DARKTHRONE arktinio griausmo aidai

Nors septynioliktasis nepailstančių Norvegijos veteranų DARKTHRONE albumas „Arctic Thunder” pasirodė dar 2016-ųjų spalio viduryje, itin išsamių interviu apie jo kūrimo procesą ir detales internete tikrai nepavyks rasti. „Arctic Thunder“ – mano mylimiausias (ar bent lygiai tiek pat mylimas, kaip ir „A Blaze in the Northern Sky“ ir „The Cult Is Alive“) DARKTHRONE albumas – nepranokstamas ir tikras sunkiametalis su šen bei ten (pvz. „Boreal Fiends“, „Inbred Vermin“) įsprūstančiomis melancholijos ir šaltų vėjų persmelktomis partijomis, kurias, ko gero, gali parašyti tik Norvegijos kalnuose ir miškuose klajojantys ir stovyklaujantys Nocturno Culto ir Fenriz. Ilgai ieškojus, man vis dėlto pavyko užtikti tikrą lobį – puikų ir ilgą interviu su Fenriu – mažame norvegiškame tinklalapyje Evig Lyttar, kurio įkūrėjas ir redaktorius Patrickas K Fardalas mielai leido man jį išversti į lietuvių kalbą. Tad Ferrumo skaitytojams, kurie, kaip ir aš, vis dar negali atsigauti po arktinio griaustinio trenksmo ar šiaip yra neabejingi DARKTHRONE bei Fenrio undergroundinei išminčiai, bus įdomu.

***

Gylve Fenris Nagell – „Arctic Thunder“, Šaltasis karas ir tikrieji, originalieji DARKTHRONE

Interviu parengė Patrick K Fardal (2016 m. spalio 14 d.), eviglyttar.no

Vertė Greta

Neapsakomas jausmas, kai žmogus, apie kurį esu tiek girdėjęs, skaitęs ir matęs jį visuose įmanomuose dokumentiniuose filmuose apie mano mėgstamiausią žanrą (black metal) sutinka duoti išskirtinį interviu internetiniam puslapiui, kurį pats sukūriau nuo nulio (Eviglyttar.no – aut.past.). Gylve Fenris Nagell yra asmenybė, norvegišką juodąjį metalą padariusi tuo, kuo jis yra šiandien, be viso kito savo grupės DARKTHRONE dėka. Užaugau klausydamasis šios grupės ir siurbdamas į save tai, ką Gylve yra sakęs visuose interviu, dokumentikose ir radijuje, nes jis – žmogus, išmanantis savo dalyką. Kai kas vadina jį vaikščiojančia metalo enciklopedija ir tokiam teiginiui aš nedrįsčiau prieštarauti!

Kaip ten bebūtų, kai ir man pasitaikė galimybė šiam legendiniam veikėjui užduoti keletą klausimų, ilgai įtikinėti manęs nereikėjo. O Fenriui nekilo jokių sunkumų į tuos klausimus atsakyti. Jo atsakymai buvo ne tik patys išsamiausi, kokius tik esu gavęs, darydamas interviu, bet ir patys įdomiausi.

„Arctic Thunder“ – stingdančiai šaltas albumo pavadinimas. Kokia idėja slypi už jo?

Šį grupės pavadinimą (ARCTIC THUNDER buvo trumpai gyvavusi (1985-1989) sunkiojo metalo grupė iš Oslo – aut. past.) įsidėmėjau jau pirmą kartą jį išgirdęs. O kada gi buvo tas pirmas kartas? Arba maždaug 1985-1987-aisiais radijuje (taip, tais laikais dar būta sunkiojo roko ir metalo radijo programų, net ir vietinė radijo stotis transliuodavo Frode Øyenso laidą ir pan.), arba tada, kai 1990-aisiais pradėjau leisti laiką su grupės RED HARVEST nariais tame siaubingame „Happy Inn“ bare, esančiame visai netoliese „Blitz“ (Blitz – kairiųjų pažiūrų radikalų (pankų, anarchistų, komunistų ir socialistų) bendruomenė, įsikūrusi pačiame Oslo centre aplink taip vadinamą Blitz namą, kuris be to, jog buvo svarbus politinio aktyvizmo židinys, tapo ir pankroko, hardkoro bei metalo koncertų vieta, bendruomenė net turi savą įrašų kompaniją Blitz Records – aut. past.). Juk ARCTIC THUNDER buvo daugumos RED HARVEST narių buvusi grupė. Jų demo įrašų nesu girdėjęs, 1987-aisiais tapau tarptautinės undergroundo bendruomenės dalimi, o apie vietines grupes dažniausiai niekas nerašė – tam, kad būtum paminėtas fanzinuose ir panašiai, turėjai būti tos aplinkos (funkcionavusios daugiausia per susirašinėjimą laiškais ir dabar primenančios labai ribotą ir beveik slaptą internetą) dalimi. Kaip ten bebūtų, vienąsyk prieš keletą metų grįžęs namo iš žygio su palapinėmis, aptikau tam kartui padarytą laužo nuotrauką. TADA ir įvyko kažkas ypatingo. Supratau, kad jau turime viršelį kitam mūsų albumui. Turbūt jau kitą savaitę ar mėnesį, dūmojant apie tą viršelį ir apie tai, kaip būtų galima pavadinti albumą, į galvą man šovė mintis: „Ei, DABAR pats metas panaudoti tą grupės ARCTIC THUNDER vardą kaip pavadinimą!“. Tada beliko tik paprašyti leidimo (juk vis dar palaikau ryšius su vaikinais).

Papasakok šiek tiek apie dainų rašymo procesą.  

Negaliu čia kalbėti už Tedą, bet man atrodo, kad jis visuomet kuria muziką iš savo galvos, įkvėptas pats savęs, kad jis tiesiog atsisėda su savo gitara ir kuria dainas, bet tai tėra mano spėjimas. Aš, kita vertus, turėjau išankstinę viziją šiam albumui, „Arctic Thunder“, norėjau, kad DARKTHRONE šį kartą būtų intravertiškesni, uždaresni. Kodėl? Nuo to laiko, kai mes pagaliau atgavome savo studiją (dėka Tedo iniciatyvos 2005-aisiais), parašėme daug laisvo stiliaus albumų, kuriuose daugelis dainų turėjo humoristinį atspalvį. Tačiau mūsų paskutinis albumas buvo rimtesnis, ir nors jame persipina daugybė skirtingų stilių, jis išėjo kiek nutolęs nuo to, ką mes įprastai grojame. Buvome labai patenkinti „The Underground Resistance“ ir aš asmeniškai vis sukau galvą, kaip dar galėtume sukurti ką nors geresnio.

Metai bėgo, o mano jausmai nesikeitė, tas albumas išaugo mums į savotišką mamutą ir buvo labai sunku susitaikyti su faktu, kad arba mes turime tą mamutą užmušti, arba jį apeiti. Buvo pasirinktas antrasis variantas (vis dar kalbu tik apie savo paties būdą rašyti naujus albumus) ir šįkart aš nusprendžiau atsikratyti kai kurių man įprastų stilių ir dainų rašymo metodų (tarkime, savo įprotį rašyti 1983-85-ųjų laikotarpio švediško stiliaus speed metalo dainas šįkart palikau už nugaros). Tai ką kito begalėjau sukurti, jei ne LĖTĄ SUNKŲJĮ METALĄ?

Kai pamažu pradėjome įsivažiuoti į naujojo albumo kūrimo procesą (maždaug 2015-ųjų viduryje), mintyse turėjau keturis albumus. Tai nereiškia, kad atsisėdau ir klausydamasis jų stengiausi juos nukopijuoti, jie man daugiau buvo reikalingi kaip kelrodžiai. Kitaip tariant, visą gyvenimą klausęsis muzikos, atsisakiau tūkstančių albumų, kurių įtakos nenorėjau išgirsti „Arctic Thunder“, ir vietoj to susikoncentravau į kryptį, į kurią norėjau įsigilinti.

Tie keturi albumai buvo DREAM DEATH „Journey Into Mystery“ (1987, New Renaissance Records), SACRILEGE „Within The Prophecy“ (1987, Under One Flag), BLACK SABBATH „Mob Rules“ (1981, Warner Bros.) ir CANDLEMASS „Epicus Doomicus Metallicus“ (1986, Black Dragon Records).

Po to, kai visos dainos jau buvo įrašytos ir iš Tedo gavau vieną įrašo kopiją, suvokiau, jog joje, pavyzdžiui, nebuvo nieko, kas primintų man CANDLEMASS – tai reiškia, jog nedirbu kaip koks robotas ar panašiai. Kita vertus, savo dainose išgirdau rifų, primenančių likusius tris išvardytus albumus, pridedant dar truputį IRON MAIDEN, truputį HELLHAMMER, truputį ankstyvų EXODUS, truputį AUTOPSY, truputį 1987-ųjų stiliaus NECROPHAGIA, ir taip toliau. Dažniausiai rifas trenkia man galvon tarsi žaibas, tad tenka niūniuoti jį iki pat to momento, kol paimu į rankas savo gitarą, arba įrašyti jį į telefoną. Paskui, grodamas tą rifą, dažniausiai prie jo prilipdau kitus. Kas žino, kaip šis procesas iš tiesų veikia, ir kas mane įkvepia, tai tik aš ir mano gitara, pridedant dar visą tą muziką, kurią esu girdėjęs (o jos, mano ponai ir ponios, yra DAUG) ir turint omenyje tą muziką, kurios atsisakau, ir tą mažytį kiekį, kurį nusprendžiu pasilaikyti. Galiu išduoti jums paslaptį – tai, ką dabar bandau sukurti, yra tai, ką būčiau norėjęs sukurti 1988-aisiais, jei: 1) būčiau turėjęs tokią dainų rašymo ir būgnų grojimo patirtį, kokią turiu dabar, 2) jei nebūtume nuklydę į death metalo teritoriją, ką mes padarėme 1988-ųjų pabaigoje – 1989-ųjų pradžioje. Tai, ką dabar rašau, yra TIKROJI, ORIGINALIOJI DARKTHRONE MUZIKA, grįžtanti prie TIKRŲJŲ šaknų. Visose mūsų biografijose internete rašoma, jog mes pradėjome kaip death metalo grupė, bet jei pasiklausytumėte mūsų pirmojo demo įrašo, taptų aišku, jog buvo visai ne taip, įkvėpimu mums buvo daug įvairesnė ir ankstesnė muzika.

Kaip šį kartą vyko pats albumo įrašinėjimo procesas?

Persikėliau atgal į savo namus Kolbotn/Tårnåsen 2013/2014-aisiais, kurie yra vos už 200 metrų nuo mūsų senosios repeticijų salės. Man pavyko kiek pasinaudoti vietine bendruomene (už tai esu labai dėkingas Nicklui ir Mortenui B.) tam, kad gaučiau raktą nuo senojo bunkerio. Anksčiau šioje vietoje vyko Šaltasis karas, tad visi čia maždaug 350 hektarų plote gyvenę žmonės privalėjo turėti slėptuvę, kuri visą laiką turėjo stovėti tuščia, paruošta žmonėms apgyvendinti, jei kiltų atominis karas. Tai reiškia, jog kiekvieną mielą repeticiją turėjome susirinkti VISĄ savo įrangą iš šalia požeminių garažų buvusio sandėlio, nusinešti ją į bunkerį ir viską susijungti, kad galėtume groti. Po repeticijų tekdavo VISKĄ vėl susirinkti ir nunešti atgal į sandėlį. Kai 1990-ųjų pradžioje pasirašėme sutartį dėl albumo su Peaceville įrašų kompanija, pasakiau tėvams: „Pasirašėme albumo sutartį, nebegalime ir toliau repetuoti tokiomis sąlygomis, teks repetuoti čia – namie“. Taip ir padarėme. Esu tūkstantį kartų dėkingas tėvams! Po pusės metų Šaltasis karas pasibaigė, tad galėjome be jokių problemų ir vėl repetuoti bunkeryje, nebereikėjo kiekvieną sykį iš naujo susijunginėti aparatūros. Cha cha! C’est la vie.

Tad 2015-ųjų rugpjūtį kartu su Tedu nuvažiavome į ankstesnę mūsų įrašų studiją, susirinkome visą savo aparatūrą ir nusigabenome ją į bunkerį (ačiū Kjell Arne). Ten vis dar tvyrojo tas pats kvapas, vienintelis skirtumas tas, kad dabar čia taip pat repetuoja daug kitų grupių, be to, nebeliko senojo plakato „Me and my guitar“ su Chetu Atkinsu. Sargas sakė, jog jam teko jį nuimti dėl vandens padarytos žalos. Grįžau namo, susiradau internete tą albumo viršelį, atspausdinau ir pakabinau jį ant sienos toje vietoje, kur jis kabėjo anksčiau. ŠTAI DABAR jau buvome back in business. Susitikome rugsėjį, kiekvienas su dviem įrašymui jau paruoštomis dainomis, tada dar kartą gruodį. Įrašinėjant „Arctic Thunder“ tarp būgnų ir gitaros stiprintuvo įgarsinimui skirtų mikrofonų nedarėme jokios pertvaros, todėl gitaros garsas „nutekėdavo“ į būgnus ir atvirkščiai. Įrašinėjimas įsivažiavo ir grojome tol, kol buvome visiškai patenkinti. Visas procesas buvo labai gyvas ir labai triukšmingas. Su garsu nelabai ką paskui ir darėme, paprasčiausiai dėl to, kad tam nebuvo galimybės – tai labai primityvi studija. Tada Tedas, susirinkęs visą savo įrangą ir grįžęs į namus Šiene (nor. Skien), įrašė bosą, vokalą ir gitaros solo. Perklausęs įrašo kopiją pasakiau, ką būtų galima pagerinti, o po to jis buvo nusiųstas masteringui, tai, kaip ir praeitą kartą, patikėjome padaryti Jack Control iš Enormous Door Mastering Teksase. Ir štai turėjome paruoštą produktą, vieną kompaktinės plokštelės ir vieną vinilo masteringą.

Albume „The Underground Resistance“ kai kurias dainas dainavai tu, o kai kurias Tedas. Šį kartą neįrašei nei vienos vokalo partijos. Kodėl?

Manau, kad šiam albumui reikėjo pilnesnio, nuoseklesnio stiliaus, o norint tai pasiekti, geriausia yra du vokalistus sumažinti iki vieno. Beje, mes buvome taip patenkinti savo praeitu albumu, jog manėme, kad negalėsime jo perspjauti, jautėmės tarsi priėję kelio galą. Todėl aš nusprendžiau palikti nuošalėje savo pamėgtąjį à la švedišką 1982-1985-ųjų speed metalą ir NWOBHM ir vietoj jų tiesiog groti lėtą sunkųjį metalą. Tad gavosi lėtas heavis, lėtas thrashas, lėtas deathas  ir truputį doomo. Mano susikurtos muzikinės vizijos būna labai padrikos, dažnai rezultatas išeina visiškai kitoks, negu įsivaizdavau.

Susidaro įspūdis, jog su naujuoju albumu šiek tiek grįžote atgal laiku ir sukūrėte puikų naujųjų ir senųjų DARKTHRONE derinį. Ar gali kiek pakomentuoti albumo skambesį?

Į pirmąją klausimo dalį jau atsakiau anksčiau – kad grįžau į vėlyvus 1988-uosius ir tęsiu tai, ką tuomet „užmečiau“, tik su daugiau patirties ir plačiau į viską žiūrėdamas. Garsas išėjo toks, koks išėjo, per daug prie jo ir nedirbome po to, kai jis buvo sumaišytas mikrofonuose – juk tai baisiai primityvi studija! Na, tik pačioje pabaigoje, aišku, Jacko masteringas. Kaip ten bebūtų, mano būgnai yra hiperorganiški, tad visa kita jau tarsi savaime susitvarko. Tiesą sakant, geriausiai būgnai skamba Tedo dainose su d-beato partijomis, nors jas mes esame naudoję daugumoje savo albumų, jose geriausias SLYDIMAS, jei naudosime slidinėjimo kroso/ biatlono terminologiją. Bet apie tai, kaip albumas turėtų skambėti, mes išvis nediskutuojame, svarbiausia tą skambesį užčiuopti, groti sunkiai ir garsiai, ir stengtis, kad tai, ką kuriame, skambėtų žmoniškai, o galutinis rezultatas juk būtent toks ir yra. Mes nesam labai disciplinuoti, noras visą laiką pagerinti ir suvaldyti tai, kas natūralu, man atrodo maksimaliai krikščioniškas.

Ar gali šiek tiek papasakoti apie dainas „Deep Lake Tresspass“ ir „Inbred Vermin“? Man ypač patinka pastarosios būgnų partijos.

Dėkui, bet čia Tedo dainos, o jis apie jas nekalba nei su manimi, nei su kuo kitu. Kai jis man vieną po kito rodo savo rifus, dažniausiai pradedu groti taip, kaip papuola, ir taip mes tęsiame tol, kol Tedas nebeturi jokių priekaištų. Kartais, rodydamas rifą, jis pats pasako, kokio tipo ritmo jam reikia, kartais turiu paklausti. Visų geriausia būna tada, kai jis groja, o aš „užvarau“ ant viršaus ir viskas paprasčiausiai dera.

Kokios muzikos klausaisi, norėdamas visiškai atsipalaiduoti?

Tokiu atveju nesiklausau muzikos, muzika mane įtraukia, verčia galvoti. Tai, ką kiekvieną vakarą pamatau per televizorių po devintos valandos, dažniausiai pamirštu, būtent tada ir „atsijungiu“, o vėliau tiesiog užmiegu. Dažniausiai tai būna detektyvinis ar šiaip koks ramus filmas, kur mažai veiksmo.

Tačiau neseniai, pavyzdžiui, atsisakiau duoti interviu žurnalui Prog Rock, jie norėjo, kad papasakočiau apie STEELY DAN (70-ųjų jazz roko grupė iš Amerikos – aut. past.), bet man STEELY DAN yra atsiribojimas nuo darbinio muzikos klausymosi (kuris, mano atveju, sudaro apie 80-90%), o duoti interviu yra DARBAS, todėl aš atsisakiau savo santykį su pačiu švelniausiu (angl. smooth) STEEL DAN periodu paversti darbiniais reikalais.

Ką tau reiškia gamta ir kaip ji paveikia tavo kuriamą muziką?

Na, aš juk naudoju daugybę su gamta susijusių metaforų rašydamas dainų tekstus, kadangi gamta yra pati stipriausia jėga (galima apie tai diskutuoti ir filosofuoti, bet čia tam ne vieta), ji puikiai dera su metalo ir sunkiojo roko pompastika. Gamta man buvo ir yra labai svarbi, dabar vis daugiau ir daugiau laiko tenka praleisti prie kompiuterio, rašant visokius interviu ir panašiai, ir tai kiek liūdina, nes nors ir galvojame, jog tai taupo mūsų laiką, varge vargeli, kiek laiko ir motyvacijos prireikia, kol prisiruošiam iškelti koją iš namų.

Kaip ir kodėl pradėjai savo radijo laidą Radio Fenriz?

Šią idėją turėjau dar tada, kai 1990-aisiais ir 2000-aisiais daug dirbau radijuje, bet prie to labai prisidėjo ir Band of the Week (Fenrio tinklaraštis, pradėtas 2009-aisiais, kuriame jis kiekvieną savaitę dalijasi savo „archaiškais“ muzikos atradimais – aut. past.), kurio dėka pamažu ėmiau gauti tiesiog juokingai daug paskatinimų, tarkime, gavau nuosavą radijo sistemą. Šimtu procentu idėją išvystyti pavyko 2015-ųjų pradžioje, kai sutikau bendradarbiauti su nauja didele reklamine organizacija. Atrodė beprasmiška vertinti visą tą muziką, nesant efektyvesnės platformos jai platinti. Tada galėjau pradėti mažu biudžetu namuose ruošiamą laidą Radio Fenriz ir platinti ją nemokamai per savo SoundCloud paskyrą ir per DARKTHRONE bei Band of the Week Facebooko puslapius, tada turėjusius atitinkamai 240000 ir 18000 sekėjų, tad jau vien čia publikos laidai būta pakankamai. Tačiau jei dvidešimčiai tūkstančių žmonių ir patinka puslapis, tai dar nereiškia, kad jiems patinka viskas, kas jame siūloma, reikia manyti, kad iš tikrųjų susidomi nuo 1,5 iki 5 procentų žmonių. SoundCloud paskyroje galiu matyti statistiką – kiekviena laida ten susilaukia vidutiniškai 16000 klausytojų, bet juk negaliu žinoti, kas slepiasi už tų paspaudimų, ar tie 16000 perklausė visą laidą ir ar jiems patiko. Žinau tik tiek, kad statistika neprastėja, tad tiek man ir pakanka. Be to, mano laidą norėjo transliuoti NTS radio (internetinė radijo stotis, įsikūrusi Londone – aut. past.) („pagūglinkit“!) ir aš daviau jiems sutikimą – taip dar labiau praplėčiau savo klausytojų ratą, įtraukiant tuos, kurie nesilanko mano SoundCloud puslapyje.

Ką manai apie Norvegijos undergroundo sceną?

Ji puiki, tačiau Švedijos scena nuo pat 1960-ųjų yra geriausia.

Ar galėtum paminėti tris norvegiškas grupes, kurios, tavo nuomone, nusipelno daugiau dėmesio?

Na, labiau norėčiau pasakyti, jog EVOKE, ENTER OBSCURITY ir FILTHDIGGER yra perspektyvios grupės. Mano santykis su dėmesiu yra gan sudėtingas. Šiaip ar taip, šiuo metu karščiausios naujienos yra BLACK VIPER ir nauji įrašai, kuriuos ruošia BLACK MAGIC.

Greit bus trisdešimt metų, kai BLACK DEATH pakeitė pavadinimą į DARKTHRONE. Kaip atrodė visa ši kelionė, ar yra kokių kulminacinių taškų, kurie tau kelia ypač gerus prisiminimus?

Galvoju apie tą dieną, kai pasakiau, jog daugiau niekada nebegrosime gyvai – KO GERO, pats protingiausias žingsnis mano gyvenime, ir apie tai, kai mes pagaliau turėjome pakankamai pinigų įrašinėti Creative Studios studijoje, tai buvo didelis dalykas (ten įrašėme „A Blaze in the Nothern Sky“ ir „Under A Funeral Moon“), ir apie tai, kai 2005-aisiais gavome savo mini studiją, ir kai Tedas prisijungė prie grupės 1988-aisiais, taip pat kai praeitais metais, po 25-ių metų, atgavome savo repeticijų salę.

Interviu originalo kalba publikuotas čia:  http://eviglyttar.no/blogg/2016/10/14/gylve-fenris-nagell