WACKEN OPEN AIR 2003 (5): įžymybių pasirodymai trečiąją, paskutiniąją, dieną – tragedijos ir nežinios akivaizdoje

Pirma dalis >>
Antra dalis >>
Trečia dalis >>
Ketvirta dalis >>

Išaušo paskutiniosios WOA koncertinės dienos rytas. Apniukęs dangus ir nedidelis lietus turėjo reikšti atgaivą. Deja, ši diena buvo paženklinta juodai. Pasirodo, per vakarykštį TESTAMENT koncertą praleistas skambutis iš Lietuvos pranešė, kad automobilio avarijoje žuvo vienas iš draugų, tada tralu atgabenusių mums mašiną. Dabar visai kitaip teko pažiūrėti į minėtą lipduką, kuris tapo savotišku lemtingu ženklu, nes tas žmogus važiavo su žuvusiojo bilietu…Taip pat ir į mūsų mašinos variklio užsidegimą, kuris tarsi reiškė, kad naują transportą atgabenęs draugas atvažiavo atsisveikinti. Be abejo, dalis mūsų ekipažo tuoj pat išvažiavo į Lietuvą, o dviese likome be mašinos ir be menkiausio supratimo, kaip teks grįžti. Užtat su ryžtu pamatyti likusias grupes ir tokiu būdu pagerbti atminimą to, kuris tik dėl ralio šiemet neišvažiavo į WOA.

Mano rytas turėjo prasidėti nuo olandų metalinės scenos senbuvių SINISTER pasirodymo. Tačiau jau išvakarėse tablo skelbė, kad grupė jį atšaukė. Gaila, įdomu būtų pamačius stipraus, nė kiek nuo vyriško growlingo nesiskiriančio balso vokalistę Rachel (dar OCCULT), kuri įdainavo kelis paskutinius grupės albumus. Tačiau iš dalies tai išėjo į gera, nes pasikeitus kitos mane dominusios grupės grojimo laikui ir vietai, turėčiau dėl SINISTER ją paaukoti. Dabar gi pastarąją komandą pakeitę vokiečiai HOLY MOSES man nerūpėjo, taigi viskas atsistojo į savo vietas.

“Party” scenoje – italai GRAVEWORM. Tai gana savotišką simfoninį black metalą su gotikiniais motyvais atliekanti šešių žmonių grupė, išleidusi jau penkis neblogus darbus (paskutinis – šiemet neseniai pasirodęs “Engraved In Black”). Kai kas bando juos lyginti su CRADLE OF FILTH, bet tame tiesos mažai. Galvoje nuolat sukosi niūrios mintys apie įvykusią netektį, taigi GRAVEWORM tamsios muzikos atmosfera, sukurta klavišinių, gitarų ir besikeičiančio vokalo, buvo pats tas. Nors 45 min. išstovėti jau nuo ryto prasidėjusiame karštyje nelengva, klausytis šios grupės buvo malonu. Vienintelis minusas – tokiai muzikai reikėtų prietemos ir gerai matomo apšvietimo.

Iš karto po to “Tikrojo metalo” scenoje (na, gal labiau tiktų “Juodajai” scenai) tiek pat laiko stebėjau šešeto švedų, susitelkusių po karališkuoju skandinavų folklore minimu kardu, pasirodymą. Būtent tai reiškia THYRFING vertimas iš senosios skandinavų kalbos. Tai vienas iš geriausių vikingų metalo pavyzdžių. Ši kryptis dažnai siejama su black metalu, kuriame daug klavišinių partijų, ne toks “aršus” vokalas, o tekstai byloja apie Odiną, kitus skandinavų dievus bei vikingų laikų šlovę. Nors kai kurių grupių skambesys labiau panašus į death metalo, kad ir pernai vikingų metalą WOA atstovavusių kitų švedų, AMON AMARTH. Tarsi iš Valhallos ar kokių mitinių pelkių išlindę “kruvini ir purvini” vikingai, THYRFING muzikantai scenoje sukėlė tikrą peklą, kas puikiai perteikė jų piktos ir aršios muzikos dvasią. Ši grupė lyginama su bendraminčiais MITHOTYN ar EINHERJER, bet, kritikų manymu, yra už juos geresnė. Iš tiesų jų šou paliko gerą įspūdį, verta dėmesio komanda, leidžianti albumus vien tik skandinaviškais, tikriausiai su mitologija susijusiais, pavadinimais (naujausias darbas – 2002 m. “Vansinnesvisor”).

Netrukus “Juodojoje” scenoje grojo gerai žinomi JAV deathsteriai MALEVOLENT CREATION. Tai šlovingosios Floridos death metalo arenos atstovai, ilgą laiką (nuo 1987 m.) išlaikę brutalų skambesį ir iš esmės nenukrypę nuo stiliaus šaknų. Nors per visą grupės istoriją daugiau nei 10 kartų keitėsi jos sudėtis (tame tarpe pasikeitė vokalistas, ir dabar skambesys įgavo kažkiek hardcore priemaišų), MC vis dar groja “mirtinai”. Teko juos jau matyti šių metų “Metalmanijoje”, bet geros muzikos norisi vėl ir vėl. Taigi valanda šėlsmo prie scenos, saugantis “keliautojų” galvomis, stengiantis žūt būt išsilaikyti ant kojų žmonių spūstyje, merkiant prakaitui ir atsigaivinant nuo šalto “dušo”. Oi kaip šauniai ir uždegančiai MC pavarė! Kas dar negirdėjo jų paskutinio disko “The Will To Kill”, labai rekomenduotina tą padaryti.

Po valandos atsipūtimo – vėl prie “Juodosios” scenos, šį kartą į susitikimą su garsiaisiais norvegų “juoduliais”, CARPATHIAN FOREST. Tai išties legendinė, jau 10 metų egzistuojanti tikrojo black metalo komanda, kurios nariai susiję ir su kitais gerai žinomais norvegų kolektyvais, tame tarpe su kitokią muziką grojančiu projektu GREEN CARNATION. Iš karto pasakysiu, kad šiemet juodmetalio sceną WOA atstovavo tikrai sumaniai parinktos grupės, grojančios ne nuobodų, šablonišką ar primityvų bliaką, o gana įdomią ir technišką šio žanro muziką. Tiesa, kurį laiką repertuare figūravo MARDUK, tačiau galiausiai šie švedai išnyko iš dalyvių sąrašo. Nieko blogo, nes matyti toje pačioje “Metalmanijoje”. Per visą laiką CF išlaikė bekompromisį, nei melodingumu, nei simfo ar atmosferiniais efektais nepagražintą skambesį. Ir seniesiems bliakeriams būdingą išvaizdą. Tačiau tuo jie savotiškai patrauklūs. 45 minutės prie pat scenos leido visą laiką stebėti veiksmą joje, gerai matyti išdažytus veidus ir kartu klausytis piktos muzikos. Bendras įspūdis teigiamas, manau, ne veltui CF susilaukia pagyrimų ir nusipelnė kultinės black metalo grupės statuso.

Dar valanda pertraukos, o tada – į ištisinį 7 grupių “maratoną. Pirmieji jame – švedai SOILWORK “Juodojoje” scenoje. Šios grupės pristatinėti neverta, apie ją ir naujausią diską “Figure Number Five” galima paskaityti “Ferrumo” archyvuose. Vienintelis nelabai linksmas dalykas – grupę paliko žymusis būgnininkas Henry Ranta, kuriam nusibodo SOILWORK populiarumas ir begaliniai turai. Tačiau be darbo jis tikrai neliks, nes groja dar keliose komandose kaip sesijinis muzikantas. Taigi, tiesioginė pažintis su dar viena Gioteburgo melodingojo metalo atstove, trečiąja, kuri buvo mano favoritė šiame WOA. Nors paskutiniame darbe skambesys pakito ir gal tapo kiek pataikaujantis masiniam skoniui, SOILWORK išliko įdomūs ir savotiški. 45 min. raudonmarškinis vokalistas Bjornas Stridas dviem skirtingais balsais “varė” visa ką geriausia grupė yra sukūrusi, nors judesio scenoje trūko. Apskritai muzikantų susikaustymas kėlė nuostabą, nes koncertinės patirties jiems tai jau tikrai netrūksta. Vis dėlto tai kompensavo dinamiška ir uždeganti muzika, paskatinusi vis daugiau žmonių “ristis” galvomis. Štai vienas neišsilaikęs nukrito į atsiradusį tarpą, kur žaibišku šuoliu liuoktelėjo ir iš aptvaro iššokęs apsauginis, padėjęs atsikelti ir vis dėlto pasiekti tikslą. Tokių atsargumo priemonių, matyt, imtasi dėl tos tragedijos per PEARL JAM koncertą. Bendrai paėmus, SOILWORK puikiai suderina įprastą metalo skambesį su moderniu, kas tikriausiai ir nulėmė šiandieninį grupės populiarumą.

Toliau teko rinktis tarp dviejų grupių – ANCIENT RITES ir RAGE. Nors pirmieji labai “užvežė”, kai klausėmės mašinoje važiuojant į Wackeną, pasirinkau antruosius. Galbūt dėl to, kad ši grupė savotiškai apipinta legendomis. Pirmuosius diskus išleidę dar kaip AVENGER, šie vokiečiai vėliau pakeitė pavadinimą ir nuo to laiko (1986 m.) yra labai produktyvūs. Nors groja trise, per visą laiką čia pasikeitė nemažai muzikantų. Tačiau muzika, apsistojusi ties nepiktu heavy metalu, išliko beveik nepakitusi. Na, nepasakysiu, kad valandą “Tikrojo metalo” scenoje groję RAGE parodė stebuklą, juolab, kad specialiai ieškoti šios grupės CD nesiruošiu. Tačiau įdomu buvo juos išgirsti, muzika nėra visai standartinė ar nuobodi. Šiaip jaučiamas savotiškas heavy metalo atgimimas, gal ir gerai.

Sekanti valanda – “Juodojoje” scenoje su dar vienais garsiaisiais bliakeriais – DARK FUNERAL. Šį kartą vėl teko rinktis, nes tuo pačiu laiku kitur grojo KATAKLYSM. DF yra vienas iš tipiškų norvegiško black metalo pavyzdžių, neskaitant to fakto, kad jie yra iš Švedijos. Nėra originalūs ar kuo nors ypatingai išsiskiriantys, tačiau neblogai klausosi ir yra gana techniški. Visai neblogas 2001 m. albumas “Diabolus Interium”. Šviesos efektai, jau esant prietemai, pagyvino vaizdą, todėl visumoje įspūdžiai iš DF šou teigiami. O ant operatoriaus “vemiantis” Imperatoriškasis Kaligula ir kai kurie kiti triukai atrodė šiek tiek juokingai. Vis dėlto, kaip minėjau, šiemet bliakerių komandos buvo parinktos sumaniai.

Dar vienas užsukimas prie dengtos “Wet” scenos, 45 minučių susitikimui su kitais švedais – DARKANE. Tai į SOILWORK panašiu stiliumi grojanti komanda, tik nuožmesnė, dinamiškesnė ir mažiau melodinga. Tačiau techniška, nors kol kas išleidusi tik 3 diskus (paskutinis – 2002 m. “Expanding Senses”). Reikia pasakyti, kad jie man paliko net geresnį įspūdį negu SOILWORK, tiek dėl šėlsmo scenoje, tiek dėl muzikos. Energingas ir stiprus Andreas Sydowo vokalas, pereinantis iš hardcorinio į growlingą ir atvirkščiai, brutalūs gitarų rifai ir geras ritmo sekcijos darbas sužavėjo daugelį, kurie dargi netilpo į palapinę. Net nuovargis kuriam laikui tarsi nuslūgo. Ką čia daug besakysi, švedų metalo scenoje turbūt niekada nepritrūks vertų dėmesio grupių.

Dėl DARKANE liko nepamatyti suomiai STRATOVARIUS, tačiau dėl to per daug nenusiminiau. Toliau vėlgi teko rinktis (velnias, ši diena buvo perkrauta įdomiomis grupėmis) tarp heavy metalistų SINNER ir brutalų NILE. Nugalėjo pastarieji. Reikėjo taupyti jėgas dar dvejoms grupėms, todėl tas 45 min. praleidau atokiau nuo “Juodosios” scenos. Tuo labiau, kad buvo pats laikas užsiimti vietą prieš gretimą sceną dėl didžiosios ne tik to vakaro, bet ir viso festivalio žvaigždės. NILE – naujos kartos JAV brutalaus death metalo atstovai, “varantys” įdomiai, techniškai, su moderniais niuansais. Kai prigeso buvusioji Tampa Bay regiono šlovė, šie Karolinos deathsteriai atgaivino senąsias tradicijas. Jau visai ryškus apšvietimas, kuris apskritai šiemet buvo itin įspūdingas, įvairus ir gausus, suteikė dar daugiau “mirtino” žavesio. Tradicinis death metalas irgi tam tikrame atgimime, tai turėtų pamaloninti šios metalo krypties gerbėjus. Jiems ir rekomenduojama atkreipti dėmesį į NILE, jų bagažas – jau 5 albumai.

Kokia komanda įnešė vieną didžiausių indėlių į metalo vystymąsi? Kokios grupės sudėtis buvo stebėtinai pastovi per daugelį metų? Kas jau daugiau negu 20 metų “žudo” vienu už kitą stipresniais diskais? Taip, tai SLAYER! Net 1,5 valandos didžiulė žmonių minia siūbavo prieš “Tikrojo metalo” sceną, kurioje siautė tikra metalinė audra. Puikiausi per visą WOA šviesos efektai, sugroti beveik visi vieno iš geriausių CD “Reign In Blood” (1986 m.) gabalai ir “sūnus paklydėlis” Dave Lombardo vėl prie SLAYER mušamųjų komplekto! O dar prisiminus, kad Tomas Araya jau po 3 metų švęs 50-metį… Tiesiog nenusakomai puikus puikios grupės šou, tikra festivalio “vinis”. Tokiais momentais visada pagalvoji, kad legendinės grupės ne veltui taip vadinamos, jos vertos tokio vardo…

Ir pagaliau – jau “Metalmanijoje” matyti, tačiau tada itin sužavėję ir privertę vėl juos “atlaikyti” lenkai VADER. Šį kartą tai buvo 45 min. galingo ir stipraus senosios mokyklos death metalo “Juodojoje” scenoje, nors teisūs buvo muzikantai, pasakę, kad groti po SLAYER ir tikėtis tokio pat energingo palaikymo iš publikos sunku. Vis dėlto žmonių liko nemažai, ir iš paskutiniųjų siautė per paskutinės brutalios šių metų WOA komandos pasirodymą. Mano kojos vos laikė (kaip ne kaip 24 grupės per 3 dienas – tai jau daug), tačiau atidaviau paskutines jėgas. Ir nė kiek neabejoju tuo, kad išleidę jau 10 diskų, VADER yra garsiausia ir viena iš geriausių Lenkijos sunkiosios scenos grupių.

Dar buvo “girtuoklio” ONKEL TOM pasirodymas, kuris užstalės tipo dainomis tradiciškai užbaigė WOA 2003. Tačiau jį tik girdėjau iš stovyklos, nes reikėjo skubiai ruoštis kelionei. Laimei, šalia mūsų gyvenę latviai į svečius pasikvietė savo tėvynainius, kurie atvažiavo autobusu ir už visai simbolinę kainą sutiko mus į jį priimti. Taigi nežinia dėl parvažiavimo į Lietuvą netikėtai baigėsi sėkmingai, tuo pasibaigė ir mūsų vargai. Ir dabar jau aišku, kad nors ši kelionė buvo pažymėta tragišku ženklu, WOA trauka vėl stipri. O kitais metais festivalis jau 15-tas. Tad po metų Wackenas vėl laukia, ir lietuvių, be abejo…