WACKEN OPEN AIR 2004 (IV dalis) - angelų, demonų, kanibalų, veidmainių puota juodąjį šeštadienį

Taip pat aplankykite:
WACKEN OPEN AIR 2004 (I dalis) – į jubiliejinį festivalį susirinko rekordinis lietuvių skaičius>>
WACKEN OPEN AIR 2004 (II dalis) – alinantis karštis apsunkino futbolą, bet vakaro įvykiai nenublanko>>
WACKEN OPEN AIR 2004 (III dalis) – siurprizai, kiaulių galvos, vikingų istorijos ir legendiniai susibūrimai>>

Nėra teisybės šioje žemėje. Du vasaros mėnesius dangus siuntė vandenis ir potvynius, o dabar, kai reikėjo nors trupučio lietaus, žydrynėje – vėl nė debesėlio. Daugelis metė iššūkį saulei ir išsitraukė pliažinę aprangą, pora vyrukų nusprendė parodyti dar daugiau ir liko tik su batais bei kojinėmis ant trečiosios kojos, o dušuose nebešildė vandens, bet jis vis tiek nebuvo ledinis. Kai kas vis dėlto jautė pasitenkinimą žliaugiant prakaitui, nes dėvėjo lateksinius drabužius ir avėjo sunkius ilgaaulius batus. Lietuvaičiai tuo požiūriu laikėsi neutralios pozicijos ir rengėsi kaip kam patogu, bet nieko nešokiruodami.

Aš suplanavau, kaip ir vakar, koncerto zonoje atsidurti tuo pačiu metu, tik ne toje pačioje vietoje. Kojas dar ilgesniam maratonui nutarėme pramankštinti atributikos prekyvietėje, kur jau ne vienus metus norvegišku oru kvėpuojantis ir vikingiška dvasia „užsikrėtęs“ tautietis įsigijo ragą-gertuvę. Mat vakar žvilgsnis vis krypdavo link AMON AMARTH frontmeno pašonės, o atimti ragą, stovykloje įveikus kurį nors jo nešiotoją, nebeužteko jėgų. Taigi…

Pradedam, taip sakant, nuo „tikrojo“ metalo. 12:35 scenon tokiu pavadinimu sulipo penki „mirties angelai“. Taip, tai tie patys garsieji San Francisko tamsaus gymio broliai ir pusbroliai, dar aštuoniasdešimtųjų viduryje susibūrę po DEATH ANGEL (D.A.) vėliava. Bay Area palikuonys, vieni iš thrash metalo skleidėjų. 2002 m. įvyko tikrai legendinis atsikūrimas, kuriame nedalyvavo tik broliukas G. Pepa. Po M. Osequeda pabėgimo, kadaise nulėmusio stiliaus ir pavadinimo į THE ORGANIZATION pakeitimą, grupei atėjo nelengvi laikai. Galiausiai ji, rodos, dingo visiems laikams, nors dalis muzikantų tęsė darbus įvairiose komandose, pvz. SWARM. Bet niekada nesakyk niekada. Ir štai D.A. vėl mūsų akivaizdoje. Per 45 minutes šeimyninis kvintetas puikiausiai įrodė, kad „mirties angelo“ sparnai plasnoja ne mažiau galingai, nors ir pakeitė senąsias plunksnas. Senųjų gerbėjų džiaugsmui, skambėjo nemažai anksčiau įrašytų kūrinių, bet išėjimo anapilin meno teko mokytis iš naujosios knygos, taip ir besivadinančios – „The Art Of Dying“. Didžioji žvaigždė danguje grėsmingai veržėsi iš scenos vis dar teikiamo pavėsio, bet geros muzikos dozė apsaugojo nuo saulės smūgio. Varykit, broliukai, taip ir toliau! Vienu metu prieš akis sušmėžavo tie patys „romėnai“, kurių šepečiai ant šalmų užstojo veiksmą scenoje, bet paprašyti pasitraukti, šieji paslaugiai tą ir padarė. Eilinį kartą sužavėjo W.O.A. žiūrovų draugiškumas, gimtinėje šiuo atveju prieš nosį tikriausiai išvystum iškalbingą pirštų kombinaciją. Tuo tarpu angelas paskutinį kartą mostelėjo juodu sparnu ir išskrido, o patenkinta minia jau ėmė žvalgytis į „Juodąją“ sceną.

Kas gero joje? Truputis priešistorės. Prieš gerą dešimtmetį Švedijoje karaliavo death metalas, ir tokia puokštė kaip ENTOMBED, DISMEMBER, EDGE OF SANITY, GRAVE, HYPOCRISY, AT THE GATES puošė mirtinos puotos stalą. Buvo čia ir dar viena komanda, kuri, tiesa, niekada nepasižymėjo originalumu ir technika. Gal todėl ji ilgokai nesulaukė padoraus kontrakto, o 1996 m. iširo. Bet atėjo 2002-ieji, ir šioji vėl priminė apie save. Prisiminkime ir mes – UNLEASHED. Tada šis kvartetas irgi atsibeldė iki Wackeno, bet grojo mažesniojoje „Party“ scenoje, šou sutapo su BLIND GUARDIAN pasirodymu, taigi juos matė tik ištikimiausi gerbėjai. Na ir aš, nors tokia savęs nelaikyčiau. Per pora metų UNLEASHED statusas, matyt, išaugo, nes antrąjį po atsikūrimo darbą „Sworn Allegiance“ (tada buvo „Hell‘s Unleashed“) grupė pakviesta pristatyti jau didelėje W.O.A. scenoje. Ir visą valandą. Kas naujo UNLEASHED stovykloje? Nieko, toks pats klasikinis death metal, bekompromisis, aršus, nemelodingas. Kas gero? Grupė prisilėkė iš pelenų lyg sfinksas, kai Švedijoje beveik nebeliko senąjį skambesį išlaikiusių šio stiliaus komandų. Kas blogo? Originalumo trūkumas, tam tikra stagnacija, maždaug: kur aš tai girdėjau? – aha, „Where No Life Dwells“; kada? – 1991-aisiais. Bet iš esmės tame yra tam tikro patrauklumo, ir storuliukas Johnny Hedlundas visai simpatiškas. O tai, kad žiūrovų būrys buvo žymiai didesnis nei prieš du metus, irgi kai ką pasako. Wacken was unleashed, ponai prisiekusieji.

Kitame maratono etape praverstų respiratorius, vakcina ar kokios dezinfekcijos priemonės, nes Wackeno laukuose grasinosi pasklisti juodligės epidemija. Na, nelabai norėjosi pėdinti iki ambulatorijos, taigi apsišarvavau vandens stikline ir pirmą kartą nesipiktinau saulės daga, kuri galbūt perkaitins grėsmingąsias bakterijas. Štai ir jų antplūdis, ANTHRAX. Oi kaip laukiau šios thrash‘erių kapelos! Nors praėjo josios šlovės laikai, kai niujorkiečiai su Joey Balladonna priešakyje sudarė taip vadinamą „didįjį ketvertą“ (METALLICA, MEGADETH, SLAYER, ANTHRAX), pavadinimai „Enemy“, „I Am The Man“, „Antisocial“, „Keep It In The Family“ etc. ir šiandien iškalbingi. Ir dabar pačioje atokaitoje stojau dvikovon su karščiu bei „užkratu“, idant pamatyčiau savo favoritus. Nelengva, bet thrash metalas nugalėjo. Gera dinamiškos, „aštrios“, uždegančios muzikos dozė suveikė geriau nei bet kokia vakcina, ir ANTHRAX sugrįžimas, taikliai pakrikštytas „We‘ve Come For You All“, buvo tiesiog super. Tiesa, pastebėjau, kad bosisto vietoje kažkodėl nematyti Franko Bellos (vėliau perskaičiau, kad jis be aiškios priežasties paliko grupę, ir ten stovėjo turui pakviestas Joey Vera). Tiek to, vis tiek smagus šou. Pabaigoje pagrūmojau vis dar nerimstančiai saulei, kuri šį kartą apsvilino nosį, bet tik tiek. O dabar – vandens, vandens…

„Juodoji“ scena netrukus turėjo virsti skerdyklos, kapinių ir operacinio stalo hibridu, nes ten ruošėsi išeiti maniakai/kanibalai/nekrofilai/sadistai… Aha, tie patys – CANNIBAL CORPSE (C.C.). Nežinau, koks velnias mane sugundė jau trečią kartą išgirsti šiuos brutalus-ekstremalus, tačiau kojos pačios nunešė link jų siautėjimo vietos. Na, natūroje nesimėtė ten žmonių kūnų liekanos, bet… Šalimais stovėjo vyrukai su „kruvinomis“ prijuostėmis, tik peilių rankose betrūko. Na o iš garso kolonėlių… Ojojoi, tikras išbandymas ausims ir smegenims, kurių džiūvimui nebepadeda ir nuolat geriamas vanduo. Ištisa valanda griausmingo death/gore/grind košmaro smogia stipriau už žaibą, ir karščiuojančioje galvoje iškyla vienas už kitą koktesni vaizdeliai: besiveisiančios išperos, iš įsčių ištraukti ir iškabinti kūdikiai, apipuvę apipjaustyti lavonai, numirėlių meilė… Kaip norėtų juos visus sunaikinti šiuolaikinė inkvizicija – cenzūra! Vis dėlto C.C. kūriniai ne tik nenyksta, bet death metalo kategorijoje yra absoliutūs lyderiai: jų po pasaulį jau senokai pasklido virš milijono. Ir sukanka kanibalams jau penkiolika. Vis dar stoviu apkvaitusi ir stebiuosi, kokios jėgos čia padeda atsilaikyti prieš brutalybės uraganą. Kai jis pasibaigia, nejaučiu nei didelio susižavėjimo, nei nusivylimo. Taip sakant, visko būna, visko reikia. Bet tuomet pagalvoju: po dviejų mėnesių C.C. nusiaubs ir mūsų žemelę. Dabar beliko tik vienas. Amen.

Kaip ten dainavo ANTIS: „Sporto sporto sporto sporto trūksta…“. Na, man čia jo buvo net per daug, jei ko ir trūko, tai poilsio. Štai ir toliau nėra ramybės – per 15 min. dar nusiperku „Selterio“ ir jau stoju prieš kitą sceną, susitikimui su kur kas melodingesne ir lengvesnio kalibro grupe. Bet žmonių planeta yra maža, ir daug kas joje susiję. Štai ir NEVERMORE – ne tik iš tos pačios šalies kaip C.C. (tiesa, iš Sietlo), bet dargi jų buvęs gitaristas Patas O‘Brienas dabar patapo vienu iš kanibalizmo propaguotojų. Tuo tarpu NEVERMORE modernus, tačiau ne šabloniškas poweris buvo tikra atgaiva ir ausims, ir sielai. Nežinia, kas išmokė sietliečius suderinti melodingumą, griežtumą, agresiją ir lyriškumą, tačiau mokiniai pasirodė besą gabūs ir daro tai nepriekaištingai. Juntama ir vadinamojo „Sietlo“ stiliaus įtaka, bet tai tik į naudą. Grupės vizitinė kortelė yra skardžiabalsis šviesiaplaukis vokalistas Warrelis Dane, kiti muzikantai taip pat puikiai atlieka savo amatą. O dabar jie prisiviliojo ir buvusį TESTAMENT gitaristą Steve Smyth‘ą. Maloni „gyva“ pažintis su „realybės priešais“ (supraskit– tą išvertus reiškia pernykščio NEVERMORE albumo pavadinimas). O laikrodis jau muša 18:00.

Pasigailėkit! Organizatoriai tą „juodąjį“ šeštadienį tiesiog perpildė vertomis dėmesio grupėmis (jei dar DEICIDE būtų atvykę, apskritai šakės). Taigi iš karto tenka šuoliuoti prie gretimos scenos, į pasimatymą su veidmainiaujančiais švedais. Šiems, matyt, iš tikrųjų padeda nežemiškos būtybės, mat visumoje jau tuzinas albumų išeina vienas už kitą geresni. O pastovių narių ilgokai buvo tik trys. Ir būgnininkas ką tik pasikeitė. Išduosiu paslaptį – dabar čia persikraustė Horghas (ex-IMMORTAL). Na va, užtat dabar niekam ne paslaptis, po kieno skraiste slepiasi ateiviai iš „The Arrival“ viršelio, ir kas tie veidmainiai. Aišku, kad HYPOCRISY. Ir kaip gi praleisi P. Tagtgreno & Co. pasirodymą, kad ir ne pirmą kartą matomą? Ypač jei tai viena iš mėgiamiausių tavo grupių! Tad prasibraunu beveik iki scenos aptvaro ir laukiu. Neilgai trukus sceną apgaubė dūmų uždanga ir ketvertas puikių muzikantų jau veiksmo vietoje. Dabar jau aišku, kad tas ketvirtasis – pastovus gitaristas Andreas Holma, taigi HYPOCRISY pagaliau vėl keturiese. Dar vienas siurprizas. Na ir prasidėjo! Begalinis daivingas (keliavimo per rankas link scenos procesas), šaltas dušas, fotoaparatų blykčiojimas, didžiulės ovacijos po kiekvieno gabalo… Apie muziką net kalbėti neverta, nes visi gerai žinote, kokia ji: techniška, agresyvi ir melodinga, brutali ir romantiška, siautulinga ir vietomis lyriška – vienu metu. Peteris per šou nerodo didelių emocijų ar grimasų, bet muzikos kokybė atstoja viską. Ir dar labiau sutvirtina mano nuomonę, kad prieš akis yra viena geriausių koncertinių metalo komandų. Nebaisi ir vis dar kaitri saulė, o jos šviesą jau užgožė įspūdingas prožektorių žaismas. Ką čia bepridursi, tiesiog žodžių pritrūko. Kokia laimė, kad misteris Tagtgrenas nepervargsta nuo begalės kitų darbų, o HYPOCRISY jau seniai išaugo iš solo projekto rėmų. Ne mažesnė gerovė yra tai, kad 1997 m. pasirodęs albumas „The Final Chapter“, turėjęs reikšti veidmainiavimo pabaigą, jos neišpranašavo. Respect!

Viskas, kojos, nugara ir kitos kūno dalys šaukia: „poilsio, kitaip neatlaikysime dar trijų grupių!“ Paklausau, bet kur čia nuėjus? Su kolega sumąstome patraukti į back-stage, kur gerai vėdinamoje palapinėje prisėdame su alaus bokalais. Servetėlės tampa pilkos nusibraukus nuo veido prakaitą, džiūstančios lūpos džiaugiasi skysčiu, o „True“ metalo scenoje sublykčioja šviesų jūra ir pasigirsta „Future World“ akordai. O, tai HELLOWEEN… Bet kojos kategoriškai atsisako pakilti nuo suolo, taigi klausomės ir tiek. Apsieisime šį kartą be moliūgų. Paskui išeiname iš festivalio zonos sukirsti tradicinių vokiškų dešrelių ir išsiskiriame: kas poilsio, o mano nerimastinga siela pagaliau susitaria su kojomis, kurios pasuka link „Wet“ scenos, kur nusižiūrėjau brutalius vokietaičius DISBELIEF. Nors šioje dengtoje erdvėje garsas ne koks, o ir apšvietimas kuklus, pusvalandis praslenka visai šauniai. Su penkių diskų bagažu ši „kažkuo nepasitikinti“ ketveriukė turėtų būti gerai žinoma, bet, panašu, kad taip nėra. Vis dėlto josios kūrybos išklausymas buvo gera repeticija prieš būsimą dvigubai ilgesnį melodingo metalo terapijos seansą. Dar nepabaigus DISBELIEF, tenka eiti link „Juodosios“ scenos, kad užsiimčiau kuo geresnes pozicijas žiūrint dar vienų favoritų šou. Beeinant pažiūriu ir HELLOWEEN pabaigą, bet mintyse jau šmėsčioja dvasių šešėliai, pūsteli vėjelis, padvelkia mįslingo ežero vėsa.

Nelaba saulė jau prie laidos, puikiai matomi šviesos spindulių piruetai, jau tuoj tuoj. Štai ir jie, CHILDREN OF BODOM (C.O.B.). Manau, daugelis žinote, kas prieš maždaug 40 metų nutiko prie Bodomo ežero Suomijoje. Nuo to įvykio ir atsirado šių metaliūgų šutvės pavadinimas. Ką gi, show must go on. Ir jis prasideda, ir tęsiasi, tęsiasi daugiau nei valandą. Bet ir jos mažokai. Suprantu, kodėl ilgainiui atsirado ištisas šios komandos pasekėju klanas – josios grojamas speed/power metalas su kažkiek blekišku vokalu ir kitais įmantrumais, domina įvairių stilių mėgėjus. Turbūt dėl to C.O.B. populiarumas augo kaip ant mielių ir šiandien jųjų statusas labai solidus. Tiesa, neatlaikęs Alexio Laihos dominavimo, o gal dėl kitų priežasčių, išėjo geras gitaristas Alexanderis Kuoppala, bet ir keturiese „vaikai“ atrodo puikiai. Mažylio Alexio šaižus balsas iš tiesų „veža“, o ir gitaros partijos patrauklios. Saulės nebėra, bet ant mūsų veidų, aprangos ir, deja, nespėjamų laiku paslėpti fotoaparatų, šliūkšteli didžiulė vandens čiurkšlės porcija. Šlapi, nebedžiūstantys, bet vis tiek jėga. O nuo scenos toliau sklinda ir melodingi, ir pikti kūriniai. Pasitraukiu atokiau, norėdama pamatyti vaizdą iš toliau ir tikėdamasi, jog čia nepasieks vanduo. Kur tau! Paleidžiama tolimoji srovė, ir vėl šlapia nuo galvos iki kojų, kai kas vos suspėja pridengti kameras. Bet argi tai svarbu? Dinamiškos, kažkuo kerinčios, kažkuo mįslingos, kažkuo nenusakomos muzikos dozė teka venomis, ką ten tas vanduo. Kai „vaikai“ palieka sceną ir Bodomo migla išsisklaido, nesinori tikėti, kad jau viskas. Taip ir knieti apsidairyti, ar kur nors nestovi skerdikas su dalgiu rankoje ir nesikėsina nebeleisti pažiūrėti legendinio šio vakaro sambūrio. Laimei, ne.

Lėtai einu link stovyklos krautis daiktų kelionei. Kaip tik spėsiu, juk SAXON gros net dvi valandas. Krovimasis užtrunka, nes tuo pat metu kraustosi ir gerokai neblaivūs kolegos, kurie niekaip nesudeda palapinės, sukeldami visuotinį juoką. Pagaliau mano manta jau supakuota, o štai ir saksų šou vainikuojantis įspūdingas fejerverkas. Reikia eiti, nes būsimo reginio pažiūrėti neabejotinai susirinks didelė minia. Einame daugelis iš tautiečių stovyklos.

Tai koks gi tas reginys, nepaisant vėlyvo meto (jau po vidurnakčio), sutraukęs daugelį žiūrovų? Legendinė sąjunga, kurios tikriausiai niekur niekada nebeteks pamatyti. SATYRICON + Nocturno Culto iš DARKTHRONE. Stengiuosi laikytis atokiau nuo spūsties, nes, rodos, menkiausias postūmis ir nebeišsilaikysiu ant kojų. Kaip ne kaip, stovimoje padėtyje jau daugiau nei pusę paros. Užtat įsitaisau paaukštintoje vietoje, nuo kurios viskas puikiausiai matosi. Šou vėluoja, bet tai tik padidina intrigą. Balių pradeda SATYRICON komanda. Ši paslaptinga formacija susideda tik iš dviejų pastovių narių – Satyro, įrašančio vokalo, gitaros bei boso partijas, ir būgnininko Frosto. Dar keli muzikantai (šį kartą jų buvo trys) talkina koncertų metu. Mistiškoje baltai apšviestoje migloje išnyro penki siluetai ir tuoj pat pasklido niūrūs, aršūs, gana lėti black metalo akordai. Satyras šį kartą buvo be jokio instrumento, užtat visas dėmesys jo stipriam balsui. Nuo pat pradžių SATYRICON komanda dirbo kaip tiksliai užprogramuotas velniškas mechanizmas, net ir plaukų švysčiojimo trajektorija visų muzikantų buvo vienoda. Be ypatingų šou elementų, bet reginys tikrai kerintis. Kaip ir pati muzika, kuri mane tarsi užbūrė. Klausiau vieną gabalą po kito ir stebėjausi, kad pagaliau šiame žanre suradau kažką patrauklaus, net žavinčio. Grupė, kuri išleidusi jau šešis diskus, išties turi kažką tokio, ko trūksta daugeliui bleko komandų. Kai susidaro pertrauka, jau įtariu, kad netrukus turėtų įvykti tas lauktasis susijungimas su juodojo sosto įpėdiniu. Taip ir yra. Pradžioje Nocturno Culto (savo grupėje jis analogiškas Satyrui, o prie būgnų ten sėdi Fenrizas) paima gitarą, skamba abiejų komandų kūriniai. Keista, bet tokiame kontekste net ir gana primityvus, bekompromisis, atšiaurus DARKTHRONE blekas atrodo įdomus. Vėliau N.C. stoja prie mikrofono, o gitara dabar groja Satyras. Irgi pavykęs sprendimas. Pusantros valandos šiame juodajame “transe” tarsi ištirpsta, net sunku suvokti, kur tuo metu išnyko iki tol jaustas didelis nuovargis. Kai spektaklis baigiamas, atsiranda nepaaiškinamas noras jį pratęsti, o tęsinio nesulaukus, (neįtikėtina!) – rimčiau susidomėti black kategorijos komandomis. Reginys tikrai buvo puikus. Man asmeniškai W.O.A. 2004 tuo buvo baigtas, ką ten toji J.B.O. klounada.

Prisimenu seną KARDIOFONO šlagerį: “spektaklis baigtas, viskam ateina galas…” Su ta liūdna mintimi traukiu link stovyklos. Čia jau liko vos kelios palapinės, nes daugelis tautiečių įvairiais būdais susiruošė išvykti tuoj po pabaigos. Pirmasis ekipažas išvažiuoja mašina, kiti laukia kažkur besibastančio vieno iš didžiausių black metalo žinovų, kuris buvo spėjęs susierzinti dėl kitokios muzikos religiją išpažįstančio tautiečio replikų. Štai ir jis atsvyruoja, o paskui prisipažįsta, kaip vaišingi pažįstami užsieniečiai pakirto paskutines jėgas ir jis pusę SATYRICON & N.C. spektaklio pramiegojo stovėdamas. Vėl atsidūręs realybėje suvokė, jog netrukus pribus latvių autobusas, o daiktai dar nesupakuoti. Taigi, sugrįžus teko krautis bet kaip.

Lietuvaičiai lieka tik šešiese, atsisveikinam su jais ir sunkiai pėdinam į pakraštį. Vienas pavargėlis į krūmus nušveičia palapinę, atseit, per sunku nešti, namie įsigysiąs kitą. Kai pagaliau pasiekiame kelią, autobuso dar nematyti. Ne autobusu važiuosiantys tautiečiai į Hamburgą išvažiuoja taksi (vėliau teko išgirsti, kad bijodami transporto kamščių ir paskubėję, jie aerouoste tupėjo net 12 val.). O į autobusą įsiprašė trys lietuviai-londoniečiai, kurie gimtinėje nutarė praleisti atostogas. Manau, neverta daug aiškinti, kaip prailgo kelionė atgal, kai tikslas dabar buvo pagaliau namuose normaliai pamiegoti. Vėl 8 val. stovėjimo, pietūs ir vakarienė bare su krokodilu pašonėje, persivalgymas lenkiškais “fliakais”, piknikas pavėsinėje prie upelio, pogulis ant švelnios žolytės. Ech, vėl transporte, dar viena naktis susirietus, ryte – brutalių ritmų dozė. Bet pirmadienio popietė jau Kaune, atsisveikinimas su latviais, kuriems iki namų dar nemenkas kelias, ir išsiskyrimas su lietuvaičiais iš Londono. Trise dardame mašina, įvertiname “Bernelių užeigos” meniu ir vieningai nusprendžiame, kad lietuviškas maistas labai skanus. Gal kitąmet reikės organizuoti Wackene lietuviškų patiekalų virtuvę? Sakysite, per anksti galvoti apie išvyką į W.O.A. prieš metus… Pabuvokite ten nors kartą ir suprasite, kad vos parvykus namolio kažko pritrūks. Tada atsiversite W.O.A. puslapį ir įsidėmėsite kitų metų datą. Dabar ten spindi W.O.A. 2005 rugpjūčio 4-6 d. Žinokit, tie metai prabėgs greit…

Netrukus – W.O.A. 2004 kitomis akimis…