IRON MAIDEN "Powerslave": heavy metal taip pat gali būti nestandartinis

Kodėl nusprendžiau parašyti apie šį albumą? Priežastis paprasta – sentimentai… Praktiškai dėl šio albumo aš tapau metalistu ;). Tad dabar atsitiktinai vėl jį užsidėjęs, vėl nuklystu į jaunystę… Arba dar tiksliau – į tuos laikus, kai aš dar net nebuvau gimęs, bet jau buvo gimusi idėja, ideologija, kuria aš gyvenu dabar, ir dėl kurios jūs, skaitantys šį straipsnį, esate tokie, kokie dabar esate. Kas tai per idėja? Tai – HEAVY METAL!!!

1984-ieji metai. Viso pasaulio jaunimėlis eina iš proto dėl sunkiojo metalo, pusė augina gaurus ir krato juos per koncertus, pusė jų neaugina ir metalo klausosi slapčia, kai nežino tėvai. Į platųjį pasaulį išleidžiamas turbūt žinomiausias ir geriausias IRON MAIDEN albumas – Powerslave. Triuškinanti, vežanti dar “senovinio” metalo galia, iškeltos rankos, rodančios “unity” ženklą [kas nežinot, tai yra tas taip dažnai metalistų ir jau nebe tik jų koncertuose sutinkamas ženklas - ranka suspausta į kumštį, rodomasis ir "mažylis" pirštai ištiesti], energija, vienybė. Taip, tai buvo tikrai galia. Galia atsispindinti muzikoje, galia, atsispindinti valasatuose snukiuose, galia, užpildanti visus, kam tai artima sielai.

Kalbant konkrečiai apie albumą, jis ir yra pilnas būtent šios galios – greičio, trenksmo, kažkur į svaiginantį aukštį lyg naikintuvas kylančio Bruce Dickinson’o vokalo, nejučia instinktyviai gaurus kratyt verčiančių Nicko MacBrain būgnų ir Adriano Smith’o gitaros, kaip niekur kitur išsiskiriančio Steve Harris’o boso, ir tikrai nepamirštamų Dave Murray solo partijų, skraidinančių klausytoją nuo beatmosferių erdvių iki šalčiausių žemės vandenynų gelmių. Tiesa, bent jau man albumo vientisumo įspūdis nesusidaro, gabalai gana skiriasi vienas nuo kito, bet… JIE YRA VEŽANTYS!!!

Albumo pradžia – “Aces High”. Didingas, agresyvus, kiek tragiškas, kupinas tos senosios IRON MAIDEN jėgos gabalas apie antrojo pasaulinio karo oro mūšius. Muzika stebėtinai gyvai perteikia žaibišką naikintuvų kovų greitį, beprotišką pilotų nardymą erdvėje, karą, karą, karą… Gana patriotiškas gabalas. Grojant gyvai, Bruce Dickinson visada laksto su Britanijos vėliava rankose ;)

Antras gabalas – vienas žinomiausių ir populiariausių Maiden’ų gabalų – “Two Minutes To Midnight”. Gabalas, kurio senosios kartos metalistams pristatinėti nereikia (ir praktiškai dėl kurio aš tapau metalistu ;). Kupina šalto sarkazmo ir niūrios pompastikos, sunki, greita, vežanti daina. Klasikiniai rifai, šaltojo karo tematika, energingas Dickinson’o vokalas. Ir žinoma, su niekuo nesupainiojamas aironmaideniškas DRAIVAS! Reikia pamatyt ir išgirst, kaip visa tai atliekama gyvai… Trečia daina – “Losfer Words (Big’ Orra)”. Tiesiog paprastas, bet vežantis klasikinio heavy metal pavyzdys. Instrumentalika. Ausiai malonūs rifai, geras ritmas. Tiesiog geras gabalas. Ketvirtas deimančiukas – “Flash Of The Blade”. Alegorinis pasakojimas apie vyro brandos kelią – nuolatinę kovą, gyvenimą vardan jos, gyvenimą ašmenų žybėjime ir mirtį nuo vieno tokio žybtelėjimo, tavo paties ašmenims surūdijus. Geri tekstai, įdomiai perteikta idėja. Tai įrodymas, kad heavy metal – tai daugialypė, daugiasluoksnė muzika, kurią klausant galima ne tik gerai pašėlti, bet ir pabandyti susimąstyti apie kažką, kas tau pačiam svarbu.

Penktasis gabalas – “The Duelists”. Tai bandymas įsijausti, nupasakoti dvikovą. Ginklas rankoje, prakaituoti delnai, šiek tiek drebanti ranka… Trumpos mintys apie dvikovos prasmę (arba jos beprasmybę). Iš dviejų vyrų lieka tik vienas. Trumpai tariant – “fight for the splendour, fight for the pleasure”… Viena įdomesnių IRON MAIDEN solo partija (pirmąją vietą atiduočiau “Number Of The Beast”, bet čia kita kalba ;), geri rifai. Nelabai ką ir bepasakysi. Tiesiog heavy metal. Šeštoji daina – “Back In the Village”. Linksma rokenrolinio stiliaus dainelė apie karą. Vienas ne tokių stiprių albumo gabalų, bet jokiu būdu nereiškia, kad blogas. Greitas tempas, kažkaip gerai besiklausantis priedainis, žodžiu, aironmaideniškas stilius ;)

Septintas gabalas – teminis albumo gabalas, labai iškrentantis iš bendro albumo konteksto, bet gal tuo ir geresnis. “Powerslave” – vienas keisčiausių IRON MAIDEN gabalų. Labai neįprasti, kažkokie rytietiški rifai, Egipto mitologijos tematika. Tas neįprastumas suteikia kažkokio kitoniškumo, paslaptingumo, patrauklumo įspūdį. “Into the abyss I’ll fall-the eye of Horus”… Labai keistas, labai išsiskiriantis, ir bent jau mane labai vežantis gabalas. Daugeliui, tenka pastebėt, palieka ne per geriausią įspūdį, būtent dėl to neįprastumo. Powerslave – tai įrodymas, kad heavy metal gali būti taip pat nestandartinis, savitas, naujas.

Aštuntas, vienas žinomiausių ir geriausių IRON MAIDEN gabalų – “Rhyme Of The Ancient Mariner”. Turbūt pats ilgiausias gabalas visoje grupės diskografijoje, bet tuo pačiu ir vienas įspūdingiausių, ypač stebint jo atlikimą gyvai. Beveik 14 minučių trukmės archajiškas pasakojimas apie senovės jūrininkus, jų prietarus. Magiška gija tarp realybės ir prietarų, perkeltą į savotišką,lyg tam netinkančią aplinką. Paslaptingumo, tamsumo viršūnė pasiekiama gabalo viduryje. Boso gitara tiesiog nupiešia tylią, ramią jūrą mėnesienoje… laivo rėjų traškesiai… apgaulinga ramybė, perauganti į grėsmę… vienatvė. Šiaip niekada dar negirdėjau taip paprastai ir taip realiai atkurtos jūros. Ypatingai parekomenduočiau praklausyti šio gabalo live versijos. Vienas įspūdingiausių IRON MAIDEN kūrinių, rekomenduoju paklausyti kiekvienam metalistui.

Rekomenduočiau šį albumą praklausyti visiems, bent prijaučiantiems metalui. Kurių velnių? Žmonės, juk reikia žinoti savo protėvius! ;) Jei jau laikai save metalistu, jei klausai kad ir Linkin Park su Limp Bizkit, tavo garbės reikalas yra žinoti iš ko atsirado tai, ką klausai dabar. Be to, Iron’ai – metalo klasika, nieko čia nepadarysi. Nežinoti jų – paprasčiausiai gėda. Neturi mėgti, neturi nešioti jų maikono, bet – jų reikia tavo metaliniam išsilavinimui… ;)

Tad keliu bokalą į jūsų sveikatą ir – run to the hills!!! ;)