URIAH HEEP „Wake The Sleeper“ – pabudome ir kelkimės

Sugrįžimas prie šaknų naujajame tūkstantmetyje tampa vis dažnesniu ilgamečių grupių reiškiniu. Tai pasakytina ir apie šiuos nuo priešistorinių laikų gyvuojančius roko gigantus. URIAH HEEP nuo pat pradžių savo kūryboje propagavo sunkų ir gana progresyvų skambesį, kuris tuo metu buvo iš tiesų novatoriškas, tokiu būdu užsitarnaudami tikrojo roko gerbėjų pripažinimą.

Tačiau, pasibaigus šlovingai ir stabiliai (nepaisant būgnininkų kaitos) Davido Byrono erai, prasidėjo pokyčių laikotarpis: nuolat mainėsi nariai (išliko tik gitaristas ir grupės širdis Mick Box), neaiškiomis kryptimis keitėsi muzika, o pati grupė, matyt, pamiršo, už ką fanai ją gerbia. Galop nuo 1986 metų, kuomet vėl nusistovėjo sąstatas, grupė pamažu įgijo antrąjį kvėpavimą, išleido kelis puikius albumus ir susigrąžino senus gerbėjus. Na, o dabar, po 10-ies metų tylos, driokstelėjo dar tvirčiau. Taip, stabilumas šiai grupei į naudą.

O dabar plačiau apie patį diską. Vos nuspaudęs mygtuką „play“, be jokio „gumos tempimo“ ilgomis įžangomis klausytojas prižadinamas greitos ir zirziančios Mick Box gitaros bei energingo Russell Gilbrook būgnų tvatijimo, kuriems akomponuoja šaižūs Philo Lanzono elektrinių vargonų garsai, o netrukus prabusti ragina ir aukštas daugiabalsis chorinis vokalas (vienas pagrindinių skiriamųjų UH stiliaus bruožų). Viso šio chaoso metu užkulisiuose nesėdi ir senas geras bosistas Trevoras Bolderis. Praūžus pirmam pusiau instrumentiniam gabalui, klausytojui ir toliau miegoti neleidžia gera „metalizuota“ hard roko dozė tiek antroje, tiek trečioje dainoje, tiek ir beveik visoje likusioje albumo dalyje.

Tiesa, kai kurias dainas (pvz., „Light Of A Thousand Stars“ arba „Heaven’s Rain“) galima „apkaltinti“ pusiau baladiniu skambesiu, tačiau nei vienoje kompozicijoje nėra saldumo ar komercinių klišių, kurios taip nervina, klausant šios grupės devintojo dešimtmečio kūrybą. Visas diskas, jei taip galima išsireikšti, yra rimtas. Verta atskirai gilintis į kiekvieną kūrinį. Dainos skirtingo tempo, sėkmingai išvengiama monotonijos.

Nerandu priekaištų ir Bernie Shaw vokaliniam atlikimui. Žinoma, jo gabumų nevertėtų lyginti su ekspresyviuoju Davidu Byronu (amžiną jam poilsį), tačiau dabartiniams URIAH HEEPams, manyčiau, jis tinka kuo puikiausiai. Kruopščiai ir nuoširdžiai įdainuoti gabalai skamba išbaigtai, jiems nieko netrūksta. Gera Bernie Shaw savybė – jis nebando iššokti aukščiau bambos. Priešingai – tai labai solidus ir šiltas dainavimas be jokios pozos. Vokalistas, matyt, suvokia, kad jam seniai nebe dvidešimt, ir nė kiek dėl šito nepergyvendamas daro tai, ką vis dar moka geriausiai. Jaunimui yra iš ko pasimokyti.

Visgi tenka nuvilti tuos, kurie iš šio albumo tikisi „Salisbury Part 2“. Ne, progresyvo čia visai negausu (na, nebent idėjine prasme). Kita vertus, vertinantiems UH kaip sunkiojo roko grupę, šį diską išgirsti labai rekomenduočiau. Apskritai albumas remiasi 70-ųjų stiliaus pamatais (laikų, kuomet rokas nebuvo plastmasinis, o klavišinių tikslas nebuvo švelninti muziką), nors nepanašu, jog būtų bandoma tuometinį skambesį visiškai imituoti – visų instrumentų partijos įrašytos švariai ir kokybiškai, nesiekiant „garažinio“ skambesio. Techninės galimybės ne ignoruojamos, o išnaudojamos. Tekstų tematikos taip pat suaktualintos šiems laikams, nė kiek neišduodant senųjų idealų. Taigi, galima sakyti, darbas atliktas, pasinaudojant ilgamete patirtimi bei išmintimi, tačiau subalansuotas XXI amžiui :).

Gero klausymo!

Vertinimas: 9/10

URIAH HEEP „Wake The Sleeper“
© „Sanctuary Records“, 2008

1. Wake The Sleeper
2. Overload
3. Tears Of The World
4. Light Of A Thousand Stars
5. Heaven’s Rain
6. Book Of Lies
7. What Kind Of God
8. Ghost Of The Ocean
9. Angels Walk With You
10. Shadow
11. War Child