu. Dabar šiam renginiui turime 4 patvirtintas grupes ARAKAIN (Čekija), MY DARKEST HATE (Vokietija), DIE APOCALYPTISCHEN REITER ir CHINCHILLA. Sekite naujienas mūsų svetainėje. Taigi laukia labai daug darbo, mano drauge!

Ar tau patinka CHINCHILLA tokia, kokia yra? Galbūt ketini joje ką nors pakeisti?

Taip, aš galvoju pakeisti kelis dalykus, bet nuo aplinkybių priklauso, kada ir kaip tai atsitiks. Man svarbiausi dalykai yra dabartis ir ateitis, o ne praeitis, nes negaliu jos pakeisti. Manau, jei visada kartosi tas pačias klaidas, būsi idiotas, bet jei mokysiesi iš savo klaidų ir keisies, išliksi išmintingas gyvenime. Muzikos versle tu visada apsuptas netinkamų draugų ir visąlaik esi baseine su rykliais, tai labai pavojinga tavo sveikatai ir psichikai! Niekuo nepasitikėk šiame versle, išskyrus savo draugus!

Kokios dainos visuomet būna jūsų programoje? Tiksliau, kuriuo kūrinius grupei labiausiai patinka groti?

Mūsų atliekama programa atspindi CHINCHILLA istoriją, mes išsirenkame geriausias dainas iš visų albumų, tada programa būna geriausia. Iš “Madness” mes grojame “Fight”, “Madness”, “Queen of the rain” ir “I stole your love”, iš “The Last Millennium” – “War machine”, “Demons we call” ir “Nighttrain of death”, iš “Madtropolis” mes grojame “Entire World” , “Our Destiny”, “A dance with the devil”, “When the sand darkens the sun”, o iš naujausio albumo “Take No Prisoners” – “Take No Prisoners”, “The Call”, “Death Is A Grand Leveller”, “The almighty power” ir “Rich Hounds”. Bet kartais mes keičiame programą, nes groti visą laiką tą patį yra nuobodu.

O ar būna programoje dainų iš„Horrorscope“? Šis albumas buvo įrašytas su kitu vokalistu. Ar Thomas nenusiteikęs priešiškai šioms dainoms?

“Horrorscope” buvo mūsų pirmas tikras albumas. Po to, kai Martin Obermeier paliko grupę, Tommy tapo naujuoju dainininku, taigi jis bet kuriuo atveju turėjo dainuoti dainas iš “Horrorscope”. Dabar kartais ypatinguose renginiuose sugrojame dainų iš “Horrorscope”, bet tik kartais.

Naujausias albumas „Take No Prisoners“ turi šaunų ir linksmą apipavidalinimą. Kieno tai idėja?

Iš pradžių mes su Roberto galvojome apie tai, kaip padaryti kažką skirtingo nuo kitų grupių. Galvojome apie netipišką metalo albumo viršelį. Mano idėja buvo gangsterių išvaizda, panaši į Al Caponės gaujos stilių. Mums abiem patiko ši idėja ir Roberto pradėjo dirbti su bukletu. Jis sumanė idėją su laikraščiu – manau, tai nuostabi idėja. Bet, kai jis pabaigė mūsų nuosavą “laikraštį-bukletą”, įrašų kompanija pareiškė, jog to neįmanoma padaryti, ir jie paliko paprastą bukletą su užuominomis į orginalų užmanymą.

”Take No Prisoners” – mūsų koncepcinis albumas apie baisią situaciją šiomis dienomis. Tai “The Last Millennium” ir “Madtropolis” tęsinys. Norėčiau priversti fanus susimąstyti apie situaciją, kurioje mes visi esame, ir tai bandau pasiekti savo dainų žodžiais. Tekstai parašyti didaktinės alegorijos stiliumi, taip neprisidarysiu daug problemų. Kiekvienas gali susimąstyti ir, aš manau, jie pasidarys tas pačias išvadas. Nenoriu pasirodyti pranašu, bet, manau, tai svarbu kiekvienam, nes vizija “be ateities” niekur mūsų nenuves. Pasaulyje niekas nepasikeitė per paskutiniuosius 1000 metų – turtingieji sėdi tyliai aukštai viršuje, o mes esame palikti kraujuoti. Jei pažvelgsime į istoriją, sutiksime Cezarį, Napoleoną, Hitlerį ar Bušą. Visada jie buvo vadinami karaliais, lyderiais, prezidentais ar kancleriais, nes jie “apakina kvailus žmones smėliu, o protingus pašalina savo nedorais planais”. Jie sėdi už savo didelių stalų ir rūko cigarus…

Gal kada svajojai apie tai, kiek CHINCHILLA turės albumu savo diskografijoje?

Ne, CHINCHILLA diskografijos dydis man nėra svarbus, svarbiausia – malonumas, o, jei jo nebebus, aš nebekursiu muzikos! Bet kaip Josh, geras mano draugas ir buvęs grupės bosistas, yra apie mane pasakęs: „Tu – tikras rokenroleris, tai tavo gyvenimas ir likimas, tu laikai rock n‘ rollą savo širdyje!”. Tad man atrodo, jog aš kursiu albumus iki mirties. Galbūt ateityje pasirodysiu ir kitose grupėse, gal gausiu pasiūlymų iš senų grupės narių ar MOTÖRHEAD „tribute“ grupės BASTARDS, viskas įmanoma. CHINCHILLA – mano kūdikis ir, jei aš prarasiu jos teikiamą malonumą, dėl verslo ar kitų problemų, arba grupės nariai nepalaikys grupės ir dėl jos nieko nedarys aš juos išmesiu, o gal sustabdysiu ir pačios CHINCHILLA veiklas. Aš vienintelis, kuris turi teisę palaidoti CHINCHILLA. Bet, manau, su sistema, kurią sukūriau, nebus reikalo laidoti CHINCHILLA. Cha, cha, cha! Ir man atrodo, kad Tommy ir Roberto greičiau mirs nei išeis iš grupės, bet, aišku, niekas nežino kas nutiks rytoj.

Kuo labiau senstu, tuo labiau man patinka tokie žmonės, kaip Richie Blackmore ar Tommy Iommy, ir dabar manau, kad aš einu tuo pačiu keliu, nes jie visada grojo savo grupėse, nors ir su skirtingomis sudėtimis. Grupės lyderis nuo nieko nepriklauso, nes jis grupės jėga ir motoras!

Kiek laiko rašai naujas dainas?

Būna įvairiai, nes rašyti muzika tai kūrybinė dalis, o vienintėlis dalykas, kurio tam reikia – tai idėjos. Na, man tai ne problema. Man tereikėjo 4 savaičių parašyti albumą “The Last Millenium” ir 10 savaičių “Madtropolis” albumui, kuriam Artur pats parašė vieną dainą ir vieną kartu su manimi. “Take No Prisoners” prireikė 12 savaičių, jame Roberto parašė dvi dainas ir “The Ripper” kartu su manimi. Taigi tai būna įvairūs laiko tarpai. Dabar aš turiu namų įrašų studiją, kurioje stengiuosi padaryti daugiausia darbų, nes tai pigiau ir gali dirbti kaip tau patinka. Nors šiaip nuobodu mokytis pačiam dirbti su profesionalia įranga. Cha cha cha.

Tu patyręs muzikantas. Ką pasiūlytum naujoms grupėms, kurios ką tik susikūrė?

Stenkitės groti su grupe gyvai kiek įmanoma dažniau ir niekada nepasitikėkite verslininkais, nes jiems svarbiausiai jūsų pinigai! Prieš pasirašydami kontraktą, nueikite pas teisių specialistą ir parodykite savo kontraktą su velniu! Cha.cha…….

Ką galėtum pasakyti apie Lietuvą? Ar ką nors žinai apie mūsų šalį? Galbūt ką nors apie metalo sceną?

Ne, apgailestauju, aš nežinau nieko apie metalo sceną jūsų šalyje, bet tai nesvarbu. Svarbiausias dalykas, kad jūs turite metalo sceną! Tiesa ta, kad nieko nežinau apie jūsų šalį.

Ačiū už atsakymus. Linkiu laikytis power metalo scenoje. Tikiuosi pamatyti jus gyvame pasirodyme.

Ačiū, stengiamės kaip galime. Jei fanams prireiks informacijos apie CHINCHILLA, prašau nesivaržyti ir apsilankyti svetainėje www.chinchilla.rocks.de.

Viso geriausio, Udo.