„We The People Of Wacken“ – festivalio kronika per foto objektyvą

Iki 1990 metų mažame vokiečių Schleswig-Holstein žemės miestuke Wackene ramiai gyveno pora tūkstančių žmonių, laukus arė traktoriai, šukavo kombainai, derlių ėmė fermeriai, mūkė karvės… Ir tuomet dviems vyrukams šovė į galvą mintis visiems laikams sudrumsti šią kaimišką idilę… Į paskutinį XX a. dešimtmetį įžengta, pradėjus metalo festivalį, kurio emblema simbolinė – karvės galva. Ilgainiui „Wacken Open Air“ tapo vienu didžiausių pasaulyje metalinių festivalių ir savotišku metalgalvių rojumi (arba pragaru).

Šiemet jam stuktelėjo ketvirtis amžiaus. Solidi sukaktis pažymėta ne tik itin greitu bilietų išpardavimu, žymių grupių gausa ir organizacinėmis naujovėmis, bet ir fotografijų knyga „We The People Of Wacken“. Ne kiekvienas open-airas sulaukia tokio dėmesio. Trumpo knygos idėjos aprašymo autorius Steffanas Chirazis įsitikinęs: dabar jau vien žodis „Wacken“ reiškia, kad 70 000 bilietų bus parduota per rekordiškai trumpą laiką (kitiems metams jų neliko per 12 valandų…). Kodėl? Nes čia tie tūkstančiai kasmet pajaučia laisvės, kūrybiškumo ir saviraiškos pojūtį. Nes čia tu pasiruošęs migruoti tarp 8 scenų, kuriose visada rasi, ką pamatyti. Nors tūlam piliečiui net ne muzika čia lošia svarbiausia korta. Čia tu pajusi išskirtinę atmosferą, kas bebūtų: ar lietus ir purvas, ar kaitra ir mirkimas baseine, ar vėsa ir traukiami šilti bliuzonai… Štai ir atsirado toks savotiškas šio festivalio iliustracinis almanachas, kuris net nė karto čia nebuvus leidžia išvysti jo įvykius. Ir ne pro rakto skylutę, o pro Pepo Boneto fotoobjektyvą.

Budri fotografo akis užfiksavo įvairiausias fiestos dalyvių emocijas ir net labiausiai pramuštgalviškus veiksmus. Va, jaunuoliai demonstruoja maratonininkų sugebėjimus ir skuodžia link scenų, kad atsidurtų pirmose gretose prieš savo „dievukus“. Štai iškeltų rankų jūra, nes to pareikalavo kažkuri metalo komanda. Čia demonstruojamos įvairiausios alternatyvios mados, kurių pristatytojų fantazijoms ribos seniai ištrintos. Antra tiek yra kur akis paganyti į stovyklavietes – akivaizdu, kad ir čia nėra ribų žmonių išradingumui. Ištisi pramogų kvartalai, namai ant ratų, supynės ant traktorių, atviros metalotekos… Ir tas įspūdingas tarptautinis sambūris vienoje vietoje. Sako, žmonės iš skirtingų pasaulio kampelių, kurie gal niekada gyvenime nebūtų susitikę, čia atvažiuoja, susieina ir paskui vienas kitą atpažįsta ne vieną kartą!

Čia, žiūrėk, prausimosi ir gaivinimosi karštą dieną ypatumai. Ten – gėrimo ir valgymo procedūros. Čia – vikingų kaimelio atrakcijos, ten – „alaus sodo“ linksmybės. Pamatai nežabotas muzikos klausytojų emocijas, kurias vainikuoja crowd-surfingo ir mosh pito „aukos“…

Koks trečdalis knygos skirtas beveik neišvengiamam Wackeno atributui – purvui. Pelkėtoje žemėje nedaug tereikia, kad imtų telkšoti balos. O jei pliaupia pusę dienos? Tada ten susidaro pilnas purvo vonių kompleksas. Purve žmonės voliojasi, juo taškosi, ten pat glamonėjasi… Reikia pamatyti tas iliustracijas, nes pačiam braidant dumble kitaip atrodo. O Pepui Bonetui reikėjo irgi būti savotiškai patrakusiam, idant kuriant šią fotokroniką nekreiptų dėmesio į purvinas rankas, veidą, aprangą ir net aptaškytą fotoaparatą. O štai šiemet purvo nebuvo. Ir norit tikėkit, norit ne – veiksmas prarado dalį savo kaifo. Užtat buvo kaitros ir dulkių – nosies ir ausų landos buvo kaip kaminkrėčių ar šachtininkų…

Turime knygoje ir 2 CD, kuriuose įamžinti kai kurių 2013 metais Wackene grojusių grupių įrašai. Tad akis paganius po įdomiausiais rakursais įamžintus vaizdus, galima pamaloninti ir klausą. O paskui dar kartą pagalvoti, kodėl „WOA“ jau 25 metus kelių kartų metalgalviams tarsi įaugęs į kraują. Gal dėl to, jog šie širdyje kažkiek pamišę? O tokiems reikia „saugaus prieglobsčio“, kuriame galėtų išreikšti save visiškai atsipalaidavę. Vieną savaitę per metus, atsipūtę nuo darbų šurmulio ir kasdienės rutinos. O juk knygoje „We The People Of Wacken“ įamžinti būtent tokie žmonės. Tad kurgi tas prieglobstis?