Festivalis „XIII“ – sūdyti blyneliai su uogiene

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia >>

Nesulaužoma taisyklė – visada būna pirmas kartas ir visi puikiai žinom, kas iš to išeina. Laukiamas, tikimasi kuo geriausio ir smagiausio, bet galop paaiškėja, kad ne toks jis ir įspūdingas, o dar ir skausmingas. O jei aplinkybės supuola taip, jog paprastam mirtingajam ir diena pasitaiko mistinė (penktadienis, tryliktoji), tuomet išvis nieko gero neplanuok. Bet gerai žinom, kad kalbėsim čia ne apie paprastus mirtinguosius. Tad simbolinė data – gero tono ženklas. Gaila, gamta pašykštėjo pilnaties…

Pirmasis krikštas jauniesiems organizatoriams „Dark Entertainment“. Vykęs? Manau, kad taip. Ko pritrūko? Visai nieko. Renginys turėjo visus metaliniams renginiams būdingus atributus – vėlavimą, prastą alų, nestebuklingą garsą ir nepakankamą žmonių kiekį. Bet svarbiausia – patenkintus žiūrovus. Argi ne puiki pradžia?

Kad ir kaip stengtasi su numatyta renginio pradžia, nepavyko. Ta proga leidžiu ir sau pavėluoti. Ryškiai persistengiu, nes pirmosios grupės GRAVEYARD išgirstu tik paskutinius akordus. Kuo toliau, tuo labiau patinka man tas jų stoner rokelis. Gal kada nors ir sunkiau užtrauksit, m?

Rimtai į renginio programą pavyksta įsitraukti tik nuo uteniškių SAPLES pasirodymo. Stebiu vaizdą nuo „galinės scenos“, ant kurios savo apkasus susirentę ir koncerto įgarsintojai. Turbūt todėl ir „soundas“ čia geresnis nei kurioj kitoj salės vietoj. Kas man patinka šitam aukštaitiškam death metale? Jaunatviškumo ir senos sudėties junginys, energija ir pastovumas. Norėtųsi daugiau šviežumo. Ir „Distinct Dishonour“ koncertuose, bent jau man specialiai. Kita vertus, bent jau mano akyse SAPLES yra vieni iš mirties metalo flagmanų mūsų scenoj, norėtųsi, jog šią vėliavą neštų ir ateity. Na, bet svarbiausia, jog žmonėm jie patinka ir tas matosi per veiksmą prie scenos.

Dažniausiai koncertuojanti tautinės scenos grupė GROL neaplenkė „Intro“ pakylos ir šį kartą. Ir, velnias, nežinau kaip jums, bet man tai nebuvo geriausias šių alaus mėgėjų pasirodymas. Su nostalgija menu praeitų metų koncertą Klaipėdoje, kur dar su dviem gitarom jie skambėjo ohoho kaip galingai… Ar ten buvo GROL de NOCTE? Pasimečiau. Bet kokiu atveju, kol yra paklausa, bus ir pasiūla kokybiškai, bet ne pačiai rimčiausiai muzikai. O ir klausytis jos nereikia su mokslo akademijos nario veidu. Seni kūriniai, keletas koverių ir jau legendinis „Analinis paršiukas“ abejingų palieka mažai. O va, Guthuralas kažkam dar tyliai prižada naują „rimtą“ albumą, tad nerimauti lyg ir nėra dėl ko…

Toliau padarykime šiokią tokią rokiruotę ir aptarkime dvi svečių grupes – latvius INFECTED ir HUSKVARN. Atrodo, thrasho mėgėjams tai turėjo būti atgaiva kūnui ir sielai, kitiems – laikas stovėjimui eilėse prie baro. Pats gi įsitaisau patogiai – su vaizdu į priekį. Visiška mano nekompetencija tokioj stilistikoj leidžia teigti, jog abi grupės atrodė blankiai. Gal ne tiek blankiai, kiek vienodai. Iš pirmųjų atsimenu du dalykus – ilgus plaukus ir METALLICA koverį „Master of Puppets“, kuris labai papiktino šios grupės gerbėjus, nes, pavadinkim, buvo vidutiniškas. Tuo tarpu HUSKVARN susiklausė geriau. Energinga, nors ir nesudėtinga muzika užkūrė šiokius tokius šokių ratelius salėj. Juokingai atrodė akiniuotasis bosistas, savo judesių ir mimikų pagalba neabejotinai tapęs pastebimiausia figūra scenoje. Pasirodymo pabaigon užkurtas benzininis pjūklas paskleidžia industrinį aromatą ir tai buvo geriausias to vakaro dūmelis…

Ir va taip jau gavosi, kad vilniečiai MANDRAGORA man tą vakarą buvo geriausi. Dar neteko matyti jų ilgesnės programos su nauja sudėtimi, taigi pats laikas ištaisyti klaidą. Na, ir ką jūs manot? Puiku. Ypač sužavi naujas (gal tiksliau man negirdėtas) kūrinys – tikrai melodingas, bet kartu ir stiprus, greitas. Naujas vokalas per daug neįsimena, bet ir nemaišo. Kitaip tariant, pamaina gera. O ir senos dainos nuskambėjo skaniai ir maloniai. Taigi mano verdiktas – vakaro geriausieji jau nuskambėjo.

Nors dar buvo likusios dvi grupės, bet besaikis užtempimas, o ir melodingųjų vilniškių pasirodymas vertė galvoti apie kelionę namo. Dar spėju paklausyti kelis RUINATION akordus. Visai buvau pamiršęs, jog vokalo partijos jau kurį laiką patikėtos moteriškos lyties atstovei. Skamba visai neblogai, bet tiems, kurie mena senus Donato laikus, kažin ar beįtiksi. Kaip sako vienas mano draugas, „nostalgija yra labai baisus dalykas“. Šiuo atveju taip. Nuo paskutiniųjų matytų pasirodymų RUINATION muzika nepasikeitusi – nei pasunkėjusi, nei palengvėjusi.

Norėjos dar sulaukti perspektyviųjų „arborėjos liepsnų“, bet protas jau diktavo: „Viskas, eik namo, užteks šiam kartui“. Negalėjau su juo nesutikt. Gal ir be reikalo.

Tai koks tas pirmasis blynas? Visai neblogas, sakyčiau. Patirtis – neįkainojamas dalykas ateičiai. Organizatoriams norisi palinkėti nenukabinti nosių, net jei viskas ir nepavyko taip, kaip norėjosi. Kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo.