„Wacken Open Air 2010“ – kartą paragavęs, negali aplenkti

Foto: Shatune. Daugiau foto: čia >>

Nespėjau nė apsižiūrėti (rodos, WOA 2009 apžvalga rašyta tik vakar), o jau metai prabėgo. Ir laikas „atsiskaityti“ už vizitą į dvidešimt pirmą kartą įvykusią metalistų fiestą. Galvoje vienu metu sukirbėjo klausimėlis: koks velnias mane neša į šią galerą, ir jau devintą kartą? Cit, pati pasirinkai šį jau beveik visomis transporto priemonėmis išmėgintą maršrutą. Traukia mane ši vieta, ir viskas. Kaip ir tuos 75 000 nutrūktgalvių kone iš viso pasaulio (iš tiesų kur kas daugiau, nes tiek vien bilietų parduota). 2010 m. verdiktas „sold-out“ ištartas dar anksčiau. O WOA 2011 pirmieji bilietai pradėti pardavinėti vos pasibaigus 2010 m. „tūsui“. Taigi panašu, kad jie išnyks gal net iki vasario. Kol tas dar neįvyko, prisiminkime praėjusios vasaros „sunkiuosius“ įvykius.

Kelionė ir pirmoji diena: kai iš žemėlapio norisi ištrinti Lenkiją…

Tiesą sakant, šią procedūrą norisi atlikti kaskart, kai tik reikia pervažiuoti kaimyninę šalį vakaruose. Vis dar prasti keliai, neretai pasitaikančios spūstys ir šiaip, rodos, begaliniai tyrai, skiriantys nuo tikslo Vokietijoje – kad juos kur devynios… Bet niekur tu nedingsi, nebent pasirinksi oro kelią. Taigi jau rugpjūčio 2 d. sėdame su mūsiškiais „Wacken Metal Battle“ dalyviais SOUL STEALER (SS) į mikroautobusą, vos sutalpinę ne tik save ir mūsų aštuoneto mantą, bet dar „Ledo tako“ kioskelio asortimentą, ir lekiam į Wackeną. Nors mašina iš tų devynių minėtų kartų teko važiuoti keturis sykius, kiekvieną kartą kelionės įspūdžiai gaunasi skirtingi. Šį kartą didelių nuotykių nepatirta, nors kelias tolimas, o alus – toks pat klastingas (čia dėl sustojimų skaičiaus).

Kitą dieną pasiekiame gerai pažįstamas apylinkes ir įsitaisome greta VIP stovyklavietės, į kurią tą dieną dar neįleidžia. Pati negaunu net press‘os kortelės, kurios duodamos tik nuo trečiadienio. Taigi pro patikros punktus turiu vaikštinėti su kitais mūsiškiais, jausdamasi kaip kokia nelegalė. Štai toks pirmasis nuotykis.

Turint nemažai laiko, aplankome turko užeigą, kurioje palyginti pigus, skanus ir įvairus maistas. Nes festivalio teritorijoje jis ne tik spės nusibosti, bet yra prastesnės kokybės ir gerokai brangesnis. Prisišlemščiam kaip reikiant, kone visą dieną būsime sotūs. O vakarop keliaujame apsižvalgyti po begalines kitas stovyklavietes, kuriose pilna visokių atrakcijų. Suręsti dviaukščiai barai, žmonės ant mikroautobusų stogų įsitaisę „salonus“, apačioje iš palapinių ir pavėsinių išsistatę ištisus „miestelius“ ir t.t. Jau nekalbant apie aprangos įvairovę, visokius keistus ir juokingus aksesuarus, kitokius fintus ir visų gerą nuotaiką. Visur jau skamba toji muzika, kuri metalgalvių ausis bandys šįkart ištisas keturias dienas. Visi tarpusavyje bendrauja nuoširdžiai ir betarpiškai, nesvarbu, iš kokio krašto būsi atsibastęs. Štai tokia ji ir yra, ta tikroji WOA atmosfera. Ji labiausiai ir traukia čia grįžti vėl ir vėl…

Rugpjūčio 4 d., trečiadienis

Pagaliau sulaukiame trečiadienio, kada galėtume kraustytis į arčiau festivalio zonos esančią stovyklą. Bet įvertinus daiktų kiekį ir laiką, kurį reikėtų sugaišti viską sukraunant ir paskui vėl iškraustant, noras tą daryti praeina. Taigi liekame kur buvę, o vėliau pasirodo, kad taip dar geriau: ši vieta ramesnė, laisvesnė, o taip pat iš čia patogu nueiti ir prie scenų, ir į teritoriją už įėjimo vartų. Dar vėliau paaiškėja, kad šalimais įsikūrę „Wacken Metal Battle“ dalyviai iš Serbijos, Prancūzijos ir dar kitų šalių, taigi nusimato linksmybės.

Pasiimu akreditaciją ir įgaunu judėjimo laisvę. Tą dieną saulė primena, kad vasara dar nesibaigusi, taigi važiuojame į prekybos centrą, o po to – į baseiną. Žmonių ir čia, ir čia dar mažai, bet tai anaiptol nereiškia, kad šiųmetinis WOA sutraukė mažiau publikos. Dar ne vakaras, taip sakant.

Tuo tarpu atvažiuoja ir daugiau lietuvaičių, kuriuos šen bei ten susitinkame. Viena palapinė išdygsta minėtoje VIP zonoje, ir aš iš karto sumoju, kad tai bus tarpinė stotelė pasidėti daiktus, gėrimus ar kitką, jei sumanysiu pro šią teritoriją keliauti į koncertinę zoną, į press centrą ar į atskirą kaboką.

Tuo tarpu išties artimai susibendraujame su serbais FOREVER STORM (FS), SS su šiais apsikeičia savo albumais ir abipusiai pasižadama palaikyti vieni kitus konkurse. Serbai groja jau nuo 17:20, taigi po vėlyvų pietų gamtos prieglobstyje (gyvenome prie šiokio tokio miško ruoželio) traukiame į „Wet“ palapinę. Serbai taip pat groja heavį, ir daro tai net labai stipriai. Kaip žadėta, nuoširdžiai palaikome juos. Ir bent jau man FS pasirodymas palieka pačius maloniausius įspūdžius bei norą geriau susipažinti su grupės kūryba.

Vienu metu prapliumpa stipri liūtis. Tokių WOA būta ne kartą, bet vis tiek šioks toks akibrokštas, ypač kai nepasiėmei ne tik striukės, bet ir nieko ilgomis rankovėmis. Čia, matote, trijulė išėjo pasivaikščioti. Skuodžiame atgal prie palapinių, kur kaimynai austrai pasistatę ir pavėsinę, čiumpame sausus rūbus ir slepiamės. Ne pro šalį ir stipresnių gėrimų gurkšnis, nes spėjame ir sušalti. O tų gėrimų turime, net ir WOA apsauga ne visagalė.

Iki vėlyvo vakaro (gal jau ir visos nakties), kada skirta groti lietuvaičiams, dar geras laiko tarpas, taigi keliauju į antrus metus sėkmingai gyvuojantį vikingų kaimelį „Wackinger“. Ten stovi ir atskira scena, vyksta vikingų varžytuvės ar žaidimai, kuriuos gali išbandyti kiekvienas, ir prekiaujama visokia vikingiška atributika, valgiais, gėrimais. Nemažoje teritorijoje rasi ką veikti net kelias valandas, taigi apsistoju čia iki tos vėlumos.

Apie 23 val. su vienu bendražygiu prasinešame pro garsųjį kaboką „Beer Garden“ – išdaliname šūsnį SOUL STEALER skrajučių, nes čia pat „Wet Stage“, kur pasirodo „Wacken Metal Battle“ dalyviai. Įsilinksminusi chebrytė susidomi šia informacija ir tai jau nemenkas pasiekimas, nes išvilioti alaus mėgėjus artėjant vidurnakčiui į muzikinę palapinę sunku. Čia pat prigriebiam alaus ir sau, tebus atlyginta už pastangas.

23:20 visas lietuviškas desantas jau stovi šioje palapinėje, nes pirmosios dienos „metalinio mūšio“ pabaigtuvės priklauso mums. Taigi SOUL STEALER. Nors nelyja lietus, kaip prieš du metus pasirodant MANDRAGORAI, kuris į palapinę suvijo minią žmonių, jų ir dabar netrūksta. Na, sakykim, iš dalies suveikė ką tik nupasakota strategija, be to, žiūrovai jau pradėjo rinktis į būsimą MAMBO KURT šou ir metalinį karaokė. Bet palaikymo mūsų grupei netrūksta. Matome ir visus serbus, kurių komandą, kas labai įdomu, sudaro tėvas ir keturi jo sūnūs (čia visi FS nariai) bei dar trys draugai. Taip pat ir prancūzus, su kuriais susijusi linksma istorija bus nušviesta kiek vėliau. Lietuvaičiai sugroja sėkmingai, sulaukia nemažai ovacijų ir nuoširdaus kitų šio konkurso dalyvių palaikymo. Su kuo ir sveikiname.

Priartėja vidurnaktis ir, rodos, pats laikas poilsiauti. Tačiau vis dar vilioja pramogos. Taigi patys ištvermingiausi, tame tarpe ką tik sugroję SOUL STEALER nariai, pasuka link linksmybių epicentro, kuris yra jau minėtoje triukšmingoje stovykloje. Ten bastomės dar valandą kitą ir prisižiūrime visokių kuriozų, kurių čia nė nesuminėsi. Tiesiog čia Wackenas, čia viskas įmanoma. O paryčiais jau galima ir pamiegoti. Laukia pirmoji „didžiųjų“ diena.

Rugpjūčio 5 d., ketvirtadienis

Kadangi šį kartą metalo fiesta prasidėjo jau trečiadienį, žmonių masėje spėjau pavargti. Bet laiko gaišti čia nereikėtų, nes tikrai yra kas veikti. Prasidėjo karštis, bet vis tik nutariau tradiciškai nusibelsti iki „Metal Market“, kuris kasmet vis plečiasi. Taigi net apsižvalgymui reikia skirti valandą kitą. Taip pat tradiciškai čia randu malonių smulkmenų ir dar kitko, taigi apsilankymas turguje naudingas. Dar apvaikštau nemažus plotus aplink, prieinu iki dar vienų įėjimo vartų, kurių pastatymas sėkmingai sumažino žmonių srautus, ir tuo pačiu apsilankau Tado kioske, kuris garbingai įsitaisęs tarp solidžių prekyviečių. Čia užsuka ir svečiai iš Izraelio, kurių vienas WOA taip pat lankosi kelis metus ir jau spėjo pastebėti nuolatinį žmonių masės didėjimą. Jo nuomone, tai jau ėmė varginti ir sakėsi daugiau turbūt čia nesirodysiąs, nors ir laikinai kraustosi į Vokietiją. Na, aš mąstau kiek kitaip, nes ši aplinka per tiek metų man pasidarė sava. Nors prisipažinsiu, kad žmonių kiekis ir didėjantys atstumai tarp strategiškai svarbių zonų išties reikalauja vis daugiau ištvermės.

Artėja vakaras. O tai reiškia, kad prasidės „kankinimas“ ugnimi ir plienu. 16 val. dar nesiryžtu stoti prieš vieną iš didžiųjų scenų, nes jėgų reikės ištverti iki pat vidurnakčio Užtat senolio Alice Cooper baisių pasakėlių iš rūsio jau nepraleisiu. Taigi įsitaisau kiek galima arčiau „True Metal“ scenos, nes šį personažą ir jo „kruviną“ šou reikia ne tik girdėti, bet ir matyti. Kaip solidaus amžiaus Alisa ištvers 1,5 val. nenumanau, bet atnaujinti kažkur atminties užkaboriuose užsilikusius įspūdžius iš koncerto Vilniuje verta. Šou prasidėjus darosi truputį juokinga, gal todėl, kad dabar panašius cirkus rodo ir daugiau grupių. Vis dėlto Cooperį verta gerbti už neblėstančią energiją, seną gerą hardą ir atsidavimą tam, ką jis daro. Taigi tiesiog smagiai žiūriu šį spektaklį, ir tas viršvalandis nė kiek neprailgsta. Net kažkokia nostalgija apima. Vakaras prasideda šauniai.

Iki MÖTLEY CRÜE šou visa valanda. Tačiau kur nors toli trauktis neapsimoka, tad kažkaip stebuklingai sutinku tautiečius ir traukiam alaus. O po valandos… Skudurinukai, pagarsėję jei ne itin originalia muzika, tai įvairiais skandaliukais, pirmą kartą man matomi „gyvai“, o tokių grupių bėgant laikui pasitaiko vis rečiau. Taigi verta susipažinti artimiau. Tuo labiau, kad kažkada ši grupė visai patiko. Bandau vėl įsitaisyti kur nors arčiau, bet žmonių akivaizdžiai padaugėja, taigi geriau jau toliau, bet saugiai. Čia labai praverčia tie trys prie didžiųjų scenų esantys ekranai, kuriuose gali matyti veiksmą ir iš atokesnių kampelių. Kai Vince Neilas vieną po kitos užtraukia gerai pažįstamus gabalus ir visas trejetas pradeda šėlioti scenoje, atrodo, kad koks dešimtis metų atgal pasisuko. Nors ketverto povyzos, įskaitant skandalisto, buvusio Pamelos vyrelio Tommy Lee, byloja, kad vis tik trisdešimtmetis praėjo. Kaip bebūtų, šou jie daryti moka. Tad valandėlę galėjau pasimėgauti linksma muzika, nuotaikinga atmosfera ir apskritai geru reginiu. Pažintis užskaityta.

Bandau atsitraukti prie kitos scenos, bet nieko nepešu. Kame reikalas? Atsigręžiu atgal -žmonių jūros nė pabaigos nematyti. Panašus vaizdelis ir kairėn, ir dešinėn. Čia tai bent, pagalvotų pirmą kartą čionai pakliuvęs pilietis. Bet kitiems gali būti aišku: toks vaizdelis įmanomas, kai vos 15 minučių tave skiria nuo vienos iš garsiausių visų laikų sunkiosios muzikos grupių pasirodymo scenoje. Ir tą vaizdelį man pačiai jau antrąsyk tenka matyti, ir jausmą, kai tu ilgainiui nebegali net pajudėti, jau teko patirti. Jaučiuosi tarsi „geležinėje mergelėje“. O visi ir laukia jos. IRON MAIDEN (IM).

Legendinių britų šou visada sutraukia minias žmonių. Kiek juos teko matyti, mėsmalė garantuota. Taigi ir dabar stovime kaip silkės bačkoje. Bet ir tokiomis sąlygomis visokie freak personažai prisigalvoja atrakcijų. Štai vienas bruka man į rankas baltą tušą ir siūlo jam nubalinti blakstienas. Tą ir padarau, o juokas ima… Kitas pažymi jau manąjį žandą kažkokiu tepalu, bet dar ne to čia per ilgametę praktiką teko patirti. Taigi vis dar laukiam. Bet netrukus žmonių jūra ima ošti, nes scenoje jau pasirodo gerai pažįstami siluetai. Šiemet nemirtingas šešetas pristato diską „The Final Frontier“. Ir tuomet prasideda…

Kiek kartų teko aprašinėti IM šou įspūdžius, tiek kartų tai darydavau vis dar negalėdama atsipeikėti nuo patirto kaifo. Tikrai ne nuo žolės, nors jos čia aplinkui rūkoma tiek, kad pats nerūkydamas gali apsinešti. Kiekvieną kartą kažkiek skiriasi ir setlistas, ir scenografija, ir devynių amatų meistro pono Dickinsono apranga. Tačiau kassyk pereini į transą, kai skamba jau iš pusės akordo atpažįstamos kompozicijos. Jas grojančių ir dainuojančių nenuoramų kompanija malasi scenoje ir publiką varo iš proto. Ką ir besakysi, tos dvi valandos vėl prabėga akimirksniu, palydėtos ištisinio crowd surfingo, pogo, mosho ir kitokių nuo metalo koncertų neatsiejamų pramogų. Kova už būvį prieš sceną, bet IM to verti. Jau beveik vidurnaktis, tik nuovargio kaip nebūta. Buvo labai labai labai puiku!!!

Maidenų šou „praryja“ ir 2009 m. „Wacken Metal Battle“ laimėtojų, ir jau Vilniuje matytų prancūzų GOJIRA pasirodymus. Tačiau gailėtis dėl to netenka. Ką tik matyta dvivalandinė epopėja dar kartą vienareikšmiškai palieka euforijoje. Turbūt ne veltui išgirdus būtent šiuos vis dar nerimstančius ir energingus britus mano pačios kelias pasidarė metalu grįstas. Galvoju, praeis euforija – ir jau galima ruoštis „Sonisphere“ fiestai 2011.

Naktelė oi kokia nerami. Bet WOA kitko tikėtis nereikia. Metalinis karaokė, ūžiantys barai, toli aidinčios stovyklavietės, iš mašinų skambanti muzika – tokiame alase yra dar viena porcija Wackeno žavesio. Galiausiai ne miegoti čia susirinkome…

Rugpjūčio 6 d., penktadienis

Vis dėlto poilsio šiek tiek gaunu, o jo ir reikia. Nes antrąją „didžiąją“ WOA dieną jau nuo ryto susidarau „sunkiąją“ programą. Staigi atgaiva duše ir jau stoviu prie „Black Stage“, kur startuoja vokiečiai deferiai DEW SCENTED. Kadaise šiuose tyruose pirmą kartą pamatyta ši komanda paliko labai gerus įspūdžius. Taigi nusprendžiu, kad reikia parkartojimo. Neapsirinku. Brutalystai sutvoja užtikrintai ir stipriai. Štai tokia dinamiška dozė – pats tas ilgos dienos pradžiai.

Jau nuo seno jaučiu ypatingą trauką suomių metalo scenai. Dabar ten grupių tiek, kad nors vežimu vežk, o prasidėjo mano simpatijos šiems šiauriečiams ne nuo ko kito, o nuo AMORPHIS. Tais senais laikais nebuvo galimybių pamatyti mėgstamą grupę kur panorėjus, taigi šiandien reikia atsigriebti. Tas atsigriebimas – jau buvau mačiusi AMORPHIS įvairiuose festuose bent tris sykius, bet vis negana. Šis jau ketvirtas. Pamenu, praeitą kartą WOA jų šou nutraukė gaisras ir veiksmas buvo nukeltas vėlesniam laikui. Dabar viskas apsieina be incidentų. O tūkstančio ežerų šalies sūnūs vėlgi sugroja nepriekaištingai. Nemažai žavesio (aišku, greta patrauklios, melodingos muzikos) grupei suteikia charizmatiškas dreduotas vokalistas, kurio energija užveda ir publiką, ir pačius „amorfininkus“. Dar vienas pavykęs dienos pradžios akcentas.

Trečia grupė tądien, kuri taip pat matoma pakartotinai – ORPHANED LAND (OL) iš Izraelio. Jėzų primenantis vokalistas taip pat yra charizmatiškas būtybė, bet ir savotiška šios grupės muzika, turinti nemažai rytietiškų motyvų, „veža“. Būta atvejų, kai OL scenoje atrodė kaip nesavi, todėl šou neturėjo deramo žavesio. Dabar gi viskas vėl stojo į savo vietas ir brutaliai romantiškos muzikos kūrėjai pasirodė visame gražume. Tiesa, atsiranda moteris, kuri ne tik dainuoja, bet ir šoka. Atrodo viskas tikrai savotiškai. Pagalvojau sau, kažkaip sekasi šiandien su įsimintinais šou…

Asmeniniame tvarkaraštyje susidaro nemaža pertrauka, taigi deduosi prie bendražygių ir vėl traukiam pietauti pas jau minėtą turką. Ketvirtadienį mitę greitu maistu ir nualinę skrandžius, vėl galėjome mėgautis skaniais patiekalais ir stebėtina jų įvairove. Turkas taip pat patenkintas – nemaža mūsų kompanija atneša pelno, kuriuo šiaip gana nuošaliai esanti užeiga neturėtų džiaugtis kasdien. Taigi visiems gerai.

Pilvo lepinimo reikalai užtrunka, taigi grįžtu kanadiečiams VOIVOD jau įpusėjus savo pasirodymą. Tai dar viena scenoje nematyta komanda, kurią pažiūrėti, be kita ko, turėjau specialų užsakymą. O ta „Party“ scena lyg tyčia toliausiai iš visų. Šiaip ne taip dar spėju nugirsti kelis gabalus, ir nors pilną vaizdą susidaryti iš tiek sunku, atrodo ši grupė pakankamai gerai. Teks palaukti kitos progos.

Dar po poros valandų pertraukos, kurios metu migruoju tarp Tado prekyvietės, VIP baro, press palapinės ir VIP stovyklavietės, keliauju pažiūrėti britų trešerių EVILE. Pažintis su šia komanda buvo tokia: perklausytas diskas – įsigytas diskas – pamatyta viename iš „Brutal Assault“ festivalių – puikus įspūdis – ketinimas pamatyti dar, progai pasitaikius. O štai ir toji proga. Nors „Wet“ scena turi nemažai trūkumų (ribotas apšvietimas, kuklesnis ir neitin kokybiškas garsas), energetinis EVILE užtaisas sprogsta kaip koks dinamitas ir šis šou nepalieka abejingų. Vaikinai, jūs tikri šaunuoliai, varykit taip ir toliau!

Čia pat pasirodančius senuosius LIZZY BORDEN tenka praleisti. Ne tik todėl, kad pasiryžtu dalyvauti iki 3 val. nakties (o vasaros metu tai jau beveik ir rytas), ir reikia taupyti jėgas. 19 val. presos palapinėje prasideda „Wacken Metal Battle“ konkurso nugalėtojų paskelbimas, visų kitų dalyvių apdovanojimas ir kiti su šiuo konkursu vis dar susiję veiksmai. Taigi visi susirenkame čia. Ceremonija trunka valandą, todėl kai kam tenka praleisti ir labai norėtą pamatyti KAMELOT pasirodymą. Paaiškėja, kad konkurso nugalėtojai – suomiai, kurie jau išvažiavę, taigi tradicinio laimėtojų grojimo nebus. Kadangi suomiai pernai iš viso neatvyko ir konkurso organizatoriai sakėsi besiimsiantys sankcijų šiai šaliai, dabar tos sankcijos, ko gero, bus. Bet yra kaip yra. Vėliau paaiškėja, kad susumavus komisijos vertinimus (šiemet mes čia turėjome du atstovus), SS lieka prie pat pirmojo dešimtuko, kas iš beveik 30 dalyvių visai neblogai. O pasirodymas plačiai auditorijai ir užmegzti nauji kontaktai reiškia, kad vien sudalyvauti čia jau yra sėkmė.

Per artimiausią tiltą iš VIP zonos skubu į koncertinę teritoriją, šiek tiek apsidairau po artimiausius atributikos kioskus, o tada greitai reikia išspręsti dilemą – Tarja Turunen versus ARCH ENEMY (AE). Skardžiabalsė vokalistė matyta dar su NIGHTWISH, o švedai išvis akiratin pakliuvę jau kokius penkis kartus. Na, bet „veža“ mane jų muzika, nors tu ką. Taigi pasirinkimas šį kartą pastarųjų naudai.

Jau kurį laiką kalbama, kad AE ištiko stagnacija ir nieko naujo jų skambesyje negirdėti. Iš dalies taip ir yra. Bet jei pasversime jų šou kokybę, puikų draivą, techniką ir senesnių gabalų įvairovę, švedai nusipelno aukšto balo. Tai byloja ir minia žiūrovų, kurie vien WOA galėjo matyti grupę kelis kartus, bet vis tiek gausiai renkasi ją pamatyti dar kartą. Taigi prie scenos per vidurį prieiti be šansų, bet aš, kaip patyrusi šio festo vilkė, renkuosi patikrintą taktiką – mėginti priartėti iš šoninių pozicijų. Ir tas visai neblogai pavyksta. Vadinasi, dar kartą galima ne tik pasimėgauti patinkančia muzika, bet ir muzikantus matyti ne ekrane. Ir tai verta, nes dar kartą pasakysiu, kad scenoje jie – tikri velniai. Apskritai šou vėl palieka geriausią įspūdį. Ir užuot braukusi AE iš artimų planų, vis dar tikiuosi pamatyti brutalbalsę Angelą su visa kompanija mūsų padangėje.

Nors muzikinėje zonoje ar šalia jos maluosi jau dešimt valandų, pagal planą jėgų reikės dar geroms penkioms. Ir čia nusprendžiu vieną kartą pamatyti visą GRAVE DIGGER pasirodymą, nes anksčiau vidury keliaudavau kitur arba šiaip neištverdavau viso laiko su jais. Kitaip tariant, būti „trū“, kaip ir scena, kurioje grojo šie veteranai. Ir kaip nekeista, šį kartą jie nenusibodo ir kaip reikalas „užvežė“. Taigi mielai įsitraukiau į visas priešscenines linksmybes, nors surfingą vis dėlto pasiliksiu jubiliejiniam vizitui į WOA. Be kita ko, gavosi savotiškas relaksas prieš totalinį trašyzmą, kuris netrukus turėjo ištikti.

Iš dalies su „duobkasiais“ pasilikau ir dėl to, kad tas trašyzmas – nes kas kita, kaip SLAYER, kurie gali prikaustyti net visų festivalio dalyvių dėmesį. Taigi atsitraukus gali tekti šios grupės šou stebėti pusės kilometro atstumu. Teko laikytis iš paskutiniųjų. O kalbant apie amerikiečius, rodos, ką tik matyti su „Big Four“ Lenkijoje, o prieš tai – dar n-kartų, ko čia taip stengtis? Bet man asmeniškai SLAYER yra vieni iš visų laikų favoritų, viena iš energingiausių koncertinių komandų ir gerbtini už narių pastovumą (neskaitant Lombardo „klystkelių“). Tad sukaupiu priešpaskutines galias ir patenku į veiksmo epicentrą. O ten vyko jau net ne išsitaškymas, o operacija „išlikti“. Skambant grupės geriausiems visų laikų gabalams, begalinio surfingo, mosho, kitokio minios blaškymosi pavidalu atsivėrė tikras pragaras. Dangaus pietuose fakelais jau suliepsnojo tradicinė ožio galva. Įspūdingo apšvietimo nutvieksta erdvė (kažkada minėjau, kad kiekvienais metais Wackeno apšvietėjai sukomponuoja vis kitokias kombinacijas) sudarė ypatingą efektą, na, o SLAYER – jie ir vėl visame aršiame ir brutaliame gražume. Ar kada nors jie pavargs? Greičiau jau mes. Dar vienas geras šou. Gaila, kad susikirto su 1349 veiksmu, dar gerai, kad ir šio liudininke jau esu buvusi. Jau po vidurnakčio…

Bet trauktis dar nesiruošiu. Laukia paskutinių pora personažų. Vienų iš jų šou – tikras įvykis. Tai seni seni, bet vis dar geri kanadiečiai ANVIL. Įdomiai šiandien atrodo veteranų trijulė, kai scenoje kartais veikia dešimt ar dar daugiau žmonių. Truputį juokingai skamba ir paprastutės kompozicijos, kai kiti kuria metalines simfonijas. Vis dėlto senoliai heaveriai pavydėtinai ištvermingai išlaiko visą valandą ir pasirodo visai šauniai. Ko nepasakysi apie stipriai išretėjusias gretas žiūrovų, daugelis kurių žymiai jaunesni negu veikėjai scenoje. Dar į galvą šauna juokinga mintis – kad nenuorama vokalistas/gitaristas Steve “Lips” Kudlow garbanoto kudlota ševeliūra labai pateisina savo pavardę. Čia šiaip, lyrinis nukrypimas…

Paskutinę naktinę muzikinę valandą, kai publikos lieka dar mažiau, praleidžiu su ATROCITY. Pamėgusi šią kompaniją nuo tada, kai lankėsi pas mus Ferrum penktojo gimtadienio proga, stengiuosi pamatyti juos ir dažniau. Šį kartą gavosi toks kamerinis vakarėlis, nes galėjai laisvai būti prie pat scenos ir ranka beveik pasiekti grupės narius. Bet jis buvo labai mielas, nes nepaisant vėlumos ir žmonių skaičiaus, ATROCITY sugrojo nuoširdžiai ir įtaigiai. Savo gretose grupė dabar turi dvi moteris, neskaitant to, kad duetu su savo vyru vieną kitą gabaliuką padainuoja ir Liv Kristine. Ir atrodo ši sudėtis gerai. Tik štai ištvermės reikėjo vejant nuovargį ir šaltį, nes neapdairiai nepasiėmusi šiltų rūbų, kalenau dantimis visą tą valandą.

Jau net neparėjus, o parbėgus namo, laukė kitokios atrakcijos. Kai kurie mūsų linksmieji vyrukai sugalvojo pramogą – įsibėgėjus šokinėti į palapines. Be kita ko, pakeliui dar pastačius barikadas, kurias reikia įveikti. Maža to, į šį pasilinksminimą buvo įtraukti ir prancūzai, atėję pas mus nešini vynu ir maloniai bendraujantys. Sumigę palapinių savininkai anaiptol nesidžiaugė tokia išmone ir išvijo išdaigų mėgėjus. Gerai dar, kad užmačios peršokti didžiausią palapinę, po to dar įveikiant tvorą prie miškelio ir nukabinant ten kabančius rankšluosčius, nebuvo įgyvendintos. Įvertinus situaciją, šio veiksmo vykdytojai geriausiu atveju pasiliktų ant palapinės, blogiausiu – pakibtų ant vielinio aptvaro. Užtat vieno „paprasto“ bėgimo metu vieno iš dalyvių Adomo kostiumas patraukė kaimynų austrų dėmesį, taigi atrakcija turėjo ir žiūrovų. Tuo tarpu gėrimų padauginęs prancūzų vadybininkas užmigo vidury mūsų stovyklavietės, kur ir buvo paliktas. Mat dar „gyvi“ mūsiškiai su prancūzų muzikantais nukeliavom pas juos, kur buvo suplanuota ir įvykdyta analogiška šokinėjimo istorija – į jų būgnininko palapinę. Aišku, pažadintas tokiu būdu bembačius sukėlė skandalą, nors vėliau, kai iki paryčių „prisitūsinę“ dar ir prancūzų stovykloje, grįžome prie savo namų, viskas buvo paleista juokais. Reikėjo juk namo tempti vis dar neatsipeikėjusį vadybininką, na, o mums – migdyti pagrindinį visų čia aprašytų įvykių iniciatorių. Visiems (ne)labos nakties.

Rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Pagaliau galima išsimiegoti, nes asmeniškas tos dienos „running order“ prasidės tik 14:30. Šiaip WOA iš tiesų yra toks gyvenimo ritmas – iki paryčių daugelis linksminasi, o po to ilsisi iki visai neankstyvo ryto. Kad jau sutampa ir kitų mūsiškių nusiteikiamas neskubėti prie scenų, dar kartą važiuojame į prekybos centrą ir į baseiną. Kadangi šį kartą Wackene nebuvo itin karšta, baseine žmonių ir dabar nedaug, bet tai tik į naudą. Gaivinamės kokią valandą, tame tarpe tenka stebėti šuolius nuo tramplino, kurių kai kurie verti net šuolių į vandenį sporto meistrų. Jei būtų pilnas baseinas, ką per daugiamečius vizitus čia teko matyti ne kartą, su tais šuoliais taip lengvai neprasisuktų. Kita vertus, šioje vietoje labai gerai matosi vokiečius kelis pastaruosius metus pradėjusi liesti bėda – nutukimas. Galima pamatyti tokių personažų, kad oi… (kolegos patvirtins). Prisižiūrėjus tokių vaizdų, atsirado sentencija „baikit valgyti š***“, kurią mūsų šelmiški vaikinai po to skirdavo visiems, kam tai aktualu. Tik šios išminties lietuviškai niekas nesuprato ir toliau šlemštė tą š***. Juo blogiau jiems patiems.

Grįžę išsiskirstome kas kur. Pati keliauju savo maršrutu. UNLEASHED. Senojo Švedijos death metalo desanto atstovai daugelį metų nenuilstamai neša „mirties“ vėliavą ir beveik nepakeitė stiliaus (vien ko vertos tradicinės to meto švedų grupėms „pažemintai“ skambančios gitaros). Išlaikė jie ir puikų draivą. Taigi norisi šią grupę pamatyti scenoje dar ir dar kartą. Tą ir darau, su malonumu. Vienais metais, pamenu, būtent per jų šou vienas sunkiasvoris „serferis“ krisdamas vos nenusuko man sprando, o dar kerzu užkliudęs kaimyną ant manęs išpylė jo alų. Bet grupė čia ne prie ko. Ką čia daug šnekėti, šauniai pavarė chebrytė. Kada kitas kartas?

Pramankštinusi sprandą deferių akivaizdoje, atsisuku į trešo pusę. Netrukus gretimoje scenoje pasirodo seni geri OVERKILL. Kiek kartų teko susidurti su šia grupe visokiose situacijose (įskaitant ir „Kablį“, kurį „sudegino“ ANNIHILATOR, žinote, apie ką čia), tiek kartų jų energetinis užtaisas scenoje ir stebina, ir džiugina. Nieko nepadarysi – su šiuo stiliumi užaugau ir jis visą laiką bus prie širdies. Taigi džiūgauju ir vėl, nors žmonių masėje tenka saugotis. O tas „Elimination“, vis dar kaip koks balzamas. Valandos kaip nebūta, taip viskas „užvežė“. Galvoju tik: jei jau anų laikų aljanso, pasibaigusio gaisru, dalyviai kanadiečiai aplankė Lietuvą pakartotinai, kada sulauksime amerikiečių? Būtų labai labai „demanded“.

Kad jau pasiruošiau ištisiniam maratonui, toliau keliauju žiūrėti deferių LOCK UP. Istoriškai žiūrint, šią komandą galima laikyti „žvaigždynu“, nes visi jos buvę ir esami nariai buvo ar yra gerai žinomose kitose grupėse. Taigi galima tik mėgautis puikiu visų instrumentų skambesiu, Tomo Lindbergo gerkle ir šiaip sceniniu vaizdu. Valanda, ir tu kaip užrakintas „mirties kameroje“…

Nors būnant WOA jau žinojome, kad įvairiais požiūriais pagarsėję ir gana prieštaringai vertinami W.A.S.P. atūš į Lietuvą, nusprendėme padaryti žvalgytuves dar iki to įvykio. Tad po truputį pradedant temti, kai jau visu gražumu matomi šviesos efektai, įsitaisau toliau nuo „vapsvų“. Ne todėl, kad šios „gelia“, bet dėl to, kad žmonių masėje nieko nematysi, o čia bent ekranas prieš nosį. Kol surandu patogesnę vietą, jau ir šou startuoja. Žiūrint iš perspektyvos, kad tąkart W.A.S.P. mačiau antrą kartą ir dar nebuvau patyrusi vilnietiško varianto, galėjau lyginti tuos du. Didelėje erdvėje grupė žiūrėjosi solidžiai, scenoje netrūko vietos laisvai pasisklaidyti, setliste – beveik visi geriausi gabalai (įskaitant ir asmeninę simpatiją „I Don’t Need No Doctor“). Kažkaip prisiminiau tuos senus laikus, kada pradėjau domėtis šia grupe. Sceninė išvaizda mažai pasikeitusi, jei nežiūrėsime į muzikantų veidus, aišku, tik kūrybos žymiai daugiau. Pasirodymas paliko gerą įspūdį, ir jei palyginčiau dabar jau tris matytus W.A.S.P. šou, mūsiškį pagal kokybę beveik prilyginčiau vokiškam (priminsiu, pirmas kartas buvo latviškas). Aišku, publikos kiekis kitoje kategorijoje.

Ir kas per velnias yra tie kanibalai (CANNIBAL CORPSE (CC), be abejo), kad kiekvieną kartą juos užmačius kus nors repertuare (vien pas mus tris kartus lankėsi), vėl norisi pasinerti į ekstremalaus skambesio jūrą? Matyt ne veltui su jais siejami ir skandalai, ir didžiausi brutaliausios metalo muzikos albumų pardavimai. Kas bekrioktų (Barnes ar Fisheris), kokioje aplinkoje jie besiautėtų – rezultatas tas pats „užmušantis“. O jei nori patirti, kas tai yra tikrų tikriausia mėsmalė, pabandyk patekti į žmonių minios vidurį, grojant CC! To stengiuosi išvengti visada, bet įspūdis apie kanibalizmą nė kiek nesumenksta. Efektas dar kartą buvo vienareikšmis – brutalus nokautas.

Jėgų beveik nerasta. Laimei, prieš kitą grupę lieka 1,5 val., taigi keliauju į gretimą VIP stovyklą atsipūsti. Besiilsint ir begurkšnojant alų, kurį apdairiai nusinešiau pas koleges iš savo stovyklos, reikia spręsti dvi dilemas. Pirma – tuo pačiu metu gros IMMORTAL ir CANDLEMASS, o pabaigoje šių dviejų šou dar įsimaišys ROTTING CHRIST (RC). Antra – po SOULFLY vėl susikirs FEAR FACTORY (FF) ir TIAMAT. Ir kaip pagaliau ištverti viršvalandinį U.D.O. šou, kuris tęsis iki 3:00? Laiko apsisprendimui sočiai, o pasirinkimas toks: švedai, graikai, po brazilų – vėl švedai, o paskui – kaip velnias duos.

Dešimtą vakaro stoju prieš „Party“ sceną. CANDLEMASS teko matyti dar su Messiah Marcolinu, kurio išvaizdus stotas ir galingas balsas tuomet paliko neišdildomą įspūdį. Tačiau ir dabartinis vokalistas turi pakankamai šarmo ir ekspresijos. Svajingas doomas įneša romantikos prie iki šiol girdėtų agresyvesnių grupių (na, išskyrus W.A.S.P.). Tipiška nakties muzika ir visiškas atsipalaidavimas. Malonu, nors kojos ir visas kūnas vėl išduoda, kiek krūvio jau atlaikyta. Bet štai žvilgsnis laikrodį – o čia jau 22:30. Vos 15 minučių skiria nuo RC pasirodymo, o čia abi scenos toliausiai viena nuo kitos, velniava. Tenka bėgti link palapinės, kur jau grūdasi graikų gerbėjai. Padėtis neeilinė – susilaužęs koją Sakis, dėl ko grupė tais pačiais metais neatvyko pas mus, stovi scenoje sugipsuotas, bet vis tiek jų muzika paperka bet ką. Taigi nekreipkim dėmesio į tą gipsą. Geriau dar kartą pasimėgauti išskirtine graikiškos muzikos pilnatve. Bet vos spėja visi įsijausti, kaip prabėga tas pusvalandis ir RC jau ropščiasi nuo scenos. Ką padarysi, kai gretose laikinas ligonis… Bet vis tiek viskas buvo labai faina.

Išlendu iš sausakimšos palapinės (ir taip čia per RC šou visada, tik kažkodėl jie kaip „užkeikti“ groti „Wet Stage“) – jau griaudėja nuo vienos iš didžiųjų scenų. Taip, tai vieno iš brolių Cavalerų vadovaujami SOULFLY. Vis dar gyvi geri prisiminimai iš smagaus, palyginti nedidelio vakarėlio su šia kompanija Vilniuje, o čia štai tie patys šokinėjantys brazilai už gero puskilometrio. Brautis artyn neketinu, nes reikės grįžti prie „Party“ scenos. Taigi stebiu veiksmą iš tokio nemažo atstumo, bet užtat įspūdingi šviesų efektai tokioje vietoje atsiveria visu gražumu. O kad ir patys SOULFLY turi kažkokios ypatingos charizmos ir jų muzika priverčia įsijungti į šėlsmo sūkurį, tai tiesa. Todėl nori nenori, o vis tiek atsiduriu arčiau scenos. Ir išlieju ten devynis prakaitus. Ir vis dar brandinu mintį: kaip čia pamačius vienoje scenoje SSCC (SEPULTURA, SOULFLY ir CAVALERA CONSPIRACY).

Lieka dvi grupės mano kelyje. Iš paskutiniųjų braunuosi pro minią, kuri susirinkusi paklausyti FEAR FACTORY, link TIAMAT. Kažkaip stebuklingai spėju, matyt patirtis daro savo, kai mintinai žinai trumpiausią kelią ir kitas strategines gudrybes. O čia dar vienas „relax live“, kai laisvai prisiartini prie scenos ir liejantis lyrikos nestokojančioms švedų kompozicijoms pajunti tikrą kaifą. Jau po vidurnakčio, bet nelabai jaučiasi. Štai ką reiškia romantika… Tačiau ji netrukus išsisklaido. Dangus nusprendžia, kad reikia palaistyti žemę, taigi kaip tik prasidėjus kompozicijai, kur girdimas lietaus šniokštimas, jis pasipila čia ir dabar. Nenaudėli Edlundai, galvoju, prišaukei liūtį. O kai ji kaip reikalas įsismarkauja ir kiaurai visus permerkia, bėgu slėptis į Tado prekybos vietą. Nors iš čia irgi neblogai girdisi TIAMAT dainos, jas kartais užgožia galingiau įgarsinti FF. Taigi buvo mono, gavosi stereo. Lietus vis dar siautėja…

Baigia švedai, laikinai atsitraukia ir lietus. Traukiuosi ir aš arčiau stovyklos, kad po U.D.O. šou reikėtų kuo mažiau keliauti link savo palapinės. Pagaliau gaunasi, kad vėlgi pas mus neseniai besilankiusiai komandai dėmesį skiriu iš „Beer Garden“, kur ir matosi viskas padoriai, ir girdisi gerai, ir dar alaus galima inkalti. Nagi turi dar spėkos ir smarvės tas Dirkshnaideris ir visa jo kapela, ką ir besakysi. Tik štai manosios jau baigia išsekti, vis dėlto trečia nakties.

Kelias į stovyklą atrodo neįtikėtinai ilgas, nes kojos sunkios sunkios. Kai pagaliau ten parsirandu, pasirodo, kad dalis saviškių pilnu tempu naikina alaus ir dar stipresnes atsargas, taigi kodėl neprisijungus? Dar lietus laikas nuo laiko užpila, bet mes saugiai įsitaisome po kaimynų austrų palikta pavėsine. Tik kai poilsio poreikis taria galutinį žodį, skirstomės į savus laikinus namus. Labanakt.

Kelionė atgal: Lenkiją dar paliksime, bet tik dėl kulinarinių sumetimų…

Taigi baigėsi ir WOA 2010. Vis tik reikia pasakyti, kad oras buvo vienas padoriausių per visą mano lankymosi šiame grandioziniame feste istoriją. Gerai pailsėję, leidžiamės į ilgą kelią link namų. Kaip pernai nepavyko išgelbėti kaimynų italų, kuriems neužsivedė mašina, taip šiemet „neprikūrėme“ kitų kaimynų transporto, nes niekaip neprisikasėme iki savojo akumuliatoriaus. Šiaip ne taip dėl transporto spūsties išvažiavus iš WOA apylinkių, laukė dar didesnis kamštis greitkelyje, kur eilinį kartą teko sugaišti porą valandų. Ir taip pat pagal mašinų numerius pastebėti, iš kokių kraštų į WOA sugužėjo žmonės.

Vis dėlto Vokietijos keliai, tegul ir pilni transporto, yra tikras gėris, palyginus su jau ne kartą keiksnotais Lenkijos vieškeliais. Ir neištrinsime mes tos šalies iš žemėlapių vien dėl skanaus ir nebrangaus maisto. Nekalbama čia apie būriais pas kaimynus traukiančius ir prekybos centrus šluojančius tautiečius. Čia apie mus pačius, sustojusius naktį užkąsti vienoje iš gausių pakalės užeigų. O gavosi visi naktipiečiai, tiek prisikimšta…

Na, o namie, kaip visada, atsisveikinimo „ašaros“ ir prisiminimai. Aišku, ir poilsis, jei tik įmanoma, tai ir daugiadienis. Ir manau, nelabai suklysiu sakydama, kad kartą patyrus, kas tai yra WOA, visuotinė trauka gali pasisukti kiek kita kryptimi. Net jei ten daugiau nebeatsidursi, užmiršti to, ką patyrei, neįmanoma. Taigi toji, kuri šiemet jau dešimtą kartą ruošiasi tarti „Hail Wacken!“, linki ir jums pirmą, antrą ar n-ąjį kartą pasakyti: greičiau+sunkiau+garsiau!