GAMA BOMB: „Mes tikimės, kad žmonės siųsis mūsų albumus už dyką“

Thrashas yra thrashas. XXI amžiuje jis nebėra revoliucija, nekelia pasibaisėjimo Anykščių rajono prokurorams, nepriverčia drebėti mažamečių. Bet jis vis dar „veža“ ir veža ne mažiau nei kokiais gūdžiais 198n-aisiais. Šią tiesą žino ir daugybė naujų thrash metalo grupių, it grybai po lietaus pridygusių persiritus naujam tūkstantmečiui. Vieni iš tokių ganėtinai šviežių thrash metalo atstovų – airiai GAMA BOMB – šiemet lankėsi festivalyje „Velnio akmuo“. Radijo stoties „Start FM“ metalui skirtos laidos „Audronaša“ vedėjas Tomas pasisodino vokalistą Philly Byrneą bei gitaristą Lukeą Grahamą ir iškvotė, kas ir kaip.

Sveiki GAMA BOMB, sveiki atvykę į Lietuvą, sveiki atvykę į „Velnio akmens“ festivalį. Šiais metais „Velnio akmenyje“ kaip niekada daug thrash metalo grupių. Ar jaučiatės čia kaip namie?

P: Taip. Mes grojome daugybę koncertų su MUTANT, SAVAGE MESSIAH ir BENEDICTION – su puikiomis thrash metalo grupėmis, kurios groja čia.

L: Mums visada patinka festivaliai. Juose gali prisėsti, išgerti alaus, ir žmonės yra labai draugiški. Čia net geriau nei namie. Namie man niekas neatneša alaus už dyką ir nėra jokių karštų merginų!

Ko tikėjotės iš Lietuvos? Ar pasiteisino lūkesčiai?

P: Nežinojau, ko tikėtis. Turiu draugų iš Lietuvos, iš Kauno. Per juos aš supratau, kokia šalis yra Lietuva. Bet mane nustebino du dalykai. Visų pirma, kokie šviesūs visų plaukai – kiek daug blondinų! Tiesa sakant, mane nustebino trys dalykai. Pirma, kiek daug blondinų. Antrasis – labai karštos moterys. Trečia – daugybė medžių. Labai miškinga šalis. Aš visada įsivaizdavau Lietuvą kaip pievų valstybę.

L: Labai keistas apibūdinimas.

P: Visada maniau, kad kraštovaizdis bus agrokultūrinis.

L: Mes aktyviai turuojame ketverius metus, ir labai laukėme pasirodymo Lietuvoje nuo pirmosios dienos. Taigi mums labai smagu būti čia.

P: Ir man atrodo, kad tai yra toliausia į Rytus, kur tik esame kada nors groję. Kažkada grojome Čekijoje, bet, jei neklystu, Lietuva yra labiau į Rytus.

L: O Slovėnija?

P: Manau, Slovėnija piečiau.

L: Na, tai sveiki, Rytai!

Jūs buvote labai įkvėpti devintojo dešimtmečio thrash metalo. Kokių priemonių imatės, kad išliktumėte originalūs ir netaptumėte anų laikų kopija?

P: Geras klausimas. Svarbu klausyti kitų grupių, kad išliktų įtaka, bet nereikia naudoti jų muzikos. Daug grupių daro klaidą tiesiog paimdami svetimas partijas ir pakeisdami tonaciją. Aš manau, kad svarbiausia stengtis galvoti, kaip galvojo tos grupės.

L: Na, taip. Mus visada labai veikė aštuntojo dešimtmečio thrash metalo grupės. ANTHRAX, NUCLEAR ASSAULT ir kitos. Galbūt aš šališkas, nes groju šioje grupėje, bet nemanau, kad šiais laikais yra kas nors, kas skamba panašiai į mus. Mes turime savo stilių tiek tekstuose, tiek vokale, tiek muzikoje. Visada atsiras žmonių, kurie sakys kad ši daina skamba visai kaip devintojo dešimtmečio thrashas. Bet ei, jei tau tai patinka, kodėl gi ne?!

P: Galbūt senasis thrashas skamba visai kaip mes.

Seniau gyvuose pasirodymuose daug grodavote Vėžliukų Nindzių dainos koverį. Ar esat šio filmuko fanai?

P: Žinoma. Visi mūsų kartos vaikai Airijoje buvo dideli Vėžliukų Nindzių fanai. Gali paklausti bet kurio mūsų amžiaus airio, koks tavo mėgstamiausias vėžliukas. Tai buvo mums ypatingas dalykas. Kadangi niekada per daug rimtai nežiūrėjome į atmosferą savo koncertuose, grodavome tą kūrinį. Bet paskui sutikome BONDED BY BLOOD, kurie darė tą patį, taigi ilgainiui mums kiek pabodo.

L: Mus labai įkvėpė senieji animaciniai filmukai, jie buvo puikūs. Bet kai groji perdirbtą dainą per daug dažnai, žmonės ima tikėtis jį išgirsti net labiau nei tavo originalią kūrybą. Taigi iškilo problema: sugrodavome koncertą, ir mums pabaigus žmonės imdavo rėkti „pagrokit vėžliukų dainą!“. Taigi, kai BONDED BY BLOOD pradėjo ją groti, mes nusprendėme tai palikti jiems.

P: Ir jau tai, kad dabar esame apie tai paklausti, rodo, kad tokie dalykai lieka su grupe. Geriau jau pagroti kažkiek ir tuo pasimėgauti, nei būti to kankinamiems.

L: Mes net nesugrodavome jos teisingai. Mes grodavome prastoką bliuzo versiją. O BONDED BY BLOOD groja labai greitą thrash metalo versiją. Reikėtų kažko per vidurį. Įdomu, kas bus kita grupė, sugrosianti Vėžliukus Nindzes?

P: Tai rimtas iššūkis!

Kuris vėžliukas, jūsų nuomone, būtų pats geriausias metalistas?

L: Puikus klausimas! Mikelandželas būtų automatiškas pasirinkimas. Jis mėgsta vakarėlius, jis mėgsta picą. Jis šaunus vaikinas, nors ir yra vėžlys. Visgi aš asmeniškai rinkčiausi Donatelą, nes jis yra pats protingiausias. Susigaudytų, kaip sugroti gerą gitaros partiją. Mikelandželas grotų prastai sudėliotas SODOM, o Donatelas – puikias ARTILLERY partijas.

P: Aš rinkčiausi Mikelandželą. Nes jis pasilinksminimų žmogus. Tiesa, Vėžliukai Nindzės darė koncertinį turą aštuntajame dešimtmetyje kartu su pirmojo filmo premjera. Žmonės kostiumuose atliko pseudo-metalo kūrinius su netikromis gitaromis.

Grįžtant prie rimtų klausimų. Jūs atėjote su naująja thrash metalo banga, tačiau palaikote senąjį skambesį. Ką galvojate apie grupes, kurios nusprendė groti modernųjį thrashą?

P: Geriausias pavyzdys yra EVILE. EVILE yra geri mūsų draugai, ir manau jie groja daug įdomių dalykų. Ne kiekviena EVILE daina yra kažkas tokio, ką aš klausyčiau, bet manau kad kai kurioms grupėms reikia tai daryti, kad būtų patenkintos. Nemanau, kad EVILE būtų laimingi, grodami tik senosios mokyklos thrashą. Mes iškilome su thrash metalo atgimimu, bet mes egzistavome jau kokius tris ar ketverius metus prieš tai. Jau buvome įrašę albumą dar prieš thrashui atgimstant. Jau buvome surengę kelis turus, žmonės mus žinojo. Kai kurios grupės išsigando thrasho atgimimo, nes nenorėjo būti jam priskirtos. Tačiau mes to tik ir laukėme. Dabar ta banga kiek slūgsta, tačiau mes grojame vis vien.

L: Stiliai kils ir kris. Bet geros grupės liks. Grįžtant prie klausimo, kokios naujojo thrasho grupės mums patinka – man labai patinka WARBRINGER. Jie sujungia San Francisko skambesį su vokiškuoju. VIOLATOR taip pat, bet nežinau, ar galėčiau pavadinti juos visiškai modernaus thrasho grupe. Jei grupė yra gera, ji yra gera, sunku kažkaip klasifikuoti. EVILE turi daug gerų, bet ir daug siaubingų kūrinių. Galų galiausiai, viskas matyt priklauso nuo skonio. Kažkam patiks progresyvus thrashas, o kai kas klausysis mūsų.

Jūsų kūriniai trumpoki, matuojant šių dienų standartais. Ar tai ateina natūraliai, ar darote tai specialiai?

P: Po truputį ir to, ir to. Dar šiandien diskutavome apie savo naujus kūrinius, ir vienas narių tarė: „ši daina trunka penkias minutes, mes turime rašyti dainas, kurios trunka tris minutes“. Taigi mes darome tai specialiai. Tokia muzika veikia tik trumpais protrūkiais.

L: Mes, kaip grupė, stengiamės rašyti trumpas dainas, kurios būtų geros, į kurias būtų lengva įsijausti. Taip mes tiesiog darome. Niekada nenorėjome rašyti ilgų dainų, instrumentinių kūrinių, nes mes jau tokia grupė. Norime, kad viskas būtų paprastai ir gerai. Kai išmoksime padaryti tikrai tobulas trijų minučių dainas, tada galbūt imsime kurti kažką ilgesnio, bet kol kas to dar nepasiekėme.

Daug dėmesio skiriate albumų viršeliams. Kodėl jie jums tokie svarbūs?

P: Muzika dabar yra skaitmeninis dalykas. Žmonės, norintys turėti kažką apčiuopiamo, nusipelno gauti daugiau, nei jiems būdavo duota anksčiau. Muzikos atmosfera taip pat nėra tik įrašuose, svarbu ir tai, kaip visa tai apipavidalinta. Mes labai kontroliuojame visą vizualinį grupės įvaizdį, turime savo nuomonę dėl marškinėlių ir kitos produkcijos. Paskutinio mūsų albumo viršelis, mano nuomone, yra pats geriausias, kokį kada turėjome.

L: Mes tikimės, kad žmonės siųsis mūsų albumus už dyką. Todėl, jei kažkas nuspręstų įsigyti apčiuopiamą albumo versiją, norime jiems duoti ką nors gero, kaip kad albumo viršelį. Nėra nieko blogiau, kaip nusipirkus CD atsidaryti lankstinuką ir matyti, kad jis atrodo prastai. Man tikrai patiko paskutinis MEGADETH albumas „Endgame“, bet viršelis atrodė prastai, ir albumo vidus atrodė prastai. Grupės, kurioms rūpi, prižiūrės kiekvieną galutinio produkto detalę, grupės kurioms nerūpi, bus patenkintos bet kuo.

Jūs labai palaikote skaitmeninį muzikos platinimą, net esate naikinę diskus savo koncertuose. Kodėl?

L: Idėja yra, kad jei tau įdomi grupė, tu pirma parsisiųsi albumą, ir jei jis tau patiks, tada jau pirksi marškinėlius ar diską. Parsisiunti keletą NUCLEAR ASSAULT albumų, tampi gerbėju, tada įsigyji diską ar marškinėlius, nueini pamatyti jų gyvai.

P: O dvejų metų toks klausimas bus gana juokingas. Tai yra, kaip muzika plinta šiais laikais, kaip ji išgyvena ir auga.

L: Taip grupės išpopuliarėja. Jei leidi žmonėms parsisiųsti nemokamai albumą, galbūt, sakykim, Meksikoje jo paklausys, ir atvykus ten groti žmonės jau tave žinos. Ar, sakykim, Pietų Amerikoje negali įsigyti mūsų albumo, bet jei jį galima parsisiųsti, žmonės jo paklausys. Taip grupės atranda naujų gerbėjų. Nereikėtų prašyti pinigų už kažką, ką labai sunku gauti.

Interviu pabaigai – keletas lengvų klausimų. Geriausias filmas, sukurtas devintajame dešimtmetyje?

L: „Dawn of the Dead“ buvo sukurtas 1979 metais, todėl pasirinkčiau „Day of the Dead“ arba „The Fog“.

P: Pasirinkčiau „Commando“. Ir dar pridėčiau „Day of the Dead“.

L: „Aliens“

P: Daugybė. „Ghostbusters“ Daugybė. Šimtai gerų filmų. „Spies Like Us“. Yra tikrai daugybė.

L: Aštuntajame dešimtmetyje buvo sukurta tikrai daug gerų filmų. Bet mums labiausiai patinka siaubo filmai ir filmai apie zombius. Todėl mes turime visą sąrašą Georgeo Romero ir Johno Carpenterio filmų, kuriuos laikome geriausiais.

Klausimas kaip airiams. Viskis ar alus?

P: Sunku pasakyti. Viskis geras gėrimas atsipalaidavimui. Alus geras gėrimas viskam. Yra daugiau alaus rūšių, kurias aš mėgstu, nei viskio rūšių. Mėgstu gal aštuonių rūšių viskį ir gal keturiasdešimt alaus rūšių. Ir alus turi daug paskirčių – jis gali atgaivinti, galima prisigerti ar gali tiesiog išgerti vieną po darbo. Taigi aš pasirinksiu alų.

L: Aš irgi. Esu prisigėręs ir nuo alaus, tačiau su viskiu buvo ir nemalonių situacijų. Alus su manimi elgiasi geriau.

Paskutinis klausimas. Airiškas viskis ar „Jack Daniel’s“?

L: (juokiasi) Eik velniop yra atsakymas į šitą klausimą.

Dėkui už interviu!