BLACK CRANE „Leaving the Nest“ – progresyvus miražas

Tęsiame lietuviškų naujienų pristatymą. Kaip bebūtų keista, tai antras albumas iš eilės, turintis sąsajų su terminu „progresyvus“. O gal tik norėtų turėti?

Į kiekvieną diską iš mūsų šalies žvelgiame lyg pro padidinamąjį stiklą. Dėl šios priežasties BLACK CRANE pristatinėti turbūt nereikėtų. Tuo labiau, kad ir pats kolektyvas vienokiomis ar kitokiomis priemonėmis apie save jau pasiskelbė. Bet nevyniokime vatos į popierių – prie reikalų.

Iškart galiu pasakyt, jog dar prieš kurį laiką išgirdęs pristatomuosius „Leaving the Nest“ kūrinius supratau, kad albumas bus kitoks. Šiuo atveju tas „kitoks“ – ne išsiskiriantis, ne originalus, bet greičiau minkštiklis trūkumų užglaistymui. Kolektyvas teigia grojantis progresyvaus roko ir metalo mišinį. Iš esmės negaliu nesutikti, nes:

a) Muzikinės partijos – ne naujokų lygmens.
b) Instrumentų „nesusikalbėjimas“.
c) „Kitokie“ sprendimai.

Jei šiuose punktuose sugebėjote įžvelgti dalį ironijos – jūs visiškai teisūs. Kitoms ausims gali pasirodyti kitaip, bet albume man du labiausiai kliūnantys dalykai – kokybė ir instrumentuotė. Daugelyje dainų nerandu ryšio tarp gitarų ir boso partijų. Kaip jau ir minėjau, jos nėra paprastos, primityvios, bet gal čia ir glūdi visa esmė? Toks jausmas, jog vyksta savotiška kova tarp muzikantų, kuris geriau, įdomiau sugros, bet pamirštamas pagrindinis dalykas – suderinamumas ir bendra harmonija. Rodos ir stengiasi visi iš peties, ir netrūksta įvairumo, efektų. Bet gal nėra nuoširdumo?

Kalbant apie įrašo kokybę, jos čia akivaizdžiai trūksta. Tiek ir būgnų skambesiui, tiek ir bosui. Beje, dar pasigendu intensyvumo, masyvumo, energijos, balanso ir paprasčiausio „kablio“. Kartais susidaro vaizdas, jog gitaros partijos įrašytos tiesiog „jam session“ metu, per daug nesigilinant, ką daro kiti. Nežinau, nesu specialistas, bet gal taip ir turi būt tokiame stiliuje?

Neabejoju, jog nekantraujate išgirsti nuomonę ir apie vokalą. Nieko naujo – jis kitoks. Turiu prisipažint, jog nepaisant akivaizdžių neišdainavimų ar tų pačių „neatitikimų“, Adomo balsas man patiko. Jis savotiškas, o tas disonansas kartais tampa savaip patrauklus. Tačiau vis vien manau, jog vokalines partijas dar reikėtų brandinti ir tobulinti, daugiau dėmesio skirti balso lavinimui. Bei anglų kalbos tarčiai, nors čia – amžina lietuvių problema.

Nereikėtų pagalvoti, jog diske matau tik neigiamas puses. Jokiais būdais. Yra keletas kūrinių, kuriems negalėčiau pritaikyti visų pirmiau pareikštų priekaištų. Na, tarkim, kad ir „Tearing the Steps“ – greitas, pakankamai energingas kūrinys, bosas su gitara puikiai dera. Plius galima rasti ir įtakos iš kitų stilių. Tarp vertingesnių dainų pridėčiau „Solitude the Great“ bei „Greiti Ąžuolai“. Pastarąjį, beje, vertinčiau kaip geriausią „Leaving the Nest“ kūrinį.

Nepraleisiu progos aptarti idėjinę tekstų pusę. Nostalgija, laiko tėkmė ir iš to išplaukiantis dramatizmas – būtent tai, kas, mano nuomone, tokio stiliaus muzikai labai tinka. O visam tam perteikti pasirinkti gamtos simboliai – labai sveikintini. Būtent idėjinė pusė būtų vienas iš didžiausių šio albumo kozirių.

Negaliu pasakyti, jog pirmas blynas visiškai prisvilęs, tačiau anaiptol ir ne itin vykęs. Tobulėti tikrai yra kur, svarbu žinoti – kuria kryptimi. To ir palinkėsim.

Ir visiškam „skaidrumui“: balas – už idėją, dar vienas – už Lietuvą, kitas – už „Greitus Ąžuolus“. Ir du pliusai už keletą kozirių.

Vertinimas: 4/10

BLACK CRANE „Leaving the Nest“
Self Released, 2008

1. Solitude the Great
2. This Time
3. Bad Symphony
4. Stallion of Steel
5. Waiting for You
6. Black Tea
7. Greiti Ąžuolai
8. First Day of Winter
9. Tearing the Steps
10. Dance of the Crane

Su grupės kūryba galima susipažinti www.myspace.com/craneblack.