WACKEN OPEN AIR 2004 (II dalis) - alinantis karštis apsunkino futbolą, bet vakaro įvykiai nenublanko

:Taip pat aplankykite:
WACKEN OPEN AIR 2004 (I dalis) – į jubiliejinį festivalį susirinko rekordinis lietuvių skaičius>>

Nors „C“ sektoriuje mūsų palapinėms ryte kurį laiką teikė pavėsį nedidelis medžių ruožas, apie 11 val. ir čia prasidėjo pragaras. Mažiausiai 30?C pavėsyje (tą vėliau patvirtino informacija ekrane tarp didžiųjų scenų) neteikė jokios paguodos, tad užkandus ir išgėrus tonizuojančios kavos, beliko išsiruošti žygin pasiimti akreditacijų, o paskui – į baseiną atsigaivinti. Kiti arba toliau ilsėjosi, arba kaupėsi futbolo kovoms, taigi tam kartui išsiskirstėme kas sau.

Prie akreditacijų, tame pačiame kioskelyje šalia „Spar“ prekybos centro, jau nusidriekė nemaža eilė, kurioje teko apsistoti dvejoms valandoms. Išsigelbėjimą nuo didžiulio saulės įniršio teikė šalia stovintis angaras, kurio prieglobstin vis patraukdavo nusikamavę „VIPai“.

Pagaliau priėjo eilė ir mūsų trijulei, tad stvėrėme korteles ir – kuo greičiau į baseiną. Antrus metus iš eilės W.O.A. dalyviams už jį nereikia mokėti, taigi beliko susirasti vietelę nutūpimui (tą padaryti buvo tikrai nelengva, toks įspūdis, kad pusė piligrimų sugužėjo čia). O paskui – paeiliui į gaivinantį vandenį. Nors visuose baseinuose žmonių tiršta, vis tiek galima buvo net paplaukioti. Aišku, tokioje situacijoje iki infekcijos pasigavimo – vienas žingsnis, bet tuo tarpu ši perspektyva buvo nė motais.

Paaukoję vėsiam malonumui net futbolą, praleidome čia pusdienį. Paskui dar užsipirkimas „Spare“, kur eilėje, laimei, pamatėme savo vairuotojus, mus priėmusius. Gėrybes doroti puolėme vos perėję į kitą kelio pusę, atsakydami į vis dar festivalin traukiančių dalyvių sveikinimus. O toliau, sunkokai įveikę kelią per visą miestelį (pakeliui dar užsukome į W.O.A informacinį centrą įsigyti minėtos knygos apie festivalio istoriją bei programos), sugrįžome į „pragarą“.

Sužinojome, kad mūsiškiai pralaimėjo ketvirtfinalį ir tuo būdu Wackeno laukuose užkasė viltis atsirevanšuoti už pernykštį pralaimėjimą finale. Galima kaltę suversti nelemtai saulei, bet pasėti pergalės sėklą aiškiai sutrukdė „ugningesnės“ priemonės. Jos buvo vartojamos ir toliau, „užkandant“ cigarais, kuriuos rūkyti buvo pasiruošta, švenčiant nugalėtojų laurų paėmimą.

Tiesa, lietuviškos rankos, kojos ir barzdos dar vakar spėjo pagarsėti kitokiu aspektu, jei atvirai – blogu. Na, guostis galima nebent tuo, jog kai kas pažadėjo Wackenan važiuoti tol, kol vėl nebus pelnyta pirmoji vieta. Taigi, atrodo, jog ir kitąmet lietuvaičių vokiškose žemėse netrūks.

Koncertinė programa prasidėjo tik 18 val., tačiau pradedančios grupės pavadinimas beveik nieko nesakė, todėl apsiribojome klausymu sėdint pavėsinėje ir kaupiantis tikriesiems to vakaro „monstrams“. Gana greitai prabėgo 1,5 valandos, ir tie „monstrai“ stojo daugelio žiūrovų akivaizdon.

Kas jie? Galite ir atspėti, nes ši veteranų komanda lankėsi gimtinėje. Tingisi sukti galvas? Tiek to, tai MOTÖRHEAD. Po poros metų sukaks jau trisdešimt nuo pirmojo Londono „vaikų“ albumo „On Parole“ pasirodymo. Tačiau Lemmy & Co. vis dar kepa patrauklius, tiesa, vienas į kitą labai panašius darbelius. Net ir saulė pasigailėjo mūsų kūnų ir sielų, nes vėsdama ėmė ristis vakaruosna.

Tuo tarpu „True Metal“ scenoje daugiau nei valandą skambėjo topiniai gabalai: „Overkill“, „Bomber“, „Ace of Spades“, „Iron Fist“, “Orgasmatron“, „Killed by Death“ ir tuzinas kitų. Na ir kaip nesikratys galvos, rizikuojant vėliau spranduose jausti viso to pasekmes? Šiandien ant pirštų galima suskaičiuoti grupes, kurios tiek metų neprarastų „šarmo“ ir sunkiosios muzikos pamokas duotų jau trečiai kartai. Arba būtų išleidusios netoli trisdešimties diskų, kurių paskutinis („Inferno“) tiesiai šviesiai kviečia į pragarą. MOTÖRHEAD yra viena tokių. Kaip ir misteris Lemmy bei jo kimus balsas toks yra vienintelis ir nepakartojamas.

Kai geležinis kumštis sudavė paskutinį smūgį ir apie 21 val. dingo užkulisiuose, nebeliko noro (o gal ir jėgų) žiūrėti į BÖHSE ONKELZ, tegu tai ir išskirtinis bei vienintelis jo pasirodymas Vokietijoje artimiausiu metu, pasak programinio lankstinuko.

Kaip paaiškėjo, šiemet jau pirmąją festivalio dieną pradėjo veikti ir žymusis „Metal Marketas“, tačiau tądien jis jau užsidarė, tad beliko pasižvalgyti prekyvietėse po atviru dangumi. O paskui nupėdinti į stovyklą ir pasiruošti ilgai sunkiai rytdienai, t.y. vienai iš didžiųjų W.O.A. dienų.

Kaip taikliai pastebėjo pirmą kartą į šį renginį pakliuvęs žąsiukas, čia atsiveria tikras pragaro žemėje vaizdas. Jam, prieš tai pabuvojusiam nuodėmių atleidimo vietoje (ant kažkokio kalno), čia nebeliko nieko kito, kaip vėl jas daryti. Aš tąją, rugpjūčio 6 d., buvau pasiryžusi „atverti“ dar 8 pragaro vartus. Apsilankyti netikroje Katedroje, stoti akistaton su gudriu priešu, bandyti išvengti sužalojimo nuo skraidančių kiaulės galvų, susidurti su kapų kasinėtoju, „gyvai“ išklausyti nuostabiu, nesenstančiu balsu atliekamų pastoralių, išlikti po masinio naikinimo, tapti magiško vienos senos komandos susijungimo liudininke ir galiausiai – užkopus ant „likimo kalno“ pasiklausyti vikingų sagos. O kol kas labanakt…

Laukite tęsinio…