W.A.S.P. “The Neon God part 2: The Demise” – metalinė muilo opera

Ne, tai jau darosi nebejuokinga… Aišku, marketingo požiūriu, gal ir originalus žingsnis dvigubą albumą išleisti ne iš karto, bet per du kartus, bandant įtikinti klausytojus, kad tai yra ne vienas, o du albumai ir kiekvieną sykį užsidirbti papildomai. Iš kitos pusės tai labai panašu į holivudinę produkciją, kai kurdami filmą, režisieriai apgalvotai palieka vietos pratęsiniui. Dievaž – ne muzikinis albumas, o muilo opera!

Ir ką gi galima parašyti apie albumo, atsiprašant, tęsinį? Taigi tą patį, ką būtų galima parašyti apie gero filmo, ne tokį gerą “sikvelą”. Nereikėjo to daryti. Ta prasme, nereikėjo tokiu būdu skelti dvigubo albumo į dvi dalis. Tai, kas pirmjo dalyje skambėjo kaip monolitinė albumo koncepcija, antroje dalyje skamba kaip monotoniški, depresyvūs rypavimai. Jei tai būtų išleista kaip vientisas darbas, gal nebūtų taip pastebima, tačiau dabar…

Šios metalinės muilo operos siužetas susišūkauja su „The Crimson Idol“ pakankamai pastebimai. Kompozicijos irgi jau ne kartą girdėtos, kaip albume „The Crimson…“, taip ir kituose darbuose ( „ Unholy Terror“, „ Dying For The World“). Ir kaip besistengtų misteris Loulesas paįvairinti savo grojamą muziką, viskas baigiasi tais pačiais nuvalkiotais ir dešimtis kartų girdėtais „firminiais“ rifais ir depresyviu Bliakio virkavimu. Kažkada tai buvo labai originalu – pornografinė albumų koncepcija ir lyriškos, depresyvios baladės, kurios teisėtai įsirašė į heavy metalo aukso fondą. Bet kiek dar galima joti ant to paties nuvaryto kuino? Prašau nesuprasti manęs neteisingai – pastarasis W.A.S.P. albumas tikrai nėra prastesnis už kitus, jei savo laiku nebūtų buvę „The Crimson Idol“, tai šis dvigubas epas būtų įgijęs aukso vertę, bet dabar visa tai skamba kaip autoplagiatas. Bliakis Loulesas yra talentingas muzikantas, tai nesyk įrodęs ir, nepaisant mano bambėjimo, „The Neon God“ nežeidžia klausos, o emocijos taip ir liejasi per kraštus. Nepatartina klausytis depresyvioms ir melancholiškoms asmenybėms, kad paskui nereiktų gerti „Prozako“.

Visiems kitiems, norintiems prisiminti senus laikus, rekomenduočiau atkreipti dėmesį į puikią baladę „All My Life“, dainas „Never Say Die“ ir „Destinies To Come“.

Tracklist:

1. Never Say Die
2. Ressurection
3. The Demise
4. Clockwork Mary
5. Tear Down The Walls
6. Come Back To Black
7. All My Life
8. Destinies To Come ( Neon Dion)
9. The Lask Redemption

Reitingas 7/10 © Sanctuary Records 2005