WACKEN OPEN AIR 2004 (I dalis) - į jubiliejinį festivalį susirinko rekordinis lietuvių skaičius

Šiandien nekelia abejonių, jog Vokietijos šiaurės vakaruose esantis tykus Wackeno miestukas išgarsėjo ne dėl žymaus jame gimusio veikėjo ar kokio nors antgamtiško reiškinio. Tiesiog prieš 15 metų dviems „geležiniams“ vyrukams (Thomui Jensenui ir Holgeriui Hübneriui) šovė mintis jo prieigose surengti metalo muzikos festivalį.

Pirmajame „Wacken Open Air „ (toliau – W.O.A.) 1990 m. dalyvavo vos 6 grupės, kurių pasižiūrėti susirinko tik 800 žiūrovų. Ilgainiui tiek vienų, tiek kitų skaičius smarkiai išaugo, o W.O.A. nusipelnė vienos iš solidžiausių Europoje sunkiosios muzikos fiestų statuso. Pastaruoju metu dalyvių skaičius sudaro kelias dešimtis, o publikos – 30 000 ir daugiau.

Penkioliktas, t.y. jubiliejinis festivalis, masino ne tik garsių ir gerų grupių gausa, bet ir tuo, kad jame galima įsigyti ta proga išleistą W.O.A. istoriją. Dėl vienų ar kitų priežasčių į Vokietiją patraukė ir rekordinis skaičius lietuvaičių, ne tik iš gimtinės, bet ir iš Anglijos, Norvegijos. Šiemet jų buvo net virš 30. Taigi, kaip mes Wackeną „ėmėme“…

Pražiopsoję tiek kalėdinius festivalio pasiūlymus, tiek pigius lėktuvo bilietus, aštuoni tautiečiai (tame tarpe šio pasakojimo autorė) prisidėjo prie brolių latvių ir išvyko jų nuomotu autobusu. Nors grėsė pusantros paros kelionė (skridusieji turėjo sugaišti vos keletą valandų, o savo transportu keliavusieji galėjo reguliuoti laiką ir pvz. pakeliui nakvoti moteliuose), šiam vargeliui pasiryžta savanoriškai.

Prie Lazdijų teko pakeisti autobusą, mat senasis neatitiko standartų ir būtų neįleistas pedantiškųjų vokiečių žemelėn. Toliau – dundėjimas vis dar apgailėtinos būklės Lenkijos keliais, kurių ištisi remontuojami ruožai dar prailgino kelią. Laimei, keleivių buvo tiek, kad visi turėjo po dvi vietas, tad galima buvo bent įsivaizduoti, jog miegi sulankstomoje lovoje, tiesa, per klaidą neatitinkančioje tavo ūgio.

Autobuso kontingentas buvo ne tiek ėdrus, kiek gėrus, taigi dieną naktį sklindant „Dimmu Borgir“, „Napalm Death“ ir itin dažnai – „Skyforger“ bei kitų latvių kapelų akordams (nieko nepadarysi, kaimynai labai mėgsta ir vertina savuosius), liejosi putojantys ir stipriau laipsniuoti skysčiai. Viso ko įkarštyje pro autobuso liuką išskriejo saulėgrąžos graižas, pataikęs į užnugaryje važiavusį motociklą (na, nedaug trūko iki smūgio į vairuotojo šalmą, kas neabejotinai reikštų nokautą ir rimtus nemalonumus mums).

Vėliau pagrįstai teko išklausyti brolių priekaištus ir sutikti, kad autobuse latviškais numeriais lietuvaičiai turėtų elgtis santūriau. Pusę nakties žiūrėjome DVD su koncertiniais įvairių metalo grupių įrašais, tad laikas, nors ir lėtokai, slinko pirmyn. Toliau – privalomas sustojimas 8 valandoms vos 40 km nuo Vokietijos sienos. Didelis karštis neleido pasilikti ir numigti autobuse, kuriame, išjungus variklį, nebeveikė ir kondicionierius. Laimei, netoliese buvo ežeras, kuriame atgaivinti nuvargusius kūnus puolė daugelis bendrakeleivių. Bet mirkti trečdalį paros irgi neišeina, taigi teko naudotis vietinių parduotuvių, užeigų, net restorano paslaugomis, apvaikščioti visai simpatišką lenkų bažnytkaimį, o paskui nuo saulės pykčio pasislėpti gaiviame pavėsyje ir greitai doroti tirpstančius ledus.

Trečiadienio popietę pagaliau vėl pajudame pirmyn, netrukus kertame sieną, bet dar laukia netrumpas kelio ruožas. Bandant trumpinti kelią, užklystame į užkampį, kuriame vos apsisuka autobusas ir pakeliui pasitaikančioms mašinoms tenka trauktis į pakeles.

Jau visai sutemus aplenkiame Hamburgą, grožimės lyg Saturno žiedas užsilenkiančiu įspūdingu tiltu ir gausiai apšviesta uosto teritorija. Tolesnis kelias jau nekantriai skaičiuojamas kilometrais, kol pagaliau kertama „WACKEN“ užrašu pažymėta riba.

Netoli ir pusiaunaktis, išlipę bendražygiai išsiskirsto: kas pirkti bilietų (vietoje jų kaina šoktelėjo net iki 90 eurų 3 dienoms), kas statytis palapines. Keturiese patraukiame iki tolimesnio „C“ sektoriaus, nes „B“ šiemet buvo paskirtas piligrimams „be ratų“, o mūsų palapinės jau stovėjo anksčiau mašinomis atvykusių draugų stovykloje. Pakeliui tenka išsitraukti akreditacijų patvirtinimo popierius ir pasus, nes pasiimti pačias korteles galėsime tik rytoj. Bet po šio paskutinio stabdžio atvykstame į pagrindinę tautiečių susibūrimo vietą ir pagaliau jau Wackeno laukuose nuplauname varginančio kelio dulkes.

Pamatome, kad anksčiau atvykusieji jau gerokai „apšilę“, taip pat sužinome, kad mūsų futbolo komanda pateko į tradiciškai vykstančio turnyro ketvirtfinalį. Šiemet organizatoriams net teko padidinti dalyvių skaičių iki 16, nes mūsiškiai ėmė ir pavėlavo užsiregistruoti. Na, bet viskas baigėsi sėkmingai, taigi kritus nelygioje kovoje su nuovargiu beliko laukti rytojaus įvykių, o tai jau rugpjūčio 5-oji, pirmoji W.O.A. 2004 koncertinė diena.

Laukite tęsinio… ir nuotraukų