Viduramžiškos paslapties ir tamsių sielų savaitgalis

Kunigunda Lunaria. Kaip ir praeitą pavasarį, kirminams pradėjus iš pašalių trauktis ir saulei budinti svietą, išlindo į nakties tamsą šviežio žemės kvapo į plaučius įtraukti bei naujo kraujo pamedžioti tamsios sielos. Taip, visą šį savaitgalį, eiliniam metalistui buvo pravartu likti namie, nes mieste vyko pavojingi dalykai.

Nors penktadienio pavakarę tarp iš darbo skubančių žmonių vadinamųjų gotų beveik nesimatė, antrasis gotikinės muzikos festivalis Kunigunda buvo sėkmingai atidarytas Arkos galerijoje ir Baltų dramblių kavinėje. Kiek vėliau, jau sutemus Aktorių namai, kur vyko pirmasis vakaras – industrial cyber dance naktis, – jau pulsavo nuo juodos publikos ir industrial-dark wave garsų. Elektronika. Gotai. Intro vakaras, kurį pradėjo Skardas. Savo projektus pristatė lietuviai, latviai, svečias iš Jungtinės Karalystės. Visgi, dauguma naktinių gyventojų, susirinkę į Aktorių namus, labiausiai laukė XESS. Prieš tai latvių CLAUSTRUM pristatytas gana įdomus audio ir video projektas gerai įkaitino publiką. Kūrybiška video instaliacija sukūrė puikų foną giliam kaimynų latvių pasirodymui. Pasirodžius skiauterėtiems XESS atstovams ant scenos su nauju kolega – dujokauke ant vamzdžio – klausytojų gretos arčiau scenos dar labiau sutirštėjo. XESS net ir mažutėje salėje su gana kukliu įgarsinimu buvo neįtikėtini. Kaip visada, beje. Vidinė jų muzikos jėga rado atgarsį kiekvienoje besiklausančioje sieloje. Toliau tam tikrą atmosferą Aktorių namų salėje kūrė TROLIS & The Giberlingers, DJs: De’Ath (UK), Olivers (Latvija), Arlequin, Neofolk, tačiau nebūdama nei pernelyg didelė industrijos, kibernetikos ir elektronikos žinovė, nei mėgėja, pasirinkau šaltoką naktį. Penktadienio vakarą metalistui tikrai derėjo vengti katedros aikštės ir jos prieigų – čia tamsoje šmėžavo (gal net ir kraujo ištroškę) gotų šešėliai.

Betgi, antrąjį gotikinės muzikos festivalio vakarą, šeštadienį, buvo dar blogiau. Pavakare per šlapią ūkanotą Vilnių į Taurakalnio rūmus išsikedenę plunksnas ir pasikaišę ilgus juodus, baltus, violetinius ar raudonus sijonus šlepsėjo gotės, ekstravagantiškomis šukuosenomis ir subtiliai paryškintomis asmenybėmis kopė gotai. Sovietinės architektūros išprotėjusiomis spalvomis nudažytas apskritas Tauro rūmų foje raudona šviesa nušviestomis kolonomis prisipildė prabangos, ekstravagancijos ir viduramžiškos paslapties, kitaip tariant gotais visame savo grožy, kurie tapo gana išradingais. Į foje magiškąjį ratą įžengusieji noromis nenoromis buvo įtraukti į “ritualą”. Vakarą pradėjo ANAPILIS. Ši grupė man “krito” į akį per Kunigundą dar praeitais metais. Šiek tiek besikeičianti sudėtis nepakenkė jos pasirodymui, kaip ir jau iš pat pradžių prasidėję techniniai nesklandumai, kurie privertė muzikantus netgi nulipti nuo scenos. Betgi ANAPILIS sėkmingai pradėjo šeštadieninį Kunigundos koncertą ir publiką tuoj pat nusinešė jų muzika.

Sceną netrukus perėmė DIS PATER iš Karaliaučiaus, išsipustę puošniais rūmų darbužiais. Nors mano nuomone jų sceniniai apdarai ne labai nederėjo su muzika (o grojo jie gana melodingą gothic doom metalą), iš pradžių įtartinai veiksmą ant scenos stebėjusi publika jų pasirodymo pabaigoje išsijudino ir netgi labai šiltai palydėjo kaimynus iš Karaliaučiaus nuo scenos.

MANO JUODOJI SESUO šį kartą gerbėjus sveikino baltais drabužiais – grupė kaskart pasirūpina sceniniu įvaizdžiu, nekalbant apie muziką, kuri visada ant scenos atliekama profesionaliai.

LAHKA MUZA iš Slovakijos, kaip ir buvo žadėta, įnešė šiek tiek daugiau įvairovės į vakarą. Grupės vokalistė nustebino savo šiltu ir maloniu bendravimu dar prieš pasirodymą – ji mielai sukinėjosi tarp publikos, stebėjo salę ir atmosferą joje, karts nuo karto šnektelėdama su auditorijos atstovais. Scenoje ji taip pat stebino. Pora deglų abipus mikrofono kartu su aidu lydimu vokalu sukūrė šamanišką atmosferą, LAHKA MUZA lyderė jau po pirmos dainos nusimetė juodą apsiaustą ir liko (pasak jos) savo modeliuotu gana atviru latekso kostiumu. Ilgi į kuodą surišti plaukai, plastiški judesiai, stiprus aidais palydimas vokalas ir vos ne meditacinės muzikos fonas panardino publiką į savotišką transą. Sunku pasakyti, kaip šios grupės muziką priėmė gotiškoji Lietuvos publika, nes reakcija buvo lietuviškai kukli, tačiau prisipažinsiu, kad bent jau man ši moteris, jos kūryba, atlikimas tikrai paliko stiprų įspūdį.

Vėliau slovakus scenoje pakeitė lietuviai – uteniškiai SIELA. Kaskart girdėdama jų muziką ir žiūrėdama jų pasirodymą stebiuosi, iš kur šitiek energijos ir sielos jų muzikoje, kokiais būdais išlaikomas toks glaudus ryšys su publika. Neverta daug šnekėti, legendinė Lietuvos grupė SIELA buvo nuostabūs kaip visada. Teisybė, gana netikėtai, įdomiai ir originaliai skambėjo ir nauja detalė grupės užnugaryje – Hokshila su afrikietiškais “būgneliais vietoj tradicinių būgnų. SIELAI jie suteikė naujų spalvų.

FADING COLOURS iš Lenkijos teko garbė užbaigti gyvo pasirodymo programą. Dviese ant scenos, neskaitant plastikinės merginos-manekeno prie klavišinių, lenkų muzikantai padarė tikrai daug. Nors prapuolantis garsas ir šiems muzikantams suteikė galimybę pailsėti viduryje pasirodymo, nuo to jis tikrai nesuprastėjo. Galbūt šiek tiek vienodos dainos, galbūt šiek tiek per pasyvi elgsena ant scenos, tačiau FADING COLOURS vokalistės balsas tikrai kompensavo visa kita. Šiek tiek pykčio, agresijos prieskonio ir tuo pat metu melancholijos – FADING COLOURS vokalistė De Coy stipria gaida užbaigė šeštadienio koncertą. Lenkų grupės pasirodymas buvo paskutinis, o juos pakeitė didžėjai.

Viso koncerto metu antrojoje scenoje buvo galima pasiklausyti ir “keistesnių” elektroninių muzikos projektų, kuriuos pristatė GIRNŲ GIESMĖS, J.Milašius, McKaras, SOVIJUS, SEDU. Neblogas poilsis pradėtoje išrinkinėti kino salėje…

Taigi, tokie įspūdžiai iš gotiško savaitgalio. Pabaigai turbūt reikėtų susumuoti, kodėl visgi gotikinės muzikos festivaliuose metalistui neverta lankytis. Visų pirma, ten niekas nekrato galvų, antra, ten pilna išradingai ir netgi seksualiai apsirėdžiusių gotų, trečia, ten tikrai neišgirsi tradicinio metalo, nes gotika pernelyg krypsta į elektroniką, ketvirta, ten grojama pernelyg įvairi ir skirtingų stilių įtaką vienijanti muzika, kuri (penkta) sukelia netgi šiokių tokių išgyvenimų. O tai turbūt ir yra pražūtingiausia tikram “metalheadui”. O jei rimtai – kas buvo, tikiu, nesigailėjo.