Reportažai

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

2012.07.25 00:00, Birutė

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Stovint per vieną žingsnį nuo pirmojo „Velnio akmens“ festivalio jubiliejaus, šiemet „akmenį“ su bendražygiais nešiau ilgai ir kantriai. Trečiadienio vakare ir naktį, kuomet dalis velniavos dalyvių jau apsireiškė Anykščiuose, Dainuvos slėnį gausiai laistė lietus. Aš tuo tarpu į vietą atkeliavau pirmąją muzikinę dieną, prieš tai dar pakeliui netikėtai užsukusi į vieną sodybą, kurioje nuo krūmų ir iš daržo priėmiau gerą natūralių vitaminų dozę. Reikėjo gi pasiruošti alaus maratonui :).

Velniškojo penktadienio išvakarėse muzika nuskambėjo vakare, ir vienoje scenoje. Atsiradusi antroji scena, sakyčiau, yra visai geras sprendimas, ypač dėl to, kad toje pačioje vienoje nebuvo grupių stilistinės makalynės. Ir nors toje „Roko“ scenoje grojo labai įvairios grupės, ji taip pavadinta pakankamai taikliai. Taigi muzikinis ketvirtadienio vakaro meniu…

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Žemas startas duotas 18:00. WULTURE. Nors mūsų scenoje heavy metalo atlikėjų nedaug, jie kažkodėl ėmė panašėti vieni į kitus. Suprantama, kad neįmanoma ne tik iš naujo išrasti dviračio, bet ir išsiskirti dešimtmečius egzistuojančiame stiliuje. Tačiau WULTURE, kuriuos anksčiau laikiau labai perspektyvia jauna grupe, ėmė pavojingai panašėti į „Soul Stealer“. Ir ne tik dėl akivaizdaus abiejų grupių vokalistų balso tembro panašumo. Nors vilniečių pasirodymas buvo nuotaikingas ir energingas, patartina kuo greičiau ieškoti kažko naujo savo skambesyje.

Progresyvaus eksperimentinio roko atlikėjai, taipogi lietuvaičiai SPIRAL akiratin pakliuvo pirmą kartą. Todėl smalsiai klausiausi, ką jie veikia mūsų muzikos padangėje. O veikia jie visai įdomius dalykus, bent jau kol kas nieko akivaizdžiai nekopijuoja. Sunku pasakyti, kurlink ilgainiui nukryps tas progresyvumas ir eksperimentavimas, bet tuokart grupė susiklausė maloniai. Reikia manyti, kūryba neims suktis spirale :).

Stonerį su roku ir metalu sumaišę graikai LUCKY FUNERAL pasiūlė ne tik egzotikos dozę ir pašėlusios muzikos porciją, bet ir gana pikantišką vaizdelį. Įsivaizduokite trejetą vaikinų, kuriuos net galėtum įtarti sergant anoreksija, ir juos visus kartu sudėjus gaunamo stoto vokalistą, galintį sulaužyti sceną. Vaizdas išties unikalus. Net nepaisant to, kad vienu metu frontmenas paragino visus žiūrovus atsukti scenai nugarą, o paskui pademonstravo savo masyvią pliką sėdynę, kaip viso buvusio, ir po to dar besitęsusio šou kulminaciją. Štai jums ir „linksmosios laidotuvės“…

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Vieną kartą Lietuvoje jau svečiavęsi švedų deferiai DEMONICAL šį kartą davė ir garo, ir pipirų, ir pademonstravo užtikrintą senosios Skandinaviškos death metalo mokyklos šou, pagal geriausius jos standartus. Vėliau pasigirdo kalbų, kad jie turėjo būti to vakaro headlaineriai: tokį didžiulį energetinį užtaisą nutaikė į klausytojų galvas ir širdis… Pati asmeniškai nesu tokios griežtos nuomonės. Gal dėl to, kad po to groję JAV thrash metalo scenos puoselėtojai WARBRINGER, kurių skambesyje itin jautėsi prodiuserio, vieno iš kultinių trašystų EXODUS, ranka, susiklausė itin smagiai ir įdomiai. Tai pirmas šių amerikiečių vizitas į Lietuvą, pirmoji ir mano akistata su jais. Nežinia dėl ko jie kadaise nepataikė į pagrindinį thrash metalo ešeloną ir liko savotiškame šešėlyje. Galbūt atsigriebs dabar, kai šis stilius grįžo savo n-ajam gyvenimui…

Prieš pradedant kitų dviejų dienų veiksmo dvejose scenose apžvalgą, užsiminsiu apie visas kitas atrakcijas, kurias „nelabasis“ šįkart pasiūlė. Grok ir kriok akcijoje teko matyti ir visai neblogų bandymų, ir daugiau drąsos vedamų jaunuolių pasirodymų, bet šiaip tai visai įdomi pramoga. Iš pradžių nesupratusi, ką veikia kiti jaunikaičiai, pirštais mikliai virpinantys nematomos gitaros stygas, netrukus prisiminiau skelbtą oro gitarų šou. Vat ir buvo jos net ne pripučiamos, o tik įsivaizduojamos. Iš to, ką išvydau, galėčiau padaryti išvadą, kad mūsų sunkiosios muzikos scena netrukus gali pasipildyti neblogais gitaristais. Aišku, jeigu jie neapsiribos koveriais ir mokės deramai valdyti tikras gitaras. O vienas iš jų tokią ir gavo, tai prizas už geriausią grojimo imitaciją… MC growl nugalėtojo matyti neteko, tačiau ši atrakcija taipogi verta dėmesio. Svarbu persistengus paskui neprarasti balso. Na o VA barabanų vieną dalyvį pažįstu asmeniškai, gyrėsi vaikinas nemažai būgnų lazdelių dūžių padaręs, bet laimėjo, berods, kažkas kitas. Foto foto foto – mačiau tik visur besiblaškančius ir tarp dviejų scenų suspėti mėginančius pagrindinius fotografus, todėl tikrai nenutuokiu apie šios akcijos dalyvius. Manau, kad ir jų netrūko. Galiausiai itin sėkmingai praėjo festivalio naujovė – VA galvūzai, kurioje teko ir pačiai sudalyvauti. Paties Aido Puklevičiaus diriguojamas protmūšis sulaukė keliolikos komandų dėmesio. Net 2,5 val., 5 turuose teko atsakinėti į vis suktesnius klausimus, kurie išties reikalavo stipraus muzikinio pasikaustymo. Sveikinimai laimėtojams, bet vien sudalyvauti jau buvo puiku. Manau, kad ši priemonė turėtų prigyti ir kitąmet. Protmūšis konkuravo net su Fudbalu, ir manosios komandos dalis dalyvavo tai ten, tai čia.

Įdomus ir „Belzebubo“ meninių paveikslų kampelis, kurio veikla neapsiribojo jų demonstravimu, o įtraukė į piešimo veiksmą ir festivalio dalyvius. Kurie nepasitikėjo savo meniniais sugebėjimais, galėjo užsiimti interaktyviais ar intelektualiais stalo žaidimais. O vėliau pasižiūrėti siaubiakų – kaip gi be jų naktį gūdžią? Jei ir tas ne prie širdies, galima buvo jaukiai pasėdėti „Arbatos magijos“ prieglobstyje, skanaujant čia pat ant laužo garuojančių įvairių arbatų, atsinešus visai šalia esančioje „Bebro blyninėje“ iškeptų blynų. Maitinimas šįkart apskritai buvo geresnis nei pernai, „Bajorkiemis“, o ir „Baltieji drambliai“ įrodė savo kulinarinius sugebėjimus. Malonu buvo pagelbėti ir keliems muzikantams, kurie gavę maisto kuponus ne visada iš karto surasdavo atitinkamas maitinimo vietas. Ir jei ne vienur pasibaigęs tamsus alus (beje, alus šį kartą buvo prastokas, bet gal bent jau ne skiestas, kaip vienu metu ėmė atrodyti?), o kitur – sidras, viskas būtų išvis gerai. Nelabai aišku, ką tokiame renginyje veikė „Red Bull“ palapinė, akivaizdžiai sulaukusi kur kas mažesnio publikos dėmesio, nei anksčiau buvęs rūkalų kioskas. Vietoj šio šį kartą švietė žemėn įbesta lentelė „Cigarečių čia nėra“. Bent jau užteko vietos albumų, atributikos, metalo dirbinių prekyvietėms – iš Lietuvos ir Latvijos, visokiems skoniams. Ir alkotesteriui – viskas dėl festivalio dalyvių saugumo…

Žadėtos didžiulės visą Lietuvą skalbsiančios liūtys ties Anykščiais išsikvėpė. Tik kelis kartus silpnai šniokštelėjo, daugiausiai naktimis. Matyt, kunigų maldos nuėjo į tą ausį, į kurią ir reikėjo. Nors tuo metu taip ir neįleido į bažnyčios bokštą, kurio atidarymas apžvalgai buvo taip garsiai ir plačiai paskelbtas. Ar dėl to, kad mes vis tiek velniškai atrodome? Bet šį kartą, lyginant su ankstesniais trimis, nebuvo tokių pragariškų karščių. Vienok nemažai festo dalyvių nėrė į upės vandenis, juolab, kad puikiai sutvarkyta krantinė ir palapinių zonos prieigos. Teko stebėti pramoginį pasiplaukiojimą baidare, kur keturi žmogėnai ir šuo, mano kaipmat pakrikštyti „keturiais tankistais su šunimi“, plaukė į Kavarską. Linksmieji turistai siūlėsi priimti dar vieną keliautoją, arba parvežti kontrabandos. Na, nebent tų vietoje nesančių cigarečių, jei ką :).

Toliau apie muziką, vis tik ji čia pagrindinis dalykas. Iš karto pasakysiu, kad abejose scenose besikertantys šou laikai vertė migruoti aukštyn žemyn (scenos buvo skirtinguose reljefiniuose lygmenyse). Patogumo dėlei nesiblaškysiu ir aptarsiu kiekvienos scenos komandas atskirai.

Penktadienio, tryliktosios, pasiūla Roko scenoje buvo įvairi, taip pat nevienareikšmiškai joje grojusias grupes ir vertinti reikėtų. Latviai 9HORIZON, primaišę savo kūryboje įvairiausių stilių, didelio įspūdžio nepaliko, sakyčiau, jie vis dar tebeieško savojo muzikinio amplua. Sėkmės jiems tame kelyje. Su psichodelika draugaujantys stoner rokeriai iš Rusijos THE GRAND ASTORIA gal ir skambiai vadinasi, tačiau tos psichodelikos perviršis ilgainiui ne tik nusibosta, bet ir ima varginti. Neturiu aiškios nuomonės apie jų šou, vertinčiau gana pusėtinai. Norvegai HONCHO išsiskyrė baltai kostiumuotu, kone krepšininko ūgio vokalistu, neblogais instrumentalistais ir… beveik naftalinu atsiduodančia muzika. Na, nenustebinsite šiais laikais, gerbiamieji, tokiu skambesiu nieko, kol dar „gyvi“ senojo roko pionieriai, tęsiantys savo veiklą, ar į ją sugrįžtantys. Nuobodu, neįdomu, kas toliau…

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Didelis asmeninis atradimas – latviai SOUNDARCADE. Progresyvo ir metalo simbioze dabar irgi nieko nenustebinsi, bet kaip puikiai visa tai sudėliota, iki smulkmenų apgalvota, nušlifuota (gerąja prasme)… Taigi ir skamba beveik idealiai. Likau be žado, nė kiek neperdedu. Didelės pagarbos vertas vien šios komandos nuoširdus ir visiškas atsidavimas tam, ką jie daro scenoje. Pagaliau švedų alternatyvios sunkiosios muzikos kūrėjai TRUCKFIGHTERS (beje, švedų grupių šiemet buvo itin daug) jei kiek ir nuleido susižavėjimo Roko scenoje pasirodžiusiais atlikėjais kartelę, tai įspūdžio tikrai nesugadino.

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Velnišką dieną Metalo scena priėmė kur kas aršesnės, dinamiškesnės, mažiau sudėtingos ausiai muzikos atlikėjų kompaniją. Pirmiausiai joje „apšilimą“ prieš ilgai lauktą išvyką į „Wacken Open Air“ festivalį padarė mūsų avangardinio juodmetalio propaguotojai INQUISITOR. Nežinia kodėl šį kartą jie neatsiskleidė visame gražume, kaip jau tapo įprasta šios grupės pasirodymuose. Nemanau, kad buvo tiesiog taupomos jėgos vienam iš svarbesnių įvykių grupės karjeroje. Galbūt kortas kiek sumaišė jaudulys prie starto linijos, atsakomybė prieš „didžiąsias“ festivalio komandas ar dar kipšas žino, kas. Pastangos buvo, tačiau iki pilnos laimės, t.y. įspūdingo šou, kažko pritrūko. Linkime reabilituotis rugpjūčio 1-ąją Vokietijoje ;)

Latviai SANCTIMONY kadaise buvo nemažas atradimas. Tokie Entombediški death‘n‘roll‘istai. Senokai juos begirdėjau, ir nors nuo to laiko didelio progreso nepamačiau, nes varo jie savo įprastą liniją, vis dėlto pasirodymas „Velnio akmenyje“ nuteikė maloniai. Bent jau dėl to, kad nemiršta kaimynų metalo scena, kokia bjauri ta ekonominė krizė bebūtų…

Jei Inkvizitoriai dar tik ruošiasi „paimti“ Vokietiją, PARALYTIC komanda tai jau padarė pernai. Sekėsi jiems neblogai, o štai šiemet Vilniuje jie apšildė net thrash metalo grandus MEGADETH. Tada girdėjosi nemažai kalbų, kad stilistiškai šios dvi grupės pernelyg skyrėsi tarpusavyje. Užtat „Velnio akmenyje“ stilistinė įvairovė tik į naudą. Taigi PARALYTIC čia ir žiūrėjosi, ir klausėsi puikiai. Suomių thrash‘n‘rolistai DEAD SHAPE FIGURE matyti labai fragmentiškai, nes jų pasirodymas beveik visiškai dubliavosi su jau minėtais latviais SOUNDARCADE Roko scenoje. Patrakėliškas suomių benefisas kažkuo priminė jų tautiečių KORPIKLAANI pasiutpolkes ar piktas IMPALED NAZARENE užmačias, tačiau nieko ypatingo apie juos nepasakysi.

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Tuo tarpu egzotiškojo Egipto atstovai SCARAB iš peties tvojo savo death metalą. Ir taip galingai, kad nuaidėjo toli toli, tikriausiai net iki Velnio akmeniu, pasak legendos, taip ir nesudaužytos bažnyčios. Tiesiog nuostabu. Jau vien šis šou galėjo laisvai tapti penktadienio vakaro apogėjumi. Betgi ne, desertui dar turime porą puikių komandų…

Norvegai bliakeriai, su vikingų šalmais :). KAMPFAR apskritai daug kam buvo viena pagrindinių festivalio grupių. Maniau, kad man tai nelabai, bet tik iki to, kol pamačiau juos scenoje. Ten šie senovės jūrų karių palikuonys organizavo jei ne pragariškai karštą, tai tikrai „juodą“ šou. Viskas buvo kone tobulai gerai – įvairios kompozicijos, įdomus skambesys, be didelių kai kuriems juodmetalio grojikams būdingų „išsidirbinėjimų“, gera atmosfera. Laikas iki vidurnakčio prabėgo beveik nepastebimai…

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Na, ir švedai ENFORCER, relaksui, taip sakant. Gana lengvas heavis, pagardintas speed metalo proveržiais ir thrash metalo ekspresija, buvo pats tas jau pavargusiam kūnui ir sielai. Tai buvo puiki pabaiga, ir kartu įžanga į rokotekos meniu, kuris skambėjo kaip geriausia lopšinė…

Juodoji subata festivalio dalyvius „terorizavo“ jau nuo ryto. Taigi pradėsime žvalgytis po Metalo sceną. 11:30 vilniečiai LUCIFER savo instrumentinius ir kriokimo sugebėjimus ėmėsi demonstruoti jau ne stovykloje ar kitur, per garsiakalbį, o šioje scenoje. Ir sugebėjimai tie, reikia pasakyti, kaskart tobulėja. Manau, kad ši Liuciferio sandrauga yra stabili, pakankamai stipri ir gerai susigrojusi, taigi belieka palinkėti šiam penketui tolimesnės kūrybinės sėkmės. Po ilgesnės pertraukos sugrįžę kauniečiai OSSASTORIUM liko ištikimi death metalui, bet tenka pastebėti, kad dabar jų skambesys kur kas brandesnis, įtaigesnis, labiau išbaigtas. Tikėtina, kad grupė nedings iš arenos taip staigiai, kaip jau sykį atsitiko, nes perspektyvų, bent jau mano nuomone, turi gerų.

Latviai SACRAMENTAL, gana sėkmingai balansuojantys tarp heavy ir thrash metalo, ne itin įsiminė savo šou, nors dar kartą juos, manau, pamatyti norėčiau. Tuo tarpu estai HORRICANE, kadaise itin sužavėję „Hard Rock Laager“ festivalyje Estijoje, paskui taip pat įsiminę Latvijoje ir galiausiai kiek anksčiau prisikviesti į Lietuvą, vėl paliko labai gerą įspūdį. Tikras uraganas dvelkė nuo scenos sulig kiekvienu akordu. Estams puikiai antrino stilistiškai panašūs čiliečiai THORNAFIRE, pažintis su kuriais čia ir dabar taipogi paliko kuo geriausius prisiminimus.

Atėjo žvaigždžių valanda. Na, kelios valandos. Pirmąją pradėjo daug apšnekėti, ir daugelio laukti gotiškieji doomeriai LAKE OF TEARS. Atmosferinis skambesys, gražios kompozicijos, įtaigus vokalas ir romantiškai aštri muzika – idealus komplektas paskutiniam festivalio vakarui. Nors nerinkau šios grupės diskografijos, apie ją žinau tiek daug, kad galiu atsakingai konstatuoti: tai bet kurio festivalio pažiba…

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Prancūzų sunkiosios muzikos scenai nuo seno jaučiu ypatingas simpatijas. Dėl to, kad čia kiekviena grupė kažkuo išskirtinė, nepasiklydusi muzikinių ieškojimų kelyje ir neužsiciklinusi skambesio kanonuose. ALCEST ne išimtis. Jau temstant, šviesų aureolėse skendinčioje scenoje , šie vienu žodžiu nenusakomo stiliaus atlikėjai, galima sakyti, užbūrė savo dainomis. Tokio įspūdžio niekaip nepaliktų paprasčiausias jų albumų klausymas grotuve. Daugiau žodžių nebereikia…

Norvegai AURA NOIR, iš kurių buvo daug tikimasi šiame renginyje, netikėtai atvyko be vieno nario, kuriam sutriko sveikata. Nors buvo laukiama, kad ir be jo grupė pasirodys įstabiai, to nenutiko. Instrumento trūkumas buvo juntamas. Ir blankokas šou pakankamai nuvylė. Turbūt teks palaukti geresnių laikų…

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

Čia leisiu sau peršokti prie Roko scenos įvykių kronikos, nes apie britus ANATHEMA neišeina kalbėti kitaip, kaip apie absoliučius festivalio headlainerius. Nors kai kas ir porino, kad šiemet tokių apskritai nebuvo… Taigi švedų rokeriai BLOWBACK. Nieko naujo, nieko gero. Neįdomūs jie pasirodė besą, kažkokie beveidžiai. Užtat britai HAKEN, progresyvaus roko atlikėjai, sužavėjo ne tik savo retro stiliaus apranga ir šukuosenomis, bet ir kokybiška, patrauklia, stipria muzika. Kur kas vėliau po šio pasirodymo prie blyninės teko sutikti vieną jų narį, šis išgirdęs, kad mačiau jų pasirodymą, itin džiaugėsi ir taip įsišnekėjo, kad tuokart nebereikėjo jam nė blynų :). Smagų pokalbį nutraukė tik šeštadienio naktį pliūptelėjęs stipresnis lietus, kaip tik per HAKEN tautiečių šou. Apie jį vėliau.

Vienintelė grupė, kurios nemačiau, buvo mūsų FREAKS ON FLOOR. Tikrai nekraipiau dėmesio į kalbas, kad jie čia išvis ne į temą. Tiesiog jų pasirodymo laikas sutapo su LAKE OF TEARS antrąja šou puse, be to, labai norėjosi pagaliau pailsėti ir tuo metu niekur nebeiti nuo Metalo scenos. Prie Roko scenos vis tik sugrįžta buvo, grojant dvejoms paskutinėms grupėms joje. Švedai ilgiausiu pavadinimu NEW KEEPERS OF THE WATER TOWERS ir ne ką trumpesniu stilistinio jų apibūdinimo sąrašu. Nors dėl dažno ritmikos ir skambesio motyvų kaitaliojimosi jų klausytis sunku, viską atpirko nuoširdus bendravimas su publika. Bet ir jų muzika net labai verta dėmesio. Dargi verta pažiūrėti į šios grupės nuotraukas – bent vienoje iš jų į mus žvelgia tarsi iš Anapilio grįžęs Romas Kalanta…

Suomiai HEXVESSEL ir jų psichodelinis neofolkas. Psichodelikos čia nedaug (laimei). Folko – taipogi (čia turbūt nelaimei :)) Tai ką gi ši grupė groja? Nelabai ir aišku, nors pasirodymas jų buvo visai simpatiškas. Paliksime šį klausimą atvirą…

„Velnio akmuo 2012“ – žvaigždės ne ryškios, bet spindinčios

ANATHEMA. Seniai seniai ši grupė viena pirmųjų praskynė kelią į Lietuvą užsienio sunkiosios muzikos atlikėjams. Tada jie buvo jauni, pašėlę, grojo tikrą doom death metalą ir sukėlė čia tikrą publikos euforiją. Bėgo metai, keitėsi grupės sudėtis, o stilius pakito dar kardinaliau. Kai kurie jos nariai mūsų kraštą dar kartą aplankė pavieniui, tačiau šie vizitai nė iš tolo nepakartojo anuometinio triumfo. Ir štai po daugelio metų, tiesa, jau šiuolaikinė ANATHEMA, vėl pas mus. Kaip minėjau, prapliupo lietus, turbūt kad šou būtų ypatingesnis. Laimei, jis tęsėsi neilgai, ne dvi valandas, kaip britų koncertas. O šis buvo tikrai neeilinis. Naktis. Tamsą skrodžia tik šviesos. Liejasi lyriška, atmosferinė muzika. Po kiekvieno kūrinio – tai prisiminimai apie ankstesnį apsilankymą pas mus, tai padėka už dabartinį palaikymą… Bet kas tai? Paskutines kokias 40 minučių skamba… senoji ANATHEMA kūryba? Tikrai taip. Vienas po kito atliekami laiko patikrinti, bet vis dar puikūs kūriniai. Pažįstami iki sielos gelmių. Nenusibodę. Tiek metų laukti, kada vėl nuskambės scenoje… Ir kas pasakys, kad vėl pamatyti šią grupę nebuvo verta? Visus mestus akmenis atmušiu :).

Girdėjau, kad žmonių šiemet buvo kone daugiausiai iš visų keturių „Velnio akmens“ vyksmų. Galbūt, net apyrankių, sako, pritrūko… Jei taip, turbūt reikia sveikinti organizatorius. O užbaigsime, ir tos 31 grojusios grupės vardu, palinkėjimu: kad kelias į penktąjį „Velnio akmenį“ nedulkėtų…

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
odium
2012.07.27 00:55

Nu jau bl geriau grafomanija, negu tamstos “reportažai” nieko nepasakant.

NSBM
2012.07.26 23:53

grafomane

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus