„Wacken Open Air 2008“: atradimai prie XX festivalio slenksčio

Foto: WOA Press ir Shatunes

Šiemet koncertinių kelionių „užderėjo“ kaip niekad gausiai. Ir štai, besiruošdama į Čekijoje vyksiantį „Brutal Assault“, sėdu apžvelgti jau tolstančius, bet toli gražu neblėstančius įspūdžius iš jau pasaulyje didžiausiu tituluojamo metalo festivalio – „Wacken Open Air“, gerai žinomo kaip WOA. Ir vėl tenka pripažinti, kad Wackeno trauka kažkokia mistiška. Įspūdingai skamba ir nurodomas bendras susirinkusių žiūrovų, grupių narių, žiniasklaidos atstovų ir viso personalo skaičius – 75 000! Taigi ir vėl lekiam tenai…

Alkobusas

Vėl pasirenku alkobusą. Keliavimo juo ypatumai šį kartą paįvairinami tuo, kad kartu važiuoja mūsiškės grupės MANDRAGOROS nariai. Ir ne vien smalsumo išvysti tokio masto festą vedini. Ne paslaptis, kad šiemet Lietuva įsijungė į metalistų „šeimą“ iš 16 šalių, kurių grupės turėjo susikauti penktus metus vykstančiame „Wacken Metal Battle“ konkurse. Taigi mūsų grupė išvyko pasirodyti „Wet“ scenoje, o tai dvigubai smagu. Tiesa, saugokitės piktų širšių, mat vienam bendrakeleiviui tokia įgėlė taip, kad festas pavirto antibiotikų dozėmis ir nuolatiniu skausmu sutinusioje kojoje.

Vėl devynių valandų klajonės po Berlyną, kuriame šį kartą apsilankyta sename ir garsiame zoologijos sode. O prie Wackeno šį kartą jokių transporto spūsčių! Tai tik vienas iš naujų gerų dalykų, kuo organizatoriai pasistengė nudžiuginti kone iš viso pasaulio susirenkančius metalgalvius. Šį kartą pasitaikė malonūs ir paslaugūs vairuotojai, taigi tik važiuok ir norėk. „Bilietuotieji“ iš karto praeina pro šiemet vienoje vietoje pastatytą kontrolės punktą, o „vipiniai“ vidury nakties pėdina pasiimti kortelių. Ši galimybė taip pat gera, nes iš karto galima įsikurti savoje stovykloje. Tiesa, mantą tenka susivežioti taksi, kurio kainos, kaip beje ir maisto parduotuvėse, dargi padoresnės negu pas mus. Karštas ketvirtadienis krūvą žmonių suveja į baseiną, kuris jau mokamas, bet užtat galima pasižiūrėti šuolių nuo tramplino atrakcijų. Na, žinoma, ekskursija į įrašų/aprangos/atributikos Meką, vadinamą „Metal Market“. O paskui…

Muzika

Liepos 31 d., ketvirtadienis

Tądien pagrindinio, t. y. muzikinio veiksmo pradžia 16 val. Bet įvertinus perspektyvas per tris dienas pamatyti apie 20 „planinių“ šou, apsiribojau vakaru. Manasis prasidėjo „Party“ scenoje su pernai kur kas iš arčiau matytais Liv Kristine bei Alexanderiu su Co. Ir visa tai yra LEAVE‘S EYES. Tiesiog nusprendžiau „apšilti“ prieš visų tą vakarą laukiamą „geležinės mergelės“ smūgį. Ką gi, truputis romantikos nepamaišė. Šou ši komanda surengė tikrai šaunų, skambų ir malonų. O kadangi tądien dar ir Alexanderio, kurį galėčiau vadinti tiesiog puikių plaukų savininku, gimtadienis išpuolė, skambėjo sveikinimai tiesiog scenoje. Gaila, gimtadienio torto (net su viena žvake, kaip norėtų Karlsonas) nebuvo…

IRON… MAIDEN… Vienintelis šio turo pasirodymas Vokietijoje… Net 4 ekranai… Žmonių tvanas koncertinėje zonoje ir beveik tuščios stovyklos… „True Metal“ scena, 21.30…

Šiam pasauly visko būna, bet kiekvienas Maidenų šou tampa išskirtiniu įvykiu ir yra itin laukiamas. Taigi rizikuodama uždusti ar bent jau išlieti devynis prakaitus, stoviu palyginus arti scenos ir laukiu keliasdešimttūkstantinėje minioje. Sulaukiu… Gana juokinga pono Dickinsono apranga (bent jau tol, kol jis jos nepradeda keisti) nieko nereiškia, palyginus su tuo sunkiai nusakomu įspūdžiu, kurį sudaro grandiozinė scenografija, įsimintinas vokalas, trijų gitaristų virtuozų ir užtikrintas ritmo sekcijos veikimas kartu. O kur dar daugeliui mintinai žinomi tekstai, kurių kiekvienas pasakoja kokią nors įdomią istoriją…

Žvilgčioju tai į sceną, tai į artimiausią ekraną. Ir, bėgant toms dvejoms valandoms, vis labiau stebiuosi Bruce ir visų kitų veteranų ištverme. Štai stoviu čia, bandydama atlaikyti minios siūbavimus ir dar išlaikyti atsiduriančius virš galvos, kad neįminkytų į po kojomis liulantį molį. O anie bėgioja po sceną kaip jaunikaičiai ir dargi balsą bei instrumentus valdo! Įspūdis tikrai sunkiai nusakomas. Net ir gabalų viso to įspūdingumo patvirtinimui vardinti nebūtina, nors buvo ir „Powerslave“, ir „Fear of the Dark“, ir „Run to the Hills“, ir „The Number of the Beast“, ir…

Žodžiu, šią komandą tiesiog būtina pamatyti gyvai, kad ir koks bebūtų repertuaras. O kai misteris dainininkas, pilotas ir dar devynių amatų meistras pareiškia, kad WOA yra didžiausias pasaulyje metalo festas, turbūt reikėtų patikėti. Kaip, ko gero, ir tuo, jog Ironai čia surengė šou didžiausiai auditorijai vokiečių žemėse per daugelio metų turų kroniką. Tuo tarpu ketvirtadienio kronika baigiasi saldžiu poilsiu. Iki kitos dienos…

Rugpjūčio 1 d., penktadienis

Penktadienis – jau kur kas sunkesnė diena. Suplanavau aštuonetą grupių. Be abejo, dar ir „Wacken Metal Battle“ kovą, kurioje būtina palaikyti saviškius. Iš karto reikia pabrėžti, kad WOA labai atsakingai rūpinamasi visais dalyviais, pradedant maitinimu ir gėrimais, baigiant sounchecko ir pasirodymų laikų suderinimu bei muzikantų nugabenimu į gyvenamąsias vietas. Manau, mūsų vaikinai tai paliudys. Ech, pavydėtina ta vokiška tvarka…

Pirmasis šou ir pirmasis „susikirtimas“ laike. Dilema išties nelengva, nes abi grupės matytos anksčiau, o vieną dar teks išvysti. Pamąsčius nugalėjo „true death metal“ poreikis, taigi PRIMORDIAL teliks prisiminimai iš vos prieš mėnesį buvusio estų festo. Čia gi iš pat ryto nuskuodžiau „į kapą“, t. y. į GRAVE pasirodymą. Oi kaip galingai „pavarė“ seni geri skandinaviškos mirtinosios scenos atstovai! Per tiek metų beveik nepakitęs skambesys kartais žavi, o ne verčia nuobodžiauti, ir čia būtent tas atvejis. Nuoširdi pagarba švedukams, sugebėjusiems dar ir nemažai publikos sutraukti gana ankstyvą metą.

Laimei, asmeniniame tvarkaraštyje išpuolė kelios pertraukos, kurių metu galima pailsėti, nes tvyrojo karštis ir dangus beveik be debesų. Taigi pažiūrėti atgimusių puikiųjų CYNIC nuėjau žvaliai. Ir gerai, nes šou paliko kuo geriausią įspūdį ir išsišėlau kaip reikalas. Prieš festą buvo šiokių tokių nesusipratimų, pasklidus kalboms, kad gros kažkokia kita grupė tokiu pavadinimu. Bet aš tiesiog žinojau, kad tai bus ta pati žymioji Floridos techniško/progresyvaus death metalo komanda su Paulu Masvidalu priešakyje. Malonu, kad nauja nuo „Focus“ laikų sudėtimi (ypač nustebino „tikro“ antrojo vokalo su gitara Tymono Kruidenierio buvimas) grupė atrodo šviežiai ir vėl stipriai. O dar geresnė naujiena, kad spalio 27 d. pasirodys naujasis albumas „Traced in Air“. Štai dabar jo ir palauksim.

Nuskubėjau į „Wet“ sceną, su visa lietuvių gvardija „pabujoti“ MANDRAGOROS akivaizdoje. Vis tik džiugu, kad yra toks konkursas ir kad čia jau atsirado vietos mūsų grupei. Vaikinai padirbėjo užtikrintai, sugrojo smagiai ir nusipelnė visų susirinkusiųjų palaikymo. Beje, šiuo pasirodymu besibastant atributikos prekyvietėje pavyko sudominti net brazilų prekeivius, kurių vieną teko matyti palapinėje. Ir norit tikėkit, norit ne, bet turbūt dar tebegalioja „sutartis“ su dangumi, nes būtent tuo metu vėl prapliupo smarki liūtis, nors tai dar įdomiau. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad ant pjedestalo komisija užkėlė THE FADING iš Izraelio, kuri, tiesą sakant, niekuo neišsiskyrė muzikiniu požiūriu, bet tikriausiai bendravimas su publika ir dar kažkokie duomenys lėmė tokį rezultatą. Ką gi, šiuo atveju jau vien sudalyvavimas buvo neblogas koziris. O kitąmet organizatoriai žada į „ringą“ leisti net 30 grupių, mat kitų šalių susidomėjimas konkursu auga kaip ant mielių. Štai taip.

„Taurūs“ sveikinimai saviškiams, su kuriais dar ir gyvenome šalia, užsitęsė, taigi jau bėgte tenka skubėti dar kartą pamatyti linksmuolių ENSIFERUM. Suomių patrakėliai vėl surengė nuotaikingą, dinamišką, patrauklų šou ir juo užkūrė tikrą gausiai susirinkusios publikos šėlsmo ir noro atsidurti apsauginiame aptvare maratoną. Galima įvairiai vertinti šią grupę, bet gero draivo ir linksmumo jai netrūksta. Tuo metu vėl pertraukėlė (šį kartą pietų, ir vokiškas maistas visai skanus), ir jau toje pačioje „Black“ scenoje n-tąjį kartą matau SOILWORK. Na, traukia jie mane savo muzika ir nieko čia nepadarysi. Taigi stoviu prie pat tvorelės ir bandau kol kas dar neapsunkusio sprando tvirtumą. Kai kam gal jau „įgriso“ tas gioteburgiškas stiliukas, mat nusirito panašių grupių atsiradimo banga. Tačiau Bjorno Strido komanda, bent jau man, iki šiol įdomi ir sava. Skoniai, skoniai…

Dar pertraukėlė ir… velnias, kur kas „liūdnesnė“ sankirta. OPETH ir taipogi atgimę MASSACRE. Daugelis tikriausiai pasirinktų (o ir pasirinko) pirmuosius, ne itin dažnai dalyvaujančius dideliuose festivaliuose. Senosios death metalo scenos gerbėja meta „iššūkį“ ir renkasi antruosius, kurių gretose, žinia, anuomet užsimezgė DEATH sudėtis. O ir Florida taip traukia… Taigi grūduosi prie „Party“ scenos, rizikuodama įklimpti po lietaus tvyrančiame purve ir besisaugodama, kad koks „frykas“ netėkštelėtų jo į veidelį. O čia senieji deferiai mesteli laiko patikrinto skambesio laviną ir užkuria smagią šėlsmo pirtį. Oi kaip gerai buvo, net ir kartkartėmis iš kitos scenos „prasimušant“ romantiškai aštriems švedų rifams! Na, šiems irgi pagarba, pakartotinį jų šou vaizdą atidedu kitam kartui…

Toli eiti nereikia, o ir nelabai išeina. Mat prie artimiausios „True Metal“ scenos jau spiečiasi tikra žmonių jūra. Laukiama jau kelintą kartą WOA pasirodysiančių CHILDREN OF BODOM (COB). Taigi „užstringu“ kiek įmanoma arčiau veiksmo vietos ir net laukimo momentu su kaimynais tveriu grūdimosi efektą. O sulig pirmaisiais „vaikučių“ akordais minioje prasideda tikras pragaras. Tu žiūri šou ir tuo pačiu dar turi nuveikti štai ką. Pirma, dairytis aplink ir vis didėjančiu dažniu laikyti virš galvos atsiduriančius įvairaus svorio personažus ir nustumti kuo toliau nuo savo sprando. Ypač stengtis verta po to, kai vienas jų batu tvoja tau į kaktą. Antra, saugotis iš visų pusių nuolat kylančių pogo verpetų, nes jo įsukti vienas po kito smenga į purvą, o iš ten kartais gali ir neatsikelti. Trečia, privalai laikyti patogias pozicijas, nes pro tave nuolat varo besiveržiančių pirmyn ir jau sunkiai alsuojančių ar net kruvinom galvom besitraukiančių atgal srautas. Štai kaip, mielieji. Vis dėlto viršvalandinis COB pasirodymas, ypač pagražintas įspūdingo apšvietimo ir įvairių efektų, vėl „suėjo“ puikiai. Na, juokingas tas automobilis scenoje, bet tiek jau to. Nekreipkim dėmesio ir į jau savotiškai mainstreaminį šios grupės skambesį. Patinka jie daugeliui, bet ir turi kažkokio patrauklumo.

Vėl tenka grįžti prie kitos scenos, kur nusižiūrėjau THE HAUNTED. Ši grupė prieš dešimtmetį sukėlė asmenines simpatijas jau vien dėl to, kad vis dar jaučiau nostalgiją laikinai iširusiems švedams AT THE GATES, o čia atsidūrė net trys jos nariai. Dabar gi tos simpatijos nesusilpnėjo, taigi atidaviau priešpaskutines jėgas dar vienam viršvalandiniam „pabujojimui“. Tiesa, be smūgių į kaktą ir pogo sūkurių. Oi smagu buvo, tik štai kojos pradėjo reikšti pretenzijas, o iki palapinių paskutiniam dvivalandiniam poilsiui teko sukti ratą pro gerą žmonių būrį, tuo pat metu baigusį žiūrėti CORVUS CORAX pasirodymą. Ką gi, belieka laukti naujo disko rugsėjį.

Nuovargis bando įveikti, taigi netikėtai užmiegu. Sapnuoju tamsius sapnus ir prabundu sušalusi nuo tvyrančios drėgmės, o gal ir šiaip pažadinta piktųjų dvasių. Mat telieka 15 minučių iki nuožmiųjų bliakerių GORGOROTH atakos. Skubu į paskutinį tąnakt šou, nes įtariu, kad žmonių susirinks begalės. Taip ir yra, bet susikaupiu ir prasibraunu prie pat tvorelės. Tiesiog dėl smalsumo, kad iš arčiau matytųsi „šlykšti“ scenografija, sudaryta iš kaukolių tvorelių, sako, gyvų prie kryžių grandinėmis prirakintų žmonių ir pirotechnikos įrenginių, kurie viso spektaklio metu spjaudys liepsnos pliūpsnius. Vienu metu nuo scenos viršaus tvojo toks pliūpsnis, kad teko net nusigręžti, nes jausmas buvo tarsi veidą nudegintų. Taigi, piktojo norvegų ketverto šou tuo labiausiai mane asmeniškai ir patraukė, nes šiaip black metalas ne mano muzika ir kai kas GORGOROTH pasirodyme net kėlė šypseną. Kad ir tas atsainus šaltumas ir visiškas publikos ignoravimas. Tai „true“ požymis? Bet užskaitom šį vieno iš nedaugelio šįkart bliako atstovų benefisą ir einam miegoti. Atrodo, pats laikas po 16 valandų ištvermės testo…

Rugpjūčio 2 d., šeštadienis

Juodasis šeštadienis? Panašiai, nes paskutinę dieną laukė tuntas puikių komandų. Žmonių minios prie įėjimų, kurių šį kartą, norint išvengti grūsčių, buvo padaryta daugiau, tą puikiausiai parodė. Keliauju į senųjų JAV trašystų EXODUS pasirodymo vietą ir… kas gi čia? Numatytu laiku šioje scenoje visai kita komanda. Vėliau sužinau, kad jie buvo sukeisti vietomis su STONE GODS, tiesą pasakius, visiškai neįdomia grupuote. Bet jau buvo vėlu, mat EXODUS grojo kaip tik per vieną iš dviejų tądien numatytų atokvėpio valandėlių. Taigi teko stovyklavietėje klausytis plačiai po laukus pasklidusio thrasho, prisiminti, kaip vyručiai atrodė scenoje viename iš ankstesnių WOA ir nepakartoti „klaidos“ besant „Brutal Assault“ feste.

MERCENARY. Štai šios danų komandos savotiškas fenomenas mane jau senokai žavi. Balansuodami ant progresyvo, powerio bei melodingo death metalo ribos, vaikinai tiek įrašuose, tiek scenoje skamba puikiai, uždegančiai ir įtikinamai. Šis šou ne išimtis. Tiesiog darbas savo ir publikos malonumui – taip trumpai galima apibendrinti gražų oranžinį kaklaraištį ryšėjusio vokalisto Mikkelio ir visos jo komandos pasirodymą. Gaila, trumpoką, bet ir tiek gerai.

OBITUARY. Taip taip, be organizacinių pareigų, tiesiog vilkėdama marškinėlius su vienų iš savo visų laikų favoritų logo ir su „donald-tardiška“ kepuraite ant galvos, nes saulė tądien buvo itin kaitri, atsiduriu prie šiemet padidintos „Party“ scenos, kur „tik“ valandai turėjo pasirodyti žymieji Floridos deferiai. Na, jei dabar palyginčiau šį šou su trijų metų senumo čia pat WOA, tik didžiojoje scenoje, ir su vos prieš savaitę buvusiu Vilniuje, turėčiau nusivilti, nes jis buvo mažiau įspūdingas už du pirmuosius. Už mūsiškį visų pirma dėl to, kad truko trumpiau, o už juos abu dar ir todėl, jog šviesiu dienos metu nesimatė apšvietimo efektų. Tiesa, dar trukdė ir protarpiais besigirdintis griaudėjimas iš „Black“ scenos.

Tačiau šalin tą tariamą neviltį, nes, net ir nesulaukę bagažo ir scenoje pasirodę su vieninteliais turėtais drabužiais, floridiečiai atrodė užtikrintai, gerai „pavarė“ ir daugelį paliko euforijoje. Juk Johnas vis dar turi tą pačią su niekuo nesupainiojamą gerklę, tuos pačius puikius garbanotus plaukus ir akinamus dantis. Ralpho ir Trevoro gitarų tandemas toks pat įsimintinas, o Donaldo ir Franko ritmo sekcija tokia pat nepriekaištinga. Ir tai buvo antrasis po IRON MAIDEN šio Wackeno šou, kurio metu praradau laiko pojūtį ir apie pabaigą supratau tik skambant paskutiniam kūriniui. Ir dar, mielai ir vėl pamatysiu Obius kur nors, nes, kaip sakoma, sena, o čia dargi „mirtina“ meilė nerūdija…

Paskutinis poilsis prieš laukiantį maratoną. O tada jau skubu „paliudyti“ vieno iš labiausiai lauktų atsikūrimų – britų CARCASS. Štai jau keletą metų nostalgiškai stebėjau surinktą šios tikrai įdomios ir kadaise įtakingos grupės diskografiją ir bandžiau „užuosti“, ar nesklinda nuo salyno lavonų kvapas ir medicinos instrumentų žvangesys. Ir jis iš tiesų atsklido. Štai ji, legendinė komanda, vos už kelių metrų, teskiriama budrios apsaugos ir tvorelės. Su keliasdešimttūkstantine žmonių minia visai „pametu galvą“. Šėlstu taip, lyg sprandas būtų nebereikalingas dar keletui laukiamų šou. Juk tai tie patys puikiai pažįstami kūriniai, tos pačios techniškos gitaros ir žymusis Billas Steeras prie mikrofono! Na, tiesiog nepakartojamas įspūdis. O kur dar netikėtas duetas su Angela Gossow, įspūdingas šviesų žaismas, kas minutę virš galvų atkeliaujantys fanai… Ar gali būti geriau?

Pasirodo, kad taip. To gal taip drąsiai nepasakyčiau apie po to matytą „amerikonų“ KILLSWITCH ENGAGE šou. Nors ši grupė man pastaruoju metu taip pat patinka, taigi su malonumu pamačiau juos „gyvai“. Metalcore ir melodingo metalo samplaika šiuo metu gana populiari, taigi Springfieldo berniukai sutraukia taip pat nemažai žmonių. O čia dar lietus ima pilti kaip iš kibiro, tad neturintieji skraisčių (aš savąją taipogi neapdairiai palikau palapinėje) sušlampa, bet kartu ir atvėsta po šokinėjimo ir kitokių pritarimo grupei veiksmų. Sulaukus smagaus šou pabaigos, pėdinu keisti šlapios aprangos ir pasiimti apsaugos nuo lietaus.

Tenka skubėti, mat visai netrukus prasideda ir atsikūrusių AT THE GATES pasirodymas. Štai čia gali būti geriau. Tai bent įvykis, vienas iš labiausiai lauktų šiame festivalyje! Net pavyksta įsitaisyti toje pačioje vietoje, kaip stebint CARCASS, o tai jau nemažas pasiekimas, vertinant žmonių masę. Jausmas irgi kaip per pastarosios grupės šou: juk čia tie patys senieji melodingojo švediško defo atstovai, tie patys įspūdingieji „The Red in the Sky…“, „With Fear I Kiss…“, „Kingdom Gone“… Net „negimusieji“ su šia puikia komanda dabar galėjo džiaugtis įspūdingu, nors paprastu ir šiltu šou. Ir jiems taip pat buvo skirtos kartojamos Tomaso Lindbergo padėkos: „ačiū, kad susirinkote, kad nepamiršote, kad palaikote…“ Išties sunkiai nusakomas jausmas, bet kartu ir išskirtinis įspūdis. „Kas dar atsikurs?“, nejučia šmėsteli mintis. Man panorėjus, tai galėtų būti PESTILENCE ir MORGOTH…

Gailiuosi nepamačiusi brazilų TORTURE SQUAD, kurie Vilniuje paliko kuo geriausius prisiminimus, bet taip nesėkmingai vėl sutapo laikai. Sako, čia jie „pavarė“ taip pat gerai, o ir brazilų „armija“ čia susirinko didelė. Taigi bandau pradėti žiūrėti NIGHTWISH, tačiau šis užsiėmimas greitai atsibosta. Na, nepatinka man Anette vokaliniai duomenys, nors tu ką. O šviesų ir pirotechnikos efektai gerai matyti ir iš toliau. Taigi prasibastau beveik iki WATAIN pasirodymo, ir čia buvo esminė klaida. Kai ateinu likus kelioms minutėms iki jo, „Wet“ palapinė kone sausakimša, kelią į ją pastoja jau beveik visas liūnas, stovėti tenka lauke, kur kojos klimpsta, o prasidėjusį „juodąjį“ šou gožia vis dar tebegrojantys suomiai. Toliau brautis neapsimoka dar ir dėl to, kad su WATAIN laiku kertasi KREATOR, o šių praleisti nesinori. Taigi po trejeto kūrinių patraukiu link didžiųjų scenų, palikdama galvoje prisiminimus iš šiųmetinio „Hard Rock Laagerio“.

KREATOR šou man visada yra išskirtinis įvykis, kurio laukiu kaskart, kai tik renginių afišose šmėsteli šių senųjų vokiečių trešerių pavadinimas. Taigi iš paskutiniųjų laikausi priekinėse pozicijose, o tai labai nelengva. Čia pat įsismaginę stumdosi sunkiai ant kojų besilaikantys ispanai, nuolat bando prasiveržti aršiausi grupės gerbėjai, vis kyla šurmulys… Bet stengtis verta, nes tai juk… KREATOR! Ilgainiui tik pradeda erzinti begaliniai Mille Petrozza sapaliojimai rasizmo, politikos ir panašiomis temomis, kurių nesinori painioti su muzika. Bet galiausiai į tai nebekreipi dėmesio, kai skamba tokie gerai pažįstami ir laukiami gabalai kaip „Endless Pain“, „Pleasure to Kill“, „Extreme Aggression“, „Violent Revolution“ ir kiti.

O tokio puikaus ir efektingo apšvietimo gal dar neteko matyti niekur. Aišku, nepriekaištingas ir įgarsinimas, nes grupė neabejotinai buvo viena svarbiausių ne tik šią naktį, bet ir apskritai visame WOA 2008. Įdomu buvo stebėti ekranuose ir klipus, ir senuosius koncertinius įrašus, ir nuolat šmėžuojančius gausios diskografijos leidinių viršelius. Kaip vėliau paaiškėjo, pastarieji, matyt, buvo rodomi ne veltui – Kreatoriai rudenį pradės naujo albumo įrašus, po kurių bus rengiamas didelis koncertinis turas. Panašu, kad pasimatysime ir vėl, misteri Petrozza…

Deja, tuo manasis WOA 2008 ir baigėsi. Šį kartą be numatytų pabaigtuvių su LORDI. Gyvenant atokiau nuo autobusų aikštelės, teko iš anksto pakuotis ir važiuoti iki jos taksi. Paskui stypsoti belaukiant kitų ir jau n-tąjį sykį mirkstant lietuje, kuris galiausiai visai „suįžūlėjo“. Tuokart besiguodžiant, kad ir pabaisiukai jau matyti gyvai, bent dusyk. Toliau laukė nauji alkobuso ypatumai, bet apie tai kiek vėliau.

Aplinka, žmonės, naujovės

Taigi mūsų buvo apie 75 000. Kaip sako organizatoriai, viena didelė žiūrovų, organizuojančių ir aptarnaujančių šeima. Tenka su tuo sutikti, nes šį kartą viskas buvo itin koordinuota, apgalvota ir sėkmingai įgyvendinta. Tiesa, žmonių kiekis lemia sunkų brovimąsi arčiau scenų, bet kita vertus tai savotiškas valios ir ištvermės išbandymas. Na, o organizatoriai žada daugiau nebesiplėsti, nors sold-outas būtų ir sausio mėnesį. Taip iš tiesų gali nutikti, nes jau dabar parduota 10 000 bilietų. O kitąmet WOA dvidešimtas ir ta proga žadama keletas kol kas dar paslaptyje laikomų siurprizų…

Žmonių susirinkę kone iš visų žemynų. Atsibastę net iš Argentinos, Brazilijos, Japonijos, Australijos, JAV… Nuo vaikų iki jų senelių. Štai toks draugiškas sambūris, tolerancija, pakantumas ir yra viena iš žavių Wackeno festivalio pusių. Ir vėl apie miestelio gyventojus. Ir šiemet jie gerai pasiruošė atvykėlių priėmimui: kone visą naktį veikiančios laikinos prekyvietės, užkandinės, festivalio atributika papuoštos vitrinos. Beje, šios atributikos asortimentas ryškiai išsiplėtė, dabar galėjai gauti, ko tik širdis geidžia. Nors kai kas buvo žaibiškai išgraibstyta.

Nesiplėsdami organizatoriai žada ir daugiau naujovių – viskas dalyvių patogumui. Šiemet jų irgi netrūko. Tai, kaip minėta, daugiau įvažiavimų ir įėjimų, kurie sumažino transporto ir žmonių spūstis, praplėsta transporto privažiavimo ir stovėjimo zona, vienas kontrolės punktas ir paankstintas kortelių išdavimas. Didesnis „beer garden“ ir dar viena scena jame, kinas palapinėje, iš dalies pakeitęs populiarumą praradusią „Prince body wash“ atrakciją, daugiau maitinimo vietų, daugiau ir nemokamų WC, šieno pabarstus visiškai pakeitusios pjuvenos ir smėlis, dar labiau išsiplėtęs atributikos turgelis. Taip pat sustiprinta apsauga, padidinta „Party“ scena ir palengvintas priėjimas prie jos, vienas garsinimo ir apšvietimo bokštas didžiosioms scenoms, speciali koncerto stebėjimo vieta neįgaliesiems, net keturi ekranai, kurių vienas už koncertinės zonos, simpatiškas lėktuvėlis, skraidinantis dar vieną iš daugelio filmavimo kamerų.

Aplinka sutvarkyta gana gerai ir patogiai. Bent jau gyvenant VIP zonoje taip atrodė, nors kitose stovyklose, ko gero, trūkumų būta, tegul papasakos ten gyvenusieji. Bet atitinkamos tarnybos po festo turbūt viską tvarko kokią savaitę. Dar daugiau trunka pasiruošimas prieš tai. Štai šiemet prieš porą savaičių apylinkėse vėl pylė lietūs, dėl to pernai grėsė net festivalio atšaukimas. Laimei, šį kartą nebuvo tokio masto „katastrofos“.

Beveik blaivus alkobusas: mitas ar tikrovė?

Viskas prasidėjo nuo to, kad tikrai blaivūs žmonės vaikščiojo ieškodami vieni kitų, pasiklydusių, pusantros valandos, tai suvėlino išvažiavimą ir supykdė vairuotojus. Bet čia tik vienas iš nenumatytų niuansų. O štai vėliau alkobusui grėsė prarasti statusą, mat, pasibaigus nors kiek laipsnių turintiems gėrimams, prasidėjo dar negirdėta atrakcija: vandens gėrimas iš taurelės, su visomis būdingomis dozių ir mimikų išraiškomis. „Raguotas“ vadas privedė prie tikro „crazy bus“ rezultato, kur buvo „dozuojamos“ kojinės, ore plazdėjo lakios „išmintingos“ frazės, o meškiukas Knutas tapo kelionės atributu.

Nakvynės Varšuvos kempinge metu paaiškėjo, kad alkobusas statuso nepraras, nes lyg iš gausaus baro ėmė kristi pilni įvairių stipresnių gėrimų buteliai. Atrodo, pakako visiems, nesvarbu, miegojo kas valandą kitą, ar visai ne. Rytas už vakarą vis tiek protingesnis, taigi tada ir pajudam artyn namų. Grįžimas pasistiprinant alumi ar sustojimo vietose palydint jau po truputį tolimiems skrydžiams besiruošiančius gandrus taip pat „užsiskaito“. O kol kai kas dar nerimsta ir kraunasi kuprines į Čekiją, kiti gal jau mąsto apie WOA 2009. Nes juk festivalio organizacinė komanda vėl sako: „See you in Wacken – rain or shine – faster+harder+louder!“