„Black Spring Fest II“ – pavasario linksmybės

Taip pat skaitykite: „Black Spring II“ Kaune – lietuviškai lenkiško pavasario ypatumai >>

Jau saulelė besileisdama budino svietą,
Ir žiemos šaltos tūsus pamiršdama juokės.
Šalčio pramonė su ledo takais sugaišti pagavo
Ir putodams pops visur į nieką pavirto.
Tuo gatves lietūs drungni niaurastingai drengė
Ir bliakerius visokius iš numirusių šaukė.

Jei gerb. K. Donelaičio laikais jau būtų egzistavę „fūzuotos“ kanklės, „Metų“ pradžia galėtų skambėti maždaug taip. Tačiau perkeltas į nūdieną, šis tautos šviesuolis ko gero sunkiai suvoktų, kad pavasario pradžią Lietuvos širdyje galima švęsti tokiu būdu ir nustebtų, jog gamtos pabudimo sutiktuvės vyksta uždaroje patalpoje, gausiai apsirėdžius juodais apeiginiais rūbais, vargiai besiasocijuojančiais su „gyvybe, žeme“ ar kitais protėvių simboliais. Po tokio retrospektyvinio žvilgsnio į galimas kultūrines-istorines Lietuvos alternatyvas, vis dar apimtas poetinio įkvėpimo, toliau žingsniuoju ne itin pavasariška, darganota, bet jau besniege gatve, dairydamasis prasprogusių žibučių ir mintyse bandydamas sudėlioti kokį modernesnį, būsimo vakaro nuotaikai pritinkantį posmą, tačiau gaunasi tik skystokas ketureilis:

Bliak, pavasaris atėjo
O, šėtone, kaip gražu
Štai patrankos nuaidėjo
Pasidarė tad tamsu…

…esant precedentui, visada norisi palyginti, tačiau šiuo atveju tai daryti ne itin verta – kaip speed metalo nuo doomo skiriasi šįmetis ir pernykštis renginiai. 2007 m. žodis „black“ pavadinime galėjo reikšti ir tamsą, ir niaurastį, ir Afriką ir dar maža ką. Dabar gi tvirtai su pavadinimu susisiejo ir metalo požanris, kurį, su viena malonia išimtimi, „tvojo“ visos vakaro grupės. Festivalio vardą išgrynino ir renginio data – pernai siautėta savaite anksčiau, žiemai de jure dar nepasitraukus iš Lietuvos teritorijos. Tačiau svarbiausia – pasikeitė renginio patalpos, nebeleidžiančios lyginti „DžemPub“ (su savo specifiniu scenos išdėstymu) ir „Los Patrankų“, labiau pritaikytų festivalinio masto renginiams tiek erdvės, tiek techninių galimybių prasme.

Tačiau klubas, o tuo pačiu ir organizatorių iš KTU TSC SA lūkesčiai pasirodė kiek didoki – entuziastų susirinko gerokai mažiau nei buvo galima tikėtis. Vaizdelis viduje ypač sublogdavo masinio „perekuro“ tarp pasirodymų metu. Sunku tikėti, jog tamsos pasiilgusias sielas atbaidė prastas oras (teigiamoje temperatūroje juk itin sunku pasiekti „grim and frostbitten“ lygį) ar renginio kaina (nebent daugelis itin rimtai sureagavo į numestą komentarą ferrum.lt apie „Tiketą“ ir 80 Lt vertės apiplėšimą). Taip, „DžemPube“ tuo metu vyko „Neformos diena“, tačiau sunku patikėti, kad triženklis žmonių skaičius plėšėsi tarp šių stilistiškai itin skirtingų renginių, galiausiai pasirinkdami pastarąjį. O gal tai reiškia, kad black metalo gerbėjai Lietuvoje tiesiog numirė, t.y. išėjo klausytis deatho?

Vildamasis, jog situacija iki koncerto pradžios pasitaisys, pilu į save ne labai skoningą (nors prieš Utenos produkciją neturiu nieko prieš) alų, stengdamasis nuplauti ne itin malonią patirtį prieš įžengiant vidun. Rūbininkas rūgštoku veidu rodė šiokį tokį nepasitenkinimą susirinkusiu kontingentu, nenoriai aiškino specifinių rūbinės numeriukų patikimumo principus įdomaujantiems klubo klientams. Pats bandydamas pasidėti paštininko krepšį ir akivaizdžiai laikydamas jį prieš save, gavau išraiškingą klausimą-suburbuliavimą „Ko nori?“ ir progą paaiškinti savąsias stoviniavimo intencijas. Apsauga renginio metu elgėsi gana padoriai, mano apžvalgos lauke nekilo jokių rimtesnių incidentų ar nesusipratimų, o veikėją, prigulusį pailsėti net neįpusėjus vyksmui labai tvarkingai išnešė iš salės. Tačiau kuo jis buvo išlydėtas – keiksmu ar spyriu – nemačiau, todėl susilaikau nuo galutinio apsauginių įvertinimo balais. Barmenai buvo normalūs, tačiau normalesnio ar tamsesnio alaus pasiūlyti, deja, neturėjo. Tad neišvengiamai čiulbesį už klubo patalpų skatinti padėjo visų mylimas, sparnus suteikiantis (akivaizdus to patvirtinimas užfiksuotas NAHASH pasirodymo metu) pavasario šauklys „šVYTURĖLIS“.

Belaukdamas pradžios netikėtai priešais nosį išvystu man CD brukantį asmenį. Dėl patirties su krišnaitais, po įbrukimo siūlančiais „paaukoti kiek gali/išeina/negaila“, jis beveik sukelia atmetimo reakciją. Gaudamas šį demo CD pasijutau kaip senais „be ryšio“ laikais, kai informacija ėjo tai iš rankų į rankas, tai iš lūpų į ausį. INCINERATE INFECTION – skelbė užrašas ant baltai užpurkšto paviršiaus. Nustebau, jog tai lenkai naudojasi proga apšviesti kaimynus. (Grįžęs namolio ir atnaujinęs antivirusinę programą, įkeliu šią negirdėtą infekciją į kompiuterio diskasukį. Paklausius sukilo klausimas – ar kažkurią iš kitų 2-jų Lenkijos desanto grupių galėjo pakeisti šis deginantis užkratas, ar ne? Tačiau skambesys iš pusėtinos kokybės įrašo, neturint įspūdžio, kaip tai nuaidėtų/atrodytų gyvai, neleidžia apsispręsti. Be to, grupė MySpace skelbiasi grojanti deathą, tačiau po koncerto vis dar pajuodę neplautos ausys suprato tai kaip blacką.)

Tačiau laikas nelaukia ir ~19:20 ant scenos išdygę jaunieji DARK RAVAGE ima čiupinėti savo instrumentuotę, sudarydami lyg garso patikros, lyg koncerto pradžios įvaizdį. Keista, kad pradžia be jokio įžanginio organizatoriaus ar frontmeno Necrontyr žodžio. Gal jo tarimas būtų tikras nusižengimas sceninio įvaizdžio reikalavimams? Mat vieninteliai MANDRAGORA bandė aktyviau šnektelti su klausytojais. Įpusėjus pirmam gabalui publika ima reaguoti į kiekybinius pokyčius scenoje ir rinktis josios prieigose, tačiau didelė dalis tingiai lieka parteryje ar balkone, iš kur dėl dėkingo patalpos išplanavimo viskas aiškiai matėsi – betrūko tik teatro žiūronų nuomos punktelio šalia atributikos ir „Inferna Profundus“ muzikos įrašų krautuvėlės.

Nors pažiūrėti ir nėra labai į ką. Energijos bent kažkiek rodo vienintelis vokalistas, kiti veikėjai statiški, o ir aprangos vienintelis „bliakovesnis“ akcentas – dygliakiaulių medžioklės trofėjai – puošė vieno Necrontyr galūnes. Vokalas „iškeltas“ ir girdisi puikiai (sic), tačiau apogėjinio spygsmo metu (garsistas galbūt tikėjosi žemo kriokimo ir nepasiruošė aukštesniam registrui) net rėžė ausį. Bosas aiškiai skambėjo greičiau dėl vienintelės monotoniškai rypavusios gitaros nesugebėjimo jo užgožti. Antrame ar trečiame gabale būgnininkas primena apie save, aktyviau sududendamas per turimą TAMA dvibačkį ir kitus rakandus. Ir ne veltui – mat kartu su vokalu būdami labiausiai „iškelti“ turėjo progos kažkuo nustebinti publiką. Tačiau nustebti nebuvo lemta – visos dainos ne itin skyrės viena nuo kitos. Kita vertus, „seno kirpimo“ juodmetalis gal ir neturėtų klaidžioti eksperimentų brūzgynuose, bandant pateikti kažką nepatirto. Žvelgiant į Renatos Drukteinytės foto, DARK RAVAGE atrodo geriau ir efektingiau nei koncerto metu – nesimato nei siaubą kėlusios epileptinės blykstės, kurį laiką spinduliavusios labai jau blogą energiją, nei pačios monotonijos, tvyrojusios pasirodymo metu. Tačiau, kaip parodė vakaro tąsa, garso kokybė ir apšvietimas ilgainiui tapo vienais didžiausių renginio pliusų.

Po neilgos pertraukos – MANDRAGORA. Girdėta seniai, tad labai įdomu pamatyti pasikeitusiu sąstatu, neišvengiamai koregavusiu ir skambesį, ypač nekantrauju išgirsti naująjį vokalinį sprendimą (Juk Arvydo vienas mėgstamiausių kūrinių – jau minėti Donelaičio „Metai“, tad slapta viltis išgirsti šio eilėdarininko įtakos nenyko iki pat galingo ir žemo, jokių death kanonų nelaužančio krioktelėjimo). Gyvai jų pasirodymą mačius prieš kelis metus dar tebegyvavusioje „Galeroje“ ir teturint miglotus prisiminimus, atrodo, jog padaugėjo brutalumo, masės ir sumažėjo melodijos. Sudžeržgus pirmiesiems „jėgos akordams“, spėriai padaugėja ir publikos, atsiranda galvapurčio apraiškų, tačiau „žiūrovų mase“ to niekaip nepavadinsi, net ir pridėjus dvi vietinės faunos juodai apsirengusias merginas (gal buvę gitaristo Rimo mokinės?) su ironiškomis, interpretuojant tas mimikas optimistiškai, šypsenėlėmis veide stebėjusiomis pasirodymą.

Jaunojo vokalisto, kartu su apynaujais gitaristu Kirilu ir ex-GROLiu bosistu Mindaugu, smagiai kirtusio per amžiaus vidurkį (neaišku, kaip jis pakils/nusileis po pamainos ritmo palaikytojui Emiliui „Samčiui“ Mamedaičiui, nusprendusiam po šio koncerto nebemaišyti bendrojo grupės viralo, atradimo), vokalas kiek paskendo bendrame ūžesyje, garsistui tarsi nesureagavus į pažemėjusį balso toną. Arba sunkiau girdėjosi tiesiog dėl pasirinktos stovimos vietos scenos kampe. Apšvietimas vis dar chaotiškas, tačiau bent jau apsieita be publikos akinimo klaikiąja blykste. Gitaristas Kirilas, užuot besirūpinęs vien ritmu, nepasikuklina išpjauti ir aukštesnę natą sweep picking būdu, pridėjusiu sveiko skubotumo soliakui. Deja, vėliau sekęs tapping nebuvo vertas R. Laginausko patapšnojimo per petį. Pasigardžiavimui grupė „kala“ SLAYER „Seasons In The Abyss“ koverį, griausmingai, su šėlsmo nestokojančiu publikos palaikymu užbaigusį pasirodymą. Lyg ir norėtųsi biso, susirinkusieji atrodo pasirengę dar papurtyti makaules, tačiau priešaky – dar 4 grupės..

Šįkart pertrauka jau ilgesnė – matyt, dėl pirmąkart vakaro metu veiduose pasirodžiusio „korpspeinto“. ARGHARUS. Įvaizdis niaurus, šiurkštus, lydimas jau nebe atmosferiškos, monotoniškos, bet energijos, pykčio, veržlumo pilnos muzikos – puikus užtaisas šėlimo pratęsimui. Tačiau bekratančių galvą (pogo taip niekas ir „neišgimdė“ per visą vakarą) lyg ir sumažėjo, tarsi išskiriant atėjusius paklausyti MANDRAGOROS ir blacko. Per šį pasirodymą jau stovint centre, kur apkaltinti garsu gali tik patį garsistą, viskas (net ir pagaliau sureguliuotas ir prie atmosferos prisidedantis apšvietimas) „išnešė“ kaip reikiant – dviejų gitarų jėga čia pasireiškė aiškiausiai (galbūt DARK RAVAGE būtent to dabar labiausiai trūksta?). Grupelė fanų bandė kompensuot plaukų netektį šūksniu-skanduote „Šiauliai! Šiauliai!“, tačiau vyrai, nepaisydami sumenkusio palaikymo, pademonstravo ką sugeba, priversdami susimąstyti, kas spėjo daugiau patobulėti – DARK RAVAGE nuo 2003 m. ar ARGHARUS nuo 2006 m. prasidėjusios rimtos koncertinės veiklos? Vertinant albumus pastarieji juk yra split CD kartu su LUCTUS teišleidę, o vilniečiai – albumą užsienyje. Tačiau matosi, kad grupės taiko į skirtingomis nuotaikomis atmieštą blacką, todėl toliau lyginti šias Lietuvos black scenos viltis nėra daug prasmės.

Po ilgoko „saundčeko“, pademonstravusio, kad pirmąkart bus rimtesnių problemų su garsu, scenoje – NAHASH. Pasirodymas, kurio dauguma pragariškai laukė – seniai begroję, seniai kažką naujo išleidę, tačiau dar puikiai iki smulkiausių detalių atsimenantys, kaip atlikti šėtoniškas apeigas. Scena paskęsta tirštoje migloje, iš kurios, apšviesti blausios šviesos (13 kartų valio apšvietėjui!) išnyra keturi tamsos kariai, gobtuvais pridengę savuosius veidus, iš kurių galima išskaityti tik viena: tai Karas, Badas, Maras ir pati Mirtis. Taip prasidėjo atmosferiškiausias, įvaizdiškiausias pasirodymas iš visų tądien scenon lipusių grupių, o gal net jas kartu sudėjus. Tačiau kolegos frazė „NAHASH scenoje atrodo gerai, bet skamba nestebuklingai“ pasitvirtina – iki visiško pasijutimo kaip 666 danguje pusę pasirodymo trūko dvigubos gitarų jėgos, rodosi, turėjusios prišaukti visus dar Donelaičio laikais pamirštus demonus. Bosas savo specifiniu skambesiu (fantazuojant galima sutapatinti su pragaišties varpo dūžiais esant sulėtėjusiam kapojimo per storastygę greičiui) buvo ryškus bei akivaizdus kaip ir pats bosistas, tačiau jam vienam, deja, nepavyko užpildyti šios aukštesniųjų dažnių spragos.

Po kelių ilgų kompozicijų (tuo NAHASH išsiskyrė iš kitų vakaro grupių) vėl trumpam grįžtama prie garsatikrio, beviltiškai bandant pataisyti padėtį, tačiau šįkart gitaroms atsiradus, dingsta šėtoniškasis vokalas ir galiausiai tampa aišku, jog, kreipiant dėmesį į skambesio „kokybę“, užuot atsidavus tamsių, chaotiškų, bet techniškų ir negailestingai greitų rifų, su niekuo nesupainiojamo boso vibracijoms, visą pragaro mašiną palaikančių būgnų dundesiui ir šaižiai grubiam užkalbėjimui iš vokalisto lūpų, pasirodymu taip ir liksi nusivylęs. Tačiau šalimais siautėjęs asmuo su grupės logo papuoštu džemperiu parodo, jog ne garso kokybėje ar atmosferoje čia esmė – užšokęs ant scenos ir emocingai judindamas galūnes jis, it puolęs angelas, sklendžia žemyn į negausią žiūrovų minią, šiaip ne taip sugebančią jį sulaikyti nuo akrobatinio žnektelėjimo į grindinį. Tikėdamas publikos galia, po kurio laiko jis pakartoja tą patį, tarsi bandydamas savąja šėlimo nuotaika užkrėsti vis dar ne headbanginančius, o įdėmiai klausančius. Deja, po trečio bandymo tapo aišku, kad publikos jau nebepavyks išjudinti.

Kaip vėliau paaiškėjo, kauniečiai naudojo sintezatorinį įrašą kaip atmosferos priedėlį, kuris, sumišęs su nuslopusiomis gitaromis, sudarė tą specifinį skambesį. Vokalistas Xe Xe Chax Heyatha Zhaiyrhous (trumpiau – Vytas) kažkiek M. Mansoną priminė tamsoje, tačiau tai tik eretiškas pirmąkart matančio šią grupę asmens pastebėjimas. Vien Vyto aukštai sukelta gitara sudarė niekingus žmogystas šienaujančio dalgio laikymo įspūdį, o ne kokio muzikos instrumento. Iki Prisikėlimo bažnyčios baltuojančios šviesos užtemdymo betrūko, kad iš rato formos apšvietimo konstrukcijos pasirodymo metu imtų šviesti prožektorių pentagrama su grupės logotipu viduryje – tokios apeigos tat vyko naktį tą juodžiausią iš juodų. Galbūt „Samtis“, užsiimantis profesionalios garso ir vaizdo technikos montavimu, galėtų padėti ir su patrankų žiedo pavertimu pentagrama kitais metais? Nes be NAHASH kitų metų festivalio aš imu nebeįsivaizduoti.

Po aukštai kartelę svečiams iškėlusio pasirodymo ilgoka pertrauka, per kurią groja ryškiai paties garsisto parinkta vietinė „chilloutinė“ muzika, o po jos – sceniniu įvaizdžiu (bet toli gražu ne padarytu įspūdžiu) su NAHASH vieninteliai tą vakarą galėję nesivaržydami varžytis – lenkai ENCLAVE. Kaip iš jau realių, apčiuopiamų klavišinių atrodė, turėtų čia būt ne tik energijos, bet ir simfoninės atmosferos, tačiau pasitvirtino sena klavišininkų „spaudyk nespaudęs – vis tiek nieks negirdi“ taisyklė ir tai, ką mums paruošė energingasis klaviatūros korifėjus, pavykdavo išgirsti per intro ar outro, nutilus kitiems instrumentams. Tačiau scenoje atrodė labai guvus, to nepaneigsi.

Suodžiai, grandinėmis suveržtas bosisto kūnas, tarsi bandant neišleisti viduje tūnančios piktosios dvasios, dygliai dygliukai ir bekompromisis, traiškantis ausų kremzles ritmas ir frikcinis ausų būgnelių durstymas aštriais it Cerberio iltys rifais kartu su ARGHARUS tapo šio vakaro tamsoje žibėjusiomis nenustygstančiomis žaltvykslėmis. Vien ko vertas vokalisto kūtvėliškas, persprogęs veidas, primenantis pagiringą ROB ZOMBIE, prispaustą visų gamtinių reikalų vienu metu. Buvo net numesta radikalesnė frazė, siūlanti pačirškinti krikščionis, į kurią publika dėl negausos vangokai ir atsakė, o deginančių žvilgsnių, mestų Prisikėlimo bažnyčios pusėn irgi nebuvo pastebėta. Garsas visai true, kaip ir viskas koncerto metu. Prisiminęs alų pamanau, jog „šVYTURIO Degintas“ nebūtų taip greit dingęs iš prekybos taškų ir „kabokų“ kranų, jei ENCLAVE būtų atvykę Lietuvon kiek ankščiau – korpspeintas ir suodžiais išmaknoti kūnai grupės narius vertė lyginti su ką tik iš ugnies išnirusiomis pragaro išperomis – tetrūko tik liepsnojančios projekcijos už nugarų ar Rammsteiniškų ugnies efektų. ENCLAVE albumo „Trūnijimo rojus“ kažkaip neužsimaniau įsigyti, nors ten gal būčiau labiau išgirdęs per koncertą mistiškai dingstančius ir atsirandančius tik spengiant tylai klavišinius. Gaila, antrajam gitaristui neatsirado akivaizdesnės vietos, vis už nugaros vokalo slėpėsi, tarsi pats bijodamas net akies krašteliu pažvelgti šiam į veidą. Aišku, visame šitame įvaizdyje galima įžvelgti pozos, komiškumo ir į antrą vietą statyti ARGHARUS, kurie irgi nepasibodėjo visas juoda spalva nepridengtas vietas patrinti odą išlavoninančiu balikliu.

Vakaro finalininkai savo skambesiu sužavėjo galbūt didesnį dar negausesnės ištvermingiausiųjų bliakerių šutvės kiekį nei ENCLAVE, tačiau įvaizdžio nebuvimas ir su melsvais džinsais keistai koreliuojantis vokalisto „korpspeintas“ (beigi niekaip nepablyškinti apnuoginti torsai) leidžia pagirti nebent pačią muziką, skambėjusią energingai ir piktai, nepaisant ypatingo vokalisto-gitaristo stovio, ryškiai išduodančio intensyvią užkulisiuose atliktą lyginamąją lietuviško-lenkiško alaus analizę. Ech, ta headlinerių dalia – laukti… bet kuriuo atveju, vakaro desertu „juodasis šokoladas“ šio pasirodymo tikrai nepavadinsi. FURIA geriau būtų sugrojusi (nes būtų mažiau „pritvojusi“) trečia, tada po jų – energingasis ENCLAVE šou ir vakarą užbaigiantys mistiškieji NAHASH.

Po 6 ar 7 kompozicijų, vokalistui spėriai išsvirduliavus iš scenos, tarsi pamiršus analizės išvadas, po neilgos pertraukos vienas organizatorių siūlo likti siautėti iki 4 ryto, po kelių sakinių laiką sutrumpina jau iki 3-jų, matomai išvydęs ir be „korpspeinto“ perbalusius personalo veidus, tačiau, kai iš negausiai susirinkusiųjų dalis išėjo dar prieš pasirodant lenkams, kalbėti apie siautulingą postvakarėlį tiesiog neišeina, nors varu varyki. Tiesiog įvyko ramus, betarpiškas pasišnekučiavimas prie apskritojo stalo, o lauke – šioks tos bendravimas su ENCLAVE kompanija. Kiek teko nugirsti „būgnioro“ pasisakymų, jis nesijaudino dėl nedidelio palaikančiųjų kiekio, kaip tik pagyrė renginio organizatorius, nors kažkodėl iki galo nežinojo (ir apie valandą laiko stoviniavo dar žiema atsiduodančiame lauke), ar važiuos tiesiai į Lenkiją, ar nakvos kažkur Lietuvoje. Tikėkimės, ši grupė dar ras progų grįžti, su savimi pasiims ir INCINERATE INFECTION, o FURIA komandai paskolins dalį savo makiažo ar bent jau batų tepalo išteklių, kad renginio pranešime spaudai žadėta mistiška nuotaika gautųsi.

Po renginio tapo aišku, jog trečiojo „Black Spring Festo“ laukti dar ir kaip verta. Net jei tai būtų NATASH, DORK RAVAGE, MANTIKORA, ENCLOVE, FŪRA ar kiti mums dar negirdėti, iš tikro pogrindžio išlindę metalo puoselėtojai. O po jo sėkmės bus galima pagalvoti ir apie kitus metų laikus – vasaros darbus, rudens gėrybes ar žiemos rūpesčius. O tuo tarpu stay true and B brutal!!! \m/