W.A.S.P. "The Neon God, Part 1- The Rise": nostalgija - kuo ne verslas?

Tokiam senam pirzniui kaip aš visada malonu prisiminti tiek nekaltą vaikystę su smėliuko drabstymu viens kitam į akis, tiek šlapią paauglystę, su pornožurnalu po antklode. Ko gero visi prisimename ne tik pirmąjį metalo albumą, patekusį į mūsų rankas, bet ir pirmąjį filmą “suaugusiems”, kuris ilgam užėmė mūsų protus ir rankas.

Taip jau sutapo, kad mano jaunystės (santykinės) muzika buvo hevis, ir kartais, nostalgijos kamuojamas imu ir nusiperku kokį senųjų laikų metalo grandų albumą. Ir akivaizdu, kad ne aš vienas toks! Senieji hevio meistrai, pajutę, kad nebeatlaiko naujų grupių ir stilių konkurencijos, padarė vienintelį komerciškai teisingą sprendimą- “grįžo prie ištakų” ir bando išlaikyti senųjų gerbėjų elektoratą.

Na, bet ir čia ne visiems vienodai sekasi. Jei Iron Maiden su savo “Dance Of Death” prasinešė kaip viesulas per hitparadus, tai Alice Cooper albumas “The Eyes Of Alice Cooper” buvo gana smarkiai sudirbtas.

Pramintu vieškelėliu patraukė ir W.A.S.P. ketveriukė, į rinką išmetusi albumą “The Neon God…”. Žinoma, pamatęs apsidžiaugiau, iš turgaus “farcovščiko” vos ne su rankomis nunešiau! Užsidėjau į savo nutriušusį muzikinį centrą, klausausi… tik iš kur čia taip naftalinu smirda? Ieškau, ieškau, siuntu po visus namus, ir tik paskui supratau, kad tai nuo muzikos toks kvapelis pasklido.

Ne, nusprendžiau pažaisti žaidimą “Surask 10 skirtumų”. Nuimu šį albumą, uždedu “The Crimson Idol”. Vėl perdedu… Ir man viskas aidu atsišaukia! Man jau net nepatogu užsiminti apie nepadoriai panašų albumo pavadinimą. O ką jau bekalbėti apie dainų aranžuotes, ir dalinai tematiką. Misteris Loulesas visiškai teisėtai galėjo savo naujausią albumą pavadinti ne “The Neon God part 1”, o “The Crimson Idol, part 2”, būtų bet jau arčiau teisybės. Ką jau padarysi- nuosavai kūrybai autorinės teisės negalioja- plagijuok, kiek tinkamas. Nors… galėjo būti ir blogiau. Antai Motorhead ar Running Wild metų metais tą patį albumą perleidinėja- ir nieko! Ir klauso juos, ir perka! O ir “The Crimson Idol” albumas nebuvo blogiausias W.A.S.P. diskografijoje. Galbūt jis netgi logiškai reikalavo pratęsimo, galų gale! Pats- gi “The Neon God…” gavosi toks lyriškas, labai melodingas, vidutiniško tempo, daug depresijos ir nerimo, išlieto per muziką.

Kitas, net nežinau pliusas ar minusas tas, kad albumas yra labai vienalypis, iš pirmo karto netgi sunku išskirti kokį vieną ar kitą kūrinį. Viskas pašvęsta bendrai temai ir galbūt būtent šis albumo bruožas daro jį panašų į “The Crimson idol”. Ir visgi, visgi… Bus liūdna, jei visi senieji grandai užsiims autoplagiatu. Žinia, “waspai”, čia jums ne Anthrax, kurie keičia stilių vos ne kiekviename albume, bet kartais kažko taip NORISI!

Track list:

1. Overture
2. Why Am I Here
3. Wishing Well
4. Sister Sadie (And The Black Habits)
5. The Rise
6. Why Am I Nothing
7. Asylum #9
8. The Red Room Of The Rising Sun
9. What I’ll Never Find
10. Someone To Love Me