Festivalis „Hole in the Sky 2007“ – skylė danguje pažėrė gausų brutalumo lietų

Foto: Grizlas. Daugiau foto: čia >>

Festivalis vyko rugpjūčio 22 -25 dienomis Norvegijoje, Bergene.

Bergenas – vienas gražiausių Norvegijos miestų. Kartu jis yra ir kultūros lopšys. Sakoma, vietiniai šio miesto gyventojai teigia esantys ne iš Norvegijos, o būtent iš Bergeno, tuo tarsi pabrėždami šio miesto išskirtinumą. Kadaise čia kūrė žymus norvegų kompozitorius E. Griegas, o dabar Bergene bazuojasi brutalios muzikos mėgėjams puikiai pažįstami GORGOROTH, IMMORTAL ir nemažai kitų garsių grupių. Lankantis Norvegijoje pamatyti šį miestą labai rekomenduotina. Tik nepamirškite skėčio, nes dangus čia prakiūra netikėtai…

Tas prakiuręs dangus, tai tarsi sinonimas Bergene vykstančiam “Hole in the Sky” festivaliui. Šiemet jau aštuntą kartą festivalis vyko besivadindamas „Blood Fire Death“. Nors pagrindiniai koncertai vyko savaitgalį, ne ką prastesnis „apšilimas“ prasidėjo jau savaitės viduryje „Garage“ klube. Kaip tik ten grojo vietiniai BATALLION ir garsieji Niujorko deatheriai IMMOLATION. Pirmieji žavi savo užsidegimu atkurti senąją death/thrash dvasią. Kaip jie patys teigia, „the spirit of masculinity“. Ši grupė gal ir nepateikia kažko neįprasto, bet užkabinti vyrukai sugeba puikiai. Taipogi pavydėtinas jų pasitikėjimas savimi scenoje. Geras kąsnis old-school fanams. IMMOLATION vokalistas stebina savo plaukų ilgiu ir riaumojimu, sakyčiau, nenusileidžia OBITUARY frontmenui. Tačiau tarp gabalų taip maloniai kalba su publika, lyg grotų kokiuose ten STATUS QUO :). Groja IMMOLATION tikrai techniškai ir nieko čia neprikiši, deja, labai jau vienodai ir artėjant prie šou pabaigos pasidaro nuobodoki.

Vienas iš siurprizų, kuriuos šiemet patiekė organizatoriai, grupė MELECHESH. Turiu pripažinti, kad tokio stipraus albumo kaip „Emissaries“ senokai neteko girdėti. O ir pati grupė nėra dažnai koncertuojanti. Tądien prieš koncertą net alaus negėriau, kad viską blaivia galva pamatyčiau. Išties, rytietiškų melodijų dozė į metalinį katilą buvo pats tas. Tamsus ritualas, kuriam įtakos turėjo šumerų civilizacijos. Puiki pradžia. Netrukus juos pakeičia Anglijos „chuliganai“ ANAAL NATHRAKH, šįmet jau groję „Inferno“ festivalyje. Liejasi neapykanta ir keiksmai, bet šie vyrukai įrodo besą tikrai kūrybingi ir nusipelno pagarbos. Jau vien ką reiškia jų gabalas „When the Lion Devours Both Dragon and Child“. Dešimt balų.

Toliau, lydimi bažnyčių varpų skambesio, pasirodo BELPHEGOR. Toks įspūdis, kad išėjo, atgrojo ir tiek. Nors publiką kažkiek išjudinti jiems pavyko. Tas dar geriau sekasi veteranams ENTOMBED. Vokalistas atrodo lyg savaitę būtų gėręs kokioje nors landynėje, bet vis tiek smagiai varo išsišiepęs, stebėtinai atsidavęs veiksmui. Savo fanų ši grupė tikrai neapvilia.

Prieš MAYHEM stoja ilgesnė pauzė. Grįžus į salę arčiau prasibrauti šansų nėra jokių. Rodos, kad tą vakarą visi vien dėl šios grupės ir susirinko. Kažkaip nesimatė jokių kiaulių galvų ar kabančių mėsgalių. Vis tik MAYHEM sugebėjo nustebinti ir be šių atributų. Štai iš dūmų uždangos scenoje išnyra balta būtybė. Pradžioje nesuvokiu, kas čia prie ko. Pirma mintis – besmegenis scenoje :). Bet ne, pasirodo tai Atilla, visas aplipdytas baltais tvarsčiais, tik juoduojančiomis akimis. Tarsi pakilęs iš kapo Lozorius. Lėtai slinkdamas prisėda prie stalo, ant kurio pastatytas kavos termosas. Paėmęs laikraštį, pradeda skaitinėti. Iš pradžių atrodo lyg visa tai būtų kažkoks chaosas. Tartum sulėtintame filme. Bet čia MAYHEM tikrai neprašovė. Jie veikiau išlindo iš įprastų rėmų, tuo pačiu provokuodami publiką. Visą jų pasirodymą galima pavadinti meniniu performansu. Didžiausias pliusas tai, kad jiems pavyko išlaikyti tą klaikią atmosferą, kartais net keliančią šleikštulį. Kai stebi visą tą chaosą, blausiai apšviestą šaltos mėlynos šviesos, skambant ”Freezing Moon”, pasijunti lyg apimtas gilios depresijos. O kaip žinia, šios grupės tikslas toli gražu ne publikos linksminimas. Galiausiai Atilla, sustatęs ant stalo kėdes, pats užsiropščia ant viršaus. Išauga tarsi milžiniškas Frankenšteinas, staugiantis į nakties tamsą. Šįkart į publiką vietoj kiaulių galvų lekia kėdžių nuolaužos ir tuo šis košmariškas sapnas baigiasi. Tačiau atsiminti yra ką.

Paskutiniai grojo TESTAMENT. Juos norėjau pamatyti iš arti, tad teko kantriai išstovėti, užsiėmus poziciją prie scenos. Chucko povyza išties daro įspūdį. Milžiniškas indėnas geraširdiška šypsena. Toks pats didelis, kaip ir tas iš filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tik anas nesišypsojo :). Tikrai smagu išgirsti tokius senus gabalus kaip „Into the Pit“ ar „Souls of Black“. Ech, nostalgija. Grojant „Over the Wall“ Chuckas paklausia publikos, kodėl gi jiems neprisijungus ir tiesiogiai neperlipus sceną skiriančios tvorelės. Čia apsaugai belieka tik skėsčioti rankomis, o scena bemat prisipildo džiūgaujančių fanų. Bet visiems taip gera ir smagu, kad net džiaugsmo ašaros trykšta :).

Šeštadienį, dieną, „Hulen“ klube vyko GOAT THE HEAD albumo pristatymas. Ši grupė naudoja urvinių žmonių įvaizdį. Brutalūzai apsidangstę tik kailiais. Kadangi „Hulen“ klubas įrengtas kalne ir savaime primena didelį urvą, vieta albumo pristatymui itin tinkama. Beje, šie „urviniai“ susukę labai neblogą prezentacinį video, kuris turi gerą humoro dozę. Ir dar nemokamai pavaišino alumi bei užkandžiais, tais, persmeigtais dantų krapštukais :).

Vakarinį koncertą pradeda švedai NIFELHEIM. Tai tarsi koks antikvarinis daiktas, ištrauktas iš senos spintos. Lyg atkeliavę tiesiai iš aštuoniasdešimtųjų. Bet kartu ir smagu, kad tokių dar yra. Spyglių jų aprangoje nemažiau kaip GORGOROTH atributikoje, bet kartu ir bandanos ant galvų, o tai tikrai kelia šypseną. Vis dėlto grupė atsidavusi savo muzikai ir stengiasi įrodyti esantys „true and evil“. Groja jie gan paprastai, bet užtikrintai. Įspūdis tikrai neblogas. Šie VENOM pasekėjai parodo, kad naudojant ne daugiau penkių žodžių, tokių kaip satan, fire, sadist, storm bei evil, galima sukurti aibę gabalų. Ir dar kokių!

Toliau BLOODTHORN ridena savo tankus mirties laukais. Militaristinis stilius kai kurių Norvegijos grupių tarpe (pvz. VREID, MANNGARD) jau tampa savotiška kliše. Šiaip BLOODTHORN „rimta chebra“, verta paklausyti. Tuo tarpu DESTROYER 666, maniau, nustebins labiau. Kažkaip labai jau panašu į DESTRUCTION (ir ne tik pavadinimu). Nepasakyčiau, kad jų australietiškas pragaras būtų toks jau karštas. Gal tik kiek egzotiškas.

Atgimusi Anglijos legenda SABBAT spūsties prie scenos nesudarė. Gal todėl, jog dauguma laukė KREATOR pasirodymo. Martinas Walkyieris apsirėdęs tarsi koks kalnietis, rėžė ugningas kalbas apie senąją pagonišką dvasią, keiksnojo bažnyčią ir liaupsino Odiną. Bet tuo pačiu nepamiršo ir kaltinimų norvegų vikingams, kadaise prievartavusiems Anglijos moteris. Na, už tai viduramžiais buvo atsilyginta maru. Kam įdomu, tą vakarą SABBAT sugrojo: „A Cautionary Tale“, „Hosanna in Excelsis“, „The Clerical Conspiracy“, „Behind the Crooced Cross“, „Do Dark Horses Dream of Nightmares?“, „For Those Who Died“ ir „The Church Bizzare“.

KREATOR užverda košę su „Violent Revolution“. Toliau seka „Pleasure to Kill“, „Enemy of God“ bei „People of the Lie“. Šie gabalai ramiai nustovėti tikrai neleidžia, bet, kai šalimais ima ardytis dvimetriniai dėdės, tiesiog norisi susirasti ramesnę poziciją. Mille Petrozza, kaip visada, keikia rasizmą ir nacius, bet, kaip sakoma, šou vertas pinigų, kas be ko. O IMMORTAL pasirodymas buvo filmuojamas jų būsimam Dvd, taigi veiksmą scenoje stebėjo kelios galingos kameros. Po ilgos pertraukos šiaurės sūnūs sugrįžo namo, į savąjį miestą. Tad ir jų koncertas Bergene vadinosi „The Homecomming“.Pradžioje nuskambėjo itin pompastiška įžanga, labiau tinkanti DIMMU BORGIR. Tikrai nesupratau, kodėl jie tokią pasirinko. Teko girdėti spaudos atstovų šnekas, kad IMMORTAL pasuko komercijos keliu ir nežinia, ar išliks jų „mighty ravendark“ varno juodumo spalvos. Skambant „One by One“ vakaro kaltininkai pasirodo scenoje. Abbath net nenustygdamas vietoje rodo savo aktorinius sugebėjimus, versdamas publiką banguoti tarsi stadiono tribūnose. Vėliau jis atlieka ir išties įspūdingą ugnies pūtimą. Pradžioje gal tik koją pakišo prastokas įgarsinimas.

Pabaigai – vienas kuriozas, susijęs su šiuo festivaliu. Praėjus po jo jau kiek laiko, buvo paskelbta, kad viena iš grojusių grupių (nenurodoma, kuri), savo pasirodymo metu norėjo nugalabyti kačiuką! Bet festivalio organizatoriai to jiems padaryti neleido. Ir sugalvok gi man taip. O štai vienas žymus lietuvių rašytojas… vaikystės metais, kažkur Anykščių šilelyje… ne tik sugalvojo, bet ir padarė, ir dar viską detaliai aprašė! Vėliau dar aprašė ir šuns egzekuciją. Maža to, vaikams mokykloje tai privaloma perskaityti! Išties, čia norvegams beliktų tik galvas kraipyti…