VITAL REMAINS tornadas nusiaubė vidury savaitės pavargusį Vilnių

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia

Trečiadienis – sunki diena. Ir ne todėl, kad darbo ir mokslo liaudis pradeda laukti poilsio savaitgalį, o dėl to, kad lapkričio 9-ąją iki Vilniaus atskriejo tornadas, pasiruošęs nusiaubti mūsų sostinę ne menkiau negu gimtosios Amerikos krantus. Ir vardas jo – ne „Kristina“, „Čarlis“ ar „Wilma“. Tai JAV brutalistai/ekstremalai VITAL REMAINS. Ar paliks jie nors kiek gyvybės likučių? Pažiūrėkime.

Netikėtai šiltas paskutinis rudens mėnuo leidžia mėgautis tokiomis pramogomis, kaip alaus gėrimas lauke. Taigi net ir 19.00, kuomet skelbta koncerto pradžia, vis labiau „metalėjančio“ „Mulen Ružo“ prieigose būriuojasi nemažai juodastriukių. Jų tarpe išsiskiria didysis Jonas, sunkiu zarrazos virusu užkrėtęs ne vieną metalistų kartą. Laikas nuo laiko pasirodo „Ledo Tako“ atstovai, ir smalsiu, ir nerimastingu žvilgsniu įvertindami publikos kiekį. O po gerų 15 minučių sienos sudreba nuo pirmųjų „mirtinų“ smūgių, kurie visai nebeprimena soundcheck‘o. Taigi smunkame vidun, palydimi budraus „Temidės žvilgsnio“.

Pirmiausia į akis krenta aibė laisvų vietų raudonojoje menėje, kur dažnai nebūna nė kur prisėsti. Na, manau sau, daugelis turbūt jau tvarkingai nuskubėjo palaikyti OSSASTORIUM. Bet padėtis salėje atrodo liūdnokai, nes ten, ko gero, tuo metu nėra nė šimtinės galvų. O kauniečių trijulei scenoje aiškiai koją kiša nesutvarkytas garsas, mat iš trijų instrumentų gerai neskamba nė vienas. Skambesio mišrainė tiesiog susilieja į kažkokią kakofoniją ir net vokalas prislopintas. Kai per pusvalandį reikalai beveik nepasitaiso, tiesiog pagailsta mūsų deathsterių, kurie dabar stipriai patobulinę savo kūrybą ir labai stengėsi tą pademonstruoti. Kad ir tam negausiam publikos kiekiui.

Vėl tenka patuštinti kišenę pamėgtam „Švyturiui“, nes „Kalnapilio“ produkcijai paskelbtas skonio karas, o „Tauras“ nelabai priimtinas. Tuo tarpu iš lauko pagaliau sueina ir priešpaskutiniai juoduliai, bet, įvertinus žmonių kiekį net ir tada, nusprendžiu kol kas geriau nelįsti į akis organizatoriams, kurių veidai byloja apie renginio rezultatą. Klaidžiojant tarp aibės pažįstamų, su kuriais, matantis tik koncertuose, yra apie ką pašnekėti, scenoje vėl prasideda brutalumo aktas. Tai jau BURYING PLACE. Keturiese, skambesį praturtinę Groliška gitara ir Dissimulationišku growlingu, nors su gyvu būgnininku death metalo patriarchui vis dar nesiseka susieiti. Garsas pagerėja, nors jo gal daugoka, bet scenoje įsisiautėja dūmų kamuoliai, kurių uždanga sunkiai sklaidosi. Tai labai nepatinka fotografams, nes apšvietimas ir kitkas, kas kėsinasi į jų meno kokybę, turėtų būti tinkamas. Pradedama karts nuo karto prašyti į monitorius paduoti daugiau būgnų. Vienu metu girdisi garso perkrovos. O BP monotoniškumas, ilgiau klausantis, pradeda kelti nuobodulį. Taigi šmurkšteliu prie baro, kur kaip tik aptarinėjami būsimos kelionės į Rygą reikalai. Čia leisiu sau nuklysti į lankas ir įspėti ten besiruošiančius, kad situacija Latvijoje dėl remontuojamų kelių panašėja į Lenkijos. Tą patvirtino ir su FLAYING gana gausiai čia susirinkę latviešai, ir LPD gerbėjai, iš kažkur sužinoję, kad šie iš Rygos į Vilnių važiavo net 8 valandas.

Na, apie tai ir dar kitką laiko pasidomėti į valias, mat prieš jau minėtų FLAYING pasirodymą stoja ilgesnė pertrauka. Jos metu galima pabendrauti su visa „mažųjų“ RESURRECTURIS kompanija, o taip pat ir su įspūdingo stoto VR gitaristu, nuolat bešmirinėjančiu tarp kambarėlio ir Tado Ledo prekyvietės. Kadangi viduje jau turėtų būti visi, kurie šį trečiadienį nepatingėjo atvykti iš toliau, užlipti ant Taurakalnio ar tiesiog iškeisti dėžę alaus į triuškinančią VR apokalipsę, darosi nesmagu. Iš pažiūros kokie 300 žmonių tikriausiai negelbsti renginio biudžeto, taigi belieka tikėtis tiesiog gero veiksmo. Ir netrukus, gerokai pasiderinę ir drobę su logo pasikabinę scenoje – latviai FLAYING. Nuo pernykščio vizito pasikeitusia sudėtimi – scenoje nebėra kultūristo išvaizdos vokalo, bet kur kas už jį liesesnis naujokas turi ne prastesnę gerklę. Ekstremalus death/grind metalas drebina jautrias „Mulen Ružo“ sienas ir lubas, daugelis auditorijos susirinkę šėlsta apytuštėje erdvėje, liejasi alus ir prakaitas, kaista oras. Nors nėra tos beprotiškos kaitros, kuria ši sausakimša salė alsavo per VR tautiečių Kanibalų invaziją. FLAYING dirba apie valandą ir vėl palieka gerą įspūdį. Nors tokio brutalumo išvarginta garso aparatūra pradeda streikuoti, tūsas visai šaunus.

Artėja renginio kulminacija, taigi reikia nusiteikti ilgesnei pauzei. Jos metu galima įdėmiau apžiūrėti publiką, kurios tarpe esama kelių kartų atstovų, bet beveik nesimato gotų, kuriems tokia muzika tikriausiai visai „nedvasinga“. Vienoje vietoje prekiauja ir Tadas, ir VR atstovas, kurie puikiausiai sutelpa ir dalijasi gana ankštu kampu. Visur gali pamatyti besisklaidantį Sergėjų „Sierą“, kuris paskutiniu metu naudojasi kiekviena galimybe užsukti į Lietuvą. Pagaliau sulaukta – pasigirsta „mama mia“ ir tai ženklas, kad italai RESURRECTURIS pasiruošė. Ir brutali, ir šiek tiek melodinga muzika sužadina smalsumą, taigi stengiuosi išbūti salėje visą jiems skirtą laiką. Kai kas šou stebi net ant Didžiojo Jono pečių, aišku, iš ten viskas puikiai matyti. Bet aplinka kalta, kad italų pasirodymas praranda dalį patrauklumo. Vėl šlubuoja garsas, o vokalistui sekasi ne ką geriau negu liūdnai pagarsėjusiam SUSPERIA frontmenui. Jo veik nesigirdi. Užtat „valdo“ dredai ir plikos galvos, nes tokie kontrastingi italų muzikantai užverda peklą. Atrodytų, kad iš jos katilo išvirsta daug garo, mat šie kada ne kada išnyra iš dūmų uždangos. Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo ši grupė, tačiau pirmai pažinčiai šioks toks įspūdis pasilieka. Galų gale, italai labai stengėsi, tą patvirtino ir išraiškingos mimikos, ir plaukų at tiesiog galvų švytuoklės.

Na, apie pertraukas užteks. Nors ši, paskutinioji, pati ilgiausia. Prieš pat 23.00 priartėja vakaro apogėjus. Pagaliau VR. O tada prasideda tai, ką sunku nupasakoti. Tokio energijos, technikos, galingo growlingo ir ištvermingumo užtaiso seniai neteko regėti. Scenos kampe susispietę šėlsta visi italų muzikantai, tikriausiai dideli VR gerbėjai. Visur blyksi fotoaparatai, taigi šis šou turi būti gausiai įamžintas. Zuja grolis Mangis, atliekantis operatoriaus vaidmenį, tad galima tikėtis neblogo filmuko. O prie scenos veiksmas iš tiesų panašus į „apokalipsės apyaušrį“. Retkarčiais palaistoma VR vokalo pilstomu vandeniu, publika lieja devynis prakaitus ir barsto tuzinus plaukų. Ir kaip nešėlsi, kai draivas toks puikus. Kad būtų dar linksmiau, Zarraza kursto pogo rungtynes, pastumdydamas visus pasipainiojusius po ranka. Tuo greitai susidomi apsauga ir įspėja tėtušį „neskriausti“ mažesnių ir silpnesnių. Tuo tarpu agresyviai įsismagina ir vienas graikas, kuriam tenka keletą kartų pravėsti lauke. O kaip ant scenos? Jau minėtas įspūdingų gabaritų ir vienintelis iš pirminės sudėties išlikęs Tony Lazaro drebina grindis ir mase, ir vežančiomis soluotėmis. Kur kas liesesnis japonas Dave Suzuki visas šlapias, bet jo techniškumas žavus. „Samdyti“ bosistas ir būgnioras skelia tokį dinamišką ir intensyvų ritmą, kad gali lengvai nublokšti į „šaltąją tamsą“. O vokalas, itin panašus į garsųjį Rydiką, taip riaumoja, kad, rodos, nebemoka nekimiai net šnekėti. Ir tu visai nesigaili, kad su VR neturuoja Glenas Betonas. Visi džiaugiasi ne tik muzikos galia, bet ir nepakartojamu vokalisto fintu – šis keletą kartų nušoka į salę ir šėlsta publikos glėbyje, su visu mikrofonu. „Do you want more?“ – reguliariai pasitikslina. „Yeahhhhhh“, ataidi iš salės. Jau nekalbant apie tai, kaip mėgsta VR vyrukai spausti rankas, ką tą vakarą galėjo patirti visi norintys. Ir dar niekur nepatirtas reiškinys – baro kėdės vidury salės, ant kurių sėdi arba stovi įsismaginusi liaudis. Prisimenamas ir kol kas paskutinis diskas “Dechristianize”, kurio gabalai „atverčia iš krikščionybės“. Kai praeina valanda ir skelbiama paskutinė kompozicija, niekas nė nemano skirstytis. Aišku, bus bisas. Yra net du. Ir trunka jie dar visą pusvalandį. Vienas gabalas sudainuojamas su FLAYING atstovu, kuris vėliau bus devintame pragare, gavęs VR autografus. Staiga po kojomis pasipainioja tualeto valymo šepetys, diržo gabalas, pasimetusi apyrankė, keletas bokalų. Bet tai nė motais, kai aplinkui vis dar pulsuoja ekstremalios energijos užtaisas. Ir sulig koncertu viskas nesibaigia…

Pirmiausia nutinka incidentas – ne mažiau už muziką brutalios muštynės. Jų kurį laiką nemalšina apsauga, taigi piktaliežuviams būtų peno kalboms apie metalistų agresiją. Vienok, nieko gero, kolegos, nors kai kas šį įvykį palydi aplodismentais ir prisiminimui ant grindų lieka tysoti nemažas plaukų kuokštas. Vokalistas vis dar vaikštinėja tarp žmonių, priima padėkas, fotografuojasi, dalija autografus ir… nepaima pasiūlyto alaus. Va tuomet ir paaiškėja, kad jis stipriai persišaldęs ir tas užkimimas kalbant – visai ne prikolas. Bendra išvada, kad visi VR nariai yra paprasti, draugiški ir tiesiog puikūs. Be problemų pavyksta gauti ir visus autografus.

O pabaiga – jau po vidurnakčio. Taigi nėra ko svajoti apie transportą. Kelias pėsčiomis ne toks ir tolimas, bet spėju sudėlioti įspūdžius. Ir tada suprantu, kad ne viskas matuojama pinigais. Renginys sužavėjo savo šilta atmosfera ir muzikantų/klausytojų artumu. Ir tai gali morališkai atpirkti nuostolius…