DEATH "Sound Of Perseverance" - gilus nardymas sieloje

“Nori būti populiarus amžinai? Tai mirk jaunas!” – tai senas rokerių moto. Kai kurie, labiau nuprotėję už kitus, vaikydamiesi amžinosios garbės, patys vienaip ar kitaip nutraukia savo gyvenimą, kitus pribaigia jų gyvenimo būdas. Bet yra ir tokių, kurie mielai gyventų toliau – deja, dievai, aplinkybės ar dar velniai žino kas jiems to neleidžia. Ne per seniausiai, šiek tiek daugiau nei prieš pusę metų iš mūsų pasaulio pasitraukė žmogus, kuris neabejotinai paliko savo įrašus pasaulio metalinės muzikos istorijoje. Žmogus, kuris visada buvo susijęs su mirtimi – Chuck Schuldiner’is.

Grupė DEATH plieniniam pasauliui davė tikrai daug. Daugelis dabartinių death ir ne tik šio požanrio metalo grupių tapo Chuck’o ir jo grupės pasekėjais. Po visgi staigios, nors ir ne netikėtos grupės lyderio mirties, susidomėjimas grupe kelis kartus išaugo. Kad tai nepaprasta grupė – pasakys kiekvienas, iš dalies net nebūtinai girdėjęs jos kūrybą. Nedaugelis žmonių pasirinktų vieno paslaptingiausių ir daugeliui dėl to paslaptingumo baisiausių žmonijos priešų – mirties – pavadinimą savo grupei. Mirtis paslaptinga… Mistiška… Tokia iš dalies buvo ir grupės aura. Simboliška yra ir Chuck’o mirties data – 2001 12 13, pirmųjų naujojo tūkstantmečio metų paskutinio mėnesio TRYLIKTA diena.

Taip pat paskutinio išleisto grupės albumo pavadinimas – tai lyg ir pranašystė. “Sound Of Perseverance” – “Užsispyrimo, arba pasipriešinimo garsas”. Chuck’as turbūt jau priešinosi tada. Priešinosi išėjimui.

Pats albumas – neabejotinas death metal, ir apskritai metalinės muzikos šedevras. Profesionali, bet paprasta muzika, nepaprastai aukšta grojimo technika, talentingai sukurtos lyrikos, leidžiančios pažaisti ir paties klausytojo fantazijai… Viskas buvo fantastiška ir turėjo taip pasibaigti. Viskas buvo pernelyg gerai.

“Sound Of Perseverance” – brandžiausias grupės albumas. Nežymiai sulėtėjusi muzika, visa grėsmė, visas pyktis, visa mirties skraistė perteikiama nebe tiek garso kiekiu ar mušamųjų ritmais, o muzikos gilumu bei įtaigumu. Kuo puikiausiai išlaikoma tinkama nuotaika ir albumo tema – pasipriešinimas. Chuck’as tiesiog per jėgą traukia iš savęs žodžius. Jausmas toks, lyg žmogus eitų prieš vėją, turėdamas žūtbūtinį tikslą – pasiketi, paliesti, galbūt suprasti. Vaikinai ir toliau darinėja žmogaus sielą, žmogiškumą, ištrakdami į ultravioletinius spindulius pačius ryškiausius auglius.

Apie kiekvieną gabalą atskirai kalbėti neverta. Viskas albumas – tai viena didelė vienalytės sudėties injekcija į klausytojo smegenis. Kaip jūs pavaizduotumėte apipuvusią individo / žmonijos sielą? DEATH sugebėjo tai padaryti. Gūdi, gili atmosfera, sukelta savotiško gitarų “zyzimo”, nepaprastos solo partijos, tvirtas mušamųjų rimtas, sunkiai pro kažkokį barjerą prasiveržiantis vokalas… Vokalas “tradiciškai” riaumojantis, jei tai galima būtų pavadinti “riaumojimu” – greičiau – “išgriežiamas dantimis”. Agresija, nukreipta ne prieš klausytoją ar minią, o į žmogaus sielos gilumą. Nuolat minimas skausmas.

Šiek tiek išsiskiria daina “Bite The Pain” – gerokai progresyvia, netradicine struktūra, laužytu ritmu, vietomis man šiek tiek panašiais į DREAM THEATER pasirodžiusiais rifais.

Jau minėjau, kad visas albumas -vienalytis, bet tai jokiu būdų nereiškia, kad visi gabalai yra vienodi. Ta pati atmosfera, t pati idėja sukuriama skirtingais ir tikrai įdomiais būdais. Pvz. gabale “Spirit Crusher” baimės, agresijos, artėjančios grėsmės įspūdis sukeliamas… tempo kaitaliojimu. Gana lėti rifai pereina į svaiginantį chronometrišką mušamųjų ritmą su hipergreitomis gitarų partijomis, po viso šito – staigus, tiesiog kankinantis sulėtėjimas iki vos ne doom metal lygio, vėl staigus šuolis. Muzika suderinta genialiai.

Ir netikėtai albumo viduryje išlenda baladė “Voice Of The Soul” Paprasta technine prasme, rami baladė. Panėrimas į pačią sielos gilumą. Jokio vokalo, tik lyg verkiančios gitaros, švelniai depresyvi / melancholiška nuotaika. Ir jokio saldumo. Klausytojas vargu ar tikėjosi tokio dalyko. Stilius – radikaliai skiriasi nuo kitų gabalų, bet nuotaika, idėja – ta pati. Galbūt jums teko skaityti ar bent girdėti apie knygą “Vidurnaktis Prie Sielų Šulinio”. Dabar žinau, kaip tas šulinys turėtų atrodyti…

Gali nuskambės kiek ir banalokai, bet visgi pasakysiu – tai viena geriausių mano girdėtų baladžių. Įspūdingumo prasme -neabejotinai duočiau pirmąją vietą. Beje, labai į akis krenta ir gerą įspūdi sudaro vokalo nebuvimas.

Kitas puikus albumo dalykas – lyrikos. Jas, tiesą sakant, reiktų išnagrinėti atskirai. Vienas efektas jas girdint dainoje, kitas – skaitant ir įsigilinant į tai, ką norima išsakyti.

Paskutinė albumo “dovanėlė” – klasikų JUDAS PRIEST gabalo “Painkiller” koveris. Gabalas skamba taip pat gerai, kiek ir originalas. Būtent – taip pat, o ne blogiau ar geriau. Turbūt čia pasitvirtina dėsnis, kad klasikos jau nebepatobulinsi ;). STEVE VAI gali sugroti PAGANINI gabalą, bet tuo to gabalo kokybė nepakis. Skiriasi tik atlikimo kokybė bei stilius. Lygiai tai pat yra ir su DEATH. “Painkiller” skamba pažįstamai, bet kartu ir naujai – agresija, sunkumas tas pats, bet – viskas DEATH stiliumi, kurio žodžiais nupasakoti neįmanoma. O kam ir pasakoti? Geriau pasiklausykite patys.

Tai, kad nė nepaminėjau kitų gabalų visiškai nereiškia, kad jie to neverti. Tiesiog manau, kad jums reikėtų tai išgirsti patiems, be svetimų komentarų Pajusti tai. Suprasti. Panerti. Ir visgi būti atsargiais su mirtimi – gal kiek per daug jau ji paslaptinga…

DEATH – Sound Of Perseverance
“Nuclear Blast” 1998

1. Scavenger Of Human Sorrow
2. Bite The Pain
3. Spirit Crusher
4. Story To Tell
5. Flesh And The Power It Holds
6. Voice OF The Soul
7. To Forgive Is To Suffer
8. A Moment Of Clarity
9. Painkiller (Judas Priest cover)