WACKEN OPEN AIR 2003 (1): kelionė su liepsnomis

Paskutinį vasaros mėnesį tolimajame Vokietijos kampe esantis nedidelis Wackeno miestukas tradiciškai sutraukia būrį metalo muzikos gerbėjų iš viso pasaulio. Šiemet jau keturioliktą kartą jo prieigose vyko viena didžiausių ir žinomiausių sunkiosios muzikos fiestų po atviru dangumi, “Wacken Open Air 2003″. Jau ne pirmus metus pamatyti savo mėgstamų grupių čia išvyksta ir grupė metalinių galvų iš Lietuvos.

Taigi, pirmasis ekipažas, sudarytas iš Vilniaus, Kauno bei Ukmergės entuziastų, jau ankstų sekmadienio, liepos 27-osios rytą (festivalio data šiemet buvo liepos 31 – rugpjūčio 2 d.) pajudėjo sienos link. Gal dešimties juodų katinų susibūrimas prie mūsų mašinos prieš paimant kauniečius lyg ir nežadėjo nieko blogo, taigi nuotaikos buvo kuo puikiausios. Juolab, kad šį kartą buvo pasiruošta pagyventi Wackeno stovyklavietėje ne prasčiau už vokiečius. Gana greitai pravažiavus pasienio postą, nuobodus kelias per Lenkiją buvo “trumpinamas” alumi, kortomis, užkandžiais ir prisiminimais apie praeitą WOA, nes penki iš septynių ekipažo narių (tame tarpe ir šių eilučių autorė) ten pabuvojo ir pernai. Įveikus pusvalandinį kelią per Varšuvą, Wackeno trauka po truputį stiprėjo, bet štai degalinėje prireikė įsipilti tepalo. Įkaitęs variklis alsavo deginančiu karščiu ir garais, primindamas varginančią vasaros kaitrą. Tačiau ir tai dar neatrodė koks nors lemtingas ženklas. Apie 140 km už sostinės pasijuto svilėsių kvapas, kuris nuolat stiprėjo. Pravažiuojančių mašinų vairuotojų rodomi gestai pagaliau privertė sunerimti, ir sustojus prie senos autobusų stotelės, iš variklio jau ėmė virsti aitrių dūmų kamuoliai.

Toliau viskas vyko kaip kokiame veiksmo trileryje: tempiami ir į krūvą lauke kraunami daiktai, perštinčios nuo dūmų gerklės, stabdomi pravažiuojantys automobiliai ir iš jų traukiami gesintuvai, atvira liepsna po mašinos dugnu, policija, gaisrinė, fotografas, žiopliai…Ir šokas, kuris dar labiau sustiprėjo prisiminus, jog vežėmės dujų balioną. Nereikia daug aiškinti, kad Wackenas mūsų nesulauktų, jeigu ugnis jį būtų pasiekusi… Sumokėjus tik simbolinę baudą, lenkų policininkai su kaupu reabilitavo visos policijos reputaciją, nes patys suieškojo mums motelį nakvynei ir tarnybą, kuri nutempė nelaimingąją gaisro auką į aikštelę (šioji dar prieš tai vos nenuriedėjo į griovį, atsileidus rankiniam stabdžiui). Tuo tarpu motelio, esančio Krašnovicės miestelyje, savininkas savo transportu suvežiojo mus su visais daiktais į savo rezidenciją, paruošė vakarienę ir už visai nedidelę kainą pasiūlė jaukius kambarius. Atsigavę po patirto išgąsčio, rezgėme tolesnės kelionės planus, nes pragariškos liepsnos tik sustiprino ryžtą pasiekti tikslą (ech tie juodieji katinai). Taip gimė genialusis planas išsikviesti draugus, kad iš Lietuvos tralu atgabentų kitą mašiną, kurios savininkas buvo tarp mūsų, ir, laimei, namuose paliko jos raktus bei dokumentus. Čia 100% pasitvirtino taisyklė, kad geriau neturėti daug pinigų, bet turėti daug gerų draugų. Štai tie draugai pasiaukojamai važiavo per naktį, ir pirmadienį apie pietus mašina jau buvo pas mus. Per daug nesijaudinome, kad į Lietuvą teko pasiųsti dalį daiktų ir maisto, kurie nebetilpo į naująjį transportą, svarbiausia, kad galėjome tęsti kelionę. Buvusieji mūsų “namai” užėmė vietą ant tralo, kuriuo netrukus, atsisveikinę su mumis, draugai išvažiavo namo. Ir kas galėjo pagalvoti, kad toks štai netikėtas susitikimas su vienu iš jų bus paskutinis…

Tęsinys – FERRUM portale netrukus.