DIS PATER: „Visada jautėmės metalo grupe“

Jau šį šeštadienį Vilniuje ant Tauro kalno įvyks tradiciniu tampantis festivalis „Helloween 2006“. Metalo muzikos mėgėjui grojančių grupių sąraše galbūt ir neatsiras per daug širdį virpinančių pavadinimų, bet melancholiškos muzikos gerbėjams nostalgiją turėtų kelti DIS PATER vardas. Šis kolektyvas iš Karaliaučiaus jau trečią kartą džiugins Lietuvos klausytojus melodingais ir stipriais akordais. Bet, pripažinkim, retas kuris iš mūsų plačiau pažvelgė į šios grupės kuriamą meną. O dabar, atsiradus neblogai galimybei tai padaryti, nusprendėme pakalbinti pačius DIS PATER prieš jų pasirodymą Vilniuje.

Angliška interviu versija >>

Sveiki, DIS PATER. Atrodo jau tampa tradicija, jog praktiškai kasmet aplankote Lietuvą ir surengiate čia savo pasirodymą. Prieš tris metus pirmą kartą sudalyvavote festivalyje „Kunigunda Lunaria“, pernai pasirodėte renginyje „Helloween“. Beliko nepilna savaitė ir vėl jus išvysime „Mulen Ružo“ scenoje. Kaip jaučiatės prieš artėjantį renginį? Galbūt jau atvykstate čia turėdami begales ištikimų gerbėjų?

Taip, mums patinka pas jus groti. Čia visada atrasi specifinę atmosferą gotikiniuose vakarėliuose, kuri mums yra tokia artima. Suprantame, kad mūsų grojama muzika nėra būtent tai, ko tikisi dauguma gotikinės muzikos fanų, bet kaskart, kai atvyktame į Lietuvą, publikos reakcija būna itin palanki ir maloni.

Tai bus jau trečias jūsų pasirodymas mūsų šalyje, bet reikia pripažinti, jog iki šiol dar neteko klausytojų plačiau supažindinti su grupės kūryba bei istorija. Taigi ištaisykime šią klaidą kuo greičiau. DIS PATER susikūrė prieš daugiau nei 10 metų, 1993, ar ne? Papasakokite mums plačiau apie tai, kaip grupė augo ir brendo nuo pirmųjų dienų iki dabar. Ar egzistavimo laiku įvyko kažkokių įvykių ar nutikimų, kurie stipriai paveikė grupės kūrybą?

Tai buvo taip seniai, kad mes net nebeprisimename tų dienų. Rimtai :). Nuo to laiko pakito labai daug kas. Kolektyvas pasikeitė drastiškai – pirmos sudėties narių praktiškai nebeliko. O grupės gyvenimas yra lyg paprasto žmogaus – kiekviena diena yra savaip įdomi ir negali žinoti, ką tau pateiks rytojus.

Grupė gyvuoja jau pakankamai ilgą laiką, o esate teišleidę vienintelį albumą „The Princess of the Emerald Garden“. Kaip čia taip gali būt? Šiais laikais grupės sugeba išleisti po kelis albumus per metus… Kaip jūs paaiškintumėte tokią situaciją? Nepakankamas laiko kiekis? Kūrybingumo stoka (nors dėl to labai abejoju)? O gal tiesiog stengiatės viską atlikti tobulai ir laukiate tam tinkamiausio momento?

„The Princess of the Emerald Garden“ nėra pirmasis mūsų albumas… Iki jo esame įrašę dar tris diskus. Tačiau jų kokybė buvo tokia prasta, jog mintis apie išleidimą teko atidėti. Tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl „The Princess…“ yra tituluojamas kaip mūsų debiutinis diskas. Antroji priežastis – esame nekomercinė grupė ir mums neprivalu kepti albumus vieną po kito. Mes kuriame tam, kad būtume patenkinti patys. Kiekviena daina nėra tik kūrinys. Tai – kažkas itin asmeniško ir artimo mūsų sieloms. Kiekvienas singlas privalo būti subrandintas, patikrintas laiko. Daryti iš kūrybos konvejerinę gamybą nėra tas kelias, kurį mes rinktumės.

Pratęsiant paskutinįjį klausimą, kol kas vienintelį jūsų diską išleido rusų kompanija „CD-Maximum Records“. Ar ilgai teko laukti tinkamo pasiūlymo iš jų? Kiek laiko užtruko paieškos tų, kuriems ir nusprendėte patikėti „The Princess…“ leidybą ir platinimą?

Mūsų pirmoji leidybos kompanija buvo pasirinkta tiesiog siekiant pristatyti mūsų grupę. „CD-Maximum Records“ dėka mūsų albumą galima įsigyti visame pasaulyje. Bet mes niekada negalvojome apie tokius dalykus, kaip sutartys. Kalbant apie mūsų būsimą albumą, galvojame, jog jis bus išleistas tokiu pačiu principu, kaip ir pirmasis, tik galbūt kiek žinomesnėje leidybos kompanijoje, kuri galės skirti daugiau lėšų ir laiko disko reklamai, ir t.t. Bet kuriuo atveju, šiuo metu esame susikoncentravę ties naujų dainų kūryba ir tik po to, kai jos bus baigtos, galvosime, ką su jomis daryti ir kaip pateikti.

Tvarka. Jei jau pradėjome kalbėti apie albumus, tai negaliu nepaklausti šito klausimo. Kada gi pagaliau išgirsime naująjį DIS PATER įrašą? O galbūt aš tiesiog per mažai informuotas ir jūs jau kurį laiką dirbate studijoje?

Mūsų veikla studijoje dažniausiai skiriasi nuo to, kaip dirba kitos grupės. Mums tiesiog nesuprantami tokie pasakymai, kaip „sėdi užsidarę studijoje ir kuria medžiagą naujiems albumams“. Dauguma grupių eina į studiją tuomet, kai dainos jau būna galutinai paruoštos ir jas telieka įrašyti. Galbūt tai yra kur kas priimtinesnis variantas, bet tik ne mums. Manome, kad visa medžiaga turėtų būti ruošiama repeticijų metu. Kiekvieną dainą kuriame labai kruopščiai, šlifuodami jas iki mažiausių detalių, kartu galvodami ir apie jų skambesį albume. Ir tik tuomet, kai suprantame, kad turime pakankamai dainų naujam įrašui, mes jas įamžiname. Albumo įrašymas mums – tai ne kūrybinis procesas, o tiesiog techninė neišvengiamybė, kuri užbaigia albumo kūrybos procesą. Manome, jog būsime pasirengę naujo albumo įrašams jau kitais metais.

Pereikime prie muzikos. Man atrodo, kad savo kūryboje stengiatės apjungti gotikinio meno estetiką ir metalinės muzikos griežtumą, sunkumą. Jūsų muzikoje dominuoja melodingumas, melancholija ir romantika. Kokios idėjos ir jausmai slepiasi po viskuo tuo? Kokie yra kertiniai aspektai, verčiantys jus kurti būtent tokią muziką?

Kai kuriame dainas, negalvojame, kad jos yra gothic, metalo ar kito stiliaus. Tiesiog darome tai, ką jaučiame giliai savo dūšiose. O klausti, kodėl mes atliekame būtent tokią muziką – beprasmiška. Ar gali pasakyti, kodėl žmonės myli ar kenčia? Tikrai sunku…

Kaip tik dabar skaitau jūsų dainų tekstus. Susidaro įspūdis, jog žodžiai jums yra ne ką mažiau svarbūs nei pati muzika… Iš tiesų, seniai beskaičiau tokius poetiškus dainų tekstus. Kas grupėje juos rašo? Kiek jums svarbu yra tai, apie ką dainuojate? Ir galiausiai – kokios yra pagrindinės tekstų temos?

Žinai, ilgą laiką tekstai mums patiems neatrodė labai svarbūs. Tai buvo tiesiog kaip dainų užpildymas. Tiesiog žodžiai ir nieko daugiau. Bet tuo metu, kai kūrėme „The Princess…“, sutikome Michaelą Cherniy, ir jo idėjos, jausmai mums pasirodė tokie artimi, jog paprašėme jo sukurti dainų tekstus visam albumui. Ir dabar manome, kad niekas nebūtų to atlikęs geriau nei jis. Taigi laikome šį žmogų vienu iš grupės narių. Be jokios abejonės – tekstai yra labai svarbi muzikos dalis ir negali būti nuo jos atskirta.

Kiek jus prisimenu scenoje, įvaizdis ir apranga jums nėra pačioje paskutinėje prioritetų vietoje – viduramžių stilius ir puošnumas. Kaip vyksta pasiruošimas gyviems pasirodymams ir kiek svarbus įvaizdis grupei? Ar muzika neturėtų būti pati svarbiausia ir jums, ir klausytojui?

Teisybę pasakius, įvaizdis mūsų grupei yra visiškai nesvarbus. Mažesniuose koncertuose atrodome kasdieniškai, apsirengę paprastais rūbais, ir niekam tas nesukelia problemų. Bet pasirodymai Lietuvoje, kaip mes sakėme, mums yra labai svarbūs. Kai publika atrodo taip stulbinančiai, mes tiesiog negalime pasirodyti kaip prašalaičiai. Taigi pasirodymams stengiamės ruoštis nekasdieniškai. Šį tą specialaus esame paruošę ir šeštadienio pasirodymui… Ir bet kuriuo atveju – muzika mums yra pirmoje vietoje.

Pereikime prie bendresnio pobūdžio klausimų. Būdami Lietuvoje jūs grojote dviejuose festivaliuose, kurie daugiau ar mažiau siejami su gotikine subkultūra. Bet panašu, jog turite nemažai gerbėjų ir metalgalvių tarpe. Kokia situacija jūsų vietinėje scenoje – kokiuose renginiuose grojate dažniausiai ir kaip įsivaizduojate tipišką DIS PATER gerbėją?

Visada jautėmės metalo grupe. Ir vieną kartą kažkas lyg tarp kitko paminėjo, jog mūsų muzika artima gotikiniam stiliui. Nuo to laiko mūsų fanų ratas tarp gotų tik didėja. Tai nebuvo mūsų žodžiai, bet supranti – fanai viską žino geriau. Čia Rusijoje mes dalyvaujame visuose koncertuose, kuriuose tik galime – tiek metalinės, tiek ir gotiškos muzikos. Mums nesvarbu, kur groti. Ir visi tie, kurie mėgsta mus, yra mūsų draugai.

DIS PATER sudaro šeši nariai. Skirtingos asmenybės, skirtingi poreikiai ir norai, nesutampantys pomėgiai ir t.t. Kaip jums pavyksta pasiekti bendrą galutinį tikslą (turiu gaavloje muziką)? Kaip vyksta visas kūrybinis procesas? Nes iš praktikos pats žinau, jog, kuomet susikerta skirtingos idėjos, iškyla nemažai konfliktų ir nesusipratimų grupės viduje… O galbūt manote, jog visada turi būti vienas lyderis, kuris vadovautų visam kūrybiniam procesui? Kokia padėtis šiuo klausimu DIS PATER stovykloje?

Šis klausimas galbūt ir yra ta priežastis, kodėl mūsų muzika gimsta taip lėtai. Stengiamės pasiekti tokį rezultatą, kuris tenkintų kiekvieną iš grupės narių. Kuriame tik tokiu būdu. Ir esame įsitikinę, jog niekuomet neprieisime situacijos, kai vienas žmogus spręs, kaip turi skambėti mūsų dainos. Žinome daug grupių, kurios vadovaujasi geležinės rankos principu. Mums tokia situacija yra mažų mažiausiai keista ir niekaip nesuprantame, ką tokiu atveju veikia likę grupės nariai.

Menas yra būdas išreikšti idėjas, mintis, apmastymus… Bet visada yra aplinkybės ir jėgos, priverčiančios kurti. Kokios priežastys jus skatina muzikuoti? Kitaip tariant, iš kur semiatės įkvėpimo? Gamta, skirtingos meno rūšys, kasdienybė ar dar kas nors?

Tai labai platus klausimas. Ir šiuo metu tegaliu atsakyti labai trumpai – viskas priverčia kurti.

Be to, kad visada yra įtakojančių veiksnių iš šalies, muzikantams didelį poveikį daro kitų grupių kūryba ir idėjos. Kokia situacija šituo klausimu DIS PATER? Kokios grupės ar pavieniai muzikantai padarė didžiausią įspūdį ir įtaką jums?

Tuo metu, kai įkūrėme grupę, didžioji dalis žymių grupių buvo mūsų idealai. Nuo METALLICA iki SISTERS OF MERCY. Ankstyvuoju periodu mes ieškojome savojo stiliaus, savojo skambesio. Ir bandėme viską atlikti taip, kaip tą darė mūsų dievukai. Po to atradome ANATHEMA ir MY DYING BRIDE. Tai buvo ta akimirka, kai supratome, kad pagaliau suradome savo kelią. Iš pradžių stengėmės kartoti tai, ką darė šios grupės, bet po to mes nustojome sekti kitų idėjomis ir pradėjome kurti savo muziką. Dabar esame įsitikinę, jog niekas nepasakys, kad grojame kaip ANATHEMA ar MY DYING BRIDE, bet iš tikrųjų, būtent šios dvi grupės mums nupiešė mūsų kūrybos viziją, todėl jos ir yra tokios ypatingos.

Nors esate Rusijos atstovai, bet jūsų gyvenamoji vieta Karaliaučiuje geografiniu požiūriu yra izoliuota nuo likusios šalies dalies. Taigi būtų įdomu sužinoti, kokia metalinės scenos padėtis pas jus šiuo metu? Ar patys domitės tuo, kas ten vyksta? Be to, DIS PATER nariai taip pat groja ir kitose grupėse. Kaip vertinat esamą situaciją? Ar esate aktyvūs scenos dalyviai, ar tiesiog eiliniai muzikos klausytojai?

Lyginant su dešimtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu, situacija yra žymiai geresnė. Dabar pas mus atsidarė keli klubai, kuriuose grupės gali nuolat groti. Gali būti tikras, kad kiekvieną savaitgalį surasi mielą vietą, kur galėsi smagiai praleisti laiką, paklausyti tave dominančios muzikos. Mes nesame tie, kurie stipriai prisidėtų prie Karaliaučiaus scenos plėtimosi ir stiprėjimo, bet, žinoma, džiaugiamės tuo, kas šiuo metu vyksta scenoje.

Atrodo lėtai, bet užtikrintai priėjome šio pokalbio pabaigą. Taigi išduokite paslaptį, ką naujo išgirsime (ir išvysime) ateinantį šeštadienį Vilniuje? Kokius kūrinius atliksite? O gal esate paruošę specialių siurprizų?

Kadangi paskutiniu metu grupėje įvyko keletas pasikeitimų (bosisto ir būgnininko kaita), mūsų pasirodymas nebus toks ilgas, kokio norėtume. Bet tikrai pagrosime keletą dainų iš albumo „The Princess..“ ir kelis naujus kūrinius. Mes taip pat paruošėme įdomų šou, kuris, patikėkit, bus pakankamai originalus…

Taigi tuo ir užbaikime. Ačiū už laiką, skirtą šiam interviu, ir nuoširdžius atsakymus. Tikiuosi, pasirodymai ateityje bus ne ką prastesni, nei matytieji anksčiau. Iki greito susitikimo.

Ačiū tau už šį interviu. Kiekvienas pasirodymas Vilniuje mums yra labai svarbus įvykis. Pasimatysime jau greitai…

Festivalis „Helloween 2006“ įvyks lapkričio 11 d. Vilniuje. Daugiau informacijos apie renginį >>.