URIAH HEEP Vilniuje – šlepetės, arbata ir rokenrolas!

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Seniukas: Visuomet smagu nueiti į senų gerų grupių koncertus, visuomet smagu juose pamatyti kelias gerbėjų kartas, vieningai dainuojančias kelis dešimtmečius skaičiuojančius gabalus. Tokią progą lapkričio 4 d. Lietuvos publikai suteikė senieji britų rokeriai URIAH HEEP. Koncerto anonsai, be jokios abejonės, neišvengė pašaipių komentarų iš žalio jaunimėlio, niekaip nesuprantančio, kad ir SLAYER biografija yra perkopusi 20 metų ribą. Vis tik velniop visus komentarus, reikia savo paties akimis įsitikinti, ar kitais metais 40 metų (!!!) veiklos sukaktį švęsianti grupė vis dar gyva, ar tik įrašuose tokia „padaroma“ gudrių prodiuserių.

SStorm: Joo, kaip dabar prisimenu tėvuką, man, vaikėzui, atkakliai įrodinėjantį, kad URIAH HEEP yra visiškas kultas. Be abejo, kaip galima tikėti tėvais? O vertėjo! Netikėtai atsivėrusi galimybė pamatyti šiuos (nepabijosiu žodžio) senolius buvo puiki proga praplėsti savo klasikinio roko akiratį. Deja, proga liko gėdingai neišnaudota ir į koncertą ėjau apsiginklavęs dviem žinomomis dainomis: „Between Two Worlds“ ir „The Wizard“. Kaip vėliau paaiškėjo, vertėjo pasiklausyti ir daugiau.

Seniukas: Vertėjo, SStormai, tikrai vertėjo. Beje, didelis koncerto pliusas, kad jis vyko „Forum Palace“. Man asmeniškai „Forum Palace“ asocijuojasi tik su vienu renginiu – brazilų SEPULTURA koncertu prieš pusantrų metų. Anąkart „Galaxy“ klubo salė paliko labai gerą įspūdį dėl vietų išdėstymo, scenos aukščio, salėje esančio baro ir t. t., todėl jau iš anksto džiaugiausi, kad URIAH HEEP šou bus gerai matomas ir (tikriausiai) su neblogu garsu.

SStorm: Mano kolega Seniukas, dėl tam tikrų šeimyninių aplinkybių tame pačiame „Forume“ praleidęs OBITUARY, nesusidarė pilnaverčio vaizdo apie šios salės galimybes. Tačiau viena aišku – ko gero, „Forum Palace“ amfiteatras – viena geriausių salių bet kokiems koncertams Lietuvoje. Taigi tikėdamiesi geriausio, drąsiai įžengėme į rūmus ir, nieko nelaukdami, patraukėme tiesiai prie reikalo – baro.

Seniukas: O bare jau grūdasi už mus anksčiau susirinkę žmonės. Publika apskritai verta atskiro aptarimo. Dar nė viename koncerte nebuvau nustumdytas tokios gausybės solidžių pilvukų :). Iš tiesų, publika – daugiausiai vyresnio amžiaus dėdės ir tetos, kurie savu laiku turbūt yra subrūžinę ne vieną „Rižskij zavod gramplastinok“ išleistą URIAH HEEP plokštelę. Senių akys švyti, bariukyje perkamas brendžiukas ir konjakėlis – vienu žodžiu, solidu. Barą aplankėme ir mes, sutikome keletą pažįstamų, lietuviškos sunkiojo roko scenos vyturių ir kitų veikėjų. Taip ir prabėgo laikas iki koncerto pradžios.

SStorm: Koncertai su tokio plauko publika savotiškai labai įdomūs – mes, kaip tikri „mitolystai“, tarp rimtos liaudies atrodėme gana avangardiškai ir susilaukėme ne vieno įtaraus žvilgsnio ar kreivos šypsenos…

Seniukas: Pasigirsta pavieniai švilpimai, plojimai – ant scenos apsireiškia URIAH HEEP muzikantai. Daug netuščiažodžiaudami britai trenkia naujausio albumo „Wake The Sleeper“ programą, t. y. visus albumo gabalus iš eilės. Publika tokio akibrokšto nesuprato, nes, matyt, nuo to laiko, kai minėtasis „Rižskij zavod gramplastinok“ nustojo leisti URIAH HEEP plokšteles, ji nė vieno naujesnio URIAH HEEP albumo nebuvo įsigijusi. Truputį apgailėtina žiūrėti, kai vokalistas Bernie Shaw stengiasi išjudinti santūriuosius Lietuvos verslininkus. Lietuvį išjudinti sunku, oi kaip sunku. O ypač naujais kūriniais. Kaip parašytų viena mūsų kolegė, „pažadinti miegalius buvo sunku“. Kiekviena daina palydima santūriais paplojimais, po kelių kūrinių prasideda pavargusių nuo sėdėjimo tribūnoje verslininkų migracija link išėjimo… Po velnių, negi visiems taip nepatinka „Wake The Sleeper“? Juk jau vien „Angels Walk With You“ vertas gero heavy metalo vardo su savo sunkiais ritmais! Net kolega SStormas santūriai kramto lūpą. Nors tas tai trašystas, nieko jis nesupranta :).

SStorm: Mano kolega Seniukas nesuprato, kad lūpą prieš kiekvieną gabalą krimstelėdavau vis tikėdamasis, kad pagaliau sugros ką nors iš mano kuklaus atsinešto „bagažo“, tačiau grupė buvo atkakli ir programą pasirinko gana įdomiai. Kaip ir pridera albumo pristatymo turui, daugiausia ir grojo gabalus iš „Wake The Sleeper“. Nors galbūt viso albumo groti ir nereikėjo, ką puikiai liudijo santūrūs klausytojai, kurie, kaip ir aš, ko gero, su naujausia kūryba buvo susipažinę, švelniai tariant, prastokai… Bendras muzikantų vaizdas ant scenos neblogas, netgi sunku pasakyti, kad muzikantai perkopę septintą dešimtį. Vokalistas Bernie Shaw aktyviai laksto po sceną, tačiau su publika itin smarkiai nebendrauja, apsiribodamas tik pranešimais apie dainų pavadinimus ar vienu kitu „hey!“. Pagaliau „Wake The Sleeper“ sugrotas ir laikas pereiti prie senų gerų šlagerių…

Seniukas: Antroje koncerto dalyje pradedami groti klasikiniai URIAH HEEP kūriniai. Ypač nudžiugina psichodeliškasis „Gypsy“, kurio metu gauna progą pasireikšti visi grupės muzikantai. Fone skambant monotoniškam ritmui iki beprotybės užveža vargonėliai, kurių skambesiui ir šiaip esu labai neabejingas. „Gypsy“ padeda iškrutinti ir dėdes. Vienas net pradeda labai garsiai reikalauti daugiau garso :). Na, po galais, linksmybės prasideda? Taip! Senieji kūriniai įkaitina didžiosios dalies susirinkusiųjų kraują ir pradedama nedrąsiai trypčioti ir kelti rankas aukštyn. Klasikos magija… Pradžiugina lietuvius ir Mick Box išsidirbinėjimai su gitara, kai soluotės užbaigiamos gitarą iškėlus virš galvos. Nesudėtingi tie šposai, bet paperkantys savo paprastumu.

Kažkaip įsiminė atlaidi šypsenėlė M. Box veide – žino senis, kad tai nesudėtinga, bet vis tiek visiems labai patinka. Tas pats taikytina ir vokalistui B. Shaw – kaip ir buvo teigta vienoje recenzijoje, dainininkas žino savo galimybių ribas ir nesiruošia atsidurti klouno vietoje, bandydamas išspausti tai, ko jau nebesugeba. Nuskambėjus „July Morning“ pirmiesiems garsams, publikos kaukimas pasiekia apogėjų – oi pataikė URIAH HEEP į dešimtuką, oi pataikė. Po dar kelių kūrinių URIAH HEEP nusilenkia savo gerbėjams ir palieka sceną. Bet lietuvių taip lengvai neapgausi. Niekas britų neišleis iš „Forum Palace“, kol neišgirs „Lady In Black“! Tą supranta ir legendiniai rokeriai, todėl, per daug nesimaivę, lipa atgal į sceną, Mick Box čiumpa akustinę gitarą ir nuskamba bene žinomiausio URIAH HEEP hito garsai. Verslininkai šitą dainą jau dainuoja pirmu balsu („aaaaaaaaaa aaaaaaaaa“ – nesudėtinga). Tokiu smagiu akordu koncertas ir baigiasi.

SStorm: Po antrosios dalies tampa aišku kaip dieną, kad solidūs dėdės ir tetos į koncertą atėjo ne vedini smalsumo ar grupės „vardo“ – išgirdę jaunystės dainas, visi kaip vienas kiek galėjo pritardavo B. Shaw. O „July Morning“ ir „Lady In Black“ paliko tikrai puikų įspūdį. Pakartot! Deja deja, po šios dainos muzikantai jau nebepasirodo. Prieš tai vienintelis likęs originalios sudėties narys Mick Box gana nevykusiai pamėgino pabendrauti su publika, visų pirma pasiteiravęs, ar kas nors supranta angliškai… Na, sunku, aišku, turo metu pasidomėti apie kiekvieną aplankomą šalį.

Seniukas: Apibendrindamas galiu pasakyti, kad URIAH HEEP koncertas yra neabejotinas šios savaitės šviesulys, įkrovęs neįtikėtinai daug teigiamų emocijų, kurių tikrai užteks dar ilgam. O ir patys britai įrodė nesą „nupezę“ pensininkai. Na taip, nestrakalioja jie kaip Bruce Dickinson po sceną, bet juk reikia prisiminti, kad pačiam Mick Box prieš metus trinktelėjo 60-metis! Muzikoje esminis dalykas yra pati muzika. O URIAH HEEP muzika – nuoširdi, be pozos, be skudurų ir pažymėta laiko „kokybės ženklu“.

SStorm: Belieka pritarti Seniukui ir iškelti du nykščius į dangų – URIAH HEEP koncertas buvo vienas tų, kuriame su malonumu sudalyvaučiau dar kartą. Grupės nariai prižadėjo grįžti ir kitais metais. Tikėkimės, tai nebuvo tik standartinė frazė, sakoma kiekviename koncerte.

Seniukas: Tikėtis tikrai verta, nes net ne kiekviena metalo grupė sugeba tiek energijos įkrauti. Juk energingai galima ne tik plaukus purtyti, bet ir gerti arbatą prie židinio, įsispyrus į šiltas šlepetes ir apsigobus angliškos vilnos pledu, ar ne?