Reportažai

WACKEN OPEN AIR 2003 (4): brutalumas, legendos, melodijos ir monstrų šou antrąją dieną

2003.10.06 00:00, Birutė

Pirma dalis >>
Antra dalis >>
Trečia dalis >>

Šiemet antroji WOA diena prasidėjo valanda vėliau nei pernai (11:00), ir tai labai gerai, galima buvo ilgiau pailsėti. Taip pat skirtumas tas, kad praeitais metais kaip tik tą naktį pliaupė liūtis, po kurios visur liko didžiulis purvynas. Dabar lietaus tikimybė buvo 4%, karštis jau iš ryto didelis, tad beliko eiti į dušus. O paskui jau ir į koncertinę zoną, nes mano “apetitas” pamatyti kuo daugiau grupių vėl buvo didelis.

Šį kartą prie įėjimo daugelį tikrino griežtai, liepdavo palikti visus aštrius aksesuarus, kuriuos galima buvo atsiimti išeinant. Nežinodama, kad mums, akredituotiems, galima eiti pro kitur, kur visai netikrina, turėjau kai ką palikti ir aš. Nors WOA dar nebuvo nė vieno rimto incidento, šiemet kažkodėl imtasi didesnio atsargumo. Iš kitos pusės, prie vartų pasistengta įrengti tablo, nuolat informuojantį apie grosiančias grupes ir pasikeitimus, kurių šiemet buvo nedaug. O tarp dviejų pagrindinių scenų kabojo ekranas, kuriame ne tik skelbė įvairią informaciją, bet ir rodė tuo metu koncertuojančią grupę, kas buvo didelė paguoda stovintiems toliau ir tiesiogiai nematantiems, kas vyksta scenoje.

Pirmosios dienos maratonas prasidėjo 45 minutėmis su vokiečiais DEW-SCENTED. Tai thrash/death metalą grojanti ketveriukė, vokalas kai kur įgauna hardcore būdingą atspalvį. Taigi, grupė skamba moderniai, nors groja 80-aisiais klestėjusią muziką. Išleidę jau keturis diskus (paskutinis – pernai metų “Inwards”), DS įgauna vis daugiau populiarumo, ką rodė nemaža minia, nepatingėjusi ateiti į pačią “ilgosios” dienos pradžią. Jų muzika, sakyčiau, turėtų labiau patikti death metalo gerbėjams, nes yra kur kas brutalesnė nei klasikinis thrashas. Visi dar kupini jėgų, prie “Black” scenos bujojo gana intensyviai. Man ši grupė paliko visai neblogą įspūdį, nors šiaip jos muzika neišsiskiria nieku ypatingu. Tačiau “gyvai” jos klausytis žymiai įdomiau nei įrašų.

Toliau manajame repertuare dviejų valandų pertrauka, skirta vizitui į “Metal Marketą”. Kaip minėjau praeitame reportaže, ten galima rasti visko, ko tik geidžia metalinės širdys ir akys. Įskaitant ir demonišką striptizą, ypač pritraukusį vyriškąjį dėmesį (mūsų vaikinų taip pat). Šioje metalistų Mekoje teko sutikti dar du lietuvius, atvykusius tiesiai iš Londono. Taigi, tautiečių šiemet buvo lyg ir 16.

Po pietų “True Metal” sceną valandai “okupavo” anglų sunkiosios muzikos legenda, išlikusi dar nuo NWOBHM laikų – DIAMOND HEAD. Pirmąjį albumą šie veteranai išleido dar 1979 m., nors vėliau dideliu produktyvumu nepasižymėjo. Užtat muzikantai keitėsi dažnokai. Po 1986 m. padarę ilgą pertrauką (buvo net manoma, kad grupė iširo), jie sugrįžo jau paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, ir scenoje laikosi iki šiol. Vis dėlto reikia manyti, kad didžiausią reklamą DH padarė tai, kad juos “pamėgo” garsioji METALLICA, “Garaže” įrašiusi keletą jų koverių (“Helpless”, “Am I Evil?,” “It’s Electric”, “The Prince”). Būtent per šiuos gabalus publika ir kėlė daugiausiai ovacijų, nes šiaip, nepaisant gausių ugnies efektų, DH atrodė pavargę. Dueto Harris/Tatler (vokalisto ir gitaristo) pastangos neišgelbėjo viso pasirodymo nuo monotoniškumo ir kažkokio blankumo. Tai ne energija tebetrykštantys buvę bendražygiai IRON MAIDEN. Na, bet legenda yra legenda, ir išgirsti ją buvo verta, nes, prisipažinsiu, apart minėtų koverių, iš šios grupės kūrybos nedaug ką tegirdėjau.

WACKEN OPEN AIR 2003 (4): brutalumas, legendos, melodijos ir monstrų šou antrąją dieną Tęsiant sceninę pažintį su senąja Švedijos brutalaus death metalo mokykla, šiemet pasitaikė proga pamatyti DISMEMBER. Ši grupė pelnytai laikoma viena iš šio stiliaus pradininkių savo šalyje, ir viena iš nedaugelio, vis dar išlaikiusių senąjį skambesį. Kiti tuomet pradėję tėvynainiai arba išsiskirstė, arba nutolo nuo šio stiliaus (pvz. ENTOMBED). Lyginant su anksčiau matytais GRAVE bei UNLEASHED, DISMEMBER paliko kur kas geresnį įspūdį. Energingas Matti Karki growlingas ir įžymiojo bosisto Sharlee D’Angelo (dar WITCHERY, MERCYFUL FATE, ARCH ENEMY, ILLWILL) grojimas “Juodojoje” scenoje 45 minutes leido mėgautis bekompromisiu, nė kiek melodingumo neįgavusiu “mirtinu” skambesiu. Nors kūriniai visuose albumuose buvo “kepami” pagal tam tikrą šabloną, kažkuo jie “veža” ir tiek. Geras laikas su gera komanda. O jeigu dar būtų tamsiau ir reikiamą efektą sudarytų apšvietimas…

Po valandos poilsio prasidėjo mano asmeninis klausymosi planas be pertraukų. “Juodojoje” scenoje – melodingieji suomiai SENTENCED (straipsnį apie juos galite rasti “Ferrumo straipsnių archyve). Tai viena iš grupių, kurią pamatyti seniai svajojau ir jau vien dėl jos būčiau važiavusi į WOA. Kartu su AMORPHIS, tai viena ilgiausiai gyvuojančių Suomijos metalinių grupių. Kadaise groję death metalą, po vieno geriausių jų diskografijoje albumų “Amok“ (1995 m.) išleidimo SENTENCED pakeitė vokalistą, o kartu ir savo skambesį. Šis tapo melodingesnis, “minkštesnis” ir “švaresnis”. Šiuo metu grupė balansuoja ant metalo/roko ribos, tačiau vis tiek žavi savo muzikos gilumu ir tamsumu. Be kokių nors ypatingų efektų ar ekstravagantiško elgesio scenoje, valandos trukmės pasirodymas buvo iš ties įspūdingas, paperkantis tiesiog nuoširdumu ir paprastumu. O įkaitusius nuo kaitrios saulės ir šėlsmo kūnus nuolat vėsino iš šlangų leidžiamos vandens srovės. Nors dominavo kūriniai iš albumų, kuriuos įdainavo Ville Laihiala WACKEN OPEN AIR 2003 (4): brutalumas, legendos, melodijos ir monstrų šou antrąją dieną (senasis bosistas/vokalistas Taneli Jarva dabar groja THE BLACK LEAGUE), publika šėlo ir virš galvų nuolat stūmė link scenos tuos, kurie norėjo bent akimirkai atsidurti arčiau savo “dievukų’. Apskritai Ville panašesnis į hipį nei į metalistą, tačiau juk svarbiausia gera muzika, ar ne? Iš ties neužmirštamos akimirkos su viena mėgstamiausių komandų.

Toliau gretimoje “Tikrojo metalo” scenoje vėlgi valandai dėmesį prikaustė vokiečiai PRIMAL FEAR. Tai palyginus nesena grupė, kurios debiutas tuo pačiu pavadinimu išleistas 1998 m. Bet jau spėjusi pagarsėti tuo, jog vokalistas Ralfas Scheepersas buvo labai rimtas kandidatas užimti Robo Halfordo vietą legendiniuose JUDAS PRIEST (kaip žinome, dabar Robas vėl prisijungė prie buvusių kolegų). Ne veltui – jo vokalas taip stipriai primena JP frontmeno balsą, kad net šnekama, jog “Primal Fear” yra tas diskas, kurį JP turėjo įrašyti, užuot išleidę “Jugulator”. Kaip ten bebūtų, uždegantis PF šou WOA scenoje buvo kur kas daugiau, nei prieš tai galėjau tikėtis. Gera dozė seno gero heavy metalo, jau neblogai išryškėję šviesos efektai ir ošianti žmonių jūra, puikumėlis. Mums iš tiesų švietė juodoji saulė (“Black Sun” – pernai išleistas diskas, kol kas paskutinis).
Kitą valandą gretimoje scenoje buvo rašomas “juodasis testamentas”, t.y. grojo garsieji JAV trešeriai TESTAMENT. “Thrash metalo eroje” ši grupė buvo viena svarbiausių Bay Area scenos atstovių, ir šiandien nusipelno pagarbos už tai, kad viena iš nedaugelio tęsia šios muzikos tradicijas. Pamačius “gyvai” senuosius trešerius KREATOR, SLAYER, EXODUS, DESTRUCTION, pagaliau atėjo eilė ir TESTAMENT. Apie šią komandą daug kalbėta, nes egzotiškasis indėnų kilmės vokalistas Chuckas Billy, kaip ir jo bendravardis C. Schuldineris (deja, R.I.P.), iškentė smegenų auglio terapijos procedūras. Laimei, jam prognozės kol kas optimistiškos. Yra įdomių su grupe susijusių detalių. Gitaristas Ericas Petersonas sukūrė black metalo projektą DRAGONLORD. TESTAMENT sudėtyje per ilgus gyvavimo metus pabuvojo daug garsių muzikantų: gitaristai Alexas Skolnikas, James Murphy; būgninkai Louie Clemente, Paul Bostaph, John Tempesta ir net pats Dave Lombardo. O šiuo metu boso gitara čia groja įžymusis Steve DiGiorgio. Taigi, prie “Juodosios” scenos valandai susitelkė daugelis iš maždaug 40000 atvykusiųjų į WOA. Šviesų ir dūmų jūroje pagaliau pasirodė galingasis Chucko stotas, ir šou prasidėjo. Kaip nepritarsi per daugelį žinomų kūrinių iš albumų “The Legacy”, “The New Order”, “Practice What You Preach” ir kt. Po kiekvieno iš jų – ovacijų šėlsmas, kaip senojo gerojo thrasho šlovės laikais. Vėlgi žodžiais neįmanoma perteikti to, ką matėme. Belieka konstatuoti, kad TESTAMENT labai tinka koncertinės grupės vaidmuo, jų pasirodymas išties tryško jėga ir energija. Įspūdžiai patys geriausi, thrashas gyvas ir mirti nesiruošia!

TESTAMENT šou užsitęsė, todėl bėgte nubėgus prie dengtos “Wet” scenos, ten jau grojo ROTTING CHRIST. Tai viena iš seniausių ir žinomiausių Graikijos metalinių grupių (plačiau skaitykite “Ferrumo” archyvuose). Pradėję nuo gana primityvaus black/death metalo, RT nuolat tobulėjo techniškai ir idėjiškai, dabar jie kuria savotišką tamsią, niūrios atmosferos muziką. Trys paskutiniai albumai (paskutinis – 2002 m. “Genesis”) – puikūs to pavyzdžiai. Kadangi palapinėje buvo kur kas mažiau vietos nei galėjo sutalpinti RT gerbėjus, teko grupę stebėti stovint beveik lauke. Nebuvo nei įmantrių efektų, nei judėjimo scenoje, tačiau net ir tuo atveju iš šio šou liko geri įspūdžiai. Matyt, RT yra grupė, kurios muzika kalba už save. Dabar belieka pratęsti pažintį su graikų scena, t.y. kur nors pamatyti SEPTIC FLESH. Gal jau kitų metų WOA?
“Tikrojo metalo” scenoje grojančių GAMMA RAY teko klausyti stovykloje, nes reikėjo “pataupyti” kojas dar trims grupėms, o buvo jau 21:30. Nė kiek dėl to nesigailėjau, nes tai tikrai ne ta grupė, kuri keltų bent kiek didesnį mano susidomėjimą. Kur kas apmaudžiau, kad nepavyko pamatyti atsikūrusių ASSASSIN, nes jie “Party” scenoje pasirodė kaip tik tada, kai į “Juodąją” išėjo IN FLAMES – dar viena iš komandų, dėl kurios šiemet atsidūriau WOA.

Manau, daugelis žino, kad IF yra viena žinomiausių taip vadinamo Gioteburgiškojo melodingojo metalo atstovių. Skirtingai nuo kai kurių kitų panašių grupių, ji niekada nebuvo brutali. Po paskutinio albumo “Reroute To Remain” (recenziją rasite “Ferrumo” albumų archyve), kurio skambesyje atsirado naujų niuansų (net nu-metalo elementų), IF pradėta vertinti prieštaringai. Iš vienos pusės, šis darbas sutvirtino grupės komercinę sėkmę, iš kitos – “atbaidė” kai kuriuos senuosius fanus. Kaip ten bebūtų, ji tebėra šlovės viršūnėje. Tą puikiai iliustravo IF šou, sutraukęs kone visus žmones iš stovyklaviečių. Buvo jau visai sutemę, todėl šviesos efektai sukūrė didelę dalį koncerto įspūdingumo. Vienoda apranga vilkintys muzikantai parodė, kad grupei nesvetimas įvaizdžio kūrimas. Kaip ir vokalisto Anderso Frideno dredai. Čia reikėtų paminėti, kad tiek jo, tiek buvusio frontmeno Mikaelio Stanne vardai siejasi su kita garsia Gioteburgo grupe – DARK TRANQUILITY. Pats šou neabejotinai buvo vienas įspūdingiausių iš mano matytų (o matyti nuo 1990 m., patikėkit, teko nemažai). Ko verti vien pirotechnikos efektai (ugnies pliūpsniai, fontanai, pagaliau kriokliai, kurių spragsintis užsidegimas buvo stebėtinu tikslumu suderintas su būgnų partijomis). Bet ir tai – tik priedas prie išties puikios muzikos, kurios norėjosi daugiau negu valandos, žymiai daugiau. Ir dar, energingas bendravimas su publika ir apskritai užtikrintas visų muzikantų elgesys scenoje parodė neabejotiną IF profesionalumą ir neatsitiktinę sėkmę.

Ruošdamasi į festivalį nuolat sekiau WOA naujienas, todėl žinojau, kad amerikiečiams ICED EARTH neradus vokalisto, jie negalės čia dalyvauti. Organizatoriai sugalvojo neblogą išeitį – pakvietė senelius TWISTED SISTER ir taip užpildė atsiradusią spragą. Kaipgi nepamatysi legendinės grupės su ekstravagantiškuoju Dee Snideriu prie mikrofono! Susikūrę apie 1973 metus, TS išleido keletą neblogų albumų šiuo metu savotiškai vadinamu hair-metalo stiliumi, bet 1987 m. išsiskirstė. Po 10 metų grupė vėl susirinko išskirtiniam koncertui Niujorke, tačiau nuo to laiko susijungimas pavirto tikru atsikūrimu. Kiek teko girdėti, TS daugiau dėmesio skiria įvaizdžiui (makiažas, šukuosenos, spalvingi drabužiai) negu pačiai muzikai, tačiau nemirtingas hitas “We’re Not Gonna Take It” oi kaip užveža! Nepaisant vėlyvo meto (šou prasidėjo beveik vidurnaktį) ir ilgos TS pasirodymo trukmės (beveik 2 val.), didžiulė žiūrovų minia šėlo gyvosios legendos akivaizdoje. Įvairiaspalvių prožektorių ir dūmų jūroje skambėjo geriausi grupės kūriniai, per daugelį metų neišblėsę iš gerbėjų atminties. Minėtas hitas buvo sugrotas du kartus, kaip ir priklauso. Tiesą sakant, kiek juokingai atrodė Dee blevyzgojimas kone po kas antro gabalo, pradedant muzikantų vardijimu ir pasigyrimu savo atsikūrimu, baigiant padėka WOA apsaugai bei kitam aptarnaujančiam personalui. Šias šnekas lydėjo gausus keiksmų kiekis, kuris šiandien nieko nebestebina. Na, galbūt tai buvo savotiškas poilsis, nes tokiame amžiuje ištempti dvi valandas nėra lengva. Teko stovėti atokiau, nes šėlsmo minioje turbūt nebeatlaikyčiau, ir čia labai gerai pasitarnavo ekranas, kuriame viskas puikiausiai matėsi. Ką gi, įspūdžiai geri, nors šiuo metu yra kur kas geresnių ir įdomesnių grupių. Kaip sakoma, viskam savas laikas.

Ir pagaliau paskutinė tos dienos grupė, kurios pamatymui reikėjo entuziazmo, nes iš nuovargio (bet ne dėl alkoholio, kurio koncerto metu iš viso nevartojau) sunkiai laikiausi ant kojų. O grupė verta dėmesio, vien dėl savo monstriškojo įvaizdžio, dėl ko jų muzika kartais vadinama ne hard roku ar heavy, o monster metal. Tai suomiai LORDI (vienintelio jų albumo “Get Heavy” recenziją galima pasiskaityti “Ferrume”, albumų apžvalgų skyriuje). Truputį keista, kad šalyje, kur karaliauja death, black ir power metalas, atsirado štai tokia komanda, kuri apsirengusi Helloweenui tinkančius kostiumus groja ne itin sunkią ir neoriginalią, bet vis dėlto linksmą muziką. Iš tiesų, šou paliko didelį įspūdį. Pirmiausia, pirotechnikos (ypač liepsnos pliūpsnių kaip iš ugniasvaidžių) kiekis turbūt buvo toks, kiek visų kitų buvusių grupių pasirodymuose kartu paėmus. Antra, mumija, monstru, Drakula ir kitais mielais personažais pavirtę muzikantai jau vien grodami sukūrė neblogą spektaklį. Trečia, scenoje nuolat pasirodydavo ir kiti “vaiduokliai”, iš gitarų kartais ištrykšdavo žiežirbų fontanai, o vokalistas, kuris ir yra Lordi, tai pasitaškydavo krauju, tai palaistydavo publiką vandeniu iš diskinio pjūklo, tai išskleisdavo savo vampyriškus sparnus ar parodydavo kitus triukus. Aiškiai matyti, kad grupei svarbiausia sceninis vaizdas, muzika čia tarsi atsiduria antrame plane. Labai panašu į GWAR bei ALICE COOPER šou. Bet šis linksmas vaidinimas buvo tikra atgaiva, prisiminimai iš jo iki šiol labai ryškūs.

Taigi, antrosios WOA dienos pabaiga. Kažkaip dar užteko jėgų nupėdinti iki stovyklos ir pagaliau pasimėgauti alumi. Sėdėdami prie žvakės, dar pasijuokėme iš vieno mūsiškių, ant kurio marškinėlių per TESTAMENT pasirodymą atsirado lipdukas su ant kryžiaus būnančiu užrašu. Tąkart išsiskirstėme linksmai, o kitą rytą akyse spindėjo ašaros…

Tęsinys – FERRUM portale netrukus.

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus