Reportažai

„Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemės

2010.08.01 00:00, Birutė

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Gal ir nešė kadaise nelabasis tokį akmenį, koks šiandien guli 10 km nuo Anykščių. Šiemet pagaliau pavyko nukakti ir iki Puntuko. Tiesa, teko susisukti staigiai, kol po savo pasirodymo išvežti belgai GORATH poilsiavo viešbutyje ir rengėsi grįžti į „Velnio akmens 2010“ veiksmo vietą. Mat transportas tas pats. Vis dėlto pakako laiko apeiti antrąjį pagal dydį Lietuvos riedulį ir įsiamžinti prie jo. Bet istorija ši, aišku, apie kitus įvykius. Tik jų pavadinimas susijęs ir su velniu, ir su akmeniu…

Atsirandu Anykščių prieigose dar renginio išvakarėse, kad galima būtų ramiai įsikurti ir dar kolegoms vietas užimti. Kol nesutemę, statausi laikinus namus ir atitveriu nemažą kampą pavėsyje, mat antrus metus iš eilės renginys žada ne tik sunkenybes, bet ir pragarišką kaitrą. O susiruošus pasistiprinti po tokio darbo, priešais išvystu statomus šiukšlių konteinerius. Velniai rautų, rodos gyvensime nuo penktadienio šalia atliekų, kaip kokie bomžai. Bet šioje vietoje užtikrintas pavėsis, taigi jo pasirinkimas lemia pasilikimą kur buvus. Apžiūriu aplinką, jau matosi nemažai pirmųjų stovyklautojų. O ir organizatoriai sako nesitikėję čia iš anksto tiek susirinksiant. Ką gi, pirmasis alus. Ir vakaras dar vėsus, malonus. Ir naktis dar rami…

Penktadienis, darbadienis, taigi gausiau publika ima rinktis tik po pietų. Su jau esančiais bendraminčiais keliaujam į artimiausią parduotuvę, kol dar neatsidarė vietinės prekyvietės. Šaltas alus – pats tas jau nuo ryto prasidėjusiam kaitros smūgiui malšinti. Palaimingas pogulis prie upelio, su putojančiu, ir dar skaniu sūriu, kurio kažkodėl atsisako peliai. Atokiau nuo patruliuojančios policijos akių. Kad ši nieko neįtartų, pakeliui pagaunamas ratuotas pažįstamas, nugabenantis atgal. O sulaukus savųjų kaimynų ir šiems įsikūrus, keliaujam dairytis po jau slėnyje atsidariusius maisto/gėrimų ir atributikos taškus, kurių įvairovė šiemet didesnė. Ypač populiari vietelė „Bebro blyninė“, dirbanti be pertraukų ir maitinanti išties skaniais blynais. Ir jei ne tas varginantis karštis… Jis verčia iki vakaro pakaitom mirkti upėje, kuri tokiomis aplinkybėmis tikrai „šventa“. Bet apie ką mes čia?

Vakarop startuoja tai, dėl ko čia visi susirinko. Žmonių iš pažiūros mažiau nei pernai, taigi vis dėlto peršasi išvada, kad nenaudėliai DEICIDE bus pakišę koją. Bet mat juos velniai. Suomiai deferiai LIE IN RUINS pirmieji. Kaip jau kažkada sakiau, didžiai gerbiu šio krašto metalo sceną, taigi smalsiai stebiu šių jaunikaičių pasirodymą. Kaip ir priklauso suomiams, „mirtinas“ skambesys pateikiamas su melodingais proveržiais. Ir tai tikrai ne pirmo ešelono komanda. Bet susiklauso grupė visai neblogai. Ir nieko nesugriauna…

O štai antroji komanda, kurią Jonas Masažai turėjo garbės atgabenti iš Vilniaus ir net sužinoti, kokiais kiekiais šie vyrai vartoja alkoholį, itin nustebina. Imu galvoti, kad Ukrainos platybėse gali būti nemažai dėmesio vertų komandų (savo nuomonę apie NOKTURNAL MORTUM jau esu išsakiusi). Kažin kodėl SEMARGL vadinami tik black? Šio stiliaus skambesys žymiai kombinuotas su death metalu, ir apskritai yra techniškas, įvairus ir kartais sunkiai nuspėjamas. Tiesiog gera brutalizmo dozė. Taigi visą ukrainiečių šou stebiu labai atidžiai ir tiesiog juo mėgaujuosi. O po jo festivalio programoje dedu atžymą, reiškiančią „būtinai pasidomėti daugiau“. Pradedu nuo to, kad rašydama šias eilutes, maloniai klausausi iš metalhit.com parsisiųsto gabaliuko „Selection“.

„Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemėsBURYING PLACE, be abejo, pristatinėti nereikia. Jeigu dar kur nors ir yra komanda tokiu pavadinimu, čia visiems aišku, kad kalbame apie gerbiamo mūsų barzdylos (aha, ne Sėklos, nors ši barzda feste irgi šmėžuoja) sąjungininkus. Taigi pagarba ekstremalaus death metalo patriarchui priartina prie scenos ir net leidžia pramankštinti galvą. Tik štai iki pabaigos išbūti ten nesigauna. Priežastis elementari, kaip Šerloko Holmso logika – dar keturios grupės, iš kurių tris žūtbūt reikia pamatyti – kito karto tikriausiai teks ilgokai palaukti. Taigi jėgų dar prireiks. Na, o BP pavaro smagiai ir pelnytai sulaukia gero palaikymo. Reikia tikėtis, artimiausiu metu vyručiai neįkris į „kapavietę“, o greičiau įrašys diską. Kaip ten su pažadų senaties terminu?

Mūsiškiai ARGHARUS jau tikrai atstovauja juodajam metalui. Ir jau ne vienerius metus kala juodąjį „pleištą“ į mūsų galvas ir širdis. Nukeliauju pažiūrėti ir šio spektaklio, bet maždaug šou pusiaukelėje pajuntu visokį nuovargį ir beveliju išgerti alaus palapinės prieglobstyje. Viskas puikiai girdisi ir iš ten. Ką galiu pasakyti apie šį šou? Viskas lyg ir įprasta, kiek pažįstama šiauliečių komanda. Pakankamai gerai.

„Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemėsNorvegų modernistai DOMINANZ sudomina stilistine įvairove – tamsus industrialas paaštrintas juodaisiais pipirais, pabarstytas mirtinais nuodais, truputį dvelkiantis senovinėm sunkienom ir dar kažkiek elektronizuotas. Betgi tos vargšės kojos, išvargintos iki pat nakties tvyrančios tvankumos, atsisako nešti iki scenos. Taigi vertinant nuotolinio klausymosi būdu, šie norvegai tikrai skamba patraukliai. Gana netipiškas toks skambesys nesugriaunamai black metalo tvirtovei. Bet tuo didesnė intriga. O dar iš organizatorių komandos tenka išgirsti pikantiškų detalių iš muzikantų istorijos, bet tai jau kita tema. Bandant su kažkuo palyginti šią komandą, kažkodėl pirmiausia galvoje šmėsteli PAIN. Įspūdis labai geras. Taigi antroji atžyma „būtina pasidomėti“. Šį kartą (tame tarpe ir prisiminimui) pradedu nuo kelių kūrinių Myspace erdvėje. Aha, čia esama ir moteriško vokalo intarpų…

Tuo tarpu šen bei ten šmėžuoja ir geltonasis lagaminėlis, kurio talpa, pasirodo, 2×0,75 + užkanda. O jo savininkas, atrodytų, nori atsikratyti krovinio ir maloniai vaišina jo turiniu, kur besutiksi. Bet štai tie minėti konteineriai pažadina jo fantaziją ir tuomet gimsta dar vienas moteris apibūdinantis epitetas – „konteinerių deivės“. Verta užsirašyti.

Artėja vidurnaktis, kai turėtų prasidėti tikroji velniava. Uf, bent jau karštis nuslūgo. O čia prasideda tikras gėris, vardas kurio HELEVORN. Jau ne kartą įsitikinau, kad kažkokia negirdėta grupė iš Prancūzijos, Ispanijos, Portugalijos, Italijos ar Graikijos, labai tikėtina, bus įdomi ir kažkuo intriguojanti. Taigi čia turime ispanus. Vienintelius šio festo doomerius. Teko susipažinti su nemažu būriu grojančių šiuo stiliumi. Ir nemažai jų (ypač naujų), švelniai tariant, imdavo erzinti savo monotoniškumu. Kažko daug nesitikėdama ir iš minėtos komandos, nueinu paklausyti tik dėl smalsumo (Ispanijos scena vis tiek dar egzotika). Įsitaisom prie viršuje liepsnojančio laužo, nes (tiesiog neįtikėtina!) gerokai atvėsta. Ir… Iš pradžių lieku be žado. Puiki instrumentų ir vokalo dermė. Paskui stengiuosi atrasti doomo monotoniją. Ir niekaip nerandu. Pagaliau bandau sugalvoti, ką HELEVORN primena. Smegeninėje sukasi kelių grupių pavadinimai, tačiau vis dėlto šie ispanai pakankamai saviti. Žodžiu, mano ausimis, tai tikras ne tik festivalio, bet ir apskritai doomo scenos perliukas. Sako, gražūs perlai slypi giliausiai… Savo puikų įspūdį pamačius HELEVORN žymiu ryškiausia žyme. Tai reiškia, kad kaip minimum bus surastas ispanų diskas.

„Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemėsJau po vidurnakčio pasirodo bene didžiausi viso „Velnio akmens“ velniai. MAYHEM. Kiek kartų teko matyti šiuos oldskūlinius bliakerius, kurių gretos apipintos legendomis ir keliais šiurpokais faktais, šie iškrečia kažką savotiško. Štai dabar prie mikrofono sugrįžo Attila, kuris, kalbama, įvaizdį ir elgesį keičia priklausomai nuo paragautų „grybukų“ rūšies. Lauk kažko tookioo… Sulaukiu gulinėdama ant vėsios žolės, atokiau nuo scenos. Iš ten geru rakursu matoma scena su visomis apšvietimo vingrybėmis. Dargi MAYHEM pirmą kartą matomi open air‘e tamsoje. Taigi išties naujas patyrimas. Mistiška vokalo povyza paveikia beveik hipnotizuojančiai, tačiau miegas neima, nes šou įdomus ir norisi viską pamatyti. Praleidžiu tikrai šaunų laiką vienos iš svarbiausių festo grupių akivaizdoje. O kur ta kiaulės galva?

Buvo ir ji. Šou pabaigoje, taip sakant, bisui. Va šį momentą kaip tik ir pražiopsojau. O būtų buvę tikrai įdomu pažiūrėti, kaip atlaikė jos smūgį tas, į kurį pataikė. Mat turiu patirties, kaip milžiniška galva, tada dar nuo Maniaco šakių, atskriejo tiesiai į mane. Išgelbėjo ją sugavę šalia stovėję ispanai (dar ir dėl to šiuos gerbiu), tik kraujas ant veido užtiško. O jei jau tvirtas vyras ją vos nulaikė, na, patys suprantat… O čia jau kitą dieną pamatau jaunikaitį aprišta galva. Turbūt anosios auka…

Šeštadienis sutinkamas neišsimiegojus nuo triukšmingos rokotekos garsų. Greičiau į upę, nes kaitra vėl „užmuša“. Šventoji kažkokia sraunesnė, vos nusilaikai prieš srovę, bet juk atgaiva. Tik plaukti į kitą krantą, kaip pernai, nebesiryžtu. O kažkam dar užtenka jėgų tinklinio turnyre dalyvauti, pagirtina. Ir dar „bebras“ skanių blynų prikepė. Ir kava jo – tikras dinamitas. Na, bet vėl aš čia apie tą skrandį. Muzikos!

„Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemėsMuzikinė dalis tądien pradedama britų SCYTHIAN. Tenka girdėti, kad šie vaikinai labai paprasti ir draugiški. Nagi, pažiūrėkim. Scenoje jie – tikri patrakėliai. Tokie linksmi death/thrash grojikai. Labai ypatingo apie grupę kažko nepasakysi, bet antra sunkioji diena prasideda nuotaikingai. O ko daugiau bereikia?

Smagią nuotaiką, kurią taikosi sugadinti svilinanti saulė, palaiko šveicarų trešerių „batalionas“. Tikras pirmapradis oldskūlas, nors grupė nesena. Va čia tai atgaiva manajai trešeriškai sielai! Būdingas greitas tempas, paprastos kompozicijos, bet oi kaip užveža. Šie „trešo maniakai“ kaipmat išjudina nuleipusią publiką. Tikras puikumėlis.

Na, ir poweristai WHITE SKULL. Jei kas ir sako, kad power skambesyje viskas jau seniai aišku ir dviračio čia neišrasi, italai nebūtų italai… Šios šalies scenoje senasis stilius lyg ir šviežesnis, nors neoriginalus, o pati grupė egzistuoja apie penkiolika metų. Na, čia vokalistė (italė blondinė?), dainuojanti su stipriu akcentu. O likusi komanda, rodos, nuoširdžiai įsijautę į tai, ką groja. Tad visai maloniai susiklauso ta „baltoji kaukolė“. Kitas klausimas – ar turi grupė šansų bent priartėti prie powerio elito? Telieka klausimas diskusijoms. Pertrauka.

Jos metu vyksta MC Growl kova. Ji pritraukia daug žiūrovų, tuo tarpu pati nestebiu jos vyksmo ir tik iš nuotraukų sužinau laimėtoją. Vis tiek sveikinimai tai gerklei! O čia pats laikas vėl panirti į vėsias versmes, po to dar nusičiupti ledų, dar šalto gėrimo, dar pravers ir užkanda…

Po įvairios veiklos, kurią vis dar apsunkina kaitra, prasideda vakarinis veiksmas. Olandų deferius DEVIOUS ir belgų bliakerius GORATH girdžiu tolumoje, taigi beveik nieko nepasakysiu apie jų muzikos kokybę ar sceninį įvaizdį. Tikiu, kad šios komandos rado jas palaikančių gerbėjų. Na su belgais, kaip minėjau, vėliau susipažįstam pakeliui link Puntuko. Bet aišku, po prancūzų NIGHTMARE pasirodymo, kurio žūtbūt nenorėjau praleisti.

„Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemėsTaigi Prancūzija, 80-ieji. Skamba kažkaip keistai, ar ne? Būtent tais laikais prasidėjo power/heavy „košmaras“. Ir sėkmingai tęsiasi iki šiol. Jo Amore išlaikė stiprų tipišką vokalą, o skambesys, sakyčiau, sunkesnis negu tradicinis, lemia gerą grupės draivą. Kažkas skraido oro balionu ir fotografuoja iš padebesių. Aš tvirtai stoviu ant žemės ir mėgaujuosi energingu ir šauniu prancūzų šou. Įspūdis vėlgi labai geras, o grupę tvirtai pasiryžtu dar kartą pamatyti Wackeno laukuose. Taip taip, jie pateko į festą, kur konkurencija didžiulė. Manau, pelnytai.

Puntuko apžiūra sugaišina pusę olandų IZEGRIM pasirodymo, bet vis tik spėjam pamatyti growlinančią aršiąją Marloes ir pašėlusius vaikinus. „Mirtinas trešas“ – turbūt geriausias šios komandos apibūdinimas. Dinamika ir skambesio svarumas, puikus bendravimas su publika (ir apsauginiame aptvare), nuoširdus dėkingumas organizatoriams už gerą laiką Lietuvoje, kurio dabar pilna virtualioje erdvėje – štai kokie tie olandai. Ačiū ir jiems už neužmirštamą šou.

Tuo tarpu norvegų bliakerius PANTHEON I praleidžiu nemačiom ir vėlgi nelabai ką turiu pasakyti apie juos. Stovyklos teritorijoje šmirinėja apsauga ir policija su šunimis. Paaiškėja, kad ne visai tokiame renginyje reikėtų ieškoti stipresnių narkotikų. Nebent keturkojus išmokytų užuosti stiprų alkoholį. Attila nepasipainioja kelyje. Ko gero, tuomet neišgelbėtų nė Norvegijos ambasada, kuri, kaip pažymima, įgalino MAYHEM vėl išvysti pas mus. O daugelis tuo tarpu laukia…

„Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemės…TANKARD. Jau tiek laiko žinomas faktas apie šių vokiečių pomėgį alui, kad jie tapo neatsiejami nuo šio gėrimo. Tai viena iš grupių, kurios dar nemačiau „gyvai“, taigi čia pamatyti senuosius latrus – dviguba šventė. Vėl įsitaisom ant pievelės netoli tvoros, kur ir ramu, ir viskas puikiai matosi. O tada alininkai tvoja taip užtikrintai, energingai, ir uždegančiai, kad, rodos, nė tų dvidešimt kelių metų nebūta. Čia neverta vardinti, kiek kartų buvo ištartas žodis „beer“ ar koks buvo visas šou meniu. Tiesiog buvo labai labai gerai. Tą puikiai parodė ir žmonių skaičius, ir ovacijų decibelai. Trašyzmas!!! Vėliau liudininkai linksmai pasakojo, kaip vyrai liurlino alų tiesiog prie savo viešbučio…

Nežinia, ar dar neišblėsęs nusivylimas dėl DEICIDE „fintų“, ar vėlyvas metas akivaizdžiai sumažino publikos, pasirodant GRAVE. Kadangi nuo seno gerbiu senuosius švedų deferius, susikaupiu dar vienam naktiniam šou. Trašyzmą sekant deferizmui, vėl atgyja seni prisiminimai, kuomet pradėjau domėtis šių stilių komandomis. Kartais vis dar sunku „Velnio akmuo 2010“ – kaip danguje, kaip po žeme, taip ir ant žemėspatikėti, kad anuometinius favoritus šiandien lyg niekur nieko gali pamatyti nors ir dešimt kartų. GRAVE tiek dar nematyti, bet sceninė ugnis, beveik nepasikeitęs „mirtinas“ skambesys, pažįstami plaukų malūnai… Mielai žiūrėčiau ir klausyčiau šios grupės ir daugiau. Aišku, ir šį kartą ji palieka kuo šilčiausius prisiminimus. O kurgi nuovargis? Turbūt netikėtai numirė. Tegu, „kapas“ paruoštas…

Švedai kone paskutinę minutę pakeitė savo reputaciją gerokai susigadinusius amerikiečius. Pagarba jiems ir už tai. O štai jų tautiečiai VALKYRJA klausomi beveik sapnuose. Jau girdžiu priminimus iš pašalies, kad nekart sakiau nemėgstanti bliako. O čia gi būtent tokio stiliau grupė. Tingiu veltis į diskusijas, nors iš tiesų besimerkiančios akys nulėmė žygį link palapinių. Ir dar – nuojauta pakuždėjo, kad netrukus teks susidurti su grupe dar kartą. Štai tada ir pažiūrėsime…

Rokoteka šį kartą nebetrukdo, PapųShow nedomina (turiu savus), taigi rytas už vakarą gaunasi protingesnis. Nors tas bjaurusis karštis… Darom išvadą, kad reikėtų užkabinti medalį vėduoklių išradėjui. Tos gelbsti nuo visiško ištirpimo. Tuo tarpu pasklinda kalbos, jog kažkas nuskendo, ir darosi baisu, kad tas įvykis nutiko čia. Vėliau paaiškėja, kad Anykščiuose, ir ne festivalio dalyvis nukeliavo pas Vandenį. Truputį ramiau.

Chill Out, ir vartai užsidaro. Sparčiai nyksta ir palapinės. Sulaukus vežėjo, ir mūsų trejeto ekipažas pajuda link namų. Mintis aplankyti ir Puntuko brolį lieka kitam kartui. O tada begalinis tvankumas prieš lietų lemia tai, kad vos neiškeliaujam Anapilin, kai užmigęs vairuotojas kerta dvi eismo juostas ir „nušienauja“ keliasdešimt metrų žolės ruožo. Gelbsti tik greita reakcija ir paskesnis atokvėpis prie bankrutavusios pakelės kavinės. Mmm, jo…

Ką gi, Lietuvos padangėje bando įsigalėti antrasis sunkusis open air‘as. Reiškinys teisingas, nors iždas galbūt kol kas byloja ką kita.

Vietoj P.S. Praleidau smagų ir įsimintiną savaitgalį, kurio mielai sulaukčiau ir kitąmet. Gal trečias kartas nemeluos ir kaitrusis dangaus šviesulys nebedegins taip piktai tų, kurie tikrai nesiruošia kartoti legendinių Pinčiuko išdaigų. Tiesiog nori jaukioje vietoje papramogauti, skambant mėgstamai muzikai.

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Belsebub
2010.08.04 02:49

Nepyk kad taip isejo,tas Svyturio Stiprusis padare savo…

Belsebub
2010.08.04 02:48

Birute,cia as,tas vairuotojas

Jos Vardas Arturas
2010.08.02 01:45

Nu va, pasirodo ne ash viena uz vairo sugebu uzmigt ir pakeles zole sienaut :)

O “kiaules” auka maciau in face kaip tik kai kraujais pludo. Vienintelis dalykas kuri is festo ir atsimenu :)

bmaggot
2010.08.02 00:02

man tai labiausiai patiko christ agony

bmaggot
2010.08.01 21:55

konteinerių deivė, aspvaiginta peusodoomo ir putojančių sūrių, pasikliovė elementaria Šerloko Holmso logika (nors turi savąją)

Miuleris
2010.08.01 21:13

geriausiai suėjo Helevorn, Batallion ir super pjankė su oldskūlais abi dienas

speigas
2010.08.01 20:45

Birute, kodėl Deicide neaprašei? Juk taip tvojo..

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus