WACKEN OPEN AIR 2004 – metalizmas, satanizmas, alkoholizmas...

Ką gi, didžiausias pasaulyje kūtvėlų festivalis jau praūžė… Geros savaitės prireikė tam, kad sugrįžtų visos dvasinės ir fizinės jėgos. Taigi… Jau prieš gerą pusmetį pradėjus naršyti šio festo internetinį puslapį, susidarė įspūdis, kad šis festas bus tikras sprogimas – 15 metų sukakties proga buvo pompastiškai žadama kažkas nerealaus, grupių sąrašas nuolatos plėtėsi, ir beveik iki pat paskutinės minutės nedingęs užrašas “more bands to be announced soon” atrodė labai daug žadančiai.

Taigi ilgai negalvoję, likus dar keletui mėnesių iki festo, visas būrys lietuvaičių įsigijo lėktuvo bilietus (tokių buvo net 11 vnt.) ir pradėjo nekantriai laukti rugpjūčio pradžios. Kelionė lėktuvu atrodė ypač viliojanti ir patogi, ypač prisimenant pernykščius vargus (velniškai varginanti kelionė pergrūstame busike, sudegęs automobilis, neplanuoti sustojimai ir t.t.). Ką gi, šiemet už vargus buvo pilnai atlyginta – net nespėjus atsidaryti trečios skardinės alaus, jau pasigirdo piloto balsas pranešantis, kad lėktuvas jau leidžiasi Hamburgo oro uoste.

Čia mus dviem automobiliais pasitiko lietuvaičiai, jau anksčiau čia atvykę automobiliais. Automobilių kamščiai ir Sigio (iš KIELWATER – red. past.) navigatoriaus talentas priverčia sunerimti – galime pavėluoti į pirmąsias futbolo rungtynes. Tačiau štai kamščiai lyg ir baigiasi bei mūsų geradaris vairuotojas (ačiū, Redai) spaudžia kaip įmanydamas – pagaliau pasiekiam Wackeną (šis miestelis nuo Hamburgo nutolęs apie 70 km.), pasidedam daiktus stovyklavietėje ir bėgam link futbolo aikštės – suspėjame kaip tik laiku.

Pirmos rungtynės su ypač “mylimais” varžovais – rusais, kurie prieš tai forumuose buvo spėję prisigirti “kaip jie ten atvažiuos ir visus nušluos”. Tas mums prideda papildomos motyvacijos ir savo kaimynams iš rytų nepaliekam jokių šansų: 4:1 mūsų naudai. Netrukus antrosios rungtynes su kažkokiais vokietukais: 6:0 ir mes jau ketvirtfinalyje. Pakutinės pogrupio rungtynės jau nieko nelemia – galbūt tas mums ir sutrukdo. Nors iniciatyva lyg ir mūsų rankose, krūva progų, tačiau viena klaida ir gaunam pamoką: 0:1. Na, į nieko mums nelemiantį pralaimėjimą per daug nekreipiam dėmesio – festivalis prasideda tik rytoj, o šiandien galima dar ramiai ir vieną kitą bokaliuką alaus išgerti. Tiesa, dar pralinksmina “galingieji” rusai, kurie mums priekaištauja dėl mūsų pralaimėtų paskutinių rungtynių, kurios jiems užkirto kelią į kitą etapą. Cha, cha – taip jiems ir reikia.

Taigi grįžtam į savo stovyklą, Sėkla iškabina vėliavą ir neatidėliodami puolam tuštinti alkoholio atsargas. Dėl rytdienos futbolo niekas nesuka galvos ir kiekvienas geria pagal savo galimybes. Pora valandų miego (dėl žudančios saulės miegoti palapinėje praktiškai neįmanoma maždaug nuo 9 ryto), lengvi alaus (kai kam degtinės) pusryčiai ir štai mes ir vėl futbolo aikštėje. Tiesą sakant, matant kai kurių komandos draugų akutes, optimizmas greit išgaruoja. Komančius tradiciškai užima patogiausią atsarginio vietą ir į aikštę einantiems komandos draugams pavymui entuziastingai sušunka “net nebandykit keistis !”

Na, ką gi, nepaisant visko, iniciatyva mūsų rankose, tačiau sėkmė, deja, ne. 1:1 po pagrindinio laiko, pratęsimas (ypatingai skausmingas, žinant mūsų fizinę būklę), viena kvaila klaida ir pergalę švenčia vokiečiai, vėliau laimėję ir pusfinalį bei finalą. Norint dar labiau sumindyti savo savigarbą reiktų pridurti, kad varžovų sudėtyje buvo dvi merginos. Bet juk ne dėl futbolo čia atvažiavom – “B… dėjom !!!”. Geriam toliau. Šiandien groja tik trys grupės, o dėmesio verti tik MOTORHEAD. Vėl gan ilga pauzė, kuri tradiciškai užpilama alumi bei degtine, ir štai laikrodis rodo pusę aštuonių – einam pasižiūrėti į diedus MOTORHEAD.

Ypatingo įspūdžio man jie nepalieka – viena iš tų grupių, kurias užtenka pamatyti ir išgirsti vienąkart. Man užteko Vilniaus. Atgrota viskas šauniai, lyg ir energingai, bet kažkaip tas “naftalino” tvaikas ore priverčia nesulaukti jų pasirodymo pabaigos. Grįžtu į stovyklą, o ten pralinksmina Pelius, kuris visiškai gatavas voliojasi žolėje ir nuolat klausinėja “O MOTORHEAD kada gros ?”

Ką gi, ramiai sėdim stovykloje, kai sutemus pralinksmina besąmoninėje būsenoje iš alaus palapinės grįžę Komančius su Sėkla. Pastarasis iškart atsijungia, o Komančius dar spėja papasakoti apie kažkokias muštynes, kuriose jie spėjo sudalyvauti ir apie kažkokį olandą, kuriam pažintis su lietuvaičiais baigėsi griovyje. Spėju, alkoholis čia turbūt niekuo dėtas. Kažkas uždainuoja Radio Show dainušką “Muštynės kavinėj” – jėga ! Beje, kalbant apie lietuvaičius apskritai – šiemet mūsų buvo ypatingai daug ir nors iš pradžių tas džiugino, bet vėliau, susipažinus su kai kuriais vaikinais iš Kauno tas džiaugsmas dingo. Šie Lietuvos piliečiai sugebėjo ne tik iš parduotuvės dėžėmis vogti alkoholį, bet ir iš Metalmarketo maišais nešti kompaktus, maikutes ir kitą šlamštą. Fuck off ! Gėda dėl tokių tautiečių…

Išaušęs rytas skelbia naują dieną, kuri jau turėtų būti žymiai intensyvesnė – festivalis užsikuria pilnu tempu. Pirma grupė, kurios nueinu pasižiūrėti – MNEMIC. Kažkoks bandymas groti “šiuolaikinį metalą”, bet nieko šviežio, negirdėto ar įspūdingo. Toliau – PARAGON. Na, irgi nieko įdomaus – tipiškas ir neįdomus heavy metal – prastesnė HAMMERFALL kopija. Toliau dar užmetu akį į CATHEDRAL, bet kažkaip jų “grūznas” muzonas man tądien taip pat nesueina.

ARCH ENEMY – pirma grupė, privertusi šiek tiek atsigauti. Velniškai geras vaizdas – keturi vyriokai pradeda vynioti savo melodijas, kai staiga į sceną įbėga “visai nieko” blondinė ir užstaugia savo “švelniu” balseliu. Jėga ! Chebra atgroja tiek visus savo geriausius gabalus iš ankstesnių diskų, tiek ir keletą naujų šedevrų. Puikumėlis.

Toliau BRAINSTORM, kuriuos klausausi iš alaus palapinės, nes po ARCH ENEMY pasirodymo jėgų jau nebėra. Ką gi ir štai grupė, kurios niekas “normaliai” nebuvo girdėjęs, bet pavadinimas velniškai viliojo ir kalbėjo pats už save – SATAN! Būrys lietuvaičių prie “party” scenos čia užkuria ne tik didžiulę būjonę, bet ir privalomą skanduotę po kiekvieno gabalo: “Satan, Satan!”. Kepinančios saulės ir alkoholio poveikis pradeda duoti rezultatus. Dar bandom dainuoti legendinę dainušką “I AM SATAN”, bet vokalistas mums to neleidžia deramai atlikti, vis dėkodamas nuo scenos už šiltą palaikymą ir t.t.

Dar nubėgu prie didžiosios scenos, kurioje tuo metu groja MAYHEM. Na, svilina jie kažkaip neįspūdingai, bet už tai kiek kiaulių galvų jie ant scenos turi susivilkę! Vokalistas pjaustosi sau rankas, mėto kiaulių galvas į žiūrovus – žodžiu viskas taip, kaip ir turėtų būt … Vėliau, pats Tadas Ledas sutiko, jog Vilniuje jie skambėjo žymiai geriau. Matyt, nefestivalinė tai grupė.

Toliau “naftalininiai” GRAVE DIGGER ir FEINSTEIN, kuriuos iškeičiu į poilsį stovykloje. Nueinu pasižiūrėti į DIO, bet naftalino tvaikas ir toliau mane žudo. Tas pats pasakytina ir apie vėliau grojusius DESTRUCTION bei WARLOCK. Pralinksmina tik “wet stage” grojusi grupelė SUFFERAGE – purvinas death metal su moteriškės kriokimu. Vokalistė visiška ARCH ENEMY dainorėlės priešingybė – baisi ir stora. Nenustebčiau sužinojęs, jog ji kada nors savo laiku turėjo problemų atsimazindama nuo karinės tarnybos. Ilgas laukimas ir antrą valandą nakties scenoje pasirodo AMON AMARTH – varo gerai, bet jėgų jau lygiai nulis. Palinguojam galvas ir grįžtam į stovyklą.

Trečia diena – savijauta jau tampa sunkiai nusakoma. Velniškas karštis, pagirios ir miego trūkumas daro savo. Bet kaip tik šiandien laukia pagrindinės grupės – taigi pirmyn. BAL-SAGOTH savanoriškai pražiopsojau, bet į DEATH ANGEL jau nusivilkau. Nors niekada nesu rimtai klausęs šios bandos kūrybos, bet reikia pripažinti, kad ant scenos jie atrodo puikiai. Tiek energijos ne kiekviena grupė atiduoda. Na, aišku, “pliusų” jiems prideda ir egzotiška grupės narių išvaizda. Nors grupė iš San-Francisko, bet joje visi siauraakiai ir vienas filipinietis.

UNLEASHED praleidžiu tam, kad pavyktų išgyventi iki vakaro. ANTRAX – na, šią grupę reikėjo pamatyti. Visgi tai legenda ir t.t. Užteko ir pusės pasirodymo. Nors ir legenda, bet naftalinas yra naftalinas. CANNIBAL CORPSE – esant nepakeliamam karščiui, po keleto dienų alkomaratono, šios kompanijos muzikėlė buvo žudanti tikrąja to žodžio prasme. Atlaikiau tris gabalus. NEVERMORE – pagrindinis bandas, kurį norėjau pamatyti. Puiku. Prisibraunu prie pat scenos ir patenku į pačią mėsmalę. Jėga! Visi geriausi senesni gabalai, o pagrinde beveik visas “Dead Heart in A Dead World”. Gyvai ši grupė atrodo puikiai. Susidaro įspūdis, kad vokalistas yra arba šiaip trenktas arba užsimetęs kažko stipresnio – visaip kraipo savo snukelį viso pasirodymo metu. Ačiū jiems, ačiū mums.

Kas penketą minučių tenka gauti pliūpsnį ledinio vandens ir į pasirodymo pabaigą prasideda atvirkštinis procesas – pradedu šnirpščioti ir ima krėsti drebulys. Tai tampa HYPOCRISY pasirodymo praleidimo priežastimi – paklausau vieno gabalo ir suprantu, kad būtinai reikia pailsėti, nes viskas gali baigtis “priešlaikiniu nulūžimu”.

HELLOWEEN – naftalinas, bet kažkaip visai vežantis. Nekalbu apie jų vėlyvesnę kūrybą, bet visi hitai skamba puikiai, ypač, kai jiems pritaria daugiatūkstantinė vokiečių minia (reikia pasakyti, kad myli jie šią grupę). Tiesa, krenta į akis tai, kad vokalistas jau nebeištempia aukštesnių natų – pvz., gabalo “Future World” priedainį pirmą sykį pabandė padainuoti ir kai jam gavosi kažkoks apgailėtinas šnypštimas ir švogždimas, kitus sykius jis jau nusukdavo mikrofoną į publiką – tipo “come on, mother fuckers – sing it!”. Apskritai, tai šiek tiek juokingi tie Helloweenai…

Pagaliau – CHILDREN OF BODOM! Pasigirsta sintezatoriaus garsas ir plūkstelėjus gitaroms užverda tikras pragaras. Pirmoje pasirodymo dalyje daugiau grojami senesni gabalai, bet vėliau chebra pergrojo pusė hitinio disko “Hate Crew Deathroll”, o pabaigoje sulaukėm ir “Every time I die”, kuris man asmeniškai yra geriausias jų gabalas. Šiek tiek pritemsta ir pagaliau matosi apšvietimo efektai (dienos metu jie ne kažin ką duoda). Tai buvo bene geriausias šiųmetinis pasirodymas. Išties jautėsi, kad tai pagrindinė festivalio grupė (nors organizatoriai įkyriai promino sumautus SAXON) – žmonių buvo tiek, kiek nė per viena kitą grupę. Maždaug kas dešimt-penkiolika sekundžių tenka užmesti akį sau už nugaros žiūrint ar visu svoriu neužvirs koks nors aptukęs vokietis – stage diver’is. Vokalistas šiltai bendrauja su publika – 90 procentų kalbos sudaro žodelis “Fuck”, o pabaigoje jis dar visų klausytojų išprašo vienbalsiai surikti “Fuck You”. Tikrai originalu. Na ką ir viskas – po to grojo diedai SAXON, bliakeriai SATYRICON ir koverių grupė J.B.O.Kadangi nei viena iš šių grupių ypatingai nežavėjo, pasirinkau poilsį.

Kalbant apie šiemetinį Wackeną apskritai, reiktų pasakyti, kad man pernykštis festas pasirodė geresnis ir įdomesnis (na, pernai ir futbolas sekėsi geriau). Aišku, čia dalykai subjektyvūs, bet pastebėjau, kad ne mane vieną nervina festivalio organizatorių grupių pasirinkimas. Pririnkti į krūvą tiek “diedų” ir duoti jiems geriausią pasirodymų laiką? Kam šis festas skirtas – keturiasdešimtmečiams? (sorry, Ukmerge). Norėjau nusipirkti festivalio maikoną, bet ši mintis atšoko, kai pamačiau, kad didžiausiomis raidėmis išskirtos (neva pagrindinės žvaigždės) – SAXON, BOHSEONKELZ (kažkokie vokiečių diedai) ir WARLOCK. Mintis, kad su tokiu listu tarp draugų sukelsiu tik patyčias, piniginės atverti neleido.

Na, bet gana čia apie minusus ir blogybes – apskritai, geresnį tūsą turbūt ir sunku būtų įsivaizduoti – su pagėrimais, nuotykiais, internacionaliniu bendravimu. Žinote, kaip reaguoja vokietis, kai tu žiūri į jį ir sakai ”Oh, I see, that you, my friend, are Russian”? arba kai į klausimą “Where are you from?”, seka atsakymas “We come from Staliningrad”. Forever Rock’n’roll!