Straipsniai

EMBRACE OF THORNS: „Šioje muzikoje visada turi būti kažkas tamsaus, iškrypėliško, grėsmingo“

2017.04.07 20:51, odium

P7149265Graikijos black metalo scena buvo vienas kertinių akmenų antroje šio žanro bangoje. Daugeliui senosios kartos gerbėjų tokie vardai kaip ROTTING CHRIST, NECROMANTIA ar VARATHRON liks favoritais iki grabo lentos. Tebūnie, bet laikas būtų pažvelgti bei įvertinti ir dabartinius šios šalies projektus, nes šiandien jie vėl neša Graikijos vėliavą aukštai iškeltomis galvomis. ACHERONTAS, ACRIMONIOUS, AWE – tai tik keletas grupių, kurios graikų juodmetalį daro išskirtiniu. Death metalo scena, mano manymu, yra dar geresnėje pozicijoje: DEAD CONGREGATION, BURIAL HORDES, EMBRACE OF THORNS ne tik kuria beprotiško gerumo muziką, bet ir diktuoja šio žanro madas. Žinoma, kalbame apie pogrindinę sceną, bet tik todėl, jog šie kūrėjai patys jame nori būti. Pastarasis vardas – EMBRACE OF THORNS – mano kuklia nuomone, yra geriausia, kas nutiko graikams per paskutinius 5–10 metų (kalbu apie grupės išleistus albumus), tad jų pasirodymas šį mėnesį festivalyje „Armageddon Descends“ verčia ne tik ploti rankomis, bet ir trystelti į kelnes… Šis interviu su grupės frontmenu Archfiend DevilPig (Kostas Koudousnes) darytas 2015 metais, specialiai žurnalui „Forgotten Path“, po kol kas naujausio graikų albumo „Darkness Impenetrable“ pasirodymo. Už vertimą ačiū Kamiliui!

Esate minėję, jog į EMBRACE OF THORNS grupės nariai atėjo iš punk scenos. Ne paslaptis, kad šiais laikais tarp black metalo subžanrų yra nemažai grupių, kilusių iš šios subkultūros, ir nesu tikras, ar jie gali (ir ar apskritai bando) suprasti, kas iš tikrųjų yra juodmetalis. Neabejoju, kad EMBRACE OF THORNS atveju viskas yra atvirkščiai. Visgi, kaip pankai sugebėjo tapti rimta black/death metalo grupe? Esu skaitęs, kad jus stipriai inspiravo Norvegijos dešimtojo dešimtmečio įvykiai, ar tai tiesa?

Situacija gana paini, bet eikime prie faktų. Punk ir black metalo scenos turi bendrų bruožų, tokių kaip nihilizmas, priešinimasis valdžiai, anti roko žvaigždžių ar metalo antikomercializacijos idėjos. Toks mėšlas, kaip grindcore, thrash metal ar galiausiai death bei black metal, buvo taip pat paveikti punk ir crust kultūros. Suprasite, jog esu teisus, kai pamatysite tokias grupes, kaip SARCOFAGO, darančius RATTUS koverius, ar GRAND BELIAL’S KEY, BLACK WITCHERY, grojančius GG ALLIN. Ką jau kalbėti apie tokias war metal grupes, kaip NECROHOLOCAUST, perdarančias daugybę įvairių DOOM ar DISCHARGE dainų.

Žinoma, punk/hardcore scena turėjo įtakos, bet mus kur kas labiau paveikė visi dešimtojo dešimtmečio pogrindinės metalo scenos įvykiai. Mūsų pirmasis gitaristas buvo sužavėtas MAYHEM, bet jie – tik dalis viso norvegų judėjimo. Nebuvo viskas taip, kad mes pamatėme, kas ten dedasi, ir nusprendėme įkurti grupę. Tai buvo labiau holistinis pogrindinis dalykas, nei tiesiog pora ryškių momentų ar įvykių. Patikslinsiu, mes klausėmės metalo ir punko lygiagrečiai, taigi nebuvome griežtai pankai. Iš tiesų, šis santykis buvo kažkas panašaus į 80% metalo ir 20% punk mišinį.

eot.logo.revisedIIRadau bent kelis atvejus, kur minima, jog EMBRACE OF THORNS yra vieno žmogaus projektas, dėl to, kad tu buvai/esi pagrindinis grupės kompozitorius. Ar mes vis dar galime daryti prielaidą, kad tai tiesa? Kiek svarbus yra kitų grupės narių indėlis į kūrybą? Kiek aktualus yra grupės sąstato stabilumas ir stiprus ideologinis branduolys (ar net patys nariai) kūrybinei sėkmei?

Tai iš dalies tiesa, nes jei ne aš, tai nebūtų jokios naujos EMBRACE OF THORNS medžiagos. Tačiau grupės branduolys visada buvome Herald (gitara/pritariantis vokalas), aš ir Nuctemeron (būgnininkas) – kaip reikšmingas trečiasis narys. Stabilus sąstatas yra svarbus, bet ne pats svarbiausias faktorius. Tai padeda pasirodymų metu, bet kuriant tai nėra tiek aktualu. Nesakau nieko, ko likusieji nariai nežinotų, tuo labiau, turint omeny, kad jie turi savo grupes (IMPURE WORSHIP, WAR POSSESSION, NIGREDO ir kitas).

Kalbant apie ideologiją, visada svarbu atsirinkti žmones, kurie neprieštaraus tavo nuomonei ir vizijai. EMBRACE OF THORNS kaip grupė vadovaujasi bendromis fundamentaliomis vertybėmis, susijusiomis su gyvenimu ir muzika, bet man ir nereikia klonų black/death metalo grupei vesti. Visada yra žmonės, kurie diktuoja kolektyvo kryptį, kaip ir yra kiti nariai, atliekantys kitus, beveik tiek pat svarbius vaidmenis kolektyvo veikloje.

A.V. (gitara/vokalas) iš DEAD CONGREGATION ankščiau taip pat buvo jūsų grupės narys. Turiu prisipažinti, kad jis atrodė visiškai apsėstas, bet tuo pačiu susikaupęs per jūsų pasirodymą „NWN! Fest“ festivalyje prieš keletą metų. Koks buvo jo vaidmuo kolektyve? Ar jis tiesiog sesijinis muzikantas ar taip pat prisidėjo prie grupės kūrybos? Kokios priežastys nulėmė, kad A.V. išėjo iš EMBRACE OF THORNS? Tikiuosi, neliko jokių nuoskaudų?

Ne, neliko absoliučiai jokių nuoskaudų. A.V. buvo šaunuolis ir jis išėjo iš grupės po trečiojo „NWN! Fest“. Jam nebeliko laiko groti su mumis, kadangi DEAD CONGREGATION pradėjo sparčiai populiarėti. Buvo aišku, kad būtent DEAD CONGREGATION buvo jo pagrindinis prioritetas. Tačiau jis buvo pilnavertis mūsų komandos narys 2009-2012 metais. A.V. nekūrė mums jokios medžiagos, išskyrus keletą gitarinių vietų, nes jo grojimo stilius būtų pakeitęs mūsų savitą muzikinį stilių. Bet, žinoma, scenoje jis buvo žvėris!

Kiekvienas grupės narys turi gana sudėtingą pseudonimą. Kokia mintis slypi po tuo ir kaip jie buvo pasirinkti? Vienas GRAVE MIASMA narys man yra sakęs, kad jie yra naudingi, siekiant apgauti pasienio kontrolę, pavyzdžiui, JAV, kad neįtartų, kad atvykstama pasirodymui. Tačiau mes turbūt kalbame ne apie tokį atvejį.

Ar tai sakė Yoni, ar Dani? Skamba gan įdomiai. Niekada apie tai nebūčiau pagalvojęs.

P7149293Praeityje po tuo slypėjo organizuotos religijos naikinimas, dievo niekinimas ir pasipriešinimas doktrinoms. Šiais laikais, kai šokiravimo vertė muzikoje yra minimali, šie pseudonimai tarnauja kaip duoklė seniems laikams. Įdomus dalykas, kad „žurnalistai“ yra linkę manyti, kad pseudonimai yra kvailas dalykas… Na, kiekvienam sava nuomonė…

Daugelį jūsų pastarųjų studijinių albumų ir kitų leidinių pristatė leidybos kompanija „NWN! Productions“. Manau, viena vertus, didelė garbė bendradarbiauti su Yosuke („NWN! Productions“ šefas), bet antra vertus, ar nematote kažkokios egzistuojančios mados, kuomet grupės bando groti panašiu stiliumi vien tam, kad būtų atpažįstami kaip „NWN“ grupė?

Mes negrojame nieko panašaus į REVENGE ar MORBOSIDAD, taigi aplenkėme madą būti bestial stiliaus grupe po „bekompromisės“ įrašų leidyklos sparneliu. Tačiau mums yra didelė garbė bendradarbiauti su kompanija, kuriai rūpi pati muzika ir jos estetika. Žinoma, buvo bestial metalo trendas, bet jis jau seniai atgyveno ir labiau klestėjo tuo metu, kai išleidome „Atonement Ritual“ ir „Praying for Absolution“. Net ir kurdami ar leisdami šiuos diskus, koncentravomės į tai, jog kūryba būtų stipri ir gerai atlikta, o ne į kokius nors pašalinius faktorius.

Kalbant apie madas, vienu metu daugelis grupių buvo pradėjusios jungti black ir death metalą. Antrosios juodmetalio bangos populiarumo pike šie du žanrai buvo stipriai priešiški vienas kitam. Ar manai, kad riba tarp šių stilių  minimaliai sumažėjo šiais laikais? Ar yra poreikis skirti kažkokią griežtą liniją tarp jų?

Mums reikėtų nepamiršti, kad tuo metu, kai black metalas buvo „ant bangos“, death metalo muzika buvo rodoma per „MTV“. Būdavo grupių, kurios rašydavo apie naftos išsiliejimus ir dėvėdavo šortus bei kepuraites. Jokio radikalumo nebuvo likę. Prisimenu laikus, kai žiūrėdavau „Staring through the Eyes of the Dead“ (CANNIBAL CORPSE daina iš „The Bleeding“) per „Headbanger’s Ball“ ir tai buvo smagu, tačiau kiekviena death metalo grupė norėdavo būti „inovatyvi“ ir „prasimušti“. Toks mėšlas šiais laikais jau nebeegzistuoja.

Įsivaizduokite, jei atsirastų potencialus Euronymous šiais laikais, prieš ką jis maištautų? Mums visada reikėtų atsižvelgti į metą ir aplinkybes, kuriose tam tikri įvykiai vystosi. Black metalas buvo paskutinė tikra revoliucija metalo muzikoje. Taigi, nebeliko jokios mistikos. Net jei kažkas ir skirtų kažkokią griežtą liniją, apie kurią kalbėjai, tai kas tada? Ar turėtume naudoti #mirtiesgrasinimai prieš grupes, orientuotas į gyvenimiškas tematikas, ar Deado lavono nuotraukas Instagrame? Mano nuomone, mums šiais laikais reikia mažiau akių dūmimo, sensacijų, perdėto entuziazmo mentaliteto, o daugiau grupių, kurios yra nuoširdžios sau, turi tikslų ir kuria tikrai gerą medžiagą.

Koks tavo požiūris į kitus muzikos žanrus, pvz., klasikinė muzika arba ambient/drone? Aš jaučiu truputį klasikos įtakos iš romantizmo epochos, kaip pvz. Liszto ar Schuberto jūsų muzikoje. Ar tai tik mano paties iliuzija? Galėčiau gan lengvai įsivaizduoti styginių kvartetą, akomponuojantį paskutinį rifą dainoje „Debris Crowns his Earthly Worms“, kol tuo pačiu pagrindinė melodija būtų grojama pučiamųjų instrumentų, cha!

Nesu klasikinės muzikos mėgėjas, bet tokie kūriniai, kaip Pergolesio „Stabat Mater“, gali mane pravirkdyti. Norėčiau atrasti daugiau klasikos, bet, matyt, iki to dar teks palaukti. Su ambient yra daugmaž ta pati situacija. Aš gerbiu šio žanro muzikantus ir mėgstu jų muziką, bet mano žinios čia gan ribotos ir paviršutiniškos.

Aš tavo pastabą priimu kaip aukščiausio lygio komplimentą! Tai tikriausiai reiškia, kad mūsų muzika yra artikuliuota, gerai sudaryta ir turi reikiamą diapazoną, kad būtų atliekama klasikiniais instrumentais ir neskambėtų kvailai ar tuščiai. Bent jau tai atrodo kaip mums palankus paaiškinimas…

P7149301Kartą esu perskaitęs teiginį, kad black metalas yra skirtas proletariatui ir žemesnei klasei. Pagal Maslow teoriją, visada maniau, kad fiziologinių poreikių patenkinimui gyvenime skiriama pirmenybė. Taip išeina, kad (turbūt sutiksi su pirmine idėja) „alkanos ir skurdžios grupės turi tendenciją kurti daug aršesnę muziką, nei korporatyvinės super grupės“. Turbūt nemanai, kad „sėkmingos“ black metalo grupės kuria tikrą black metalą?

Kai kuriems žmonėms kurti ar klausyti muzikos yra „fiziologinis“, pirminis poreikis. Taip sakau, nes man gyvenimas yra įrodęs, kad kai kurie yra labiau linkę siekti savo tikslų, kol jie tampa žinomi, nes jie nuo pat pradžių yra sau užsibrėžę tam tikrus uždavinius. O kas atsitinka, kai yra pasiekiamas norimas žinomumas, jau yra charakterio stiprybės ir kompromisų arba jų atmetimo reikalas. Tik nedidelė dalis lieka ištikima pirminei idėjai, o kiti remiasi manieromis ir komforto zonomis, o kai kurie tiesiog bijo, kad jie praras savo sėkmės formulę ir teks remtis įvairiomis gudrybėmis. Tai yra užburtas ratas, kurį sudaro aukštesnės klasės vadybininkai, madingi fotografai, spauda, didelių scenų pasirodymai ir abejotinos vertės muzika.

Ar „sėkmingos“ black metalo grupės sugeba kurti „tikrą black metalą“? Galbūt, bet kai matai, kad kolektyvo marškinėlių pardavimai yra aktualiausia tema, tuomet supranti, kad „tikras black metalas“ nėra tavo pagrindinis interesas. Kitas dalykas, kurio negaliu suprasti, yra verslo dvasios palaikymas metalo scenoje. Lyg būtų kaip pasidaryti krūvas pinigų šioje scenoje, ypač šiais laikais. Čia jau kalbame apie oksimoronus…

Black metalas visada buvo laikomas pirmiausia ideologiniu dalyku, tačiau aš visada maniau, kad geros idėjos be geros muzikos yra taip pat blogai, kaip ir gera muzika be geros idėjos. Atrodo, kad tavo žodžiai tai tik įrodo: „Mes pasiekėme tašką, kai „žinutė“, matyt, yra svarbesnė, nei pati muzika. Atleisk, kad skundžiuosi, bet pavargau būti laikomas nerimtu dėl to, kad kartais nusišypsau ar išgeriu ir nesigiriu savo okultinių knygų kolekcija“. Kokį tu matai balansą tarp muzikos ir idėjos black metale?

Geras absoliutaus balanso pavyzdys būtų MORBID ANGEL „Covenant“ arba MAYHEM „De Mysteriis dom Sathanas“. Aš žinau, jog keliu kontroversiją, bet galima būti ezoterišku, giliu ir kokiu tik norite, tačiau be geros muzikos, net geras konceptas liks neišpildytas iki galo. Bet negaliu įsivaizduoti ir visiškai paprastų, normalių žmonių, grojančių black metalą. Šioje sferoje visada turi būti kažkas tamsaus, iškrypėliško, grėsmingo…

Black metalo scenoje esu matęs tiek sustabarėjusių apsimetėlių, kad iš nuobodulio norisi verkti. Tai veikia, kai esi 17-metis ir tiki, kad tau reikia būti šios kultūros dalimi. Tačiau tai yra apgailėtina ir nebeveikia, kai esi jau išaugęs iš paauglystės. Esu matęs žmonių, kurie tiesiogine to žodžio prasme repetuoja tai, kaip jie elgsis scenoje. Tai yra absurdas. Tiesiog būk savimi…

Beje, kartais savo stilių įvardinate kaip black/death, kitais atvejais – kaip death/black metalą. Ar yra tarp jų kažkoks skirtumas? Ar tau asmeniškai rūpi, kaip apibūdinama EMBRACE OF THORNS stilistika? Aš, pavyzdžiui, esu gan smulkmeniškas ir mėgstu viską tiksliai apibrėžti, taigi man yra skirtumas tarp tų apibrėžimų, ir aš jūsų grupę nusakyčiau kaip blackened death metal. Bet visgi, kam tai rūpi?

Iš esmės, manyčiau, kad grojame nužemintą black metalą. Mums toks apibrėžimas visada tiko. Žinoma, yra death metalo elementų, bet mes esame kilę iš minties mokyklos, kuri teigia, kad šie du subžanrai nėra du atskiri pasauliai. Turiu omenyje, kad MAYHEM klausė nemažai death metalo, argi ne? Žiūrint, ką turi galvoje, kas yra black metalas. Jeigu žmonės galvoja, kad vienintelis būdas groti juodmetalį yra būti skandinaviškiems, tai neturiu ką jiems pasakyti… Bent jau iš mūsų pusės. Esame gan tikri, kad mums pavyksta perteikti black metalo atmosferą neskambant kaip trečiarūšiams „Transilvanian Hunger“ klonams.

Apibūdindami savo muziką, panaudojote tokį apibrėžimą: „Manau, mes esame labai gitarų ir rifų varoma death/black metalo kombinacija su ekstremaliai tamsia atmosfera ir grėsmingais posūkiais“. Jei paklaustumėte manęs, tai pirmenybę teikčiau atmosferai ir tik tada kalbėčiau apie rifus su visa garso agresija. Bet bendrai paėmus, ar gitarų partijos yra jūsų muzikos esmė? Ar visas kūrybinis procesas sukasi aplink rifus? Vertinant kitų grupių muziką, ar šešiastygės yra pirmas dalykas, į kurį atkreipi dėmesį?

Sunki atmosfera yra sukuriama pagal tai, kaip visa instrumentuotė yra pritaikoma prie muzikos. Mes esame linkę visą medžiagą apipinti keliais gitarų ir vokalų sluoksniais.

Nenoriu vertinti kitų grupių, bet galiu pasakyti, kad išaugau iš tradicinio metalo suvokimo ir daug dėmesio sutelkiu  į gitarų partijas. Tai nereiškia, kad negaliu teigiamai vertinti asketiškesnės medžiagos rifų prasme, kaip, pavyzdžiui, VON, kurių gitarų garsą tiesiog myliu.

Apie jūsų muzikos dvasinius aspektus esi sakęs: „Manau, kad su kiekvienu darbu skęstame vis giliau į tamsą ir blogį, bet tai nėra susiję su muzika. Skirtingai nuo kai kurių grupių, kurios sušvelnėjo, mes tapome fanatiškesni ir sąmoningai žengiame link norimos krypties – visiškos tamsos“. Ar įmanoma pasiekti tą visiškos tamsos ribą? Kas toliau, jei tai pavyktų? Ar EMBRACE OF THORNS nutrauktų veiklą? Koks galėtų būti kitas žingsnis atradus tą ribą?

Taip, iš dalies tai įmanoma, tačiau yra nemažai trikdžių, kuriuos reikia bandyti įveikti. Kai bandau daryti kažką, susijusio su mano dvasiniais/muzikiniais ieškojimais, stengiuosi atsiriboti nuo kasdienės rutinos tiek, kiek tai yra įmanoma, ir, žinoma, dirbu su savo trūkumais. Kiekvienas iš mūsų turi minusų ir turėtų būti nuoširdus ir realistiškas tai pripažinti. Žinoma, visada galima atsiriboti nuo visko ir atsiduoti savęs pažinimo tikslui, bet kai kuriems iš mūsų tai nėra išeitis. Kaip jau minėjau anksčiau, šis ieškojimas neapsiriboja griežtai vien tik muzika, o labiau pažangiu daugumos gyvenimo dalykų suvokimo/supratimo lygiu. Tikiu ateitimi. Mes tikrai dar galime būti maitinami ir patys maitinti šią liepsną dar porą metų. Po šito taško kai kurios fizinės ar psichinės problemos galbūt iškils ir mums gali tekti iš naujo atrasti savo „Raison d’Etre“. Kai (arba jei) pasieksime savo nušvitimo viršūnę, tada mes iš karto iširsime ir užsiimsime kitais pomėgiais. Vienas dalykas yra aiškus – niekad neužsiimsime tuo vien dėl to, kad kažkuo užsiimti. Tą aš jums galiu prižadėti.

P7149306-2Ta pačia temą esi sakęs: „Manau, kad yra sveika žinoti, kada reikia sustoti“. Ar turėjai omenyje tik muzikinį sustojimą, ar ir judėjimą į priekį per ideologinį tobulėjimą? Atsižvelgiant į šėtoniškąją pasaulėžiūrą, argi ne savižudybė galėtų būti tas galutinis sustojimas? Arba kaip tik atvirkščiai, galėtų būti tiesiog nauja pradžia?

Apie savižudybę kalbėti reikia pagarbiai. Jei tai yra didesnio koncepto dalis, tada reikia gerbti sprendimą/pasirinkimą, bet toks kelias nėra mano plano dalis. Aš turiu tvarkytis su savo gyvenimu ir tai jau savaime yra kova. Tąsyk aš kalbėjau apie grupės sustabdymą apskritai, ir tai buvo pasakyta 2009 metais. Tai yra įrodymas, kad jau tada mes buvome sąmoningi, kad niekas nėra amžina – ar tai būtų muzika, ar kūryba… Kas tik norite.

Dėl naujos pradžios, tai EMBRACE OF THORNS yra mano gyvenimo darbas, todėl tikrai abejoju, kad bus dar kažkokia muzikinė ateitis, bent jau kompozicine prasme, kai grupė iširs. Bet kas žino?

Paprastai, kai kalbame apie tobulėjimą, turime omeny dvasinį išprusimą. Bet šiuo atžvilgiu, kiek svarbi yra tradicinių žinių pažanga? Aš turiu galvoje, tavo supratimas apie kasdienius dalykus, pavyzdžiui, fiziką, matematiką, astronomiją ir panašiai. Ar tai apskritai svarbu? Ar didesnės žinios šiose srityse padeda greičiau pasiekti visišką tamsą?

Tikrai taip. Žinios yra holistinis procesas. Išlaikyti savo kognityvines funkcijas aktyvias ir būti apsišvietusiu žmogumi yra būtina. Užuot buvus vienpusišku, aš labiau palaikau „homo universalis“ idėją. Man patinka mokytis naujų dalykų iš įvairių sričių, tokių kaip tikslieji mokslai, istorija, diplomatija, politika, religija, menas, technologijos. Aš manau, kad savęs tobulinimas priklauso nuo plataus spektro savybių ir būti išsilavinusiu yra neabejotinai viena iš jų.

Ne kartą esi sakęs, jog tyla yra tiek pat svarbi, kaip ir žodžiai. Aš suprantu, ką turi omenyje, ir tikrai sutinku su tuo, bet taip pat esu įsitikinęs, kad yra atvejų, kuomet tyla gali būti pergalinga idiotams ir šarlatanams, jei supranti, ką noriu pasakyti… Taigi, kokiose situacijose tyla yra pati efektyviausia? Apskritai, ar manai, kad daugeliu atveju tylėjimas gali būti stipriausias ginklas? Nors spėju, kad tu mėgsti naudoti tylą kaip sinonimą asmeniniam tobulėjimui, išmintingumui ir tobulumui, tiesa?

Manau, kad yra tinkamas laikas ir vieta kiekvienam pokalbiui. Matai, aš čia gan kalbus ir atsiskleidžiantis. Žinoma, tai taip pat susiję su tavo klausimu, kuris yra gana taiklus. Iš kitos pusės, mes gyvename amžiuje, kai beveik visa reikiama informacija yra pasiekiama. Nėra jokių uždraustų žinių, bent jau teoriškai. Kiekvienas „šarlatanas“ gali įsiminti keletą ištraukų, kurios jam tiks ir pritaikys jas savo apgaulėms. Aš turėsiu tavo paradigmą apversti, kadangi šarlatanai ir idiotai yra dažniausiai garsiausi iš visų. Aš asmeniškai tikiu mūsų tekstų ir muzikos galia, ir stipriai tikiu, kad jie atspindi mūsų poziciją. Be to, mes tikime ir palaikome dalykus, kurie tarnauja mūsų nušvitimo tikslui, o teisti kitus nėra mūsų interesas.

Viename interviu žurnalui „Call to the Infernal Hordes“ esi pasakęs: „Žmonės turėtų būti visaverčiai ir ugdyti savo savybes“. Kokį visavertiškumą, balansą turėjai omenyje? Fizinį ir dvasinį? Gėrio ir blogio? Šviesos ir tamsos? Silpnumo ir stiprybės? Kaip mes tada pasieksime visišką tamsą? Argi toks tikslas nereikalauja kažkokio maksimalizmo ar kraštutinumo, o ne balanso?

Aš kalbėjau apie fizinį/dvasinį balansą, ir tai nereiškia griebtis blankaus hedonizmo ar tapti atsiskyrėliu. Apie tai ir yra balansas – pusiausvyra/gleichgewicht. Vienos ar kitos savybės nepriteklius palieka žmogų „suluošintą“ arba nepilnavertį tam tikrose sferose. Be to, mes esame daugiaveidės būtybės ir tokios dualistinės schemos, kurias išvardijai prieš tai, dažniausiai yra primetamos įvairių valdyti siekiančių organų, ar tai būtų religija, ar valstybė, ar kita.

Mano nuomone, tokie bipoliariškumai, kaip šviesa ir tamsa, ar gėris ir blogis, priklauso manichaistiškam požiūriui. Mes negalime spręsti apie, pavyzdžiui, žmogaus savybes tokiu supaprastintu būdu, nes nėra objektyvių apibrėžimų, tarkime, kas yra tas blogis. Yra tik subjektyvios sąvokos, kurios pritaikomos įvairioms moralinėms normoms, egzistuojančioms šioje planetoje.

Kaip jau minėjau, pirmenybę teikiame tai pozicijai, kuri tarnauja mūsų tikslams, o nuolat būti ekstremaliu nėra tai, ko mes siekiame. Tai jau būtų monosemantiškas požiūris. Be to, noras būti pernelyg ekstremaliu kasdieniame gyvenime kirstųsi su sveiku protu ir eikvotų daug brangaus laiko. Kitaip tariant, nesirinktume savanoriško Nyčės gyvenimo, verčiau jau bandysime tai suprasti/stebėti iš šalies.

Kelis kartus minėjai, kad matai seksualines temas ir vizualizacijas kaip šėtoniško pobūdžio turinį, nes „seksualumas reprezentuoja  kūno ir dvasios laisvę, taigi tai absoliučiai satanistinė nuoroda“. Aš sutinku dėl kūno laisvės, bet nesu įsitikinęs dėl dvasinės dalies… Apskritai manau, kad visas tobulėjimo/tobulumo procesas yra 99% dvasinis veiksmas ir prigimtis turi būti (šiuo atveju) „blokuojama“. Kodėl esame skirtingų nuomonių šiuo klausimu?

P7149313Užmesk akį į mano ankstesnius atsakymus. Mes neturime jokio noro griebtis askezės tokiais būdais. Seksualinės energijos neblokavimas mums yra būtinybė. Tai, ką tu paminėjai, yra vienas požiūris. Įvairūs su magija susiję tyrinėtojai yra nurodę, pavyzdžiui, „Tantrinę magiją“, kaip būdą atrakinti kelius. Ir, žinoma, yra dar LaVey „Hedonistinis požiūris“, bet tai yra gan primityvu.

Tobulėjimas yra pasiekiamas daugiausia būnant atviru ir sąžiningu su savimi ir savo likimu, kai sutvirtiname ir sustipriname gamtos jėgas, taigi jų blokavimas nėra išeitis. Aš manau, kad tavo interpretacija daugiausia remiasi savęs baudimo ir deprivacijos tradicijomis, kaip mediumais, nušvitimui/aukštesnei sąmonės būsenai pasiekti. Kaip jau sakiau, tai yra požiūrio reikalas.

Iš kitos pusės, aš daugiausia bandau čia atskleisti „dvasinį lygmenį“, tobulumo, tobulėjimo pozityvumą (ir poreikį); tačiau, man patinka tavo požiūris, kad „muzika yra svarbiausia“, ir „apskritai, tai aš esu eilinis metalistas“. Tai, tikriausiai, ir yra tas balansas, ta pusiausvyra, apie kurią tu ką tik kalbėjai? Žinoma, žinios ir mąstymas yra svarbūs, bet purvas, skausmas – tai tik viena bandymo pasiekti absoliučią tamsą pusė; būkime teisingi, kitoje pusėje juk yra rock’n’roll?

Aš visiškai nesijaučiu kaip rock’n’roll muzikantas, nors visko reikia, ir turime daug įvairių spalvų tonų savo paletėje. Aš tikiu, kad yra gilesnė prasmė tame, ką mes darome. Tačiau, aš nekenčiu nerašytų taisyklių, skirtų black metalo grynumui užtikrinti, kurios diktuoja gan specifišką komunikaciją kiekvienam konkrečiam dalykui. Tegul eina po velnių tie, kas sako, kad gerti alų koncerto metu yra ne trve ir nusispjaut ant jų black metalo supratimo mentaliteto. Jie dažniausiai yra liūdni žmonės (arba seni, arba jauni), kuriems iš gyvenimo nepavyko pasiimti tai, ko jie nori. Laimei, aš nepatenku į šią kategoriją.

Kelis kartus minėjai, kad Nyčė buvo tau labai reikšmingas dėl jo tobulėjimo tikslų. Tačiau aš sakyčiau, kad jis labiau padarė įtaką dėl savo nihilistinių pažiūrų ir socialinių, religinių, kasdienių normų neigimo. Ar taip nemanai? Ir galbūt čia yra visa esmė – neigimas yra būtinybė tobulėjimui?

Visiškai su tavimi sutinku. Nyčiškas nihilizmas ir nihilizmas bendrąja prasme yra taip pat labai svarbu. Normų paneigimas tam, kad sukurtum savo, yra taip pat būtina. Yra dar vienas dalykas, kurį parašė Hesse, ir jis atsako į tavo klausimą, ir atspindi mano požiūrį: „paukštis bando ištrūkti iš kiaušinio. Kiaušinis yra pasaulis. Kas nori gimti, turi pirmiausia sunaikinti pasaulį“.

Esi pareiškęs, kad tu „besąlygiškai myli antrarūšius filmus, vadinamus B-movies“. Daugelyje fanzinų beveik garantuotai būna klausimas grupėms, koks yra jų mėgstamiausias siaubo filmas. Aš nesuprantu kodėl, bet egzistuoja savotiška aksioma, kad jei esi metalistas, tu automatiškai mėgsti siaubekus. Asmeniškai aš visiškai nesidomiu kino kultūra. Kaip manai, kodėl tiek daug žmonių mato metalo muziką ir siaubo filmus viename spektre? Nors reikia pasakyti, kad daugelis metalistų jais domisi – ar turi visam tam paaiškinimą?

Negalėčiau pasakyti, kad žiūriu konkrečiai vien antrarūšius filmus. Dėl metalo/antrarūšių filmų sąryšio, manau, kad tai yra bendros estetikos ir radikalumo pertekliaus reikalas. Aš tai pat manau, kad sąryšis tarp siaubo filmų ir metalo muzikos yra gan dirbtinis. Iš tikrųjų, man labiau įtaką padarė tokių režisierių kaip Dreyer ar Bergman darbai, nei, sakykime, Argento. Vadinamieji B-filmai yra visas pasaulis, nebūtinai susijęs su siaubo žanru. Man juose tikrai patinka kai kurių režisierių, montuotojų meistriškumas, meninė aistra ir kičiškas visko perviršis. Aš nemanau, kad kinas ir metalo muzika turi tiek bendro. Mano meilė kinui yra tiesiog dar vienas mano „patoso“ atvaizdas. Aš taip pat labai mėgstu literatūrą ir, pavyzdžiui, nematau, kaip tai galėtų sietis su metalu.

Žvelgdamas į visą jūsų diskografiją, matau, kad turite labai aiškų, konkretizuotą skambesį, bet leidžiate sau ir paeksperimentuoti apibrėžtuose rėmuose. Manau, kad toks požiūris „eiti giliau, ne plačiau“ yra sveikintinas, nes esame matę pakankamai grupių, kurios nuvylė po sprendimo „žengti už rėmų ribų“, tiesa? Iš kitos pusės, didelė dalis žmonių sakytų, kad tai tik siauras požiūris, užuominos į idėjų stoką ir paprasčiausia atgyvena. Jeigu turėtum pasiaiškinti, ką pasakytum tokiems žmonėms? Kaip argumentuotum savo paties požiūrį į muziką? Kokie yra privalumai laikytis vienos aiškios krypties?

Mes siekiame išlaikyti nuoširdumą ir vientisumą. Mano nuomone, nekišti nagų prie žanrų, nesusijusių su metalu, nėra siauro mąstymo požymis, bet labiau sveikas protas. Beprotiški ėjimai su eksperimentavimu tiesiog niekad nesuveiks. Galų gale, mūsų muzika netaptų turtingesnė, jei pavogtume, pavyzdžiui, AMON DÜÜL II progresijas. Tai tiesiog skambėtų nerišliai ir pernelyg pataikaujančiai, taip mūsų muzika prarastų savo poveikį. Mes praleidome virš 15 metų meistraudami savo muziką/garsą/kosmosą. Nemanau, kad pigių industrinių partijų įterpimas, kaip padarė MORBID ANGEL, mus kada nors pastatytų ant pjedestalo, kaip kokius metalo muzikos avangardistus. Bent jau MORBID ANGEL atveju tai labai aiškiai nepavyko. Galiausiai, mes negalime savęs versti eksperimentuoti. Žmonės, kurie galvoja, kad mūsų muzika yra įprasta, banali ir t. t., gali visada klausyti GHOST ar ARCH ENEMY albumų, lyg ir taip nebūtų tokių grupių pertekliaus…

Mano kolegai Dainiui jūsų grupės opusas yra „Praying for Absolution“ [2011]. Jis buvo toks skeptiškas, kad galėsite pralenkti šitą diską, jog tiesiog kurį laiką netikėjo, jog „Darkness Impenetrable“ [2015] yra šiam lygus varžovas. Tačiau paskutinis leidinys galiausiai užkabino ir jį – lėtai, bet užtikrintai – dabar jis abu albumus vertina taip pat puikiai. Kokius tu matai skirtumus tarp šių dviejų leidinių? Kaip nusakytum pokyčius stiliuje, dainų atmosferoje? Ar sąstato pasikeitimai turėjo įtakos skirtumams?

Visų pirma, albumas „Praying For Absolution“ buvo labiau orientuotas į „urvinį“ skambesį. Naujajame albume nusprendėme „velniop tą urvinį skambesį“ – visi šiais laikais tai daro. Pirmasis labai remiasi atmosfera, o antrasis – tiek atmosfera, tiek ir pačia muzika. Manau, kad kūryba su kiekvienu albumu darosi vis geresnė ir vis labiau aiškėja konkretumas. Abu albumai skamba savaip masyviai, bet, manau, kad į naujausią diską reikia labiau įsijausti, nei į „Praying for Absolution“. Tačiau abejoju, kad mūsų stilius pasikeitė. Naujausias leidinys tiesiog labiau orientuotas į rifus.

Dėl atmosferos, priešpaskutinis albumas turėjo sunkesnę, bet kartu ir labiau atpalaiduotą/ezoterinę nuotaiką. Tuo tarpu naujausias albumas atmosferos atžvilgiu yra labai intensyvus/desperatiškas.

Aš asmeniškai labiausiai žaviuosi jūsų paskutiniu albumu „Darkness Impenetrable“ – turbūt dėl to, kad jo skambesiui daug daugiau įtakos turėjo black metalas, nei jūsų kitiems leidiniams. Ar tai natūrali grupės garso evoliucija? Palyginti su ankstyvaisiais darbais, ar galime sakyti, kad visas tas pokytis buvo natūralus tobulėjimas, ar jūs ekspresyviai ieškojote tokio konkretaus skambesio?

Tai tiek evoliucija, tiek ir vidinis variklis/įkvėpimas. Mes niekada nekuriame turėdami konkretų garsą galvoje. Tiesiog sekame savo kūrybos demonus. Niekas nėra apskaičiuota ar suprogramuota. Mes esame labai intuityvi  grupė. Žinoma, visada yra ryšys su ankstesniais darbais, bet niekada nekuriame naujų leidinių su mintimi rasti ryšį su praeities sprendimais. Kitaip tariant, mes niekada nebandome kopijuoti buvusių albumų, kurie susilaukė sėkmės dėl tam tikrų aspektų. Juk tai būtų beprasmiškas bandymas…

Esate išleidę nemažai split albumų. Kokia yra motyvacija daryti tokius leidinius? Kaip atsirenkate kitus tokio formato dalyvius? Ar visada labai svarbu, kas bus ta kita grupė, kai deratės dėl splito? Ar yra dar kokia orda, su kuria labai norėtumėte padaryti bendrą leidinį?

Turėti bendras vertybes/idėjas su kita grupe visada yra svarbu. Mes kažkaip sugebėjome išlaikyti tą principą. Bet aš nelabai tikiu, kad fanams dar rūpi splitai. Gerbėjų mentalitetas charakterizuoja splitus kaip menkesnius leidinius. Aš padariau šią išvadą, matydamas tokių leidinių ir albumų pardavimus – tai kaip diena ir naktis. Nemanau, kad mes dar darysime kokius bendrus albumus su kitomis grupėmis. Ir vis dėlto paskutinis leidinys su MAVETH buvo labai sėkmingas, taigi pakėlė kartelę visais aspektais.

P7149319Jei neklystu, jūs nedažnai grojate gyvai. Kodėl taip yra? Ar gaunate daug pasiūlymų, bet turite jų atsisakyti dėl asmeninių priežasčių? Ar esate bandę organizuotis, sakykime, dviejų savaičių turą? Gal jūsų grupė nėra pakankamai žinoma, tai ir negaunate daug pasiūlymų? Tokiu atveju man būtų labai gaila renginių organizatorių, nes jūsų pasirodymas per „NWN! Fest“ [2012] buvo vienas beprotiškiausių šou, kokius tik esu matęs.

Dėkui už gerus žodžius apie mūsų pasirodymą. Nuo 2009 metų esame pagroję 15 koncertų – tai yra palyginti neblogai, žvelgiant į kitas mūsų lygio grupes. Apie gyvus koncertus mūsų nuomonė yra komplikuota. Gauname pasiūlymų, bet daugeliui organizatorių atsivežti grupę iš Graikijos vienam koncertui – nelengva užduotis, tai akivaizdu, tiesa? Organizatoriams spręsti, ar mes pakankamai žinomi, ar ne.

Pastaruoju metu buvo kalbų surengti 10-ties dienų turą, bet dar nieko iki galo nesusiorganizavome. Asmenines aplinkybes stengiamės išspręsti tarpusavyje, tačiau esame atviri. Turėti penkis žmones grupėje reiškia, kad visada atsiras įvairių nuomonių.

Kalbant apie gyvus pasirodymus, koks yra jų tikslas? Parodyti savo muziką ir pritraukti dėmesio savo menui? Užkrėsti klausytojų protus nuodingomis garsinėmis atakomis? Užsitikrinti asmeninį pakilimą? Ar galbūt visa tai yra tiesiog dėl gero laiko praleidimo? Pakomentuok plačiau.

Iš principo, tai yra viskas, ką išvardinai: pramogavimo ir intensyvumo faktoriai užima pirmą vietą net ne pasirinktinai, o remiantis sveiku protu. Net jeigu norėtume, kad mūsų pasirodymai būtų dvasinio svarbumo  patirtys iš anapus, tai reikalautų daug pastangų iš visų dalyvaujančių pusių – ar tai būtų muzikantai, ar žiūrovai. Neturiu iliuzijų, kad daugumai žiūrovų rūpi dalyvauti rituale, o ne tiesiog pašėlti ar gerai praleisti laiką. Kiek tai susiję su mumis, tarnaujame tiek kaip energijos siuntėjai, tiek kaip gavėjai. Kartais tai grynai magiška didybė, o daug dažniau tai – tiesiog metalinis chaosas, priklausomas nuo minios reakcijos.

Būti metalistu, tavo atveju, reiškia, kad taip pat esi atsakingas už fanziną (nors paskutiniu metu nustojai tuo rūpintis) ir leidybą. Čia jau, matyt, neišvengiami darbai, norint išlikti aktyviais pogrindžio scenoje, tiesa?

Na, kiekvienam savo… Mano papildomi pogrindiniai užsiėmimai buvo/yra dalis mano kūrybos proceso. Leidyba yra grynai asmeninė veikla ir iš tiesų nėra susijusi su grupe. Tačiau, meilė šiam muzikos žanrui užima svarbų vaidmenį formuojant save. Didelės pastangos siekiant išlikti aktyviu būtent leidyboje, bent mano atveju, padarytų daugiau žalos nei gero. Aš labai rimtai žiūriu į visą kūrybos procesą ir įrašo kūrimą, todėl rūpesčiai, kaip padidinti leidinių skaičių, tik trukdytų man užsiimti šia veikla.

Graikija visada buvo žinoma dėl savo black metalo scenos, daugiausia kalbu apie dešimtojo dešimtmečio grupes, tokias kaip ROTTING CHRIST ar NECROMANTIA. Tačiau, ne kartą jau sakiau, kad, mano nuomone, Graikijos death metalo scena, su tokiais kolektyvais, kaip DEAD CONGREGATION, EMBRACE OF THORNS ar SEPTICFLESH, yra geriausia pasaulyje. Kas padėjo jums, vyručiai, įžengti į death metal scenos Olimpą? Galbūt šiek tiek pastūmėjo ir nuolat šalia esantis black metalo grupių sėkmės šešėlis? O galbūt yra ir ekonominės situacijos jūsų šalyje įtakos?

Nesu tikras, kad yra aiški atskirtis nuo black metalo scenos, bent jau mūsų atveju. Ankstyvosios grupės pramynė kelius, o dabar mes esame tie, kurie toliau kursto tą liepsną. Viskas juda ratu. Graikijos scena išgyveno labai blogą laikotarpį dešimtojo dešimtmečio pabaigoje/naujojo tūkstantmečio pradžioje. Ir buvo tik laiko klausimas, kada tie, kurie užaugo devintuoju-dešimtuoju dešimtmečiais pradės kurti savo grupes ir gražins buvusią tvarką. Kai kurie iš mūsų yra atėję iš ankstesnių grupių. Tad panašu, kad vėl išaušo ta valanda, be to, tarptautinis bendravimas pasaulyje tapo šiek tiek paprastesnis. Finansinė krizė ir recesija galbūt prisidėjo prie kūrybinio kai kurių grupių judėjimo, bet negaliu kalbėti visos scenos vardu.

Pabaigoje papasakok apie savo dabartinę situaciją absoliučios tamsos paieškose. Ar manai, kad esi pusiaukelėje šitame etape? Dėkui už atsakymus.

Visada yra abejonių ir nesantaikos, bet mes tikrai daugiau žinome, nei žinojome, sakykime, 2009 metais. Aš vis dar jaučiuosi kaip laivas, plūduriuojantis tamsiuose egzistencijos vandenyse. Galimybės atrodo neribotos, bet turime elgtis apdariai ir visada pagarbiai žiūrėti į savo demonus. Visgi, ekstravagantiškumas niekada nebuvo mano antras vardas…

 

Interviu originalo kalba galite rasti čia >>

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus