„Wacken Open Air 2011“ – istorija su laiminga pabaiga

Foto: iš http://gallery.wacken.com

Kai pernai ruošiausi į savo jubiliejinį, dešimtąjį vieną žinomiausių pasaulyje metalo muzikos festivalių „Wacken Open Air“, negalvojau, kad tik šiemet laikas pagaliau leis sukurpti glaustą, bet, tikiuosi, informatyvią šios fiestos apžvalgą. Dešimtasis kartas buvo ypatingas ne tik dėl anksčiau nepatirtų kai kurių įspūdžių, bet ir dėl kitais kartais neišbandytos transporto kombinacijos (mašina ir keltu). Nors kelionė truko ilgai, keliavimas vandeniu ir žeme nuteikė visai maloniai. Na, nebent keltas vadintųsi „Titanikas“, nes, žinia, šį pavadinimą lydi kažkoks prakeikimas…

Atvažiavus pakankamai anksti, niekur nereikėjo ypatingai skubėti. Šį kartą gyventi nuspręsta karališkai – didžiulėje palapinėje, taigi ir statyti ją reikėjo atitinkamai laiko. Kol buvo iš naujo apsiprasta jau tiek kartų matytoje, bet kiekvieną kartą vis kažką naujo pasiūlančioje teritorijoje, iš vidaus ir iš išorės nuplautos kelionės dulkės ir nusiteikta keliadieniam sunkiosios muzikos maratonui, jau ir trečiadienio, rugpjūčio trečiosios vakaras atėjo. O su juo – ir lietuvaičių deferių PARALYTIC pasirodymas „Wacken Metal Battle“ konkurse. Dabar jau žinome, kad šios jaunuolių komandos dalyvavimas čia ir tuo pačiu svečiavimasis šių metų penktajame vietiniame konkurse iš dalies lėmė tolesnius žygius. Vienas jų, visai šviežias – thrash metalo gigantų MEGADETH apšildymas Vilniuje. Plačiau apie taip, kaip PARALYTIC sekėsi Vokietijoje, aprašyta čia >>.

Dėl intensyvios, kaip visada, visos festivalio programos beveik neteko matyti kitų „Wacken Metal Battle“ grupių. Užtat kitų fiestos dalyvių šou vaikymasis kaip reikalas nuvarė nuo kojų. O kur dar mėginimai apeiti milžiniškus muzikos ir atributikos prekyviečių plotus, vis populiarėjantį vikingų kaimelį, kitas įdomias vietas ar šiaip pažiūrėti, kokių „beprotiškų“ atrakcijų prisigalvoja kitų stovyklaviečių gyventojai. Kam jau teko čia pakliūti, manau, komentarų nereikia… O naujokai čia atsakingai įspėti… :)

Rugpjūčio 4 d. pagrindinėje scenoje turėjo koncertuoti tik kelios grupės, ir jau vakarop. Užtat visur kitur veiksmas visokiais pavidalais vyko nuo pat ryto. Visų tų pavidalų nė neišvardinsi, bet turbūt geriau tai patiems vieną kartą patirti, negu dešimt kartų išgirsti. Na, nebent geriau iš šono pažiūrėti, kaip stilizuotai „kankinami“ savanoriai vikingų kaimelyje, negu pačiam būti jų vietoje. Tame kaimelyje vėl buvo sava scena, kurioje periodiškai grojo vikingiško metalo/folko komandos.

Pačios vakaro meniu sudarė trys grupės. Pirma – vokiečiai HELLOWEEN, nenuilstantys „septynių raktų“ sargai ir nesenstančios muzikos vėliavnešiai. Prieš metus trenktasi iki Varšuvos vien dėl jų benefiso su STRATOVARIUS, o čia štai jie savoje gimtinėje, didžiulėje scenoje, visame gražume… Šou paliko labai gerą įspūdį ir eilinį kartą uždavė klausimą: kur slypi šių scenos veteranų energetinio užtaiso paslaptis? Gal ne veltui jų muzika – power metalas?

Kita to vakaro nusižiūrėta komanda – šių tautiečiai ir stilistiniai bendrininkai BLIND GUARDIAN. Šioje vietoje „akluosius sargus“ jau yra tekę matyti, tačiau apie įvairius fantastinius dalykus dainuojantys vyručiai daryti nepaprastus šou tai jau tikrai moka. Ir kiekvieną kartą vis įspūdingesnius. Šį kartą viskas vėl kitaip, nors pirotechnikos gausa ir įmantrus apšvietimas – šios komandos vizitinė kortelė. Kaip ir puikioji kompozicija „Imaginations From The Other Side“. Užskaityta su kaupu…

O desertui… žmogus, kurio vardas apipintas legendomis. Tikromis ir nebūtomis nuodėmėmis kaltinamam personažui kai kas jau siūlo trauktis nuo scenos, bet jis turbūt ten bus, kol išvis pajėgs krutėti. Kas jis? Pasufleruosiu – buvo jis ir mūsų krašte, o be to, jo vardu vadinasi visas festas, vykstantys keliose šalyse. Na gerai… OZZY OSBOURNE. Tiesą sakant, veteranui, kuris jau akivaizdžiai turi sveikatos problemų, pusantros valandos šou tempti gal ir nevertėtų, tačiau jo grupės muzika vis tik puiki. O ir BLACK SABBATH dvasia, rodos, čia pat, alsuoja į nugarą (jau sklandė gandai apie jų atsikūrimą…) Taigi visumoje antrosios WOA dienos užbaigimas buvo smagus ir su tokiomis mintimis galima buvo pasitikti kitą.

Penktadienis – jau tikra jėgų išbandymo diena. Anksti prasidedantys ir kone iki paryčių trunkantys krūvos grupių pasirodymai vilioja kaip karštas šokoladas, bet net devynių ankstesnių buvimo tokio masto renginyje kartų patirtis ne visai padeda. Taigi repertuarą reikėjo rinktis atsakingai, o dar grupių grojimo laikų sankirtų buvo apsčiai, kaip reta.

Tiesiog baisu. Tokia mintis galvoje, einant į pirmąjį savo postą – PRIMAL FEAR. Ankstesnės kelios akistatos su dar vienais vokiečių poweristais nuteikdavo labai maloniai. Nors šį kartą nieko ypatingai naujo neišgirdau, o iki albumo „Unbreakable“ išleidimo buvo likęs geras pusmetis, šou paliko kuo geriausius prisiminimus. Kaip ir įspūdingas Ralfo vokalas, vis dar labai primenantis Robo Halfordo balselį.

Kas nešokinės… Ne, čia ne nuvalkiota popsininkų frazė, o trumpas nusakymas to, kas vyksta per hardcore ir šiam stiliui artimų metalo krypčių atstovų koncertus. Tokių kaip amerikiečių SUICIDAL TEDENCIES. Jei nenori pakliūti į mėsmalę, ar dar rimčiau – į pragarišką „duobę“, geriau laikykis atokiau. Ką ir dariau per šios grupės pasirodymą – ir ramiau, ir iš šono viskas neblogai matyti. Kaip sakoma, kojos (o čia jau būtų ir visas kūnas) ne valdiški… :)

Toliau – vieni iš tų metų WOA manųjų favoritų, JAV deferiai MORBID ANGEL. Labai dviprasmiškai vertinti po paskutinio albumo metamorfozių, kurios man pačiai atrodo keistos, šie vyručiai vis dar laikosi ant klasikinio death metalo pjedestalo. Visada labiau gerbiau jų gretas, kol jose buvo vokalistas Davidas Vicentas, o kadaise teko grupę matyti jau be jo, tai dabar išmušė tikra manosios „palaimos“ valanda. Juodaplaukis, sunkiai atpažįstamas Davidas kriokia ne blogiau nei anksčiau, grupės draivas vis dar galingas, žodžiu, tikras juodasis balzamas kūnui ir sielai. Va taip vat. Gal užsuks ir į Lietuvą kažkada…

Ar pamenate pašėlusių vokiečių trešerių SODOM vizitą į Vilnių? Be abejo, žiūrovų kiekio tuometiniame „Mulen Ruže“ nėra ko lyginti su ta mase, prieš kurią Wackene stojo Tomo Angelripperio kompanija. Bet abiejų koncertų dvasia kažkuo panaši. Tai savotiškas šios trijulės, kuri scenoje užkuria tikrą velniavą, fenomenas. Šiuokart ta velniava buvo tokia pat smagi, arši ir nepakartojama. Senas geras thrash metalas tikrai nesurūdijo…

Toliau akis nukreipiu į amerikiečių metalcore scenos atstovus AS I LAY DYING. Kartu ir brutali, ir smagi jų muzika mane itin domina jau keletą metų, taigi nepraleidžiu progos pamatyti, kaip gyvai atrodo ši komanda. O atrodo ji labai šauniai, ir sugeba taip užvesti daugiatūkstantinę minią, kad geriau nė nereikia. Nebloga mankšta gaunasi stumdantis toje minioje. O netrukus amerikiečiams gretimoje scenoje jau antrina panašaus stiliaus tautiečiai TRIVIUM, kurių arši ir pikta muzika įamžinta ne viename įspūdingame vaizdo klipe. Scenoje jie atrodo ne mažiau įspūdingai, šou įsimena ilgam. O kojos ir ausys jau norėto poilsio, bet…

Intensyviais ir stipriai „vežančiais“ koncertais jau senokai garsėja vokiečiai HEAVEN SHALL BURN. Jau kartą čia pat Wackene teko patirti, ką reiškia milžiniška „mosh pit“, besisukanti aplink šviesų bokštą. Šį kartą viskas – dar įspūdingiau. Sūkurys į velnišką ratą įtraukią visą pulką nutrūktgalvių, o pakliuvus į jį, ne taip lengva ištrūkti. Palaukiu, kol jis priartėja, ir neriu į šoną, nes kaip tik su šios grupės pasirodymu susikerta atsikūrusių jos tautiečių deferių MORGOTH pasirodymas. Taigi ir keliauju prie kitos scenos į juos pasižiūrėti. Truputį pavargę ir išsikvėpę atrodo veteranai, bet senieji kūriniai šiandien skamba taip pat galingai. Čia, kaip sakoma, geriau kartą pamatyti nei daug kartų klausytis grotuve. Sugrįžimą užskaitom, bet nebespėjam pamatyti kitame koncertinės zonos gale grojančių dar vienų vokiečių – SUIDAKRA. Gerai, kad nuostolis nedidelis, šie anksčiau matyti, tame tarpe ir Vilniuje.

Nėra laiko kada liūdėti, nes tuoj pat pradeda groti senieji heavy metalo puoselėtojai, žilagalviai JUDAS PRIEST. Sakoma, žilė galvon – velnias uodegon. Bet tas velnias tik parako priduoda veteranams, nes šou toks smagus ir užtikrintas, jog tuokart visai nesijaučia keturių dešimtmečių naštos ant muzikantų pečių. Čia jie atrodo kur kas „gyviau“ ir energingiau nei Vilniuje, taigi akivaizdu, kad iš vieno pasirodymo apie grupę gali susidaryti klaidingą nuomonę.

Kažkokios tamsiosios jėgos sutrukdė į vokiečių žemes atsibelsti britų juoduliams CRADLE OF FILTH, kuriuos pakeičia TRIPTYCON. Šį pasirodymą nutariu praleisti ir sėkmingai iškeičiu jį į poilsį gurkšnojant alų. Iš šio poilsio neištraukia nei griežtieji violončelininkai APOCALYPTICA, nes naktinėti nebėra jėgų. Kita vertus, juk jie labai pamėgo Lietuvą, taigi netrukus vėl atvarys, ar ne? :)

Šeštadienį, rugpjūčio 6-ąją – nė kiek ne ramiau. Vos spėjus išgerti rytinės kavos ir prasisukti pro atributikos turgelį, jau vėl laikas stoti prie sunkiosios „artilerijos“.

Praleidžiu planuotą vizitą pas suomius MOONSORROW arba vis dar duodantį garo britišką moterišką heavy metalo kolektyvą GIRLSCHOOL. Užtat užtvirtinti įspūdžius dar kartą pamatant švedų melodingojo metalo, vadinamojo Gioteburgo stiliaus atlikėjus THE HAUNTED progos nepraleidžiu. Šie pašėlę vaikinai, kurių vardai įrašyti ir kitų žinomų kolektyvų metraščiuose, kala savo aštrios muzikos vinis tiesiai į smegeninę. Labai gerai, nors čia vėl teko „paaukoti“ porą kitų komandų – kanadiečių deferius KATAKLYSM bei britų trašystus ONSLAUGHT. Belieka prisiminti kitus kartus, kai šios abi grupės terorizavo nuosavas ausis…

Kiek ilgesnė nei 15 minučių pertrauka iki legendinio norvegų kolektyvo MAYHEM šou (ne tiek svarbu, bus krauju besitaškančios kiaulių galvos ar ne) leidžia prisėsti čia pat ant žemės, mat kojoms dar teks atlaikyti ne vieną „sunkią“ valandą. Šią grupę, ir skirtingos sudėties, taip pat tekę matyti, dargi neseniai gimtojoje žemėje, bet kaskart masina pažiūrėti, kokių netikėtumų pateiks šių „pamišėlių“ kompanija. Taigi sulaukus jų šou, atsistoju atokiau. Dėl viso pikto, kad nebūtų kaip aną kartą, kai vos negavau kakton su didžiuliu mėsos, ausų ir snukio gabalu. Kiaulių ausis mėgstu, ale čia tai… Tuokart šis atributas taipogi yra, bet nepavojingas. O sugrįžęs vokalistas Atilla vėl priduoda šiai grupei savotiško šarmo. Juodoji subata, vadinasi…

ICED EARTH. Komentarų turbūt nereikia, nes per tą laiką, kol pagaliau pasirodo šis reportažas, amerikiečiai apsireiškė ir Vilniuje. Čia apsilankiusieji apie jų šou kokybę ir atmosferą žino. Skirtumas tas, kad šou WOA buvo atsisveikinimas su ilgamečiu vokalistu Mattu Barlow. Vėliau išspaudęs ašaras jo akyse, bet labai šauniai nuskambėjęs. Palyginimui galima pasakyti, kad senasis balsas buvo labai charizmatiškas, o Stu Blockui dar reikės laiko užsitarnauti tikrojo frontmeno titulą…

Viduryje ICED EARTH pasirodymo trumpam užmetu akį ir ausį į mažoje scenoje grojančius švedų bliakerius SHINING. Kiek pamatau, palieka neblogą įspūdį, tik, aišku, garso parametrai palapinėje nekokie. Ir groja švedai tik pusvalandį. Taigi atsakingai pasiruošiu eiliniam susitikimui su brazilų SEPULTURA. Na bet kažkuo traukia šios grupės muzika ir tiek, kokių dviprasmiškų vertinimų besusilauktų jų skambesio ir sudėties kaita. Ir pasirodymas jų čia labai gerai sueina, tarsi matytum grupę pirmąsyk. Visiškas išsitaškymas, šnekant pogrindžio žargonu :). Dabar belieka kažkur sulaukti CAVALERA CONSPIRACY…

Planas pamatyti keletą kitų grupių sumažėjo iki minimumo, nes vis tik keliadienis maratonas anksčiau ar vėliau duoda savo. Belieka trys kandidatai. Niekaip negaliu eilinį kartą atsispirti KREATOR pagundai, nes širdis vis dar linksta prie senojo thrash metalo. Šie vokiečiai, kaip visada, sukala visas vinis į šio stiliaus karstą. Gerąja prasme, mat jų šou – beveik idealus šviesų, pirotechnikos ir puikios skambesio technikos komplektas. Labai gerai. O dabar puse lūpų prasitarsiu, kad šis vardas, jau kartą nuskambėjęs renginių afišose Vilniuje, šmėkštelės čia dar kartą.

Neįmanoma praleisti ir tikros britų sunkiojo roko legendos MOTÖRHEAD benefiso. Nors artėja vidurnaktis ir laužia nuovargis, tradicinės ožio galvos konkūrus dengiantys deglai ir rokenrolas pažadina antrąjį kvėpavimą. Mintinai žinomi gabalai, su niekuo nesupainiojamas Lemmy balsas, puikus draivas – kas gali būti geriau? Senoliai dar tikrai nesiruošia sudėti ginklų. Šaunu.

Paskutinis šių metų metalinės fiestos akcentas – CHILDREN OF BODOM. Stebėtinas suomių populiarumas jau kurį kartą sutraukia prie scenos minią žmonių net ir tokį vėlyvą metą. Ką galima naujo pasakyti apie jų šou? Beveik nieko, nors vaizdas kaskart vis tik kitoks. Gal ir panašios jų kompozicijos, bet užveža jos labai. Čia vienas iš tų atvejų, kai turime reikalą su tipiška koncertine komanda. Ir tuo viskas pasakyta…

Taigi tiek praėjusių metų įvykių epopėjos. Sėkmės INQUISITOR šiemet. Susitiksime Wackene, ar lietus, ar saulė…