Straipsniai

D.A.R — MORBID ANGEL palikuonys Lietuvoje?

2004.10.08 00:00, Adis

Pirmąkart panevėžiečių grupę D.A.R išgirdau tik vos prieš pusantrų metų, “Metalikono 2003” metu. Žinoma, pavadinimas buvo girdėtas iš anksčiau, bet nuogirdos buvo tokios blankios ir neaiškios, kaip ir dažno ilgaplaukio lietuvio galva po “gerai” atklausyto geležinio koncerto — “ai, DARai… nu, jie iš Kauno… ne, iš Panevėžio… groja kažkokį hardkorą ar tai pankroką… ne, pats negirdėjau…”. Būtent dėl tokios charakteristikos ir pačių įrašų nebuvimo ilgai absoliučiai nekreipiau jokio dėmesio į vaikinus iš lietuviškosios Čikagos. Atrodė, panašiai elgėsi ir nemažai kitų sunkiosios muzikos gerbėjų.

D.A.R — MORBID ANGEL palikuonys Lietuvoje? Nuomonė pasikeitė per minėtąjį “Metalikoną” — tai buvo energingas, ritmingas ir verčiantis, jei ne galvą kratyti, tai bent kalti kulnu į grindis, thrashas. Ar bent jau kažkas panašaus į tai. Iš visų tuomet man girdėtų naujokų jie įsiminė labiausiai — galbūt dėl to skirtumo tarp to, ko iš jų tikėjausi ir tarp to, ką “gavau”. Be abejo, nemaža dalim ir dėl pačios muzikos..

Kurį laiką su panevėžiečiais palaikėme ryšį tik elektroniniu paštu ir SMS žinutėmis. Girdėjau apie grupės sudėties pokyčius, taip pat siekė gandai ir apie pačios muzikos kitimą. Ir štai prieš kokį mėnesį vaikinai paskambina ir pasiūlo : “Įrašėme tokį kaip ir demo… artimiausiu metu būsime Vilniuje… gal norėtum perklausyti ?”. Žinoma, suėmė smalsumas.

Ir štai, albumas jau mano grotuve. Play. Ne, ne, ne, Stop! Ne tas diskas…. Išimu diską, patikrinu. Ne, visgi atrodo, kad tas… Vėl “play”. Ir aš susmunku į kėdę…

Gabalas, taip sutrikdęs mane, tetrunka dešimt sekundžių. Ko galima tikėtis iš grupės, padariusios savo demo įrašą? Žinoma, šnypščianti kasetinė kokybė — jau gal kiek ir atgyvena, bet visgi dar dažnai galima tokią išgirsti demo įrašuose. Bet muzika… Ar gali palyginus jauna grupelė groti taip, kaip groja Morbid Angel? Tiek ritmine, tiek technine, tiek brutalumo prasme? Ir dar — lietuvaičiai, kuriems, pagal populiariąją nuomonę, geriau susipilt į gerklę keliolika bokalų, nei nueiti į mėgstamos muzikos koncertą? Ne, ne, ir dar kartą ne!

Ar galima daryti tokius teiginius, išgirdus vos vieną gabalą, tetrunkantį vos kelias sekundes? Žinoma, irgi ne. Vilties galimybę susidaryti tikrą, tautiškai neigiamą nuomonę, dar yra. Ką gi, varom toliau.

Ir… pirmasis įspūdis neišsisklaido. Tiek antrasis gabalas, tiek vėlesni — visi sako tą patį… Sugeba plūgo broliai brutalą varyti, po velnių! Sugeba! Ir dar kaip! Visame įraše — tik trys instrumentai: mušamieji, bosas ir gitara. Ir žinoma, žemas, growlinantis vokalas. Muzikoje jaučiasi masė, energija, agresija ir neįtikėtinai aukštas susigrojimas.

Visuose gabaluose nuotaika ta pati — niūri, grėsminga, kuriama žemo gitaros skambesio, akustiško, tiesiog plienu žvangančio boso, masyvių būgnų dūžių ir žemo, growlinančio vokalo… Ne, vaikinai nepasižymi greitu tempu, priešingai — ritmas gana lėtas, masyvus, fundamentalus. Bosas tokį įspūdi tik sutvirtina. Apgrojinėjanti gitara patvirtina seną tiesą — pačios gražiausios soluotės priklauso tik death metalui! Vokalas galutinai užbaigia klasikinį brutal deatho paveikslą.

Brutalas — gerai, bet visgi ilgainiui viskas atsibosta. Ir čia vaikinai išsprendžia problemą. Gana neįprastu būdu — į klasikinį brutal death įmaišydami šiek tiek … hardcore rifų. Ir, po velnių, tai visai gerai skamba! Tiesą sakant, labai gerai! Muzika įgauna kažkokį naują atspalvį — išlieka tas pats monumentalumas ir gilumas, energija, bet kažkiek pasikeičia nuotaika…

Vaikinai instrumentus įvaldę tikrai gerai — kiekviename gabale pilna ir vokalinių, ir tikrai aukštos kokybės, įdomių instrumentinių partijų. Matosi, kad gitaristas Kostas nesėdi užsisklendęs vieno stiliaus rėmuose — demonstraciniame įraše galima išgirsti ir klasikinės muzikos elementų, ir “styvajiškų” soluočių.

Kažkiek keistai ir maloniai nuteikia suvokimas, kad dainų tekstų kalba — gimtoji. Kaip jau minėjau, kartais tai skamba tikrai keistai — net nebeaišku, kaip klausant kai kuriuos gabalus tampyti savo veido raumenis — ar vietomis šyptelėti, ar priešingai – su pasididžiavimo išraiška pritariamai linguoti galva? Galbūt ne visur tie tekstai tinka… galbūt kai ką derėjo daryti kitaip, ar atkreipti dėmesį į sąskambius, visgi balsas — irgi muzikos instrumentas, jį irgi reikia derinti, bet… kažkaip malonu, kad puoselėjama dar Lord Omnious pasėta tradicija — lietuviškajame undergrounde naudoti lietuviškus dainų tekstus.

Tiek apie muzikinę pusę, kuri, viską susumavus — mano nuomone, pavydėtinai gera. Dabar – apie idėjinę. Taip, man ji užkliuvo. Pripažinkit, gabalų pavadinimai “Juodo vabalo mirtis”, “Knysliukas”, “Parduota siela” skamba nei itin “deferiškai”, nei itin originaliai. Panašu, kad čia atsikartoja daugeliui lietuvaičių aktuali problema — originalių temų, vaizdingų lyrikų trūkumas. Didžioji dalis mano girdėtų / skaitytų tekstų — arba beviltiškai šabloniški, arba… pirmokiški. Matyt, idealių žmonių nebūna. Užsieniečiai jau apsimeta radę šios problemos sprendimą — arba darbo imasi tokie poetai-genijai kaip Chuck Shuldiner, Mikael Akerfeldt, arba tokie mistikai kaip Christofer Johnsson, arba… lyrikų tematika pasirenkami žymesnieji poetų/prozininkų kūriniai. Lietuviams, panašu, iki viso šito dar šiek tiek trūksta. Deja, DAR’ams kol kas — taip pat.

Ką gi, laikas sumuoti rezultatus. Muzika: kokybiška, techniška, atmosferiška, brutali — vertinčiau 5/5. Vokalas: reikėtų padirbėti — ne su pačiu balsu ar klausa, o su jo varijavimu, pataikymu “tinkamu laiku į tinkamą vietą”, tiesiog jo jutimu, o ne paprastu riaumojimu į mikrofoną — su laiku viso to tikrai įmanoma pasiekti. Vertinčiau — 3/5. Filosofinė, idėjinė pusė… aišku, nenagrinėjus lyrikų, o tik atsitiktinai nuklausius vieną ar kitą dalį iš tikro brutalaus growlinimo, sunku ką nors spręsti, bet iš tiek, kiek pavyko įsisąmoninti — na, 3/5, bet ir tai truputį patempiant į viršų…

O ką apie visa tai gali papasakoti patys DARai? Pateikiu jums mėnesio senumo pokalbį prie alaus vienoje Vilniaus centro skylėje:

Vaikinai, jūsų grupės sudėtis keitėsi itin intensyviai. Dėl ko vyko šie pokyčiai? Ar tai – tiesiog aukštesnės kokybės, geresnių muzikantų ieškojimas, ar… ?

Audrius: (susimėto ir žvilgteli į Kostą) tu pasakok…
Kostas: Pagrinde dėl dviejų dalykų — dėl kokybės ir dėl paties grojamo stiliaus pokyčių.
Audrius: Tai pat ir todėl, kad Panevėžyje normalių muzikantų nėra. Juk vis tiek — ir laiko reikia, ir kažkokio užsispyrimo… O neretai būna — į repeticiją ateina prastumt laiko, “durnių pavoliot”. Nerimta.

Kiek daugmaž laiko skiriate grojimui?

Kostas: Labai daug. Aš asmeniškai — jei per dieną būnu namie, tai visą laiką kažką grojinėju.

Tai yra, pareini namo, ir.. ?

Kostas: Na, daugmaž televizorių įsijungi ir — groji (juokiasi). O repeticijoms — na, dabar repetuojam intensyviai. Dėl savaime suprantamos priežasties (šypsosi).

Dabar apie įrašą. Kaip suprantu, čia jūsų pirmasis?

Audrius: Ne visai. Įrašų buvo ir daugiau. Bet pradžioje buvo visokios painiavos — mėtėmės nuo vieno stiliaus prie kito, viską bandėm… Įrašinėjom ir studijoje, ir repeticijose — po vieną, du gabalus. Įrašai, perklausai, pažiūri, kad visgi ne kas, imi kitą… Na ir taip, po gabaliuką, po gabaliuką…

Kiek gabalų šiuo metu esate paruošę?

(Abu susižvalgo)
Kostas: Penkiolika.

Kiek atsimenu, anksčiau grojot… sakykim, ne taip agresyviai. Kas įtakojo stiliaus keitimąsi?

Audrius: Šiaip aš asmeniškai visada klausiau death’ą. Bet grupėje buvo visokių muzikantų… Kai kurie norėjo grot lengviau. Bandėme būti demokratiškais (šypsosi)
Kostas: (svajingai) Mano svajonė… aš visada norėjau groti sunkesnę muziką…
Audrius: Na, tokia muzika… labiau prie dūšios.

Žodžiu, muzikos svoriui neigiamą įtaką darė ankstesnieji muzikantai? Jų nebeliko ir viskas susitvarkė?

Abu: (džiaugsmingai) Tikrai taip!

O ką dabar patys klausot? Kokias grupes galėtumėt įvardinti kaip mėgstamiausias?

Audrius: Hehehe (patenkintas išsišiepia). Brutal Truth, Kataklysm.
Kostas: …Suffocation…
Abu: …DEATH!!!
Kostas: Deicide man labai… Na, ir Steve Vai.

Kiek dabar narių yra šiuo metu grupėje?..

Audrius: Trys. Aš — Audrius — boso gitara ir vokalas, Kostas — gitara ir Artūras — mušamieji.

… ir kokią aparatūrą naudojate?

Kostas: Neseniai nusipirkau Jackson PS2 modelį ir įsidėjau DiMarzio nuėmėjus. Na, ir Marshall gitarinis kubas.
Audrius: Kai grojau su gitara, tai grojau su BC Rich Iron Bird, dabar — su Musima. Ir — Peavey kubas. Artūro būgnai — Tacton.

Ar dar, be DARų, esate kur nors groję?

Audrius: aš – ne.
Kostas: Aš Panevėžyje bandžiau prasukt vieną projektėlį, bet taip ir niekur nebuvom pasirodę.

O dabar — dėl pavadinimo. Ko dėl toks, kaip atsirado? Ar čia koks nors senas pamirštas true dievas, ar kokios nors lovecraftiško/okultiško rašmens tarimas, ar dar kas?

Audrius: (kukliai nuleidžia akis) Ne… Ir patys suprantam, kad pavadinimas ne per geriausias, bet… Tiesiog pačioj pradžioj mums prireikė labai greitai ir staigiai pavadinimo, tai pasielgėm tradiciškai – sudėjom visų tuomet grojusių muzikantų vardų pirmąsias raides, ir štai… Aišku, kartais aiškinam kaip “Dėjom Ant Renginių”, po kokio lievo koncerto…
Kostas: arba “Dėdė Audrius Rūko”…

…ir visa mistika išblėso…snifff.. Ok, kiek koncertų jau esatę atgroję?

(Vaikinai vėl susižvalgo)
Kostas: Jau su manim vien apie dvidešimt…
Audrius: (užverčia akinius į žydrą dangų ir mintyse matyt skaičiuoja) Apie keturiasdešimt, turbūt.

Ir nuo kada grojate?

Audrius: Nuo 1997-ųjų rudens. Na, bet tai kaip mes ir “pradėjom”… sėdėjom kieme ir kalbėjom: “reikia sukurti grupę…”. Neturėjom nė žalio supratimo… iš pokalbio su draugais išsirutuliojo, tiesiog. Truko ilgai, nes buvom visiškai nepatyrę. Kiti – ateina jau kur nors groję, jau žino, kaip viskas turi būti per repeticijas, ko nori, galų gale, na, ir panašiai… O mes… kol visa tai išsiaiškinom…

Na, bet visgi pasiekėt savo. Ir netgi labai aukštai, kaip man atrodo. O dabar toks klausimas — apie ką yra jūsų kūryba? Jei taip pristatyt žmogui, kuris nežino jūsų lyrikų? (o tokių – juk dauguma)

(Vaikinai akivaizdžiai sutrinka. Pasvarsto, nuryja po porą gurkšnių alaus…)
Audrius: (nedrąsiai) Apie gyvenimą…

Štai taip. Belieka laukti, kaip visa tai skambės gyvai – jau šį savaitgalį. Aišku, blogiausiu atveju, jei pasirodymas koncerte visiškai neatitiks visų gėrybių bei blogybių, suminėtų šioje recenzijoje — galėsiu bandyti gintis “netikusiu garsistų darbu koncerto metu”.

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus