Erlend Erichsen “Nasjonalsatanisten” - mizantropinė romantika

“We are inspired by our hatred towards humanity, life, goodness and happiness…” (Euronymous)

Tai įžanga į Erlendo Erichseno (ex-GORGOROTH, MOLESTED) debiutinį romaną “Nasjonalsatanisten” (Nacionalsatanistas), kurį spalio pradžioje išleido Norvegijos leidykla “N.W. Damm & Søn”. Senokai buvo laukta tokio bandymo. Tai, kad black metalas neapsiriboja vien tik muzikine puse, buvo žinoma ir anksčiau (jo elementų galima rasti vaizduojamajame mene, pvz. Peterio Beste fotografijose ir kt.), bet tai bene pirmas kartas, kai jis pristatomas grožinėje literatūroje.

Dar prieš pasirodant šiai knygai, ji sukėlė nemažą susidomėjimą. Jau vien tai, kad autorius – buvęs grupės GORGOROTH narys, tapo gera reklama. Knyga tarsi apgaubiama tamsios paslapties šydu. Pats Erlendas Erichsenas įgijęs literatūros bakalauro laipsnį. Taip pat studijavęs menus bei baigęs rašytojų studijas. “Damm” leidykla deda į jį didelis viltis, pranašaudama talentingo rašytojo karjerą. Nemažas ir užsienio leidyklų dėmesys. Redaktoriaus teigimu norvegų spaudai, jau pati romano tematika yra patraukli, tačiau E. Erichsenu daugiau pasitikima dėl jo rašymo kokybės. Tad jei autorius būtų parašęs romaną net apie GOSPEL muziką, jis vis tiek būtų išleistas.

Leiskite kiek nukrypti į šalį. Reikia pastebėti, kad per daugiau nei dešimt metų Norvegijos mass media požiūris į black metalą tiesiog apsivertė aukštyn kojom. Jei devyniasdešimtųjų pradžioje spauda vienareikšmiškai jį siejo su satanizmu ir vandalizmu, tai dabar norvegiškas blekas tampa viena iš didžiausių eksporto prekių, šalia naftos ir žuvies. Kaip jau minėjau, jo įtakos galima rasti dizaine, fotografijoje, spaudoje ir pan. Svarbiausia, kad black metalas priimamas kaip norvegiškas fenomenas. Nenustebčiau, jei po 10 metų jis būtų traktuojamas kaip viena iš Norvegijos kultūrinių vertybių (galite su manim ir nesutikti).

Prieš gerą pusmetį teko žiūrėti TV laidą ”Typisk Norsk” (NRK 1), kuri skirta norvegų kalbai ir jos subtilybėms. Laidos vedėjas vyko į Italiją susipažinti su grupe studentų, besimokančių norvegų kalbos. Visi jie – black metalo fanai, užsidegę išmokti norvegiškai jau vien tam, kad galėtų suprasti pamėgtų grupių tekstus. Vienas jų netgi įkūrė norvegiškai dainuojančią grupę (nors pavadinimui pasirinko seno sūrio vardą). O ir Lietuvoje juk ne vienas žinome tokius žodžius kaip ”Skål!”, ”Helvete” ar ”Skog”. Norvegiška scena sukėlė susidomėjimą ir pačia šalimi, įgavusia naują įvaizdį. Čia tinka ir paties Erlendo Erichseno mintis, išsakyta dienraščiui ”Aftenposten”:

”Ankstyvasis black metalas turi kažką tokio anti-ironiško ir nepajudinamo. Jis iškėlė Norvegiją į tamsios ir kvapą gniaužiančios šalies, pilnos aukštų kalnų ir atšiaurių eglynų, poziciją. Šioje muzikoje galima įžvelgti grėsmingų ar smurtinių elementų, tačiau daugelis europiečių žiūri į tai kaip į kažką autentiško, grynai norvegiško. Šalis įgavo tamsesnį, bet kartu ir žavesnį veidą”.

Deja, pasak minėto autoriaus, šiandieninė scena praranda tikrąją savo dvasią, tapdama vis labiau komercine ir 90% jos yra tik ”draugiški, hašišą rūkantys jaunuoliai”. Nepaisant to, bėgant laikui, black metalas jau tampa suprantamas kaip tamsi meninės išraiškos forma.

Grįžkime prie knygos. Viršelis stebina savo dizainu (motyvas tikriausiai pasiskolintas iš MARDUK albumo ”Plague Angel”). Taigi eiliniam pirkėjui, pamačius tokią knygyne, šiurpas nugara gali perbėgti. Leidžiama suprasti, kad romano tematika toli gražu ne pati romantiškiausia… Kitoje viršelio pusėje puikuojasi pentagrama bei antraštė ”This is True Norwegian Black Metal”. Tą patvirtina ir ženklas “Anti-Human Anti-Life”. Tai tik padidina smalsumą. Ar tikrai čia viskas taip ”True” ir kas slypi šioje knygoje?

Romano pavadinimas – „Nacionalsatanistas“ – E. Erichseno sugalvotas sudurtinis žodis. Pasak autoriaus, žodis „satanistas“ suprantamas kaip „besipriešinantis“ (satanizmas čia nieko bendro neturi su bibliniu Šėtono garbinimu). “Brandesnis” žodis būtų “nihilizmas” kaip visa ko pozityvaus ignoravimas. O pirmoji žodžio dalis reiškia „tauta“, tuo pačiu ir „bendruomenė“. Tai būtų tarsi “kovotojas prieš visuomenės gėrį”. Reikėtų pasukti galvą, norint rasti tinkamą lietuvišką atitikmenį šiam pavadinimui. Gal “mizantropas”? O gal tiesiog “liaudies priešas”?

Nemanykite, kad čia rasite įmantrių detalių apie GORGOROTH ar autoriaus asmeninę išpažintį. Tai grynai grožinės literatūros kūrinys. Romano personažai yra išgalvoti, tačiau veiksmas vyksta tikroje aplinkoje – Norvegijos mieste Bergene, 93-95 m. Du jaunuoliai, pasivadinę Ljåvold ir Vinterblod, po apsilankymo GORGOROTH koncerte nusprendžia įkurti savo grupę – STORMVOLD. Per pora metų ši grupė kyla vis aukščiau ir, rodos, galėtų džiaugtis savo šlove. Bet to negana. “Kartą apsėstas – apsėstas visiems laikams”.

Romane atspindimas vertybių pasirinkimas. Čia spjaunama į “sex, drugs & rock’n’roll”. Vietoj to išaukštinami šaltis, smurtas, Nietsche filosofija, vienatvė ir norvegiška gamta. Ypatingu romantiškumu šioje knygoje apgaubiama vienatvė ir neapykanta visuomenei, kas suteikia visam kūriniui savitą charakterį.

Veiksmas aprašomas Ljåvold akimis. Šiam personažui labiau rūpi muzikinė grupės pusė nei ideologija. Tačiau pagrindinis romano herojus, į kurį autorius sudėjo visas ekstremaliausiais to meto black metalo scenos veikėjų puses – Vinterblod. Degantis neapykanta žmonijai ir visoms jos vertybėms, jis nepaiso jokių kompromisų ir naudoja pačias brutaliausias priemones, kad užsitikrintų aplinkinių pagarbą ir matytų baimę jų akyse. Vinterblod gyvena filosofine mintimi “palikti šį pasaulį gyvam…”, tarsi iškilti į kitą lygį virš menkavertės žmonijos. Jam black metalas – tai trys liepsnojančios esmės: menas, kerštas ir įniršis. Atviras žaidimas, žvelgiant mirčiai į akis.
Galiausiai kiti knygos veikėjai tampa per silpni gyventi pagal Vinterblod viziją ar atsispirti jam. Viskas lyg ir klostytųsi tinkama linkme, bet koją čia pakiša mergina Hilde, kuri teigia, kad Vinterblod tiesiog psichinis ligonis, prisikūręs apie save melagingų gandų. Ljåvold tampa draskomas abejonių. Romano pabaiga taip ir lieka su paslaptimi, apvainikuota vienatvės. Tiesa, bažnyčios sudeginimo scena irgi yra. Gal tai būtų pliusas “true” ieškojimo linkme?

Atvirai sakant, tikėjausi kitokio romano turinio. Norėtųsi, kad autorius aprašytų black metalo sceną nuo pat jos užgimimo Norvegijoje, apimtų ir įvykius Osle ar bent jau rašytų iš Vinterblod pozicijos, kas suteiktų romanui žymiai juodesnį atspalvį. Na, norai lieka norais ir kritikuoti visada lengviau nei girti. Vis dėlto jau pats faktas, kad black metalas pateiktas tokiu pavidalu, yra tikrai įdomus.

Erlendas Erichsenas žada ir toliau tęsti literatūrinę karjerą, bet teigia daugiau apie black metalą neberašysiąs, nes turintis kitokių idėjų.