ALEX SKOLNICK – tarp thrash, heavy ir jazz

Jei kokio nors geležgalvio paklaustum, ką jam sako vardas Alex Skolnick, jis greičiausiai: a) gūžteltų pečiais, b) atsakytų “a, TESTAMENT!”. Deja, tai toli gražu ne viskas, ką galima apie tokį asmenį pasakyti. Švelniai tariant, vyrutis Aleksas — vienas įvairiapusiškiausių elektrinės gitaros virtuozų, nematantis didelio skirtumo, ką groti – melodingą heavy, piktą thrash ar… svinguojantį džiazą.

Pasakojimą pradėsiu nuo dar vieno garsaus gitariūgos – Joe Satriani. Galvojate, jo mokiniu buvo vienintelė įžymybė, Steve Vai? Cha! Taip, Aleksas irgi mokėsi groti pas dėdulę Joe. Mokslus pas jį pradėjo nuo keturiolikos metų, bet gitara brazdinti (tiksliau, ne brazdinti, o jau pakankamai rimtai mokytis) ėmėsi nuo devynerių. Tais laikais didžiausią įtaką jaunajam Skolnickui darė tokie tuometiniai gitaros dievai, kaip VAN HALEN (beje, kaip teigia pats Aleksas – Edo grojime jam buvo įdomiausia ne žymieji “tappingai”, kuriuos tada visi stengėsi mėgdžioti, o… bliuzinė rifuotė), Jeff Beck, Johny Winter, Randy Rhoads, Eric Clapton, na ir žinoma, Jimi Hendrix.

Taigi 14-os metų vaikinas “studijuoja” pas maestro Satriani, o vos po dvejų metų jis sulaukia pakvietimo į grupę, pradėjusiose jo vardo garsinimą visame pasaulyje. Taip, vos būdamas 16-os, Aleksas gauna pakvietimą prisijungti prie TESTAMENT (iš grupės pasitraukia Steve Souza, gavęs kvietimą prisijungti prie EXODUS ir palaikęs pastarąją kompaniją perspektyvesne už tuometinius TESTAMENT). Ir nors tarp Alekso bei likusių TESTAMENT narių egzistuoja šioks toks amžiaus skirtumas – tuometinių TESTAMENT amžiaus vidurkis yra apie 20 metų (veiksmas vyksta 1985-aisiais) – keletą metų viskas einasi kaip ir neblogai. Kaip žinia, pirmasis TESTAMENT blynas išeina 1987-aisiais, ir per kelerius metus šie Bay Area trašystai išleidžia keturis tikrai stiprius, bet ir pakankamai skirtingus albumus. Publika juos mėgsta, bet Aleksas, kaip bent jau teigia vėlesniuose savo interviu, pradeda jausti “stilistinių rėmų suvaržymus”. 1992-aisiais išleidžiamas “The Ritual”, tuometinių kritikų vertinamas labai jau skirtingai. Iš tiesų, albumas vietomis net panašesnis į heavy nei thrash metalą. Po kritikų įvertinimų (o kai kurių šaltinių teigimu – dar ir iš ankstesnių laikų) įtampa tarp grupės narių, natūralu, kyla. Į Alekso pusę net pradeda skristi tokios pastabos, kaip “tu pernelyg melodingai groji”… Tiesą sakant, dauguma, artimiau pažįstantys TESTAMENT kompaniją, Aleksą laiko brandžiausiu visoje toje chebroje, nors už daugumą jis jaunesnis visais ketveriais metais. Galų gale Skolnickas supranta, kad jis jau pilnai realizavo save thrasho rėmuose. Toliau seka atsisveikinimas jo paties iniciatyva – visiškai ramus, mandagus ir pakankamai draugiškas. Kai kurie artimi Alekso draugai net stebisi, kaip čia taip ilgai jis ištvėrė su TESTAMENT…

Akivaizdu, kad tokio lygio gitaristas be darbo nelieka. Deja, Aleksas darbo gauna gana tragiškomis aplinkybėmis. 1993-aisiais, vienoje jau pakankamai žinomoje progressive heavy grupėje SAVATAGE įvyksta tragedija. Grupės branduolys, brolių Jon ir Criss Olivia tandemas, praranda vieną narį – girtas vairuotojas mirtinai sužaloja Crissą, grupės pagrindinį gitaristą. Broliai buvo sutarę, kad, net jei vienas kuris nors iš jų žūtų, kitas jokiu būdu neturi nutraukti grupės veiklos, tad pagrindiniu grupės gitaristu pasikviečiamas Aleksas.

Iš pradžių į vyruką žiūrima ir jis pats jaučiasi labiau “samdiniu” nei nuolatiniu grupės nariu, bet SAVATAGE jį gerbia. Ilgainiui net atsiranda siūlymai tapti pilnateisiu grupės nariu, deja… Deja, SAVATAGE jau turi kūrybinį branduolį, tad Skolnickui, nors ir labai gerbiamam asmeniui, belieka ne kompozitoriaus, o tegul ir paties aukščiausios klasės, bet visgi tik atlikėjo rolė. Be to, artėjančią bendradarbiavimo atomazgą lemia ir geografiniai veiksniai – SAVATAGE bazuojasi Floridoje, Aleksas tuo metu yra vis dar Kalifornijoje. Viskas baigiasi tuo, kad Skolnickas sudalyvauja 1994-ųjų (“Handful of Rain”) albumo įrašuose bei pristatomajame albumo ture (beje, egzistuoja ir vieno koncerto – “Japan Live’94” – garso ir vaizdo įrašai) ir pasitraukia iš grupės. Visgi reikia paminėti, kad Skolnicko prisiminimai apie SAVATAGE, bent jau sprendžiant iš kelių interviu, pakankamai geri, malonesni už atsiminimus, susijusius su TESTAMENT.

Taigi iš esmės nuo šio laiko, 1995-ųjų, Aleksas pradeda savo solinę karjerą. Žinoma, nuolat tebepersipinančią su visokiais projektais, pavyzdžiui, kviestine gitara Ozzy Osbourne pasirodyme ir pan. Vienas savotiškesnių ir įdomesnių projektų – SKOL-PATROL. Tai – 9-ojo dešimtmečio JAV policinių filmų ir serialų pagrindinių muzikinių temų aranžuotės fusion/funk stiliumi. Tiems, kas jaučia nostalgiją tam laikotarpiui, jo populiariajai kinematografijai ir funk muzikai (taip, išties sunkiai įsivaizduojamas derinukas, nors ne toks jau ir absurdiškas ;) kaifas garantuotas.

Solinėje Alekso kūryboje išryškėja akivaizdus jo braižas – energinga, šiek tiek svinguojanti, atrodo, padaužiška kompozicijos maniera, suteikianti pergrojamam gabalui lyg ir kokį komiškumo prieskonį, bet tvirtai ir taisyklingai besilaikanti žanro rėmų tiek skambesio, tiek ritmine prasmėmis.

Dar galima būtų paminėti Alekso dalyvavimą tokiuose projektuose, kaip ATTENTION DEFICIT (kartu su bosistu Michael Manring, grojusiu su žymiu ir tikrai aukšto lygio gitaristu Michael Hedges) ir PRIMUS perkusistu Tim “Herb” Alexander), EXHIBIT-A (su šia grupe įrašų lyg ir neišlikę) bei TRANS-SIBERIAN ORCHESTRA, taip pat – dalyvavimą asmeninėje Stu Hamm (boso gitara pas Joe Satriani ir Steve Vai) veikloje. Bet aš labai nekantrauju pereiti prie tos dalies, dėl kurios ir buvo pradėtas rašyti šis straipsnis.

Tai – ALEX SKOLNICK TRIO. Tiems sunkios muzikos gerbėjams, kuriuos džiazas glumina, sukelia atstūmimo reakciją, bet visgi kažkaip kirba noras pabandyti suprasti “tą velnią”, ALEX SKOLNICK TRIO, ko gero, geriausia išeitis. Visgi “perimti” stilių, klausant žinomas ir mėgstamas melodijas, lengviau nei pradėti nuo visiško nulio. O tokių melodijų šio trio repertuare pilna – ir JUDAS PRIEST “Electric Eye”, ir DEEP PURPLE “Highway Star”, ir BLACK SABBATH “War Pigs”, ir dar daug kitų roko muzikos šlagerių. Tiesa, nesitikėkite gabalus išgirsti tokius, kokius esate įpratę girdėti – daug kas čia persukta, sulankstyta lyg origami ir prikišta improvizacijų tiek, kad kartais, pataikius ne į gabalo pradžią ar pagrindinę temą, nepatikėtum, kad čia – THE WHO, IRON MAIDEN ar KISS gabalo versija…

Pirmasis TRIO albumas išeina 2002-aisiais, Aleksui jau gyvenant Niujorke. Albumo pavadinimas “Goodbye to Romance (Standarts for a New Generation)” – labai taiklus. Skolnickas tarsi nuštrichuoja naujus kompozicinius eskizus ateinančiai gitaristų kartai – pavyzdžius, kaip improvizuoti, “perleisti” muziką per save, suteikti žinomai dainai nuosavą braižą-etiketę, bet vis dar palikti įdomią, patrauklią klasikiniam klausytojui. Be abejo, tai priartina dalį ir kitos, džiazo scenos mėgėjus prie roko, hardroko, metalo stiliaus.

Po dvejų metų, 2004-aisiais išeina antrasis ir kol kas paskutinysis trijulės albumas, vėlgi pakankamai tiesmuku pavaidinimu -“Transformations”. Muzika idėjiškai nepasikeitusi, stilius – iš esmės irgi, nors susidaro įspūdis, kad mažiau dėmesio skiriama laisvajai improvizacijai ir daugiau – tikslesnei aranžuotei, nors tai galioja tikrai ne visiems gabalams.

Kaip pavadinti tokią muziką? Turbūt fusion (angl. fusion — “lydinys”, džiazo kontekste – šiais laikais itin plačiai paplitęs džiazo požanris, susidedantis iš daugelio elementų), tik ALEX SKOLNICK TRIO atveju, susidedantis iš gana retai tarpusavyje džiaze susieinančių elementų – svingo, bibpopo ir roko.

Vienas iš dalykų, smarkiai krentantis į akis – ponas Skolnickas po išėjimo iš SAVATAGE visiškai atsisako gitarinių efektų, pasilikdamas vienui vienintelį “wah”. Ir to visiškai užtenka. Jokių krūvos laidų ir pedalų, visi garsai (o jų spektras tikrai ne siauras) išgaunami vien “natūraliais” būdais.

Paklaustas, kurie iš žymesnių muzikantų jam daro didžiausią įtaką dabar, Aleksas vardina – Al di Meola, John McLaughlin, Chick Corea, Miles Davis. O apskritai mėgstamiausiais šiuo metu laiko Scott Henderson, Mike Stern, Jeff Beck, Jimmy Herring (AQUARIUM RESCUE UNIT), Junior Brown, Ron Affif. Kaip su metaline muzika? CYNIC (nesunku nuspėti, ar ne? ;), tribal muzikos įtakoti SEPUTLURA albumai ir… ALICE IN CHAINS.

Kas gi toliau? Toliau Aleksas palieka didžiosios scenos paviršių ir neria į kažkokius gilesnius vandenis. 2005-aisiais šiek tiek iškyla su legendiniu TESTAMENT “reunited” sąstatu keliems koncertams, ilgainiui vėl kažkur nunyksta, o vadybininkas (beje, ir geras Skolnicko draugas) – tyli, lyg alaus į burną prisiėmęs. Šiais metais jau pasirodė ATENTION DEFFICIT albumas “What”, bet šio teksto autorius jo rankose dar neturėjo, tad negali komentuoti. Bet abejonių nekyla – misteris Skolnickas nemiega. Kartais šen bei ten pasirodo ne pirmo ryškumo koncertuose kaip sesijinis muzikantas, ir akivaizdu, žmogus dirba grynai savo malonumui, o ne iš reikalo (nors viename interviu ir teigė – “Taip, pinigai tikrai ne visada išeina muzikai į naudą. Bet, ar už milijoną gročiau su LINKIN PARK? Atsikvošėkit! Žinoma! Juk milijonas!!!”). Belieka tokiam pavydėti ir laukti naujų darbų…

Diskografija:

TESTAMENT:
[1987] The Legacy
[1988] The New Order
[1989] Practice What You Preach
[1990] Souls Of Black
[1992] The Ritual

SAVATAGE:
[1994] Handful of Rain
[1994] Japan Live ’94

SKOL-PATROL:
[1997] Skol-Patrol

ALEX SKOLNICK TRIO:
[2002] Goddbye to Romance (Standards for New Generation)
[2004] Transformations

TRANS SIBERIAN ORCHESTRA:
[2000] Beethoven’s Last Night

ATTENTION DEFICIT:
[2001] The Idiot King
[2006] What