„Vilkų žiemą“ atšventus, galima laukti vasarinių žaibų

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Nors šiemet žiema vis dar nesukaustė ledais žemės, o ir griausmas su žaibais ne kartą nudundėjo, gruodžio 10 dieną šventėme žiemą su vilkais, likus pusmečiui iki vasarinių žaibų: klube „Propaganda“ Vilniuje karingojo festivalio „Kilkim žaibu“ organizatoriai sumanė žieminę fiestą – festivalį „Vilkų žiema“.

Tiksliai nurodyta renginio eiga leido tikėtis startą nevėluosiant. Tačiau, kai spėriai užlėkiau ant Taurakalnio, nes maniausi vėluojanti 15 minučių, nosimi atsirėmiau į uždaras salės duris. Ką gi, bent pasportuota… O kai durys neatsivėrė dar beveik valandą, ėmė sklisti visokios paskalos. Pradedant tuo, kad grupės pavėlavo atvykti ir laiku nepadarė soundchecko, baigiant tuo, kad nebus lenkų VESANIA. Asmeninį apsisprendimą pagerbti „vilkus“ nemaža dalimi lėmė ši komanda, taigi sunerimau ir tuoj trumpam nuo organizacinių rūpesčių atitraukiau „Pikuolio“ galvą. Pasirodo, gandai ir liko gandais – grupės bus visos. Jau ramu…

Po 18 val. scenoje išvystame saviškius KIELWATER. Po ilgokos pertraukos, tas tiesa. Ir iš karto ši komanda maloniai nustebina. Seni kūriniai nuskamba kažkaip šviežiai, vokalistė galbūt kažkur eina balso lavinimo ir valdymo mokslus, nes nebėra vokalo „pertempimo“ ir anksčiau erzinusio spiegimo. Dairausi aplink – žmonių jau iš pat pradžių nemažai. Džiugu, ne vien entuziazmas organizatoriams leis iššaukti „žaibus“. Tuo tarpu pirma grupė groja, groja, groja, rodos, jau ir nurodytas laikas baigėsi. Nieko labai blogo, nes KIELWATER pasirodė išties šauniai, bet… Renginys jau ir taip nesibaigs 1:00, tas akivaizdu. O štai patys muzikantai netrukus prasitaria, kad nežinodami jiems skirto laiko, sugrojo 20 minučių ilgiau!

Laukiam tęsinio. Žmonių daugėja, tarp pradžioje atrodžiusios pakankamai specifinės publikos padaugėjo „sunkiųjų“ renginių „etatinių“ lankytojų. O scenoje – LUCTUS. Šie gana retai koncertuojantys jaunikaičiai ypač laukiami juodmetalio gerbėjų. Vos užėjus į salę, pasijuto didelis garso perteklius. Nors garsas kokybiškas, kiek galima išpešti gera akustika nepasižyminčioje erdvėje, ausys juk ne geležinės. Kai būgneliai pradeda signalizuoti „sos“ ir ausyse jau spengė, salę palieku. Už jos ribų dreba sienos, bet nors galima normaliau klausytis. Tik toli nenueisi, nes ekrane mažojoje salėje sukasi šiųmetinį „Kilkim žaibu“ festą pristatantis DVD. Tuo tarpu LUCTUS, nors tai nėra mano mėgstamas stilius, sugroja ugningai ir žvaliai. Ir, berods, neviršija jiems skirto laiko :).

„Propagandos“ prieigose stovi mįslingas žalias mikroauobusas, kuriame kartkartėmis pradingsta ir vėl atsiranda kai kurie žiūrovai. Smalsumas nuveda prie jo, o kas ir kaip vyko viduje – istorija nutyli… Užtat muzikinė fiesta tęsiasi, OBTEST. Labai gerbiu šiuos mūsų scenos mohikanus už ištvermę ir ilgametę patirtį, tačiau išbūti valandą salėje, kai laukia dar trys grupės, nesiryžtu. Taigi užeinu ten fragmentiškai, ir kiekvieną kartą užtaikaikau skambant „kultiniams“ kūriniams… Kadangi šios grupės repertuaras daug kam žinomas mintinai, neverta jo minėti. O čia sklinda gandai, jog kažkas ruošiasi kelti sparnus į užjūrius, kaip tikras „sakalo vaikas“, kažkas pribrendo soliniams koncertams… Bet, kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim, o tuokart galima dar kartą pasveikinti OBTEST paskleidus karingą pagonišką dvasią.

Ilgesnė pertrauka išduoda, kad liko įkalti tris „vinis“. Pirmieji „kalviai“ – visada laukiami broliukai latviai SKYFORGER, kurie ne tik yra viena žinomiausių ir smarkiausių Baltijos grupių, bet ir nuoširdūs, paprasti žmonės. Kartu atvyko ir daugiau jų tautiečių, taigi smagu pasišnekučiuoti su seniai bematytais personažais.

SKYFORGER. Simboliška, bet kitąkart nematomi kelis metus, šiemet jie Lietuvoje jau antrąsyk. O dar simboliškiau, kad prieš tai pasirodė būtent „Kilkim žaibu“. Taigi dabar jau pasiruošiu ištisiniam ausų išbandymui. Įdomus muzikantų įvaizdis – uniformos, dygliuota tvorelė scenoje… Bet dainos tos pačios – dvelkiančios tautiškumu, senovine dvasia, stiprios ir patrauklios. Vėlgi neverta daug šnekėti apie dainų sąrašą, nes SKYFORGER gerbėjams jis gerai pažįstamas. O jų čia tikrai daug – beveik pilna salė. Tolesni įvykiai parodys, kad latviai tą vakarą (na, jau naktį) sutraukė bene daugiausiai publikos. Ir valanda su viena pagrindinių renginio grupių, man asmeniškai visada labai laukiama, prabėgo vienu ypu. Ir kaip ir kitus kartus, labai maloniai. Jau dabar laukiu, kada pavyks SKYFORGER vėl kažkur užmatyti…

Tikriausiai karingumas, kurio netrūksta latvių muzikoje, persiduoda publikai, nes čia pat už salės durų subręsta truputį krauju nudažytas konfliktas. Vis dėlto „kariai“ greitai atlyžta, ir vėl viskas ramu. O laukiam dabar baltarusių GODS TOWER, kurie Lietuvoje taipogi jau tapo savotišku „kultu“, nors tai, berods, vos trečias jų vizitas. Artimiausias kitas buvo kaip tik šiemet „žaibuose“, taigi vėl gana simboliškas akcentas „Vilkų žiemai“. Jei prisiminsime CHEMICAL WARFARE laikus (susikūrę jie vadinosi būtent taip), grupei jau daugiau nei 20 metų. Taigi yra ką parodyti gerbėjams. Ir grupė ši verta pagarbos, nes sugebėjo atsitiesti ir sugrįžti po vieno iš pagrindinių narių netekties. Pažiūrėjus į jiems groti skirtą laiką, lyg ir headlineriai, nors dar yra VESANIA. Aišku, išbūti vienoje vietoje virš valandos, juolab vis labiau įsigalint nuovargiui, sudėtinga, taigi migruoju į lauką ir atgal. Nors GODS TOWER muzikos žavesys ir jėga kaip magnetas traukia ilgiau būti salėje nei už jos ribų. Nėra ką čia daug šnekėti – šou buvo puikus. Ir gerai, kad kaimynai, apie kuriuos istorija ir politika byloja dviprasmiškai, turi tokių muzikos „perliukų“.

Renginys turėjo baigtis prieš valandą… Nuovargis lenkia taip, kad labai praverstų degtukai, prilaikantys sunkius akių vokus. Deja, aplinkui rūkantieji su žiebtuvėliais, taigi tenka pajungti savas pastangas. VESANIA pradeda jau po antros naktinės valandos. Senokai bematytos grimuotos fizionomijos kelia greičiau šypseną nei nostalgiją vienam iš tipiškų bliakerių atributų. Nors šių lenkų grimas visai elegantiškas. Ši komanda taipogi pakankamai ilgaamžė, ir sugebėjo nepranykti didžiulėje savo šalies juodmetalio ir mirtmetalio grupių šeimoje. Paskutinė renginio komanda groja kokiam ketvirtadaliui buvusių žiūrovų, nors be kompromisų stengiasi juos papirkti savo skambesio aršumu, nirtuliu ir greičiu. Lenkų metalo scena unikali – nors yra tam tikras regioninis skambesio šablonas, kiekviena komanda turi savitų niuansų. Tas pats pasakytina apie VESANIA – vos simfoniniu skambesiu „pagražintas“ black metalas lyg ir daug kartų girdėtas, bet vis tiek turi kažkokio originalumo. Trimis kūriniais lieku visai patenkinta.

Deja, jau 2.30. Toliau, taip sakant, įsijungia „force majeure“. Ausys atbuko, akys pavargo, kojos vos laiko – kokia jau tada klausymosi kokybė… Taigi pasinaudoju komplektuojamo ekipažo situacija ir palieku šią parapiją. Kada ir kaip vilkai „grįžo į savo irštvą“, tegul papasakos paskutiniai palikę „Propagandą“ ankstyvą gruodžio 11-osios rytą. O ši kronika čia ir baigsis. Iki vasaros, pakilsime žaibu!