Straipsniai
Garsai iš pragaro, kuriame Šėtonas neegzistuoja: interviu su SIBERIAN HELL SOUNDS
Interviu anglų k. skaitykite čia >>
Gegužės antrąją Vilniaus „Skylėje“ dar vieną skylę pramušęs SIBERIAN HELL SOUNDS koncertas vainikavo bendrą šios australų grupės ir nuožmiųjų danų HEXIS 2017-ųjų Europos turą. Prieš maloniai nustebinusią, tamsią ir agresyvią hardcorinę to vakaro mėsmalę turėjau išskirtinę progą pakalbinti mielus, bet peklavotus SIBERIAN HELL SOUNDS narius – gitaristą Dan ir vokalistą Matthew. Sakau „išskirtinę“, nes tai, ko gero, pirmas prideramas šios, nuo 2013-ųjų klyksmaujančios grupės interviu. Išskirtinė tą vakarą buvo ir pagaliau pavasarinė šiluma – J. Ivanauskaitės katino akivaizdoje kalbėjome apie naujausią SHS darbą „Svengali“ (2016), blackened hardcore fenomeną ir įvairius kitus muzikinius bei emocinius pandemoniumus.
Tai paskutinis jūsų koncertas šiame Europos ture. Kokia tai buvo patirtis – maloni ar varginanti?
Matthew: Dar ir kaip maloni! Didesnių sunkumų, sakyčiau, neturėjome.
Dan: Buvo išties smagu. Man labai patinka Baltijos šalys.
Kada pirmąsyk išgirdote šią istoriją apie pragaro garsus, sklindančius iš kažkur Rusijoje (pasirodo, ne Sibire, o Kolos pusiasalyje) sovietų mokslininkų atkasto gręžinio? Kodėl nusprendėte pasivadinti pagal šią šiuolaikinę legendą?
Dan: Manau, tai buvo vienas iš tų straipsnių, „Dešimt šiurpiausių garso įrašų“ ar panašiai, ten buvo parašyta ir apie tuos pragariškus Sibiro garsus (SIBERIAN HELL SOUNDS). Perskaitęs pagalvojau: „Po velnių, tai būtų puikus pavadinimas grupei“. Tad tai ir tapo mūsų nuo pat pradžių visus labai klaidinančiu pavadinimu: „Tai jūs ne iš Sibiro?“, „Ne, mes iš Australijos“, „A, aišku“.
Tad apibendrintai jūsų grupės kūrybą būtų galima pavadinti muzikine pragaro interpretacija. O ar galėtumėte vaizdžiai apibūdinti pragarą, kaip, jūsų nuomone, jis atrodo?
Dan: Mano pragaro įsivaizdavimui labai daug įtakos turi Gustavo Dorė iliustracijos pagal Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ aprašytą pragarą, susidedantį iš devynių skirtingų pakopų (ratų). Mano tėvai buvo labai tikintys, jie man duodavo krikščioniškas komiksų knygeles, kurios neva turėjo mane „įbauginti“ būti doru žmogumi – todėl pragaro interpretacijos jose buvo labai dramatiškos. Tėvai pirko man tas knygeles tam, kad iš manęs išeitų geresnis krikščionis, o aš jas skaitydavau tik todėl, kad, na žinai, man patiko pragarą ir Šėtoną vaizduojantys paveikslėliai.
Keliuose savo muzikiniuose klipuose naudojate ištraukas iš senų siaubo filmų, ant vienų SHS marškinėlių puikuojasi scena iš Deivido Linčo filmo „Blue Velvet“, jūsų paskutinio albumo įžangoje naudojamas įrašas iš 1931-ųjų amerikiečių siaubo filmo „Svengali“. Ar filmų žiūrėjimas yra svarbi jūsų kūrybinio proceso dalis, ar iš jų semiatės daug įkvėpimo?
Dan: Be jokios abejonės. Drauge žiūrime labai daug keistų filmų. Tokių, kuriuos mūsų merginos atsisako su mums žiūrėti. Manau, kad viskas, ką pamatai ar išgirsti, tave vienaip ar kitaip paveikia, net jei pats to nesuvoki. Net jei paprasčiausiai žiūri senus siaubo filmus, jie, kad ir nesąmoningai, turės įtakos tavo mąstymui ar požiūriui.
Tiesą sakant, būtent dėl jūsų paskutiniojo EP „Svengali“ nusprendžiau pažiūrėti tą seną amerikiečių filmą, taip pat pavadintą „Svengali“.
Dan: Kaip toks senas filmas, jis tikrai neblogas. Tarp kitko, apie jį sužinojau tik po to, kai jau buvome apsisprendę dėl albumo pavadinimo. Prieš tai buvau klausęs kelių garso įrašų, iš kurių sužinojau apie „svengali“ sąvoką ir reikšmę, o filmą pažiūrėjome tik po to.
„Svengali“ yra koncepcinis albumas. Ar galėtumėte kiek plačiau paaiškinti tą konceptą, kuris jame pristatomas? Mano nuomone, jūsų „svengali“ interpretacija aprėpia kur kas daugiau, nei originalioji – kalbate ne tik apie emocinę ar psichologinę manipuliaciją, bet paliečiate ir išlikimo (kitų kaina) ir bandymo apibrėžti dalykų esmę temas.
Dan: Dainų tekstus parašiau ne aš, jie visi yra mūsų (kito) vokalisto (Danielio) bandymas paaiškinti „svengali“ sąvoką, tad nesu tikras dėl visų mažiausių niuansų. Man asmeniškai sprendimas šį mūsų EP pavadinti būtent taip reiškė pasikeitimą mūsų dainų rašymo procese. Anksčiau viskas vykdavo taip: parašydavau visą dainą pats, tada parodydavau ją likusiems grupės nariams, kad turėtume tam tikrą skeletą, su kuriuo galėtume toliau dirbti. Su „Svengali“ buvo visai kitaip: daug daugiau „džiaminome“, leidome viskam vystytis daug natūraliau, visi grupėje jautėme, kai pavykdavo sukurti kažką gero.
Man „svengali“ turi ir kitą reikšmę, bendrai susijusią su moderniu pasauliu. Paprasčiausiai dirbdamas kokioje nors kompanijoje leidi kažkam kitam perimti atsakomybę už tavo veiksmus, kad gautum tam tikrą atlygį. Leidiesi manipuliuojamas visos šios nesąmonės tiek kūnu, tiek siela, nes tau reikia pinigų. Man atrodo, kad būtent tai yra viena iš didžiausių pasaulio blogybių – kad žmonės taip rūpinasi pinigais ir šlove ir leidžiasi paverčiami kažkuo, kuo jie iš tikrųjų nėra, vietoj to, kad darytų tai, kas jiems svarbu.
Albumo viršeliui pasirinkote menininkės Dame Dismember darbą. Apsilankiusi jos Facebooko puslapyje pastebėjau, kad jis pavadintas štai kaip: „Vladimir Putin portrait no’ 2“. Ar „Svengali“ albume esama ir politinių užuominų?
Dan: Ne, tiesą sakant, nesama. Bet visai juokinga, kad SIBERIAN HELL SOUNDS turi savo Putino portretą. Menininkė Dame Dismember (nemanau, jog jai patiktų, jei paminėčiau jos tikrąjį vardą) vieną dieną užėjo į mano darbą – šiuo metu dirbu alkoholio parduotuvėje. Ji įėjo vilkėdama SATYRICON marškinėlius, tad netrukome tapti draugais. Vėliau Dame parodė man savo darbus, paklausiau, ar vieno iš jų negalėtume panaudoti savo albumo viršeliui ir jai ši idėja labai patiko. Manau, kad ji nuostabi menininkė, jos pamišėliškuose koliažuose dominuoja kraujas, mėsa ir visi kiti siaubą keliantys dalykai, o tai man labai patinka. Be galo apsidžiaugiau, kad ji leido mums panaudoti tą darbą, manau, jis puikiai tinka „Svengali“ viršeliui. Tiesa, Dame buvo atnešusi man dėklą su visais savo darbais ir leido išsirinkti bet kurį, man patikusį. Ten buvo visų, išskyrus „Svengali“ viršelio piešinio, originalai – teko jį išsikelti iš Facebooko. Piešinio kokybė gal ir ne pati geriausia, tačiau tai buvo tarsi ženklas, kad turime pasirinkti būtent tą darbą.
Kokios muzikos klausydamiesi užaugote?
Matthew: Būdamas dar visai mažas klausiausi daug repo muzikos. Palaipsniui repą pakeitė pop pankas, muzikos skonis po truputį vis ėmė sunkėti, kol būdamas maždaug trylikos jau klausiausi metalcoro. Tas muzikinis „apsunkimas“ progresavo ir toliau, kol sutikau Dan – jis parodė man tamsesniąją sunkiosios muzikos pusę ir ji mane visiškai įtraukė. Ankstyviesiems muzikiniams polinkiams dabar klausomos muzikos gretose nelabai atrandu vietos, tačiau mano muzikinis skonis nuolat vystosi – per pastaruosius penkerius metus tai, ko klausau, gerokai pasunkėjo ir patamsėjo.
Dan: Turbūt iki pat vidurinės mokyklos klausiausi krikščioniškos muzikos. Tada pradėjau mokytis groti gitara – mane paskatino TOOL ir METALLICA, ir tai pavadinčiau savo pirmąja pažintimi su tamsesne muzika. Vėliau susidomėjau post-metalu, ISIS, CULT OF LUNA ir panašiomis grupėmis, po jų netrukau „įsipainioti“ į black metalą ir visus kitus žanrus – grindcore, sludge, doom ir taip toliau.
Ar kurdami muziką SIBERIAN HELL SOUNDS vien tik „iškvepiate mirtį“ (žr. apačioje vaizdo klipą) ar kažko ir įkvepiate?
Dan: Kažką iš savo muzikos ir pasiimame, žinoma. Kurdami „Svengali“ kartais turėjome tyčia save pastatyti į blogesnę padėtį, tam kad efektyviau išprašytume iš savęs geresnę muziką. Juo labiau tas pasakytina apie mūsų EP prieš „Svengali“, patys jį vadiname „Simbolių EP“. Kūrėme jį labai tamsiu mano gyvenime periodu, ir tai, manau, turėjo nemažai įtakos šio albumo skambesiui. Rašydamas gitaros partijas maniau, kad darau tai taip, kaip visuomet, tačiau daug kas sako, jog šis mūsų įrašas skamba labai niūriai – matyt ta emocijų tamsa persidavė ir muzikai. Vietomis man labai nepatinka „Simbolių EP“ skambesys, norėčiau, kad rezultatas būtų buvęs geresnis. Šio albumo įgyvendinimas, tiesą sakant, buvo tikra kankynė. Kaip ten bebūtų, mes su juo susitvarkėme.
Ar sunku emocijų intensyvumą paversi muzikos intensyvumu?
Dan: Manau, kad taip. Dažnai įrašų kūrimo procesui tik prasidėjus dainos neskamba labai stipriai, tai daugiausia būna „tyčinis“ intensyvumo „brukimas“ į jas. Kartais rašydamas muziką suvoki, kad ji turi atspindėti „daugiau“ ir kad nepavyksta į ją įdėti tiek, kiek norėtum. Taip buvo su mūsų daina „Svengali“: kai tik pradėjome ją lipdyti, ji nė per nago juodymą nebuvo tokia intensyvi, kokia yra dabar. Turėjome vis grįžti ir grįžti prie tos dainos, kol „privertėme“ ją skambėti taip stipriai, kaip tik įmanoma.
Koks jūsų santykis su tyla?
Dan: Labai geras klausimas. Manau, gyvenant mieste tyla yra beveik neįmanoma. O nusigavus į iš tikrųjų tylią vietą pasidaro taip tylu, kad būna per garsu. Žmonės dažnai kalba apie „kurtinančią tylą“. Manau, kad tyla ir triukšmas sudaro tam tikrą uždarą ratą, kad tai iš tiesų yra vienas ir tas pats dalykas. Tik triukšmas man kiek priimtinesnis nei tyla.
Matthew: Aš asmeniškai nekenčiu tylos, negaliu jos pakęsti. Visuomet turiu kažko klausytis ar būti kažkuo užsiėmęs.
Dan: Eidamas miegoti dažniausiai klausausi kažko labai intensyvaus, tiesą sakant, man tai padeda užmigti. Pavyzdžiui, viso šio turo metu mano „miego grupė“ buvo DARK FORTRESS.
DARK FORTRESS lopšinės, žinoma… Ankstesniuose SHS įrašuose būta doom ir stoner metalo užuominų, tačiau „Svengali“ jos, rodos, išnyko. Ar atrodė neaktualu/netinkama ir į paskutinįjį albumą įtraukti šių doom/stoner elementų?
Dan: Nemanau, kad kada sąmoningai norėjome įtraukti doomo elementus į savo muziką, jų ten iš tiesų esama todėl, kad tai buvo tai, ko tuo metu klausėmės patys. Mūsų splite su NØNE neabejotinai yra keletas stoner ir sludge primenančių rifų, tai girdėti ir „Simbolių EP“. Įtakos mums turėjo „šiurkštesnės“ doomo grupės, kaip EYEHATEGOD ir panašiai. Man patinka ne „glotniai“ skambančių SLEEP ir HIGH ON FIRE tipo grupės, bet tas stipriai „apglėbiantis“ (embracing) doomas. Kita vertus, kai kuriuos mūsų rifus galima būtų pavadinti „greitai sugrotais doomo rifais“: jei juos sugrotum lėtai, išeitų kuo tikriausi doomo rifai. Labai daug įtakos mums turi belgų sludge/doom/hardcore grupė AMENRA, ypač mano gitaros partijoms: daugeliu atveju, jei mūsų dainas grotum lėtai, jos skambėtų kaip AMENRA dainos.
Su kiekvienu įrašu SHS muzika darosi vis tamsesnė ir tamsesnė, ar, tiksliau tariant, juodesnė ir juodesnė. Manau, kad ypač pasirodžius „Svengali“ albumui galėtumėte būti priskirti gana naujam reiškiniui (kurį turbūt jau galima vadinti ir nauju žanru) ekstremalios muzikos kontekste, vadinamam „blackened hardcore“. Visi žinome, kad black metalas turi stiprias šaknis pankroko muzikoje, tačiau hardcoro ir juodmetalio derinys yra visai kas kita. Man nepavyko atsekti šio „metalinio“ fenomeno ištakų, gal jūs žinote, kurios buvo pirmosios grupės, bandžiusios suderinti šiuos du žanrus?
Dan: Privalu paminėti HEXIS, jie nebuvo pirmieji, tačiau jie yra ta „didelė“ grupė, kuri daug prisidėjo prie šio žanro formavimosi, ypač turint omenyje muzikos pateikimo aspektą. Manau, prancūzai CELESTE buvo vieni pirmųjų. Kai kurios senesnės grupės, kaip amerikiečių ZAO, į metalcorą įmaišė black metalo elementų, galbūt būtent šiuos du žanrus derinant viskas ir prasidėjo. Paminėčiau ARKANGEL iš Belgijos, net ir tokią grupę, kaip BEHEMOTH, nors jie ir laikomi grynais deatho atstovais, aš jų muzikoje girdžiu nemažai hardcoro įtakos. BOLT THROWER mums taip pat svarbi grupė. Pamenu, tinklaraštyje Heavy blog is Heavy buvo straipsnis apie blackened hardcore, ten užsiminta apie HEXIS, RAMLORD, YOUNG AND IN THE WAY, mus ir grupę iš Amerikos WILDSPEAKER. Šiame straipsnyje jie berods pristatinėjo šio žanro pradžią, tačiau nesu tikras. Gal mes vis dar žengiame pirmuosius žingsnius šiame naujame žanre?
Matthew: Aš asmeniškai daug peno semiuosi iš modernių, šiuo metu aktyvių ir savo įrašus leidžiančių grupių. Esu iš tų žmonių, kurie, jei jau randa, kas jiems patinka, tai negali nustoti klausytis. Tad jei „užkimbu“ ant kokios šiuolaikinės grupės, ji labai greitai tampa viena iš mano tuo metu mėgstamiausių. IMPLORE, TRAP THEM, BLACK BREATH, YOUNG AND IN THE WAY. Taip pat HIEROPHANT ir THE SECRET.
Dan: Anksčiau grojau „patamsintoje“ hardcoro grupėje, bet ten viskas sukosi apie d-beatus ir panašius dalykus. Turėjau idėją pabandyti suderinti MAYHEM, BURZUM, DARKTHRONE ir kitų klasikinių black metalo grupių rifus su d-beatais, galvojau, kad tai būtų be galo šaunu ir… yra!
Jau kuris laikas norėjau kokios grupės paklausti vieno klausimo. Skaitydamas apie metalo muziką, ypač ekstremaliausiąją jos dalį, nuolat susiduri su nepaliaujama tokių būdvardžių kaip „pikta, pavojinga, agresyvi, šėtoniška, užgauli, nuožmi“ ir t. t. papliūpa. Visi šie žodžiai, kuriais žmonės stengiasi apibūdinti sunkiąją muziką, žinoma, dera kontekste, tačiau keletas pačių svarbiausių, mano manymu, dažnai yra pamirštami. Tie žodžiai, sakyčiau, yra „nusivylimas“ ir „nepasitenkinimas“: visame tame muzikiniame ir vizualiniame pyktyje bei užgaulume įžvelgiu labai daug nusivylimo… Viskuo. Ar sutinkate su tuo?
Matthew: Visiškai. Manau, ypač kalbant apie blackened hardcorą, beviltiškumas ir vidinė tuštuma yra labai svarbios emocijos.
Dan: Aš taip pat sutinku. Šiame žanre (blackened hardcore) vengiama visų tų tradiciniame juodmetalyje įprastų deklaracijų apie Šėtoną ir panašius dalykus. Dauguma žmonių, grojančių šią muziką, yra agnostikai arba ateistai, tad vietoj to, kad skelbtųsi kurią dainas Šėtono garbei, jie tiesiog stengiasi išreikšti savas emocijas. Mums muzika daugiau yra katarsis, o ne duoklė kažkam. Man tai atrodo svarbiau, nes Šėtonas neegzistuoja (juokiasi).
Pažiūrėjusi trumpą filmuką, susuktą jūsų dainoms „By The Voice Of His Master“ ir „A Cult Will Rise“, padariau išvadą, kad žmogiškąją egzistenciją (ar bent jau kasdienybę) suvokiate kaip pragarą. Kas toje žmogiškoje būtyje yra blogiausia?
Dan: Yra tiek įvairių dalykų, apie kuriuos pastaruoju metu daug galvoju. Visai neseniai nustojau skaityti ir žiūrėti žinias. Prieš du šimtus, ar gal net prieš šimtą metų, daugiausia blogų naujienų per dieną galėjai išgirsti iš vieno ar dviejų žmonių, o dabar vos įsijungus internetą blogos naujienos pasipila iš viso pasaulio, ir tai visus labai gąsdina. Žmonės bijo vieni kitų. Ko gero, tai žmonių polinkis į „avių“ vaidmenį. Ypač tai pasakytina apie Australiją – kadangi gyvename gana izoliuotai, žmonės čia bijosi kitų kultūrų ir kitoniškų patirčių. Problemos, susijusios su pabėgėliais iš Sirijos ir islamu, šiuo metu yra labai opios Australijoje. Esama žmonių, kurie vietoj to, kad padėtų, tik stengiasi situaciją pabloginti. Tai iš tiesų liūdina, manau, kad prieš porą metų tai nebūtų buvę įmanoma, žmonės būtų buvę daug malonesni vieni kitiems, nei yra dabar.
Manau, kad muzika yra pati paveikiausia ir didžiausią „priklausomybę“ kelianti meninės išraiškos forma. Nuo ko tai, jūsų nuomone, priklauso?
Matthew: Nuo nuotaikos ir aplinkos. Nuo laikotarpio, kurį tuo metu išgyveni, ir žmonių, kurie tuo metu yra šalia. Jei išgyveni kažką sunkaus ar skausmingo, tamsi ir niūri muzika gali būti tai, ko tau tuo metu reikia didesniu garsu, nei kad patiriant kažką labai pozityvaus. Manau, kad kalbant apie muziką, tai yra labai svarbu. Muzika man visuomet buvo labai asmeniškas dalykas.
Dan: Manau, kad muzika yra vienintelė meno forma, daugiau ar mažiau patinkanti visiems. Atsisakau patikėti, jog esama žmonių (na, gerai, gal ir esama…), kurie visai nemėgsta muzikos. Ką nors panašaus pasakyti apie dailę ar poeziją būtų kur kas sudėtingiau. O muzika juk patinka visiems! Ir visi turi mėgstamų atlikėjų – vieniems patinka Bieberis, kitiems DARKTHRONE.
Matthew: Muzika atliepia kažką kiekviename žmoguje individualiai. Kai kuriems žmonėms gali patikti tiek tas, tiek tas, tik visiškai skirtingose situacijose. Tai pastebėjome šio turo metu! (juokiasi)
Dan: Viskas, ko klausaisi leidęsis į turą su dvejomis grupėmis, kuriose pilna bičų, labai mėgstančių blacką ir grindcorą, yra Bieberis, trap muzika ir kvailas itališkas repas… Būni įsitikinęs, kad ištisą dieną girdėsi juodmetalį, bet kur tau.
Matthew: Man tas, tiesą sakant, patinka. Prieš išvažiuojant į turą visiškai nepažinojau tų HEXIS vaikinų, tad taip pat galvojau, kad ištisas dienas girdėsiu vien blacką. O buvo visai atvirkščiai – labai smagūs vaikinai, dažnai klausantys labai smagios muzikos.
Dan: Daug prisijuokėme iš naujausio BÖLZER albumo. Turo pradžioje turėjome vairuotoją, kuris buvo pasiėmęs visus savo kompaktinius diskus. Su mumis atsisveikindamas jis visus tuos diskus mums paliko, tarp jų buvo ir naujas BÖLZER įrašas – mano nuomone, jis labai juokingas, ypač vokalas, daug iš jo prisikvatojome. Kiekvieną rytą kam nors įėjus ir įjungus tą albumą iš visų kampų pasipildavo „o ne, ir vėl!“.
Kartais klausydamasi jūsų muzikos tiek emociškai, tiek fiziškai patenku į tam tikrą transo būseną. Kaip jūs patys patiriate savo muziką (tiek repetuodami, įrašinėdami, tiek pasirodymų metu)?
Dan: Buvo vienas ypatingas atvejis, kai grojome Adelaidėje kartu su HEXIS. Grodamas vienu momentu visiškai „išėjau iš savęs“. Žiūrėjau į save, grojau gitara, bet… dariau tai be menkiausios sąmoningos mintelės. Būtent to ir siekiame grodami. Manau, kad, pavyzdžiui, didžioji dalis grindcoro muzikos yra labai nerišli ir paremta trumpų atokvėpių ir po to sekančio „nušlavimo“ principu. Mes norime kurti kažką gana priešingo – muziką, kuri būtų pilna ir tarsi „tekanti“, kuri visiškai tave įsiurbtų ir vis trauktų gilyn. Man labai patinka matyti žmones „išeinant“ kažkur kitur, pereinant į kitą būseną mūsų koncertų metu. Tai tarsi apdovanojimas. Todėl džiaugiuosi, kad ir tu tai pajutai – tai svarbiausia mūsų intencija.
Matthew: Panašiai jaučiuosi ir aš. Kasdienybėje esu labai ramus ir laimingas žmogus, bet kai grojame, išleidžiu iš savęs visą pyktį ir blogį. Tai geras jausmas, nors ir labai skirtingas nuo viso kito mano gyvenime. Žmonės dažnai po pasirodymų mums sako: „Esate labai mieli vaikinai, bet grojate labai piktą muziką“. Būtent tai aš ir noriu perteikti, ir man tai patinka – balansuoti tarp šių dviejų priešingybių. Tai labai geras būdas „nuleisti garą“. Per dienas klausydamasis sunkios muzikos gali tapti laimingesniu žmogumi.
Kokios yra jūsų mėgstamos australų grupės? Pasidalinkite keliais Australijos pogrindžio atradimais.
Matthew: Aš asmeniškai esu už SHACKLΣS, jie tokie sunkūs ir pikti. Jiems tikrai pavyksta perteikti tai, ką noriu girdėti muzikoje. Man taip pat labai patinka SCUMGUTS – puiki grupė iš mūsų gimtojo miesto.
Dan: Tiesa, SHACKLΣS tikrai geri. Jie daugiau groja powerviolence. EXTORTION yra legendinė australų powerviolence grupė. Australijoje tiek daug geros muzikos… Turime puikių doomo grupių, kaip DROWNING HORSE ar SPACE BONG. Daug black metalo: FUNERAL MOON, HORDES OF THE BLACK CROSS, GRAVEIR, MOON, SPIRE, PORTAL. Neseniai šmėkštelėjo ir pora gerų grindo kolektyvų, BLACKWOUNDS ir LOATHER, jie kieti. Tačiau blackened hardcoro grupių, kiek žinau, čia ne per daugiausia. Gal tik mes. Žinoma, yra panašių į mus grupių, tačiau vienos jų daugiau linksta į blacko pusę, kitos – į hardcoro. Toks jausmas, tarsi būčiau praleidęs ką nors labai svarbaus.
Matthew: Turbūt pamiršome marias kitų svarbių grupių – Australijoje daugybė gerų grupių, šiuo klausimu esame palaiminti.
SIBERIAN HELL SOUNDS turbūt ir liks pogrindyje jau vien dėl pavadinimo, tačiau ar nemanote, kad šis turas su HEXIS yra (didelis) žingsnis į priekį?
Dan: Tikiuosi, kad taip ir yra, būtų tiesiog nuostabu. Žmonių reakcija čia buvo puiki. Išleidi daugybę pinigų lėktuvo bilietams, kad galėtum čia groti, viliesi, jog į koncertus susirinks nors kiek žmonių, nerimauji ir jaudiniesi dėl visų praktinių dalykų. Bet sugroji keletą tokių šou, kaip Taline ir Rygoje prieš kelias dienas, ir streso kaip nebūta. Muzika čia yra svarbiausia, ir tai yra nuostabu.
Metthew: Tai buvo puiki patirtis. Paprastai per mūsų koncertus judančių būna vos keletas, dažniausia žmonės tiesiog stovi savo transo būsenoje, nes mūsų muzika yra gana tamsi. Tačiau paskutines dvi naktis Taline ir Rygoje sukėlėme prideramą hardcoro sumaištį, publika spardė lubas, crowd surfino, niokojo viską, kas papuola po ranka. Mums tai reiškia labai daug. Nukeliauti taip toli ir kitame pasaulio gale pamatyti žmones einant iš proto yra nepakartojama, visi tie ilgai kelionei taupyti pinigai atsiperka šimtu procentų.
Matthew, Dan, dėkoju už nuostabų interviu ir koncertą!
***
https://siberianhellsounds.bandcamp.com/
Komentarai