WACKEN OPEN AIR 2004 (III dalis) - siurprizai, kiaulių galvos, vikingų istorijos ir legendiniai susibūrimai

Taip pat aplankykite:
WACKEN OPEN AIR 2004 (I dalis) – į jubiliejinį festivalį susirinko rekordinis lietuvių skaičius>>
WACKEN OPEN AIR 2004 (II dalis) – alinantis karštis apsunkino futbolą, bet vakaro įvykiai nenublanko>>

Kokia laimė, kad šiemet pirmoji „didžioji“ W.O.A. diena prasidėjo tik 11 val., kas leido ilgiau pailsinti kaulus prieš tikrą metalinį maratoną. Ir kokia nelemta toji gyvybės skleidėja iš dangaus, kuri jau nuo pradžių grasinosi išsunkti visas kūno vandens atsargas. Lyg tyčia dangus pašykštėjo jai uždangos, taigi išsigelbėjimo jokio. Bet žmogaus ištvermė didelė, tad kai kurie jau ryte šturmavo festivalio zoną dėl susitikimo su ORPHANAGE. Aš nutariau palaukti dar valandėlę, tuo tarpu patraukiau į „Metal Marketą“. Įsigyti to, ko ieškojau, taip pat pareikalavo jėgų resursų, nes pačioje atokaitoje esančioje palapinėje buvo ne ką geriau, negu „Wet“ scenoje, gal dar blogiau. Valandą praleisti tokio dydžio prekyvietėje nieko nereiškia, todėl su visais pirkiniais teko traukti link „Juodosios“. Dar gerai, kad su „VIP‘ kortele leido pro kitus vartus, tad vidun patekau greitai.

Jau minėjau, kad pirmiausia „įžengiau“ į Katedrą (ne ne, mūsų sunkiosios scenos veteranai čia ne prie ko). Kas nelabai suprato, nutariau pažiūrėti senos ir gerai žinomos doom‘o grupės iš Anglijos CATHEDRAL pasirodymą. Mano didesnis domėjimasis šiąja apsiribojo diskais „Forest of Equilibrium“ bei „The Ethereal Mirror“, kurių išleidimą nuo nūdienos skiria daugiau nei dešimtmetis. O per tą laiką Lee Dorriano komanda (beje, jis kažkada buvo ir NAPALM DEATH vokalas!) gerokai pasikeitė, įpynusi į savo skambesį psichodelinių motyvų, „Sabbath‘iškų“ rifų bei kitokių priedų. Taigi dabar, turint jau aštuonis pilnametražius darbus, CATHEDRAL nusipelnė atitinkamo statuso. Jį ir teko įvertinti. Na, scenoje pasirodė iš pažiūros ramių, „gelių vaikus“ primenančių muzikantų ketveriukė, tačiau nuskambėjus pirmiesiems akordams iš karto pasijuto, kad tai ta pati legendinė grupė. Keista, tačiau ar santūrios simpatijos tokiam stiliui, ar karštis suveikė, tik CATHEDRAL nepaliko didelio įspūdžio. Be abejo, įdomu buvo pamatyti juos „gyvai“, bet pagyrų šiam gana vidutiniškam šou pasakyti negaliu. Ne nusivylimas, bet… Kad nenusiviltų CATHEDRAL ir doom‘o mėgėjai, siūlau pasidairyti grupių, leidžiamų su „Rise Above Rec.“ ženklu. Tai Lee Dorriano nuosavybė, kuri specializuojasi muzikoje, vienaip ar kitaip besisiejančioje su minėtu stiliumi.

Besistengdama suvokti, kodėl pamačiau mažiau, nei tikėjausi, praleidau pusantros valandos stovykloje, kur po pavėsine vis mažėjo saulės neužšviestos vietos. Ir iš kitų išgirdau ne kokią nuomonę apie „katedriečius“, taigi nebesukau galvos. Juolab, kad laukė, taip sakant, akistata su gudriu priešu. Akistata prasidėjo prieš 14 val., kuomet koncertinė zona panašėjo į karščio kamerą. „Juodoji“ scena nebeteikė pavėsio, bet netrukus dėmesį patraukė šou pradėję švedai ARCH ENEMY (A.E.). Šis kolektyvas, kurio avangarde jau trejus metus stovi vokiečių kilmės aršaus ir stipraus balso vokalistė Angela Gossow, sumaniai derina death, thrash metalą su melodingumu, kas neabejotinai pritraukia įvairių pomėgių auditoriją. Nors Švedija garsėja gerų grupių gausa, A.E. nepasimetė jų tarpe. Tą jie pademonstravo ir čia, didelės žiūrovų minios akivaizdoje. Puiki muzika, tempas, bendravimas su gerbėjais, mados akcentas (raudoni iškarpyti Angelos džinsai). Jeigu dar prisiminsime, jog vienas iš gitaristų Amottų, Michaelis, yra tas pats, CARNAGE ir CARCASS narys, o bosisto Sharlee D‘Angelo vardas savaime byloja labai daug, suprasime, kodėl A.E. muzikoje dera kokybė, technika ir dvasia. Nieko tokio, kad šviesoje nesimatė sceninio apšvietimo efektų, nepriekaištingas įgarsinimas buvo svarbiau. Sako, draugą nelaimėje pažinsi. Tai gal priešą – laimėje? Na, šį veikiau diskuose, kad ir kol kas paskutiniame, „Anthems of Rebellion“, kurio dabar klausausi ir prisimenu vienus iš geriausių rugpjūčio 6-tosios įspūdžių. Akistatą atlaikiau. Kas toliau?

Dar poilsio valandėlė, kurios metu kilo mintis iš puodo pasidaryti šalmą arba tiesiog tą puodą užsidėti ant galvos, nes juk W.O.A. nieko niekuo nenustebinsi. Bet kolegos nebeturėtų kame virti sriubos ar kaisti vandens kavai. Tada išvydau tris „romėnus“, kurie šalmus buvo išsilankstę ir prie jų pritvirtinę šepečius. Kadangi iš pažiūros ši trijulė traukė į mažiau pavojingą zoną, negu susiruošiau aš, buvau beketinanti pasiskolinti vieną, bet įvertinau galvų dydžio skirtumą ir nusprendžiau, kad užsidėjus šį šalmą nieko nebematysiu. Bandyti gręžti skylutes akims nebebuvo laiko, taigi beliko grįžti prie „Juodosios“ scenos ir tikėtis, kad išvengsiu nokauto. Kad jis gresia, įsitikinau netrukus: scenoje puikavosi septynios masyvios pamautos kiaulių galvos, turbūt ką tik iš artimiausios mėsinės. Ekranas bylojo, kad vis dar yra 30?C pavėsyje, o lietaus tikimybė 7%, bet galvos vis tiek neiškeps, o kraujo nuplauti nebus kam. Manau, viso to vaizdo pakanka tam, kad suprastumėte, jog šis interjeras reiškė ne ką kitą, kaip keturių „maniakų“ iš Norvegijos veiksmo vietą. Tai MAYHEM. Apsiriko tautiečiai, kurie manė pakaksią jų pamatymo Vilniuje. Toji valanda, kurią Wackeno laukuose siautėjo Maniacas su sėbrais, skyrėsi nuo šou Lietuvoje kaip pragaras nuo rojaus. Pirmiausia kiaulieną pačirškino liepsnos pliūpsniai, kurių apsuptyje baltaveidis vokalistas tikrai atrodė kaip pragare, bet keikė tai „pragarišką“ saulę, matyt, tirpdančią veido grimą. Po to įvyko žymusis savęs sužalojimo procesas, po kurio Maniaco ranka apsipylė nuosavu krauju (vampyro džiaugsmas, tik auditorijoje tokių, rodos, nebuvo). Vis dar rodantis ugnies liežuviams, kiaulių galvos, pasmeigtos specialiu dvišakiu įrankiu, pradėjo skrieti į žmonių minią. Stovėjau stebėdama jų skrydžio trajektoriją, kiekvieną kartą pasiruošusi pasitraukti ir atiduoti šią šaltienos žaliavą stipresnėms rankoms. Tuo tarpu reikėjo sugebėti klausytis muzikos, kuri, mano nuostabai, nuskambėjo patraukliai ir įdomiai net ir man, ne itin mėgstančiai black metalą. Nemažai kūrinių buvo iš šiųmetinio albumo „Chimera“, kuris yra iš ties kokybiško, techniško šio žanro tvarinio pavyzdys. Na, MAYHEM skandalinga istorija visiems gerai žinoma, taigi belieka išduoti paslaptį, kad Maniacas, Blasphemeris, Necrobutcheris ir Hellhammeris vis dėlto yra mirtingieji – Svenas Erikas Kristiansenas, Rune Eriksenas, Jornas Stubberudas bei Janas Axelis Von Blombergas, atitinkamai. O kai MAYHEM „dovanėlės“ vis dėlto nepataikė į manąją galvelę ir net tuos kelis kraujo lašus nuplovė šaltas dušas iš scenos aptvaro, supratau, kad greitosios pagalbos paslaugų bent jau kol kas neprireiks. Mintyse dėkojau Maniacui, kuris pats išėjo iš scenos, taigi mirtinai nenukraujavo, ir laistytojams, už paslaugą.

Kur nors klaidžioti nebebuvo laiko, tad perėjau prie „True Metal“ scenos. Šiandien tai pirmasis apsilankymas šioje teritorijoje, bet visumoje grupė jau ketvirta, taigi buvo neaišku, kaip teks atlaikyti virš valandos truksiantį susidūrimą su kapų kasinėtoju. GRAVE DIGGER (G.D.) yra vieni iš senojo vokiečių power metalo veteranų, kartu su HELLOWEEN, RUNNING WILD bei RAGE kadaise stovėję šio žanro avangarde. Garsiajam debiutui „Heavy Metal Breakdown“ kaip tik sukako 20 metų, o frontmenas Chrisas Boltendahlas (vienintelis pradinės sudėties narys), nors ir su pertraukomis, po žeme vis dar „suranda“ griaučių ir brangenybių. Į savo repertuarą šią komandą įtraukiau po to, kai susipažinau su jų ankstesniu pasirodymu W.O.A. 2001, man labai patikusiu. Kaip dabar? 18 val. vis dar karšta, tačiau žmonių tiršta (šiemet bendras jų skaičius W.O.A. galėjo siekti 40–50 tūkstančių), tad pasitraukiau į garsinimo bokšto teikiamą pavėsį ir stebėjau veiksmą tai scenoje, tai ekrane. Na, Boltendahlas tai ne Dickinsonas, nelaksto po sceną, kaip užsuktas, bet vis tiek nusipelno pagarbos savo žilai galvai. Smagus poweris – pats tas po sunkios juodmetalio dozės, taigi G.D. muzika privertė užmiršti ir laiką, ir nuovargį. Dainavau kartu su grupe ir visa minia : „heavy metal breakdo-o-o-o-own, heavy metal breakdown…“. Ką gi, šaunu. 19:15 kapas užsivėrė, tikėkimės, laikinai. Bet yra pernykštis konceptualus albumas „Rheingold“, laisvalaikiui tikrai pravers.

Manau, nusipelniau 1,5 valandos poilsio, taigi ir vėl patraukiu stovyklon, kur su ten esančiais dalijamės įspūdžiais ir tolimesniais planais. Yra ir tokių, kurie iki šiol nematė nė vienos grupės (na, ką nors pamatyti per butelio prizmę sunku), tegul ilsisi ant žemės. Barzdos, atrodo, mirksta aluje už „C“ sektoriaus ribų, o jų kolegos lyg niekur nieko atitempia iš ten suolą (suprask, sau ir kitiems, nes sėdimų vietų nebeužtenka). Vienas iš kolegų grįžta su išsipūtusia kuprine, tačiau kiaulės galvos joje nerandama, taigi teks apsieiti be šaltienos. Tuo ir žavi Wackeno atmosfera, kad kiekvienas, būdamas didelėje žmonių apsuptyje, gali elgtis kaip tinkamas ir pajusti visišką laisvę.

Vis dėlto atsirado bendramintis, pasiryžęs kitą 1,5 val. praleisti ten, kur užsivėrė kapas. Tik šį kartą besiklausant nuostabaus nesenstančio vokalo, su kurio savininku siejasi ištisa istorija. Jo paties vardu dabar vadinama grupė atvažiavo net iš JAV, kad Wackeno platybėse pasklistų puikios pastoralės. Grupė išleidusi 11 albumų, o kur dar tokie vardai, kaip BLACK SABBATH, RAINBOW. Nėra ko čia daug šnekėti. DIO. Mažas žmogus, didis balsas. Ne mažiau talentingi ir daugelis šioje grupėje buvusių ar esančių muzikantų. Vis dėlto čia buvo ir yra balsas ir muzika, bet ne atvirkščiai. Nežinau, kokiais epitetais galima būtų apibūdinti tai, ką pagaliau išgirdau realybėje. Ne lengviau nusakyti žaismą prožektorių, kurių besiblaškantys, besisukiojantys ir kitaip akis terorizuojantys spinduliai taip pat sukūrė nepakartojamą atmosferą. Na, šitai galėčiau parodyti knygoje apie W.O.A. istoriją, kur visas lapas kupinas nuotraukų, parodančių įspūdingą apšvietimą. Bet klysčiau, jei įspūdį apie koncertą pasiūlyčiau susidaryti tiesiog pasiklausius kurio nors DIO disko. Kūrinys po kūrinio, ovacijos po ovacijų, ir kurgi 1,5 valandos? Nebeliko. Tiesiog nuostabu. Štai į scena, kiek supratau, išeina kažkuris iš buvusių Dio muzikantų ir 15-tojo W.O.A. dalyvių akivaizdoje, po gana ilgos pagiriamosios kalbos, įteikia jam įrėmintą gražią dovaną. Vokalistas pavargęs, bet vis tiek ištaria keletą padėkos žodžių. Publika dar tikisi kokio nors kūrinio, bet tai jau viskas. Įspūdis neišdildomas, nė kiek neperdedu.

Ceremonija užtruko, ir nebeliko tų 15 minučių, skyrusių DIO bei gretimos „Juodosios“ scenos dalyvių pasirodymus. Tad teko skubėti, nes čia jau sulipo trijulė, kuri, sprendžiant iš pavadinimo, panašiai kaip „Desperado“ vyrukai, gitarose galėjo slėpti masinio naikinimo ginklų arsenalą. Keletas žodžių gimtąja vokiečių kalba ir…“thrash ‚em all!” Nesvarbu, kad jau trečią kartą matomi, nesvarbu, kad 8 diskai jau daug kartų klausyti – perklausyti ir nėra ten ko nors naujo, nesvarbu, kad jau 22:30… DESTRUCTION. Kaip trys „griovėjai“ gerą dvidešimtmetį nesudeda ginklų, taip yra ir trys vokiečių komandos, kurių thrash‘as pelnė šlovę: DESTRUCTION/KREATOR/SODOM. Įdomu, kad DESTRUCTION neišsiskirstė net po to, kai ištisą dešimtmetį liko be pagrindinio nario Schmiero. Dabar šis bosistas/vokalistas vėl čia, taigi viskas lyg ir tvarkoje. Kokia kalba kalbėjome mes, visą valandą? Ogi tokia: „Life Without Sense“, „Invincible Force“, „Curse The Gods“, „Devastation Of Your Soul“ ir t.t. Kuo „veža“ ši ne itin originali muzika? Sunku pasakyti, bet kad ji patraukli ir uždeganti, tai faktas. Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinio gabalo metu scenoje muzikantų staiga padvigubėjo, nes joje pasirodė…kas? Niekaip neatspėtumėte. Peteris Tagtgrenas, Sabina Classen ir dar du, kurių personų iš tolo nustatyti nepavyko. Labai įdomu. Po griausmingų pabaigtuvių pirotechnikos efektų nė viena scena nesugriuvo, taigi tapo aišku, kad šiandien tikrai tapsime vienos komandos susijungimo liudininkais ir dar išgirsime vikingų istorijas, o rytoj galėsime dar kartą susitikti su veidmainiais, kurių lyderis ką tik buvo atsidūręs fejerverkų epicentre.

Netrukus paaiškėjo, kad gretimoje „Tikrojo metalo“ scenoje laukė kur kas didesnis siurprizas nei buvo skelbta. Doro Pesch susijungimas su WARLOCK į aljansą, kuris pasibaigė dar 1990 m., savaime buvo netikėtumas, tačiau uždanga vertė galvoti apie kažką daugiau. Jai nuslinkus, pasirodė visas simfoninis orkestras, kuriam akompanuojant Doro drauge su…Blaze ėmė ir uždainavo „Fear Of The Dark“. Nors man dar nepavyko pamatyti scenoje IRON MAIDEN, dabar galėjau pasidžiaugti bent tuo, nes po kelių WARLOCK kūrinių, kuriuos muzikantai atliko akustinėmis gitaromis ir mušamaisiais, pritariant tam pačiam orkestrui, duetu dar nuskambėjo ir „The Trooper“, o vėliau vien tik Blaze balsu – ir „Falling Down“. Čia tai bent! Toliau skambėjo WARLOCK ir DORO kūryba, kai netikėtai sceną vėl užklojo uždanga, likus iki numatytos pabaigos beveik valandai. Nors pavargusios kojos nunešė į tarpą tarp scenų prieš ekraną, kuriame galima buvo matyti veiksmą, bent pusvalandį nevyko nieko. O kai veiksmas atsinaujino, pasirodė WARLOCK su įprastais instrumentais ir Doro. Dar pusvalandis senos ir naujos muzikos, bet aš su vienu ištverminguoju lietuvaičiu jau įsitvirtinau prieš „Juodąją sceną“, kurioje 02:00 turėjo apsireikšti Tolkieno „Likimo kalnas“ ir pasigirsti vikingų s?ga. Su tautiečiu ne tik smagiau, bet ir lengviau laukti. Turėjome įdomiai atrodyti, susirėmę ir beveik miegantys, iš paskutiniųjų stengdamiesi atverti vis besimerkiančias akis.

Laukta besulaukta, scenon įžengė penki senovės karių ainiai su Johanu Heggu priešakyje, kuris prie diržo pasikabinęs gertuvę-ragą, pabrėžiančią vikingišką įvaizdį. AMON AMARTH (A.A.) jūsų paslaugoms. Kitomis aplinkybėmis jau seniai miegočiau, bet dabar apie tai nebuvo ko nė galvoti. Ne veltui laukiau A.A. pasirodymo dar nuo 2002 m., kuomet pirmą kartą atvykusi į Wackeną pamačiau šią grupę, nuo to karto mane itin sudominusią. Dabar jau liko pora savaičių iki naujo jų albumo pasirodymo (rugsėjo 6 d.), kurio irgi nekantriai laukiu. O tada, likus lygiai mėnesiui iki šio įvykio, tiesiog siurbiau vieną už kitą skambesnius, melodingus ir techniškus kūrinius, perskrodžiamus Heggo balso. Kažkodėl A.A. dažnai priskiriami death metalui, bet tai ne visai taip, nebent vikingų metalą traktuosime kaip stilių įvairovę su šiųjų žygių tematika lyrikoje. Kaip ten bebūtų, šie švedai žino muzikos kokybės formulę, nes šiemet pateiks jau penktą dėmesio vertą produktą. Tuo tarpu W.O.A. 2004 antrosios dienos užbaigimas vargu ar galėjo būti geresnis. Šviesų jūra, pirotechnika, šėlstanti minia, lyg ką tik po saldaus poilsio, ir muzika, muzika, puiki muzika… Naujajame darbe ji bus ne prastesnė, nuskambėję pora gabalų iš jojo tą patvirtino. O tam kartui s?ga pasibaigė. Manau, visi liko patenkinti.

Kaip pasiekti palapinę, jeigu eini priekin, o nerealiai pavargusios kojos neša atgal? Klausimas turbūt įdomus ir net keistas, bet išstovėjus pusę paros jis jums toks nebeatrodytų, galite neabejoti. Šimtas gramų ramesniam miegui ir…po aštuonių valandų dar didesnis maratonas. Pasirašiau savanoriškai! Tuo tarpu sapnuoju vikingus, kiaules ir mirties angelus prie Bodomo ežero…

Laukite tęsinio…