Reportažai
WACKEN OPEN AIR 2003” (3): naujovės, nesėkmės ir siurprizai pirmąją koncerto dieną
Pagaliau išaušo paskutinė liepos ir pirmoji WOA 2003 koncertinė diena. Tačiau iki vakaro dar toli, taigi laiką leido kaip kas išmano. Apie 12 valandą penkiese patraukėme pasiimti akreditacijų, kurių dalijimo punktas, pasirodo, šiemet nukeltas į miestelio pakraštį, prie “Sparo” prekybos centro. Prie jo jau stovėjo nemaža eilė, nes šiemet atsidarė nuo aštuonių. Kadangi pernai tokioje eilėje sugaišome net 2 val., vieni liko stovėti, kiti nuėjo į parduotuvę. Tačiau naujovės tuo nesibaigė: eilė judėjo greitai, o “Spare” eilės prie kasų susidarė milžiniškos, taigi akreditacijas galėjome gauti anksčiau, bet…Šiemet jų išdavimo tvarka buvo kaip niekad griežta, tikrino pasus, kuriuos galėjo pateikti tik patys savininkai, taigi buvusieji parduotuvėje nieko negavo. Vienas iš mūsiškių dar nepasiėmė paso, o netrukus turėjo prasidėti futbolo pusfinalis, taigi stojau į eilę alinančiame karštyje viena. Gerai, kad ji greitai priėjo.
Kai sugrįžau, šalia stovyklos esančioje aptvertoje aikštelėje mūsiškiai jau žaidė pirmąjį pusfinalį. Moteriškas tinklines pėdkelnes mūvintis mūsų puolėjas ne tik patraukė sirgalių dėmesį, bet ir padėjo komandai pasiekti pergalę bei patekti į finalą. Kitoje pusfinalio poroje jam įvaizdžiu nenusileido moteriškus stringus ant marškinėlių užsitempęs žaidėjas, kurio vos pridengtos vyriškos grožybės nuolat šmėsčiojo prieš akis ir žadino ne tik moterų aistras. Finalinė kova šiemet buvo labai atkakli, pagrindinis laikas ir pratęsimas baigėsi lygiosiomis, tad nugalėtojas turėjo paaiškėti po baudinių. Abejoms komandoms juos mušti sekėsi nekaip, tačiau sėkmė vis dėlto nusišypsojo varžovams. Taigi, antroji vieta turnyre, kurį, beje, organizuoja mergina, žaidusi nugalėtojų komandoje. Ką gi, kitais metai reikės revanšo, ar ne?
Grįžus į stovyklą teko pastebėti, kaip be priežiūros paliktą kaimynų generatorių nutempė apsauga, o vėliau apie tai papasakoti jo savininkams, kuriems vis dėlto savo turtą pavyko atsiimti. O netrukus jau pradėjo leisti į koncertinę zoną, kur 18 val. turėjo prasidėti tai, ko visi taip laukė.
Pirmąjį vakarą, kuris tradiciškai vadinasi “A Night to Remember”, pradėjo JAV grupė CIRCLE II CIRCLE. Jos istorija prasidėjo 2000 m., kai dėl šeimyninių aplinkybių grupėje SAVATAGE aštuonerius metus išbuvęs vokalistas Zakas Stevensas turėjo ją palikti. Po metų su senu draugu Jonu Oliva pradėjęs kurti naujas dainas, šis gerai žinomas scenos senbuvis subūrė dar tris gerus muzikantus, ko pasėkoje atsirado CIRCLE II CIRCLE. Šių dviejų grupių stilius mažai kuo skiriasi, tai šiandien gana populiarus modernaus skambesio poweris su kažkiek heavy priemaišų – melodingas, lengvas, “saldus”. Nieko ypatingai originalaus, bet 45 minutės neprailgo. Nors, sakyčiau, pernai SAVATAGE vis dėlto paliko didesnį įspūdį.
Toliau – visiems gerai žinomi kanadiečių trešeriai ANNIHILATOR. Tai viena iš grupių, kuri iki šiol tebegroja klasikinį thrash metalą, nors trečiasis CD “Set The World On Fire” (1993 m.) buvo šiek tiek komerciškas. Užtat garsusis debiutas “Alice In Hell” (1989 m.) iki šiol laikomas bene geriausiu grupės darbu. Pernai savo gerbėjus pamaloninę neblogu CD “Waking The Fury”, o šiemet jau spėję išleisti dvigubą koncertinį “Double Live Annihilation”, ANNIHILATOR toliau džiugina metalistus gana gausiais koncertais. Ir mes visi panūdome dar kartą pajusti grupės energiją, nes įspūdžiai iš to nelemto koncerto Vilniuje, kai po jų groję OVERKILL dėl gaisro turėjo nutraukti pasirodymą, spėjo nublankti. Nors grupės sudėtis dažnai keitėsi (be vienintelio originalaus nario čia pabuvojo net keturi vokalistai, trys gitaristai, trys būgnininkai ir bosistas), šiandieninė misterio Jeffo Waterso komanda ne mažiau stipri. Beveik valandos trukmės šou su garsiaisiais gabalais “Alison Hell”, “The Fun Palace”, “Sixes And Sevens”, “Stonewall”, “Never, Nelerland”, “Phantasmagoria”, “Annihilator” ir kt. buvo išties įsimintinas, minia šėlo, o joje – ir mes, tiesa, išsibarstę kas sau. Žodžiais čia nedaug ką galima perteikti, belieka sutikti su kritikais, teigiančiais, kad ANNIHILATOR tebėra viena geriausių klasikinių thrasho grupių.
Išdžiūvusios gerklės (koncertinėje zonoje alus ir apskritai visi gėrimai brangūs, o prasinešti savųjų dar nebuvom įsigudrinę) nuvijo į palapinę, oficialiai vadinamą “Supermarketu”, o mūsų pakrikštyta “brutaliąja”. Ten praleidome VICTORY pasirodymą, bet sprendžiant iš to, ką gerai girdėjome ir iš palapinės, nedaug praradome. Vėlgi tradicinis, nuobodokas, jau komerciškumu dvelkiantis heavy/power. Pabaigoje muzika pradėjo pernelyg priminti SAXON, o vėliau paaiškėjo, kad ten ši grupė ir grojo, niekur nepristatyta, tiesiog taip savotiškai pareklamuodama savo būsimą pasirodymą 2004 metų WOA. Taip taip, nesistebėkite, kai kurios kitų metų dalyvės žinomos jau dabar!
Sugrįžome dėl garsiųjų vokiečių RUNNING WILD šou. Reikėjo nemažai ištvermės daugiau nei valandos trukmės koncertui, pasibaigusiam apie vidurnaktį. Buvome girdėję tiek liaupsių šiai komandai, kad nepamatyti jos būtų nuodėmė. Tai taip vadinamo “piratinio” power metalo grupė, kuri per beveik 20 metų išleido visą krūvą albumų. Iš pradžių tekstuose “žaidę” šėtono tema, vėliau pradėjo apdainuoti jūrų plėšikų žygius, ką daro iki šiol. Per ilgą karjerą RUNNING WILD stovykloje pasikeitė daugiau negu 10 muzikantų, ypač dažnai keitėsi būgnininkai. Be to, kartu su GRAVE DIGGER grupė įėjo į sunkiosios muzikos istoriją kaip viena pirmųjų tada ką tik susikūrusios “Noise Rec.” kompanijos globotinių. Ką gi, pasirodymas WOA buvo tikrai įspūdingas. Jau užslinkusią tamsą perskrodė prožektorių jūra, kurių krypčių, spalvų bei kitų efektų gausa pavertė sceną šviesos oaze. Gana stiprus Rolfo Kaspareko balsas puikiausiai girdėjosi ir stovykloje, tačiau tie, kas nematė viso šou, kuriame buvo ir gausių pirotechnikos efektų, patys kalti. Skambėjo žinomiausi kūriniai, pradedant debiuto “Gates To Purgatory”, ir baigiant pernykščio “The Brotherhood” medžiaga. RUNNING WILD – tikri vokiečių publikos numylėtiniai – sutraukė prie scenos didžiulę žmonių minią, visai nepaisiusią vėlyvo meto ir nuovargio po dienos karščių bei dar trijų prieš tai grojusių grupių palaikymo. Nors girdėjau replikų, jog iš grupės tikėtasi daugiau ir jos legenda gal kiek perdėta, apie ją galiu pasakyti tik gerus žodžius. Puikus įsimintinos nakties užbaigimas, apvainikuotas gražiu fejerverku.
Po dar kurį laiką besitęsusių linksmybių už koncertinės zonos ribų stovyklavietės ištuštėjo, nes reikėjo pasikrauti energijos dvejoms likusioms dienoms, kurių repertuaras buvo žymiai gausesnis ir reikalavo kur kas didesnės ištvermės.
Tęsinys – FERRUM portale netrukus.
Komentarai