Straipsniai

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“

2014.01.05 00:00, Liuzeris

Straipsnyje panaudotos Tomo Sutkaičio, Vytenio Jurevičiaus ir Ugniaus Liogės asmeninio archyvo nuotraukos.

Praėjusį mėnesį leidykla „Dangus“ atšventė 20 metų jubiliejų. Galima sakyti, tai – itin retas Lietuvos pogrindžio reiškinys, išsilaikęs tokį ilgą periodą. Ta proga pakalbinau vieną jos įkūrėjų ir dabartinį pagrindinį veiklos variklį – Ugnių Liogę.

Sveikas, Ugniau! Prieš ruošdamas klausimus, perbėgau keletą didesnių interviu su tavimi, tad stengsiuos, kiek įmanoma, paklausinėti kitokių dalykų, nei esi jau klaustas, arba bent kitu kampu. Beje, greičiausiai nesumeluosiu sakydamas, kad daugeliui alternatyvios scenos sekėjų – „Dangus“ = Ugnius Liogė, tad nenustebk – dalis klausimų bus tiesiogiai apie tavo asmenį :). Tad pradėkim.

„Dangų“ įkūrei 1993 metais. Tuo metu, jei neklystu, tau buvo 19 metų. Iki tol nebuvai tiek žinomas plačiajai visuomenei, tad labai įdomu – ką veikė Ugnius Liogė iki „Dangaus“ atsiradimo? Kas formavo tavo muzikinį skonį, kas padarė didžiausią įtaką pasaulėžiūrai, kuri vėliau atsispindėjo „Dangaus“ veikloje? Kaip prabėgo tavo vaikystė? :)

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Na, toks kompleksinis, sakyčiau, klausimas. Iki „Dangaus“ buvo visokios veiklos, prieš tai mokykloje pankrokiniai kvailiojimai ir daug alaus su grupe VARNŲ VĖJAS, mokyklinis fenzinas „Veliuokas“, tada įvairi undergroundo literatūra ir pirmasis „Raganos ir Alus“ numeris. Mokykloje pirmąsyk suorganizuotas ir koncertas pavadinimu „Skamba skamba dalgiai“, tada visa undergroundo scena gyveno svaigioje pradžios kūryboje ir kasdienėje kovoje.

Dabar, kai peržiūriu archyvus pastebiu, kad visur būtinai dalyvaudavo alus… Bet gal ne jis padarė įtaką pasaulėžiūrai, o tėvo auklėjimas, patriotas senelis, mokyklos laikais perskaitytos knygos ir mitologiniai gamtos pajautimai vaikystėje tarp Vilniaus ir Lėvens paupių Pasvalyje :). O patį „Dangų“ pradžioje, manau, daugiau sumezgė fenzinai „Raganos ir Alus“ bei „Edge Of Time“, susirašinėjimas, keitimasis įrašais ir per tai vis plačiau atsiveriantis muzikos pasaulis. Mokykloje pirmos grupės buvo DEEP PURPLE, EUROPE, METALLICA, KOROZYA METALLA :), po to įvairus pankrokas, tada pirmi „Death Comes“…

Kai atsirado black metal – muzika su stipria ideologija, tuomet tai pasirodė kaip tik tai, ko reikia, tarsi šauksmas veiksmui.

„Dangų“ pradėjai ne vienas. Tad galbūt būtų gražu prisiminti pirmąją „Dangaus“ komandą? Ką tie žmonės veikia dabar?

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Giedrius Slivinskas, kuris valdė visą technologinę „Dangaus“ pusę (vienas pirmųjų muzikinių www, duomenų bazės, maketai ir kt.) ir leido „Edge of Time“ žurnalą su Audriumi Ožolu. Taip pat Laurynas Jukonis, su juo kartu mokėmės mokykloje, grojo grupėje VOID, su ANUBI, turėjo savadarbę namų studiją „Skro“, tais pačiais 1993 m. sukūrė post-industrial projektą GIRNŲ GIESMĖS, su kuriuo groja iki šiol.

Giedrius geras specialistas, dirba, turi šeimą, tebemėgsta progresyvą ir vaikšto į koncertus bei yra SFL futbolo komandos „Rezervai“ kapitonas. Žurnalistikos studijų kolega Audrius dirba žiniasklaidoje su visom to pasekmėm, yra vienas klasikinių corporate-goth pavyzdžių :). Laurynas inžinierius, bet neseniai darbą metė, toliau pasinėręs į ambient muzikos pasaulius ir dvasines Gamtos studijas.

„Dangaus“ pradžioje dar epizodiškai dalyvavo toks Šniūras, minėtų VOID vokalistas, bet, kur jis dabar ir ką veikia, matyt, žino tik ponas dievas.

Nuotraukoje „Dangaus“ įkūrėjai per leidyklos 20-metį – Giedrius, Laurynas, Ugnius, Audrius.

Ar buvo tais laikais „konkurencija“? Ar turėjai varžovų leidybos srityje?

Na, kokia čia konkurencija tokioj mažatiražėj „rinkoj“? Daugiau gal atsitikdavo visokių ambicijų ir ego pasipudravimų bei papurkštavimų, nei kažkokios leidybinės ar ekonominės konkurencijos :). „Dangus“ nuo pat pradžių turėjo savo kryptį ir platų stilistinį akiratį, o vieningoji Underground dvasia nuo seno yra prisakius vieniems kitus palaikyti.

Pakalbėkime apie pirmąją ir vienintelę metalinę lietuvišką laidą „Tamsos citadėlė“, kurią net du metus transliavo TV gigantai „Tele-3“. Kaip pavyko pramušti tokio formato laidą į teliką?

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“O ji tikrai vienintelė?.. Man prieš kelis metus buvo keista, kad kai atsiranda daugiau galimybių, tokių laidų, kaip ir muzikinių TV laidų apskritai, nieks nebesiima daryti.

O su „Tamsos citadele“ buvo taip, kad aš studijavau žurnalistiką, reikėjo atlikti praktiką, o Plikas su „Wounded“ zinu gaudavo visokių video, tai vieną dieną nuėjom pas tuometinę „Tele-3“ vadovę Liuciją Baškauskaitę ir pasiūlėm, kad pavarysim geresnę laidą nei „Headbangers Ball“ ir esam kietesni, nei Vanessos papai :)). Liucija Baškauskaitė – maladiec motera, ji tiesiog pasakė „OK“ ir viskas pajudėjo.

Tuomet „Tele-3“ tikrai buvo revoliucinis ir švietėjiškas projektas, televizija labai skyrėsi nuo tos media struktūros, kokia yra dabar. Jau vėliau prasidėjo reitingų matavimai, formatai, įvaizdžių formavimai ir, aišku, kažkuris verslo konsultantas pastebėjo, kad besisukanti sparnuota kaukolė ir pentagrama ekrane gal ne visai tinka bepražystančios komercinės šeimos televizijos veidui :).

Dabar, aišku, nelengva tas laidas žiūrėti be šypsenos, bet patys viską darėm kaip išmanėm, nei prodiuserių, nei grimerių, nei suflerių neturėjome. Po „Tele-3“ dar keliolika laidų darėme kabelinėje TV, nepamenu jau pavadinimo. Vėliau – praktika LRT muzikos skyriuje su rubrika „AkligaTVis“, su geriausiais linkėjimais K.Šiauliui :).

Ar dabar pagalvojęs, galėtum pasakyti, kokią įtaką „Dangui“ padarė šitos laidos egzistavimas? Ar gali sakyti, kad tai padėjo įsitvirtinti „Dangui“ pogrindžio scenoje ir ilgam laikui tapti lyderiu be konkurencijos? Ar tau, kaip asmeniui, ta laida padėjo gauti reikiamų kontaktinių ryšių ir resursų vystyti savo veiklą?

Hm… keistas klausimas. Pačiam „Dangui“, manau, tiesioginės įtakos kaip ir nebuvo, gal porąkart pareklamavom naujas kasetes. TV laida ėjo savo ruožtu, kaip atskira veikla kartu su Pliku, kuris gal buvo daugiau tos laidos direktorius. Žinoma, vedant laidą padaugėjo pažįstamų žmonių, tarp jų –tikrai puikių asmenybių. Tai tie „resursai“ gal daugiau emociniai, nei materija vystyti veiklai. Iš TV3 vėliau irgi negavom jokių nuolaidų reklamai ar pan.

Konkrečiai „Dangaus“ veiklai didesnę įtaką turėjo metalo koncertai ir festivaliai, kuriuos organizavome kartu su Sėkla.

Jei dabar gautum pasiūlymą per TV vesti laidą, pagal tavo norimą formatą, ar pasirašytum? Apie ką ta laida būtų?

Ko gero nepasirašyčiau :). Per „Laisvąją bangą“ vedu autorinę radijo laidą ir matau, kad kokybiškai ją parengti tikrai užima per daug laiko, kaip „užklasiniam būreliui“.

O per TV rodytis – figūra jau ne ta :))). Bet stebiuosi, kodėl tokių laidų nedaro kiti žmonės, jaunimas… Juk sąlygos tam regis kaip niekad palankios.

Apie leidybinius reikalus esi prikalbėjęs daugelyje interviu, tad nenorėčiau kartoti kitų klausinėtojų. Visgi paklausiu kiek kitu kampu – ar leidyba leidžia tau išmaitinti save ir savo šeimą? :) Ar visgi dirbi ir kitą darbą? Jei taip, tai ką dirbi? :)

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Na, jau ne pirmą kartą klausinėji, iš kur gaunu pinigų pragyventi, matyt tave, Liuzeri, tai itin domina… :)) Nepasakyčiau, kad leidyba generuoja kokias nors apčiuopiamesnes pajamas, bet konkrečiai ir nesuvedinėju pelnų ar nuostolių – procesas vyksta kaip reikiamybė, yra svarbių projektų, kuriuos reikia įgyvendinti ir tiek. Ar tai atsiperka, ar ne, aš tikrai neskaičiuoju… Kai kas atsiperka per metus, kai kas per dešimt, kai kas niekada. Jei prireikia, naudoju asmeninius pinigus arba tenka paieškoti lėšų kur kitur. Kai jau tos galimybės baigsis, gal ir leidyba numirs, o kol kas kažkaip gyvenam ir nesuku galvos.

Pagrindinis darbas dabar yra „Mėnesio Juodaragio“ organizavimas, kuris užimą didžiąją dalį metų laiko. Jau nekalbant apie tokius savaime suprantamus dalykus, kaip prekyba ginklais, narkotikais, prostitucija ir pramoninis špionažas. Dar neblogai už komentarus internete moka rusų ambasada ir židai. O kad nebadaučiau (nors irgi, sako, sveika :), samdausi į kitus kultūrinius projektus, ruošiu medžiagą kitiems leidėjams, darau dizainą, dalyvaujam su VšĮ konkursuose, seminaruose ir pan. Veiklos užtenka. Aišku, tenka daryti daugybę dalykų, už kuriuos negauni pinigų čia ir dabar, bet ilgainiui daug kas grįžta kitais pavidalais.

Man atrodo, esminis dalykas yra sieti savo veiklą su prasmingu turiniu, su tais dalykais, kuriais tiki, tuomet gali atsipalaiduoti nuo bėdavojimo dėl biudžeto eilučių.

Leidyboje dirbi jau dvidešimt metų – iš esmės, išgyvenai tiek kasečių piką, tiek kompaktinių diskų revoliuciją. Kaip, tavo manymu, toliau vystysis muzikos laikmenos, kokiu pavidalu bus leidžiami grupių albumai? Gal po dešimt metų visus albumus pirksime USB atmintinėse? Ar pūsimės viską internetu? (aišku, daugelis taip ir dabar daro :) ).

Man atrodo, USB atmintinės yra visiškai bergždžias formatas. Klausimas, kas toliau bus su muzikos rinka, kankina visą muzikos industriją. Akivaizdu, kad viskas keliasi į internetą (jau persikėlė) ir vystysis toliau kaip nemokamas turinys, to nesustabdys jokios direktyvos, džinas jau seniai išleistas.

Manau tie, kas varo gerai, generuoja dėmesį ir groja gyvai (tas tampa itin svarbu), plius turi sumanumo ir lėšų save prominti, pajamas generuos iš interneto ir fizinių laikmenų (bent jau dar kokį dešimtmetį) – fanams artefaktai yra svarbūs, kaip mes pvz. vis tiek labiau pastebim ir vertinam atspausdintą šeimos nuotrauką, nei tas, kurių šimtus turime kompiuteryje.

Daugeliui teks išmokti susigeneruoti pinigų iš nemokamo turinio, o artimiausioje perspektyvoje tai yra ne kas kita, kaip reklama gyviems koncertams. Kitiems teks susitaikyti su tuo, kad jų muzikavimas yra tiesiog „užklasinė veikla“, už kurią jie patys susimoka. Undergrounde taip visuomet buvo ir tragedijos tame nematau. Su naujom technologijom pasiekiamos muzikos kiekis tapo milžiniškas, natūralu, kad ši „rinka“ nori nenori susireguliuoja. Taigi, įvairios laikmenos liks, bet suvenyriniu pavidalu.

O didžioji blogybė, kurią aš matau, yra tokios parazitinės organizacijos, kaip LATGA, – jeigu jos dirbtų sąžiningai, netektų tiek dejuoti dėl kultūros padėties Lietuvoje.

Esi suorganizavęs krūvą renginių, prie dar eilės prisidėjęs didžiąją dalimi – serijiniai festivaliai „Mėnuo Juodaragis“, „Death Comes“, „Baltic Thunder“, „Kunigunda Lunaria“, „Naujas kraujas“, „Velnių malūnas“, „Auszra 16“ ir taip toliau. Apie juos reikėtų atskiro interviu :). Tad dabar tiesiog iš visų šitų paprašysiu išrinkti tau asmeniškai patį įsimintiniausią vieną vienintelį renginį (nebūtinai pelningiausią, didžiausią ar pan.). Kodėl būtent šis?

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Įsimintinumo prasme, žinoma, būtų MJR, nes tas įspūdis ir jausmas per patį festivalį ir jam pasibaigus, man nesulyginamas su jokiais kitais renginiais.

Iš svarbiausių „Dangui“ dar išskirčiau „Baltic Thunder“ – 1998 m. tai buvo tam tikra prasme revoliucinis projektas ir iki šiol vienintelis toks – nusitęsęs nuo Talino iki Minsko, jis praktiškai manifestavo leidyklos kryptį. „Baltic Thunder“ nebuvo didelis savo apimtimi, bet man asmeniškai labai svarbus iš idėjinės pusės. Iki šiol turiu seniausią, jau išblukusią vėliavą (naudotą kaip backdropą), vienoje jos pusėje išpiešti baltų dievai ir „Baltic Thunder“, kitoje – MJR ženklas.

Tiesa, kaip įvyko „Death Comes“ organizavimo perėmimas iš Choro ir Ezopo? Ar jie patys pasirinko tave su Sėkla „įpėdiniais“? Ir kodėl nepasirinkot kito pavadinimo?

Jeigu neklystu, tuomet Choras ir Ezopas buvo nusivylę kelių metalo koncertų organizavimu, ėmėsi kitų projektų ir nebesirengė tęsti „Death Comes“ tradicijos. Sėkla, kaip jų senas pažįstamas, viską susitarė ir mes pamėginom festivalį atgaivinti, pradėdami vėl nuo grynai lietuviškų grupių, kaip ir „Death Comes“ pradžioje.

Tuomet kažkaip sutapdavo, kad festivalis vykdavo kas antrus metus, bet po du kartus – pavasarį ir rudenį. Kiekvienas didesnis miestas tuomet turėjo po vieną „etaloninį“ festivalį, o „Death Comes“ buvo tarsi visuotiniai metalo atlaidai.

Apie kitą pavadinimą kažkaip net kalbos nebuvo, nes buvo vienas deathas ir vienas festivalis, ir viskas. Beje, įdomu, koks dabar metalo festivalis sostinėje galėtų būti tas pats svarbiausias?

Nemaža dalis tavo organizuotų festivalių baigdavosi 10 numeriu – „Death Comes“, „Naujas kraujas“, „Velnių malūnas“. Čia toks specialus užmanymas būdavo? Beje, tik „Death Comes“ paskutinis išėjimas atrodė planuotas iš anksto.

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Sakyčiau kaip tik „Death Comes“ užbaigimas buvo mažiau planuotas. Galėjo jį kas nors perimti organizuoti… Bet norinčių nebuvo, gal ir idėja nebeaktuali, atsirado įvairūs kiti festivaliai.

„Naujo kraujo“ dešimt metų buvo labai šaunūs, kaip nekeista, debiutantų festivalis nė vieno karto neįkrito į minusą :), kas dažnai pasitaikydavo su kitais renginiais. Bet palaipsniui ėmiau nebesuprast ateinančių jaunų grupių, jų motyvų groti, ar kažką kopijuoti, tuomet pamaniau, kad debiutantų festą ir turėtų organizuot pats jaunimas.

„Velnių malūnas“ gan lengvai pasiekė dešimtmetį, bet ilgainiui pabodo kasmet per šventes apsipilt organizaciniais rūpesčiais, kai ir taip yra ką veikti gyvenime. Juolab dabar vyksta Jurgos organizuojamas „Velniop!“, kuris leidžia labiau kalėdiškai atsipalaiduoti ;). Nepasiekusi jubiliejaus liko „Kunigunda Lunaria“, bet gal kokia nors forma tai dar įvyks…

„Auszra 16“ šiais metais vyko dešimtąjį kartą. Tai turėtų kažką reikšti? :)

Gal ir turėtų, aš dar nežinau, kol kas dar pošventinis dūzgesys aplink, bet žadam susėsti su Roku Radzevičium prie sumanymo surengti Vasario 16 d. SKYLĖS pilnametražį pasirodymą su MJR genties choru. Tad vienuolikta „Auszra“ bus iššūkis, bet, tikiuosi, įvyks :) Norėčiau šio renginuko tradiciją pratęsti iki pat Nepriklausomybės šimtmečio 2018-ais, bus matyt, kaip eisis…

Šiuo metu pagrindinis tavo rengiamas festivalis „Mėnuo Juodaragis“ vienu metu, atrodė, nesulauks net to dešimtojo gimtadienio – darėte net metų pertrauką, bet po to sugrįžote su didesne jėga ir dar kokybiškesniu renginiu. Gal pameni, ką tuomet darydamas pertrauką galvojai – ar tikrai tikėjai, kad pavyks susikaupti naujam etapui?

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Pertrauka susijus su keletu dalykų, tarp jų – ganėtinai asmeninių. Devinto festivalio metu buvo aišku, kad iš Kernavės reikia keltis į Zarasų salą, tačiau tam reikia iš esmės naujų pajėgų, rasti pinigų ir daug rimčiau parengti festivalio programą. Tuo metu kaip tik finansavimo MJR neskyrė Kultūros ministerija, tad reikėjo vienų papildomų metų, kad galėtume rimtai pasirengti. Pasikeitė dalis organizatorių, atėjo naujų pagalbininkų, kurie padėjo su projektais, tuo metu rimtai į veiklą įsijungė Jurga, bei mano būsima žmona Rūta, dar keletas draugų, ir pradėjo formuotis gausesnė ir pastovesnė MJR rengėjų komanda, kurios iki tol neturėjom.

Kad 10-as „Juodaragis“ įvyks, nė kiek neabejojau, klausimas buvo tik kada ir kaip. Gal ir ateity festivalyje bus kokia metų pertrauka, man atrodo, tai renginio vystymui yra sveika. Kol kas tą „perkrovimą“ atstoja kas 4 metus rengiamas glausto formato, mažesnės apimties MJR – tokį kaip tik planuojame ateinančiais 2014 metais.

Beje, kas širdžiai mieliau – leidyba ar renginių organizavimas? Kodėl?

Gal rinkčiausi leidybą… Visgi mažiau streso ir bemiegių naktų, emocinių audrų ir kartais beprotiškų santykių, dirbant su įvairiais nuostabiais žmonėmis. :) Kita vertus, ar leidyba teiktų džiaugsmo, jei nebūtų renginių, klausimas…

Nors esi padaręs daug įtakos pogrindžio muzikos scenai, tavo asmeninė muzikinė veikla mažai eskaluojama. Buvai (o gal dar esi?) kolektyvų VARNŲ VĖJAS, NOTANGA, AKYS narys, bet, atrodo, kad šios grupės praplaukė taip, lyg būtų užsiėmimas „ant bajerio“. Ar esi rimtai puoselėjęs muzikavimą?

Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Pirmiausia, aš savęs tikrai nelaikau geru muzikantu ar dainininku – natų nesimokiau ir nepažįstu, klausos turėjimas reliatyvus, „rimtai puoselėjęs“ nesu :). Kiti minėtų grupių muzikantai prityrę, turi savo grupes ir projektus, o man šie grojimai ir įrašai yra daugiau išraiškos priemonė, būdas emociniam idėjos ar įspūdžio paveikslui. Draugų rato ritualas, eksperimentas būties akimirkai, kūryba bendraminčių srovėje arba noras uždegti archetipinius simbolius. Tam tikru metu tam tikros idėjos atsiranda ir spiria rasti progą jas išgauti garso pavidalu.

Jeigu atsitinka, kad kažkam patinka, tai gerai, bet jausčiausi kvailokai tai kaip nors eskaluodamas. Tiesiog nėra poreikio generuoti „profesionalų“ bendą, keliaut užkariauti scenų su išsižergusia roko poza ar savo reikšmę pervertinti. Muzikine prasme tai nėra kažkokia pretenzija kažkam, tad ir neturėtų sulaukti pretenzijų :).

Pernai surankiojom AKYS įrašų senienas, ruošiam išleisti nedidelio tiražo kasete, nes praėjus laikui kai kurie sąskambiai tebeatrodo įdomūs. Tikiu, kad kada nors dar padarysim kokį įrašą su vienu ar kitu projektu, kad ir „ant bujerio“.

Dabar truputį nepatogus klausimas. Turbūt n kartų esi girdėjęs frazę „Liogė išdavė metalą“. Gal pameni, kokios buvo pirmosios tavo reakcijos į tokius pareiškimus? Kada pats asmeniškai pajutai, kad nebesi metalinės bendruomenės dalimi? Koks dabar tavo santykis su metalo muzika ir subkultūra?

Iš pradžių kviesdavau policiją ir pasikūkčiodamas bėgdavau į nuošalesnę vietą išsiverkti. Po to, vieno židuko pamokintas, reikalus ėmiau tvarkyti su advokatais ir po eilės sėkmingų bylų pasakiškai praturtėjau… tokia vat istorija :).

Netenka man tos frazės girdėti, bet galiu suprast, kad – nori nenori – kažkam buvau subkultūriniu įvaizdžiu. Metalas man kadaise buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano. Ir jo gilios prasmės tapo svarbesnės nei vieno muzikos žanro kanonai. Ir, kiek pastebiu, daugeliui mano kartos atstovų metalistų tai jau seniai nebėra gyvenimo būdas, daugiau jaunystės sentimentai.

Na, ką gali galvoti pvz. apie 40 metų moterį, įsispraudusią į seną kožą su našyvkėm, kerzus ir vemiančią vyrų tulike? Be šypsenos į tai žvelgti sunku. Kai kam juk egzistuoja tik du muzikos stiliai – metalas ir nemetalas :). Ugnius Liogė: „Metalas buvo tas miško takas, kuris atvedė prie neišmatuojamo muzikos okeano“Kita vertus, fanatizmas ir atsidavimas tam heroizmui kartais išties žavi, kas gi be jo atlaikytų tą nepalaužiamą Metalo romantikų bastioną?

Mano fonotekoje sunkioji muzika sudaro turbūt apie 30%. Mėgstu grupes, kurios turi ką pasakyti idėjiškai ir originaliau, nei vien rokenrolo tvora. Visada nueinu į tokių kolektyvų koncertus. Gal tik pasigendu kokios konceptualesnės progos išgirsti daugiau naujų Lietuvos metalo grupių. Metalas, beje, patinka mano abiems vaikams, važiuojant jie kaskart prašo uždėti „pabaisų muzikytę“ :).

Jei trumpai, tai santykis maždaug toks :)) (nuotrauka dešinėje)

Prie lengvesnių klausimų :). Esi baigęs VU Žurnalistikos studijas. Ar yra tekę profesionaliai (už atlyginimą) dirbti žurnalistu (be „Tamsos citadelės“)?

Pirmiausia laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Pirmadienis“, po to keletą metų savaitraštyje „Kalba Vilnius“. Bet to darbo kažkaip nesureikšminau, nelabai patiko domėtis ir rašyti apie vienadienius dalykus. Oficiali žurnalistika pasibaigė kartu su studijomis VU, tada atsirado kiti darbai, o publicistinė veikla persikėlė į „Dangų“ savanoriškais pagrindais.

Kodėl „Dangus Productions“ oficialiuose „protokoluose“ yra VšĮ „Baltijos griaustinis“? :)

Na, „Dangus“ oficialia įmone nebuvo, o „Baltijos griaustinį“ su Sėkla įkūrėme 1999 metais tam, kad galėtume organizuoti koncertus, APOCALYPTICA, „Death Comes“ ir pan. Tam reikėjo visokių oficialių procedūrų, su laiku to prireikė ir „Dangui“, tai kadangi įstaiga jau buvo įkurta, yra kultūrinės krypties, per ją ir pradėjome administruoti visus savo projektus. Dabar tai vadinama „kūrybine industrija“.

Esi didelis tautiškumo puoselėtojas. Liogė skamba kaip labai lietuviška pavardė. Gal žinai jos kilmę ir ką ji reiškia? :)

Kilmė nuo Anykščių. Senelis pasakojo, kad protėviai atsikėlę po sukilimo iš Prūsijos. Giliau dokumentais nesidomėjau, reikšmė dar neišaiškinta, – jei kas dirbat genealogijos institute, tai parašykit. :)

Ar galėtum pasidalinti nuoroda į interviu su tavimi, kuris tau iki šiol patinka labiausiai?

Aš jų kažkaip nekolekcionuoju…. Ir nežinočiau kuriuo čia galu vertinti tą patikimą sau :). Neseniai su Ore.lt kalbėjomės, jei kam įdomu.

Pabaigai – kokie tavo pomėgiai be to, ką darai viešai? Gal užsiiminėji jėgos aitvarų sportu ar pan.?

Pomėgiai, kuriuos sau galiu leisti, – tai pirmiausia kelionės miškais ir futbolas. Dar tokie dalykai, kaip knygos, mitologija, runos, menas, filmukų lipdymas ir alaus degustavimas, bet jie su visais kitais natūraliai įsikomponuoja į bendrą leidybinės ir organizacinės veiklos srautą.

Pastaruoju metu priverstinis, bet visai neblogas pomėgis yra gaminti vaikams maistą ir juos auklėti. :)

Ačiū už interviu ir sėkmės vystant „Dangaus“ veiklą dar daugelį metų!

Ačiū! Sėkmės ir gerų pokyčių Ferrumui!

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Portalo www.ferrum.lt redakcija neredaguoja komentarų ir už juos neatsako. Redakcija pasilieka teisę pašalinti įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsakingi juos paskelbę skaitytojai, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą ir kitus neteisėtus veiksmus. Apie netinkamus komentarus prašome pranešti redaktoriams (info@ferrum.lt).
Pikta močia
2014.01.18 21:59

Tai škia, jei turiu kasečių, tai tas pats, kas 83-iųjų ,,Audi”.

briedis
2014.01.06 21:42

liogė̃ sf. (4)
1. NdŽ per javus ar pievą išbristas takas, brydė.
2. Šv, Vb palieto ar nuvarvėjusio skysčio ruožas: Liogė pieno stovi, o katės tik ruošiasi Antš.
3. prk. maišatis, netvarka: Nu dabar kokią tu čia liogę padarei – gėlės išmėtytos, vazonai sudaužyti! Ps. Išleidai paršus iš tvarto, padarys kur nors liogę Ps.

karahbarah
2014.01.06 12:05

Gražu.

rebel-
2014.01.06 11:44

Interviu tikrai geras :)

diovim
2014.01.06 11:09

Labai įdomus interviu, linkiu sėkmingos veiklos Ugniui ir ateityje ir gal kada po “Dangaus” skliautu bus išleisti įdomūs “metaliniai” albumai.

Tik prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus