Žodžiai tušti, tačiau kartais lieka tik jie…

Sakoma, obuolys nuo obels netoli nurieda…Jau antri metai, kai metalinėje scenoje nebėra vieno iš įtakingiausių ir geriausių muzikantų, death metalo krikštatėviu vadinamo Chucko Schuldinerio. Atsitiko taip, kad obuolys “sudegė” (Chucko kūnas po mirties kremuotas jo paties priešmirtiniu prašymu). Tuo tarpu obelis, t.y. jo motina Jane Schuldiner, kuri ir sūnui gyvam esant visaip jį palaikė ir bendravo su jo gerbėjais, dabar nuoširdžiai atsako į jų klausimus Empty Words tinklapyje. Savo gimdytojos, neveltui tituluojamos žinomiausia “metalo motina”, dėka Chuckas toliau “gyvena” gerbėjų širdyse. Iš jos lūpų pastarieji sužino daugelį jo gyvenimo faktų…

Be abejo, daug kas norėtų aplankyti garsiojo muzikanto kapą. Ir nors “galutinė jo poilsio vieta dar nenustatyta”, po priimto sprendimo ponia Schuldiner tikrai praneš apie tai. Būdama pakankamai paprasta, Jane S. nesivaikė titulų ar garbės, ir buvo maloniai nustebinta, paklausta apie “savijautą būnant metaline mamyte”.

Natūralu, kad nemažai klausimų sukasi apie Chucką kaip gitaristą. Pasak jo motinos, “pradėjo groti 9 metų, kai jam atiteko tragiškai žuvusio šešiolikamečio brolio gitara, turėjusi palengvinti širdgėlą dėl netekties”. Metus trukusios klasikinės gitaros pamokos Chucko nesužavėjo, bet užtat tiesiog pamilo elektrinę gitarą, kurios partijas kūrė mokydamasis pats. Ta gitara (Chucko sūnėno Chriso apibūdinimu) – “BC Rich Stealth, one volume and one pickup” (gitaristams). Pastaroji, kaip ir daugelis kitų muzikos instrumentų, po Chucko mirties atiteko būtent jam. O scenoje Schuldineris debiutavo 15 metų, bet “ne su savo vėlesnės grupės nariais”.

Pasirodo, Chuckas iš karto planavo tapti metalo muzikantu. “Nors jam patiko įvairi muzika, būdamas 12-13 metų ypač susižavėjo heavy metalu, surinko pirmąją grupę ir repetavo mūsų garaže. Didžiausią įtaką tuomet turėjo Billy Idolas ir KISS. Aš vedžiodavau jį su draugais į šių koncertus, kol dar pagal amžių negalėjo eiti ten vieni. Turėdavau stovėti salės gale, kad berniukai nesivaržytų dėl mano buvimo šalia”. Mamos palaikymas nulėmė, kad Chuckas metė nemėgstamą darbą “Dell Taco” firmoje ir atsidėjo vien tik muzikai. Turbūt savotiškai suveikė intuicija, numačiusi tolesnę sūnaus sėkmę jau su DEATH. Štai tėvui nepatiko muzikinis sūnaus “skonis”, nors jis vėliau labai didžiavosi jo pasiekimais. Vis dėlto tėvas panoro likti nuošalyje nuo mamos vykdomos veiklos siekiant išlaikyti sūnaus atminimą (be kita ko Jane S. rūpinasi ir antrojo CONTROL DENIED disko, kuris liko neužbaigtas dėl Chucko mirties, išleidimu). O tuo tarpu paaiškėjo įdomi DEATH pavadinimo atsiradimo detalė. Pasirodo, kai reikėjo įteisinti MANTAS pavadinimą, tokia grupė jau buvo. Kadangi veiksmas vyko pora metų nuo Shuldinerio brolio žūties, tai, mamos nuomone, galėjo paskatinti pasirinkti “Mirtį”. Kaip ten bebūtų,vienas iš DEATH kūrinių “Open Casket” iš tiesų skirtas brolio atminimui.

Jane S. tik iš pradžių šiek tiek nerimavo dėl sūnaus intensyvaus darbo bei populiarumo. Ji visiškai nusiramino, pamačiusi, kaip vienas kitu rūpinasi DEATH muzikantai. Juo labiau, kad Chuckas turėjo mylimą merginą Kim. Be grojimo, jis kolekcionavo su mėgstamomis grupėmis susijusius daiktus, įrašus, kurių turėjo virš 1000, gitaras bei antikvarinius smuikus.

Chuckui pasisekė, jis beveik neturėjo taip vadinamos “kartų santykių” problemos. Ir štai kodėl. “Kai aš (Jane S.) buvau jauna, rokenrolas gąsdino vyresniąją kartą savo triukšmingumu. Prisimenant šią problemą, man nė į galvą neatėjo mintis neleisti sūnui groti pasirinktos muzikos. Aš iš karto pastebėjau jo neeilinį talentą…”. Dar daugiau, Jane S. kitoms motinoms patarė: “..netrukdykite vaikų pasirinkimui, tiesiog įrenkite namuose vietą grupės repeticijoms, mielai sutikite visus tuos jaunus žmones savo namuose, duokite jiems krūvą maisto ir sodos gėrimo. Jūs niekada dėl to nesigailėsite ir ateityje susilauksite atpildo, kaip kad aš. Aš su džiaugsmu prisimenu tas dienas” (deja, dabar šis džiaugsmas pro ašaras…). Ji nesikišo į sūnaus kūrybą, nors Chuckas kartais parodydavo motinai savo darbus, niekada neklausdavo jos nuomonės ar įvertinimo. “Jis buvo menininkas, absoliučiai įsitikinęs savo idėjų realizacijos teisingumu, tai buvo jo mintys, tikėjimas ir patirtis. Kaip visa tai galėjo būti blogai?”

Tarsi patvirtindama šią nuostatą, Jane S. tęsia: “Man patiko beveik visa Chucko sukurta muzika, ypač paskutinių metų. Kai jis su grupe vis dažniau išvykdavo į turus, mes namuose klausydavome jo įrašų, taip jis tarsi būdavo arčiau mūsų. Dabar mano kompiuterio kambaryje stovi aparatūra, kurią Chuckas naudojo studijiniams įrašams, o taip pat pirmoji gitara, kurią jam pirkome, kai buvo devynerių. Richardui (vienam iš buvusių DEATH būgnininkų) atidavėme būgnus, o gitaros, kaip minėjau, yra pas Chucko sūnėną. Daugelį šių dalykų pasiliksime kaip atminimą, o dėl kitų dar galutinai nenuspręsta”.

Chuckas Schuldineris jau niekada neprabils, bet jo mama ir dabar gali duoti patarimų muzikantams ir kitiems kūrėjams, kuriuos jis būtų davęs būdamas gyvas. “Tai sunkus kelias. Privalote įsisąmoninti, kad yra daug grobuonių, kurie tik ir žiūri, kaip tave apgauti. Reikia rasti gerą ir patikimą vadybininką, bet net ir tuomet retai kada tu gauni didžiąją dalį pinigų. Ir ypač ignoruokite gandus”. Chuckas net parsitarė motinai, kad norėtų atsisakyti įrašų kompanijų paslaugų ir tiesiog groti savo fanams, tada būtų labai laimingas…Kalbant apie dvasinius dalykus, Chuckas tikėjo dievu ir daug apie jį šnekėjo, buvo religingas. Gal dėl to jis tiek dėmesio skyrė muzikos dvasiai ir niekada nesirūpino komercine savo albumų sėkme. Neteikė didelės reikšmės net vieno iš jo mėgstamiausių diskų “Symbolic” populiarumui ir geram pardavimui. Kita vertus, “jis buvo filosofas, jautė viską giliai savyje, visi rūpesčiai, nerimas, paties ar kitų patirtos tragedijos tarsi iškilo iš jo pasąmonės ir atsispindėjo lyrikoje”. Tą mama puikiai mato sūnaus kūriniuose. Ir per visą kūrybą “nebuvo jo nemėgstamų dainų, nors kai kurios iš jų patiko labiau”.

Chuckas turėjo ir tebeturi daug draugų, bendražygių ir gerbėjų (net tokių, kurie jo talentą “atrado” tik išgirdę apie jo ligą ir dabar norėtų įstoti į fanų klubą). Tą rodo ne vien tik gydymui paaukoti pinigai, lėšų terapijai surinkimo tikslu rengti aukcionai ir daug gerų žodžių bei nuoskaudos kartėlio dėl jo išėjimo. Vieni nori išmokti pagroti Chucko dainas ir teiraujasi gitaros modelio, kuria jos buvo sukurtos, arba kur gauti žadėtąjį instrukcinį video įrašą, kuris, deja, taip ir liko nepadarytas. Kiti nori gauti visus DEATH ir CONTROL DENIED demo įrašus ir apskritai viską, kas susiję su Schuldinerio kūryba. Chuckas rūpestingai išsaugojo visus nerealizuotus įrašus, įskaitant ir labai retus CONTROL DENIED demo, kur jis išbandė vokalines partijas. Jo mamos įsitikinimu, visa medžiaga kada nors turėtų būti išleista CD pavidalu. O kol kas Chucko legenda sumaniai naudojasi “piratai”, neleistinai tiražuodami įrašus ir leisdami taip vadinamus bootlegus. Bet čia ne tik Jane S., o ir patys gerbėjai stoja į kovą, pasiryžę pranešti reikiamoms institucijoms apie kiekvieną nelegalią kopiją. Tuo tarpu James Murphy (vienas iš DEATH gitaristų) ruošiasi išleisti DEATH tribute albumą, kuriam gavo Chucko sesers Beth sutikimą. Tai turėtų ne tik nudžiuginti gerbėjus, bet ir padėti James padengti smegenų auglio gydymo išlaidas (kad tik liūdna istorija nepasikartotų…). Dar daugiau, Jane S. užtikrina, jog antrasis CONTROL DENIED diskas tikrai pasirodys, ir jame skambės virtuoziška Chucko gitara, nes net ir sirgdamas jis sunkiai dirbo, kad padarytų visa, kas geriausia (buvo sukurta apie pusę disko).

Taigi sunkiosios muzikos Mocartas neužmirštas. Gyvų ir jam atsidavusių žmonių pastangomis…